Britų gydytojas ir dvasinis rašytojas dr. Edvardas Bachas (1886 – 1936 m.) savo gyvenimą pašventė tikrosioms ligų priežastims išsiaiškinti ir pašalinti. Jis sukūrė laukinių žiedų terapiją, plačiai pasaulyje žinomą kaip Bacho žiedų terapija. Dr. Bacho filosofija atskleidžia nekintančias Visatos tiesas ir esminę per visą šio kilnaus žmogaus kūrybą perteikiamą žinią: visi žmonės giliai viduje turi įgimtą žinojimą.

Trisdešimt aštuonios Bacho žiedų esencijos buvo sukurtos kaip įrankis pakilti virš ribojančio mąstymo ir susijungti su Tikrąja vidine esybe.

Knygoje „Išsigydyk pats“ autorius atskleidžia esmines ligų priežastis. Jis teigia, kad fizinis gyvenimas yra sąmoninga partnerystė tarp proto, jausmų ir sielos – tos mūsų esybės dalies, kuri susijusi su Kūrėju. Jeigu viduje egzistuoja sąmoningas ir harmoningas ryšys, žmogus jaučiasi darniai.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė sertifikuota dr. Bacho terapijos praktikė Rūta Lenkauskienė.

Kaip atsirado dr. Bacho žiedų terapija?

Moderniosios medicinos trūkumai pagal dr. Bachą

Dr. Edvardas Bachas (Edward Bach) gimė Moseley kaimelyje, netoli Birmingemo, Anglijoje. Jis studijavo mediciną Londono Universitete ir gavo Visuomenės sveikatos diplomą Kembridže. E. Bachas dirbo Nacionalinėje Blaivybės Ligoninėje ir daugiau kaip dvidešimt metų užsiėmė privačia praktika Londone, savo klinikoje Harvey gatvėje, bei dirbo bakteriologu. Pradžioje jis tyrinėjo imunologiją, o po to susidomėjo homeopatija. 1919 m pradėjo dirbti Londono Karališkoje Homeopatijos klinikoje. Jis sukūrė septynias Bacho „nosodes“ (homeopatines priemones, alternatyvias vakcinoms), kurios buvo tik dalinai pripažintos.

Nepaisant didžiulio pasisekimo vakarietiškos (kitaip dar vadinamos ortodoksinės arba „alopatinės“) medicinos srityje, Bachas jautėsi nepatenkintas pagrindiniu moderniosios vakarų medicinos principu, kurio esmė – gydyti ligą ir jos pasekmes, o ne priežastis. Modernioji medicina koncentruoja dėmesį išskirtinai į materialius dalykus ir fizinį kūną, neteisingai interpretuodama tikrąją ligos kilmę. Knygoje „Išsigydyk pats“ („Heal Thyself“) Bachas rašė, kad daugelį amžių ligos kilmę nustelbdavo materialus požiūris, taigi ligos padariniai turėjo puikias sąlygas išsiplėtoti, nes nebūdavo sunaikinami pačioje jos pradžioje. Jo manymu, liga niekada nebus išgydyta ar išrauta su šaknimis moderniais materialias būdais dėl labai paprastos priežasties – ligos kilmė yra nemateriali. Tai, ką mes vadiname liga, yra ilgai organizme trunkančio proceso galutinis produktas, todėl visos materialios priemonės yra efektyvios tik laikinai, nes nepašalinamos tikrosios ligos priežastys.

Šis principas gali būti lengvai paaiškinamas vienu paprastu buitiniu pavyzdžiu. Tarkime, kad name trūko vamzdis arba prakiuro stogas ir nuo viršutinio aukšto per viso namo sienas liejasi vanduo. Visi namo gyventojai nepatenkinti ir keiksnodami dažo savo kambarių sienas. Situacija stabilizuojasi tik iki artimiausio lietaus. Po to vėl viskas kartojasi iš pradžių. Ką gi daryti? Kiekvienas pilietis garsiai sušuktų: „Užtaisyti stogą ar sulopyti trūkusį vamzdį.“ Valio! Tik kaip gi dažniausiai mes elgiamės realiame gyvenime? Ar „dažome sienas“ – t.y. skausmą malšiname geriamomis tabletėmis ar tepaliukais (o šis vis kartojasi ir kartojasi….)? O gal pagaliau „lipame ant stogo užtaisyti skylės“ – ieškome ligos priežasties savo neigiamų emocijų “sandėliuke“, kuriame lentynėlėse gražiai sudėliotos puikuojasi nerimas, įvairios baimės, nepasitikėjimas savimi, savigaila, savigrauža, pyktis, pavydas ir dar daug kitokių “gėrybių“?

Bacho manymu, moderni medicina, koncentruodamasi vien tik į materialias priežastis, nukreipia žmonių mintis nuo tikrosios ligos kilmės ir išgijimo galimybės tampa miglotomis, o tokio mąstymo rezultatas – galingas ligos baimės kompleksas. Baimė, kaip pagrindinė neigiama emocija, valdo kiekvieną iš mūsų, nes šią emociją atsinešame jau gimdami, kaip įspaudą migdolinėje smegenų liaukoje. Jos funkcija – apsaugoti vaiką, tačiau vaikui augant ši funkcija pradeda trukdyti eiti į priekį ir tobulėti. Tada ateina laikas „pažvelgti savo baimėms į akis“ . Taip vaizdžiai dr. Bachas aprašė emocijas, kurios yra bendražmogiškos, taigi neturi amžiaus, lyties nei tautybės.

Žiedų esencijų ir naujos gydymo terapijos atsiradimas

Nesitenkindamas esamais rezultatais, Dr. Bachas pradėjo ieškoti alternatyvių gydymo metodų. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad liga atsiranda tada, kai išnyksta harmonija tarp kūno ir proto, o ligos simptomai yra išorinė negatyvių emocijų išraiška.

1928-aisiais jis pradėjo kurti visiškai naują augalų esencijų gydymo sistemą, paremta tuo, kad visos ligų priežastys yra neigiamos emocijos, o būtent gamta mums gali pasiūlyti natūraliausią ir efektyviausią būdą joms transformuoti, naudojantis laukinių gėlių ir medžių esencijomis, kurių kiekviena atitinka tam tikrą neigiamą jausmą ir gali jį transformuoti į teigiamą.

Norėdamas išgauti subtilią augalo energiją dr. Bachas naudojo tyrą šaltinio vandenį ir saulės šviesos energiją, o po to į buteliukus supilstytas esencijas konservavo, naudodamas aukščiausios kokybės vynuogių brendį. Taip gimdavo “motininės esencijos“, iš kurių individualių konsultacijų metu mokslininkas, remdamasis savo gydymo patirtimi, sudarydavo individualius kiekvieno žmogaus emocinius poreikius atitinkančius mišinius.

Bachas norėjo visą savo laiką ir energiją skirti naujai kuriamai gydymo metodui, paremtam augalų esencijomis bei tvirtai tikėjo, kad naujoji gydymo sistema gali būti tobulinama tik betarpiškai būnant laukinėje gamtoje. Taigi, būdamas keturiasdešimt trejų metų amžiaus, (1930) Bachas atsisakė pelningos privačios praktikos Harley gatvėje ir išvyko iš Londono į Velsą bei apsigyveno kaime. Pavasarį ir vasarą jis kūrė ir gamino augalų esencijas, o žiemą gydydavo žmones be atlygio. Su laiku Bachas pastebėjo, kad tada, kai jis gydydamas pagrindinį dėmesį kreipdavo į savo pacientų asmenines savybes ir jausmus, jų nelaimingos būsenos sumažėdavo, nes pradėdavo veikti natūralus savigydos procesas, kuris prieš tai būdavo blokuojamas neigiamų emocijų.

Kurdamas savo žiedų esencijas, Dr. Bachas įkvėpimo taip pat sėmėsi iš homeopatijos tėvo Hahnemano, kuris didelį dėmesį skyrė besąlyginei meilei ir dieviškumui, gyvenančiam kiekvienos žmogiškos būtybės viduje. Dr. Bachas taip pat ypatingai vertino savo ligonių dvasinį požiūrį į gyvenimą, pagarbą jį supančiai aplinkai. Jis stengėsi pasiimti gydomųjų savybių iš augalų, kurie ne tik gydydavo kūną, bet ir pakylėdavo dvasią.

Vystydamas savo naują sistemą, Dr. Bachas rėmėsi ir senosios Ajurvedos (atsiradusios 5 tūkst. m. pr. Kr.) žiniomis bei Hipokrato ir Paracelso mokymais. Visi šie iškilūs žmonės pripažino žmogaus dievišką kilmę ir tai, kad liga atsiranda toli gražu ne materialiame kūne.

1932 m. jis jau buvo atradęs pirmąsias 12 esencijų ir pavadinęs jas „Dvylika gyduolių“ (Twelve Healers). Jis patikrino naujųjų esencijų poveikį išgydydamas daugelį savo ligonių, besikreipusių į jį pagalbos. Po metų Dr. Bachas pradėjo kurti ir gaminti antrosios grupės esencijas, kurias pavadino jas “Septyniais pagalbininkais” (Seven Helpers). Dar po metų, klajodamas laukinės gamtos takeliais, jis atrado likusias 19 esencijų, kurios pilnai užbaigė visą sistemą. Viso Dr. Bacho žiedų sistemą sudaro 38 esencijos: 37 laukinių gėlių ir medžių žiedai bei kalnų šaltinių vanduo, kuris vienintelis nėra pagamintas iš žiedų. Išsamiau apie visas žiedų esencijas galite pasiskaityti straipsnyje „38 dr. Bacho žiedų esencijos“.

Dr. Bachas pats kentėjo nuo visų neigiamų emocijų, kurias norėjo išgydyti, todėl bandydamas įvairius augalus, atrasdavo tą vienintelį, visiškai atitinkantį jo emocinę būseną ir galintį pagelbėti. Tokiu būdu, eidamas asmeniniu kančios ir pasiaukojimo keliu, jis užbaigė savo gyvenimo darbą.

Pasak Dr. Bacho, liga, nors ir kokia žiauri bebūtų, yra mums naudinga ir jeigu ją teisingai interpretuosime – tai prieisime prie savo problemų sprendimo būdo. Kančia ir fizinis skausmas yra signalas, kad turime išmokti šią pamoką, nes kitaip siela neturi būdų kaip prisibelsti. Mes jos negirdime ir nekreipiame dėmesio. Reikia pažymėti, kad tie, kurie išgirsta įspėjamuosius signalus, gali užbėgti už akių ligai, kol ši dar nepasireiškė fiziniame kūne.

Pilnai užbaigęs kurti savo naująją žiedų esencijų gydomąją sistemą, Dr. Bachas nusprendė paskleisti savo žinią tarp žmonių. Jis išleido savo darbus žurnalų straipsniuose. Nuo 1933 m. iki 1936 m. jis skaitė paskaitas apie gydomąsias žiedų esencijas, taip pat skelbė apie tai dviejuose dienraščiuose. Tokiu būdu jis norėjo, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie jo naująjį gydymo metodą ir naudotųsi. Gydymo rezultatai pateisino jo lūkesčius, tačiau iš Pagrindinės Medicinos reikalų tarybos jis nesulaukė nei palaikymo, nei pritarimo.

Nekreipdamas dėmesio į vakarietišką mediciną atstovaujančių savo kolegų nepritarimą bei ignoravimą, Dr. Bachas paliko ne tik savo seną namą bei privačią praktiką, bet ir visiškai atsisakė mokslinių gydymo metodų, kuriais naudojosi iki šiol. Vietoje to, jis pasirinko gyduolio kelią ir naudojosi savo išskirtine intuicija bei augalų ir žmonių energijų pajautimu.

Dr. Bachas ramiai paliko šį pasaulį 1936 metų lapkričio 27-ios vakarą. Jam buvo tik 50 metų, tačiau pasauliui jis paliko nepakartojamą, asmenine patirtimi paremtą gydymo sistemą, kuri jau daugiau kaip 80 metų plačiai taikoma visame pasaulyje.

Keletą dienų iki savo mirties, Dr. Bachas padiktavo tokius žodžius: „Visi, kurie gaus šią didžiausią Dievo siųstą Dovaną, bus tie, kurie ir išsaugos ją tokią švarią, kokia ji buvo sukurta; laisva nuo mokslinių teorijų.“

Tikrosios ligų priežastys pagal dr. Bachą

Dr. Bacho žiedų terapija visame pasaulyje žinoma ir naudojama jau daugiau nei 80 metų. O visa tai prasidėjo nuo vieno žmogaus tyrinėjimų – paties dr. Bacho 1930–siais Anglijoje.

Pagrindinis šios terapijos principas teigia, kad visų chroniškų ligų šaltinis yra betvarkė žmogaus sieloje (lot. „psiche“). Tai – konfliktai, šokai, baimės, chroniškas pyktis, pavydas ir kitos neigiamos emocijos. Žmogaus gyvenimas įdomus tuo, kad nei vienas iš mūsų nėra atleistas nuo neigiamų emocijų bei stresų išgyvenimo. Net ankstyvojoje vaikystėje patirti sunkūs etapai ir traumos, primena mums apie tą tolimą praeitį, o skaudūs išgyvenimai neleidžia žengti į priekį. Ir nors mums atrodo, kad laikas gydo, tačiau ankstyvosios vaikystės traumos nusėda mūsų pasąmonėje ir iš ten tęsia savo „juodą darbą“, įtakodamos mūsų požiūrį į gyvenimą ir, taip pat, į save. Kadaise buvę optimistiškai nusiteikę ir tryškę gyvenimo džiaugsmu, mes tampame piktais cinikais, visiškai abejingai slenkančiais per gyvenimą. Mes vis kenčiame nuo praeities traumų sukelto skausmo ir kančių, kurios labai išryškėja mūsų kūne – laikysenoje, veido išraiškoje, kalbos manieroje ir sveikatos būklėje, netgi sukeldamos labai sunkias ligas.

Knygoje „Išsigydyk pats“ („Heal Thyself“) Dr. Bachas atskleidė, jo manymu, esmines ligos prigimties taisykles:

Pirma: žmogus yra Siela, Dieviškas kūrinys, Galinga būtybė, Visatos kūrėjo kūrinys. Jo Kūnas yra Sielos buveinė arba Šventykla. Siela arba Dieviškumas, gyvenantis Šventykloje visada saugo, rodo kelia ir padrąsina visuose veiksmuose; tai yra Aukščiausiasis Aš, Visagalio kibirkštis, kuri yra galinga ir nemirtinga.

Antra: mes, kaip šios Žemės gyventojai, atėjome čia su tikslu išmokti ir patirti viską, naudodamiesi mūsų žemiškaisiais pojūčiais, vystyti savo dorybes ir tobulinti prigimtį. Siela žino, kokios aplinkybės padės mums tas savybes pasiekti. Taigi, Visata (Kūrėjas) suteikia mums visas galimybes, kurios padeda mums atsiskleisti.

Trečia: turime įsisąmoninti, kad ta trumpa Kelio atkarpa, kuri vadinasi Gyvenimu šioje žemėje, yra tik trumpa akimirka visoje vystymosi evoliucijoje. Tačiau turime intuityviai suvokti, kad mūsų gimimas yra toli gražu ne pradžia, o mirtis – toli gražu ne pabaiga.

Mūsų Sielos, kurios iš tikrųjų esame mes patys, yra nemirtingos, o kūnai, dėl kurių mes dažnai taip rūpinamės, yra tokie laikini.

Pagrindinis principas teigia, kad tol, kol mūsų Sielos ir mūsų asmenybės sutaria harmoningai, gyvenimas yra džiaugsmingas, laimingas, sveikas ir taikus. Tik tada, kai mūsų asmenybės išklysta iš Kelio, kuriuo veda mūsų Siela, iškyla konfliktas. Konfliktas gali atsirasti dėl mūsų pačių žemiškų aistrų arba dėl kitų žmonių įtikinėjimų ar daromo spaudimo. Būtent šis konfliktas ir yra pagrindinė nelaimingos būsenos ir ligos priežastis. Ir visai nesvarbu kokį darbą mes dirbame, esame turtuolis ar valstietis – tol, kol elgiamės pagal Sielos vadovavimą, viskas sekasi gerai. Ir kiekvienu gyvenimo momentu mums atsiunčiamos gyvenimo pamokos, reikalingos įgauti patirties ir eiti dvasinio tobulėjimo keliu.

Kitas labai svarbus principas yra suvokimas, kad Viskas yra Vienis ir kad MEILĖ yra pati galingiausia kuriančioji jėga. Kiekvienas veiksmas, kurio imamės prieš kitą, veikia visą Visumą. Kai sukeliame skausmą tam tikroje dalyje, skausmas jaučiamas visoje visumoje. Tai yra vienas iš holizmo principų.

Pasak Dr. Bacho, pastebime dvi didžiules klaidas, kurios veda į ligos susidarymą:

• Disociacija arba skilimas tarp Sielos ir Asmenybės (Ego),

• Žiaurus elgesys ir neteisybė nukreipta į kitus – tai nusikaltimas prieš Visatą (netgi minties lygmenyje).

Kiekviena galimybė mums yra skiriama Dieviškumo, kaip paskutinė išeitis, kad ištaisytume savo klaidas prieš patiriant skausmą. Tai gali būti pamokos, kurios ateina iš praeitų gyvenimų, nes mūsų Siela (t.y. mes patys) žino Didįjį Planą ir veda mus teisingu Keliu.

Ligų, negalavimų ir kančių pirminiai šaltiniai

Dr. Bachas savo knygoje „Išsigydyk pats“ atskleidžia ir kitas didžiąsias klaidas. Tai – nepagarba Sielai ir ėjimas prieš Visatos dėsnius. Iš čia išplaukia kita didžiulė klaida, kurią dažnai darome: vertinimas ir kitų teisimas. Nevalia to daryti, nes kas vienam yra gerai, kitam gali būti blogai. Taigi, pagal šiuos pagrindinius principus dr. Bachas atskleidė, kad iš esmės liga gali būti išvengiama ir pagydoma.

Pasak Dr. Bacho, tai yra dvasinių gydytojų ir taip pat įprastinių gydytojų darbas, kaip papildoma priemonė prie materialaus gydymo.

Toliau savo knygoje „Išsigydyk pats“ („Heal Thyself“) dr. Bachas nurodė, kokios, jo manymu, yra tikrosios pirminės ligos priežastys. Tai yra vadinamos ydos, arba trūkumai, kurie prieštarauja Visatos dėsniams. Visi žemiau paminėtieji trūkumai, išvertus tai į moderniąją kalbą, vadinami ligomis.

• Puikybė yra dėl to, kad trūksta pripažinimo, kad asmenybė yra maža ir priklauso nuo Sielos. Visi pasiekimai yra Dieviškumo nuopelnas, kitaip tariant, ne „aš“ atlieku tai, ką atlieku, bet mano rankomis dirba Dieviškumas.

• Žiaurumas atsiranda dėl nenoro pripažinti bendro visumos ryšio ir to, kad kiekvienas veiksmas lygus atoveiksmiui. (Arba „kaip šauksi – taip ir atsilieps“. Besąlyginė meilė ir turi būti be jokių sąlygų).

• Neapykanta yra priešingas jausmas meilei, taigi prieštarauja kuriančiajai Visatos jėgai.

• Egoizmas yra savo interesų priešpastatymas ir nesirūpinimas tais, kas yra aplink mus.

• Neišmanymas yra nemokėjimas pasinaudoti ar mokytis iš siūlomos galimybės. Tai yra neteisingi veiksmai, kurie atliekami lyg tamsoje grabinėjantis už sienų – tamsoje negali rasti nieko, kol neuždegi Teisingumo ir Žinių Šviesos.

• Dvasinės pusiausvyros nebuvimas atsiranda, kai asmenybė nepaklusta savo Aukščiausiojo Aš balsui, o klausosi, ką sako kiti (kai pernelyg paisoma kitų nuomonės).

• Godumas veda į valdžios troškimą. Šiuo neigiama kiekvienos sielos individualumas ir laisvė.

Taip pat turime įsisąmoninti, kad kančia ir fizinis skausmas yra signalas, kad turime išmokti šią pamoką, nes kitaip siela neturi būdų kaip prisibelsti, mes jos negirdime ir nekreipiame dėmesio. Reikia pažymėti, kad tie, kurie išgirsta įspėjamuosius signalus, gali užbėgti už akių ligai, kol ši dar nepasireiškė fiziniame kūne.

Dirbdami su šios terapijos sistema, mes ignoruojame simptomus ir vietoje to žiūrime į emocines problemos šaknis. Tuo tarpu pagrindinis moderniosios vakarų medicinos trūkumas ir yra tai, kad gydoma liga ir jos pasekmės, o ne priežastys. Daugelį amžių ligos kilmę nustelbdavo materialus požiūris, taigi ligos padariniai turėjo puikias sąlygas išsiplėtoti, nes nebūdavo sunaikinami pačioje jos pradžioje.

Bacho manymu, liga niekada nebus išgydyta ar išrauta su šaknimis moderniais materialias būdais dėl labai paprastos priežasties – ligos kilmė yra nemateriali. Tai, ką mes vadiname liga, yra ilgai kūne trunkančio proceso galutinis produktas, todėl visos materialios priemonės yra efektyvios tik laikinai, nes nepašalinamos tikrosios ligos priežastys. Koncentruodamasi vien tik į materialias priežastis, moderni medicina nukreipia žmonių mintis nuo tikrosios ligos kilmės ir išgijimo galimybės tampa miglotomis, o tokio mąstymo pasekmėje gimsta galingas ligos baimės kompleksas.

Pasak Dr. Bacho, liga iš esmės atsiranda kaip konflikto tarp SIELOS ir PROTO rezultatas ir vienintelis būdas ją išrauti su šaknimis – įdėti jungtines dvasios ir proto pastangas. Taigi, apibendrinant, galima pasakyti, kad liga, kad ir kokia žiauri bebūtų, yra mums naudinga. Jeigu teisingai interpretuosime ligą bei gydysime Sielą, o ne Kūną – tai ne tik išspręsime savo fizines problemas, bet ir atkursime vidinę darną su Aukščiausiuoju Aš.