Penktadienio mintys: žinojimas ar išmintis ?

Vasara yra toks metas, kai visi kur nors lekiame: prie jūros, į kalnus, į miškus, nuo savęs ir į save. Tai – madinga, internetai prikimšti įvairiausių mokymų, seminarų, viliojančių keliauti į tolimiausias šalis ir ten kažko ieškoti. Savęs ar ko nors kito. Migelis Ruizas, puoselėjantis archaiškas toltekų tradicijas, labai taikliai aprašo tokią proto būseną :

“Jūs esate jėga, kuri žaidžia jūsų protu ir kūnu lyg mėgstamiausiais žaisliukais vien dėl to, kad tai smagu. Toks jūsų buvimo šioje Žemėje tikslas – smagiai leisti laiką.“ Ar smagiai leidžiame laiką?

Dešimtmečiais merdėjęs protas pagaliau gavo peno – žinių, kurios, pasak anksčiau minėto toltekų nagvalio, „verčia jus manyti, kad nesate tobulas. Žinios – tai tik Sapno aprašymas. Sapnas netikras, taigi ir žinios nėra tikros. Nesvarbu, iš kur tos žinios kyla, jos tikros tik vienu požiūriu. Vos pakeisite požiūrį, tos žinios nebeteks prasmės. Niekada neatrasime savęs pasitelkę žinojimą. O ko vis dėlto mes siekiame? Argi netrokštame surasti save, būti savimi, gyventi savo paties gyvenimą, negyventi to gyvenimo, kuriam esame užprogramuoti – negyventi Parazitui.“

 

Dažnai išgirstu pasakymą: toks ar tokia protinga, mokslus baigė, o taip kvailai pasielgė. Pirmiausia, turbūt, reikėtų pasakyti, kad mokymasis nėra tai, ką kada nors galima užbaigti. Tačiau ar begalinis mokymasis ir siekis gauti kuo daugiau žinių neveda link rimtos priklausomybės? Priklausomybės nuo žinių, arba kitaip tariant tai – puikybė – viena iš žmogiškųjų ydų. Puikuotis savo žiniomis, kaupti jas. Dar vienas seminaras, o dabar dar antras, dar ir dar – užsisuka žiurkėno ratas. Žinių – gausa, o taikyti nelieka laiko. Kitus mokai, nes „reikia pasidalinti tuo, ką gavai“, o pačiam savimi nėra kada užsiimti. Kitame pastebi net aguonos grūdelį, o savyje nematai problemų kalno, neberandi bendros kalbos su artimiausiais, dangstaisi pasiteisinimais,  kad nesupranta jie tavęs, sakai, kad geriau tūnoti užsisklendusiai su savo knygomis ir mintimis, nei gyventi gyvenimą.

Ar vis dėlto yra skirtumas tarp žinojimo ir išminties?

Migelis Ruizas sako, kad „ne žinojimas nuties mums kelią į save, o išmintis. Turime atskirti žinojimą ir išmintį, nes tai nėra tas pats. Žinios mums reikalingos, kad galėtume bendrauti su kitais žmonėmis, kalbėtis apie tai, ką suvokiame. Žinios – vienintelė žmonių bendravimo priemonė, nes retai kada jie bendrauja širdimi. Svarbu, kaip naudojamės savo žiniomis, juk dažnai tampame žinių vergais ir nebesame laisvi.

Išmintis su žiniomis neturi nieko bendra. Būdamas išmintingas esate laisvas ir galite kaip norite naudotis savo protu ir gyventi savo gyvenimą.“

Dažnai išgirdus posakį: “turėk sveiko proto taip elgtis!” iškyla klausimas, o kas gi yra tas sveikas protas? Pasak Migelio Ruizo, “sveikas protas yra nepriklausomas nuo Parazito, jis toks pats laisvas, koks buvo dar neišdresuotas. Gydydami savo protą, vaduodamiesi iš Sapno nebesusigrąžinsite tyrumo, bet būsite išmintingas. Vėl tapsite lyg vaikas, tik išliks vienas didelis skirtumas: vaikas yra tyras ir todėl jam gresia kančios ir nelaimės. Tas, kuris peržengia Sapno ribas, tampa išmintingas, todėl nebesuklups, nes žino – jis pažįsta Sapną.“

Ar keičiasi gyvenimas, kai tampi išmintingas? Migelis Ruizas sako, taip, nebūtina sukaupti daug žinių, kad taptumėte išmintingas. Išmintingas gali tapti bet kuris. Kai tapsite išmintingas, gyvenimas pasidarys lengvas,nes:

  • Būsite toks, koks esate iš tiesų.
  • Būdamas savimi neeikvojate energijos apsimetinėdamas kažkuo, kuo iš tikrųjų nesate.
  • Buvimas savimi nereikalauja jokių pastangų.
  • Tada patinkate sau toks, koks estate, o kai patinkate sau, kiti jums taip pat patinka.
  • Daugiau nebereikia keisti kitų žmonių ar primesti jiems savo pažiūrų.

Tapęs išmintingas jūs gerbiate savo kūną, protą ir sielą bei gyvenate vadovaudamiesi širdimi, o ne protu.

Tapęs išmintingu, jūs nebekenkiate pats sau, savo laimei ir savo meilei.

Tapęs išmintingu nebenešiojate savo kaltės ir kaltinimų, nebesmerkiate saves, nebeteisiate ir kitų

Tą pat akimirką, kai tampate išmintingas, įsitikinimai, kurie vertė jus jaustis nelaimingą ir grumtis už vietą po saule, kurie apkartino jūsų gyvenimą, paprasčiausiai išnyksta.

Būdamas išmintingas visada ieškosite lengvesnio kelio, o juk daug lengviau būti tikruoju savimi, kad ir koks estate.”

Šiandien aš renkuosi išmintį, laisvę ir buvimą savimi. O tu?

 

 

 

 

 

 

Įkvėpimo šaltinis: Don Miguel Ruiz “Menas mylėti.Toltekų išmintis“

 

P.S. Dar yra likusios 2 paskutinės vietos į rugsėjo 7 -8 -9 d. Birštone vyksiantį moterų atsiskyrimo savaitgalį. Išsamiau čia.

*******************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Šokių stovykla Paliesiaus dvare

AR NORITE ŠOKTI RATU, BASOMIS, PIEVOJE?
• AR NORITE PRALEISTI DVI DIENAS MOTERŲ DRAUGIJOJE IR PAJUSTI BENDRUMO SU VISOMIS ŽEMĖS MOTERIMIS JAUSMĄ?
• AR NORITE IŠJUNGTI PROTĄ IR IŠKLAUSYTI INTUICIJOS BALSO?
• AR NORITE DETOKSIKUOTIS NUO TECHNOLOGINĖS TARŠOS?
JEIGU atsakymuose yra nors VIENAS „TAIP“, tai kviečiame į moterišką šokių savaitgalį Paliesiaus dvare, Ignalinos rajone.
Rugpjūčio 18 – 19 d.d.

 

Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs“
(Paulo Coelho “Alchemikas“)

Kai vieną šiltą ir lietingą liepos savaitgalį susiruošėme kelionėn po Lietuvą, su tikslu aplankyti dvarus, dar nežinojau, kur tai nuves, bet jaučiau, kad ten manęs laukia kažkas ypatinga. Pasirinkimą aplankyti Paliesiaus dvarą lėmė jame vykstantys klasikinės muzikos koncertai ir tai, kad šis dvaras priima svečius su augintiniais.
Taigi, veržli srovė nunešė ten, kur, bevaikšinėjant dviejų šimtų metų senumo parko takeliais, gimė idėja surengti šokių savaitgalį. Tvirtumo idėjai vystyti pridėjo liepos 13 d. stojusi Jaunatis, na o pačią idėją apie moterų susitikimą „ant pievos“, basomis ir su ilgais sijonais jau buvome apkalbėjusios su Jurgita. Beliko tik surasti pievą. Pieva atsirado, senas dvaras, pasakojantis dviejų šimtmečių senumo istoriją taip pat yra.

(Plačiau apie dvarą: https://paliesiausdvaras.lt/)

PROGRAMA:

Rugpjūčio 18d.(šeštadienį) 8.00 išvažiuojame iš sutartos vietos Kaune ( kooperuosimės ir važiuosime bendrai, prašysiu pranešti, kas nori paimti pakeleivių, išlaidas kurui draugiškai pasidalinsime)
12.00 – atvykstame į Paliesiaus dvarą ir įsikuriame jaukiuose kambariuose po dvi ar tris kiekviename)
13.00 – pietūs dvaro restorane (užsiregistravusioms atsiųsiu meniu, kad galėtumėte išanksto išsirinkti patiekalus)
15.00 – pažintinė ekskursija po dvarą.
16.00 – laisvas laikas (pasivaikščiojimas, skaitymas , debesų ganymas😊)
17.00 – šokiai ratu (Jurgita papasakos šių šokių atsiradimo istoriją ir mokys šokti)
19.00 – vakarienė restorane (patiekalus išsirinksite ir užsisakysite vietoje)
21.00 – šokiai ratu prie laužo drauge su dvaro ir aplinkinių kaimelių moterimis.
Rugpjūčio 19d.
Rytas – pabudinimo šokiai.
9.00 – pusryčiai restorane.
11.00 – ekskursija pėsčiomis po netoliese esančią etnografinę sodybą, laisvas laikas.
13.30 – pietūs restorane (patiekalus išsirinksite ir užsisakysite vietoje)
Atsisveikinimas ir kelionė namo.
(Programos vedėjos pasilieka teisę keisti programą pagal susiklosčiusias aplinkybes)

Kaina: 80,- eurų asmeniui. Į kainą įskaičiuota: nakvynė dviviečiame arba triviečiame kambaryje su pusryčiais, šeštadienio pietūs ir visi renginiai.
Į kainą neįskaičiuota: vakarienė šeštadienį, pietūs sekmadienį, kelionės išlaidos, išlaidos lauktuvėms.
Vidutinė pietų kaina 15 – 20 eurų. Dvare yra kepyklėlė, galima įsigyti lauktuvėms duonos, traškios duonelės ir bandelių.
Tam, kad dalyvautumėte šiame renginyje, nereikalingas išankstinis pasiruošimas, tik noras ir gera nuotaika.
Registracija: leruta@gmail.com (Rūta) arba tel.+37068774541
Registracija vykdoma, sumokėjus visa sumą (80,-eurų) grynais arba pavedimu(sąskaitą atsiųsiu, kai tik gausiu registracijos laišką).
Registracija iki rugpjūčio 1 d.
Dalyvių skaičius – 14,taigi laiku sumokėjusios mokestį jūs užtikrinate sau vietą.
Užsiregistravusioms atsiųsiu laišką dėl aprangos kodo ir kitų reikalingų daiktų.

 

 

 

 

 

APIE Jurgitą: https://www.facebook.com/jurgita.dirmontiene

Lietingi skaitiniai

Lyja. Lango stiklu nesustodami bėga lašeliai.Seku akimis jų kelionę.Tikra meditacija, rodos net laikas išnyksta ir pavyksta apgauti protą.

Atostogos.

Atsiverčiu knygą, nes žinau, kad kažkur yra žmogus, kuris laukia šių žodžių:

“Keliaudami meilės keliu išdalijate daugiau, nei gaunate. Ir mylite save taip, kad neleidžiate savanaudžiams žmonėms jumis naudotis.

Ne kerštaujate, o atvirai išsakote savo jausmus:

Man nepatinka, kad manimi naudojiesi, kad manęs negerbi, elgiesi su manimi nemaloniai. Aš nenusipelniau nei verbalinio, nei emocinio, nei fizinio smurto. Nenoriu nuolat girdėti tavo keiksmų. Ne todėl, kad būčiau už tave geresnis – man tiesiog patinka grožis. Mėgstu juoktis, linksmintis, mylėti. Nesu savanaudis, bet nenoriu, kad šalia manęs būtų nelaimėlis. Tai nereiškia, kad tavęs nemyliu, tik negaliu prisiimti atsakomybės už tavo sapną. Jeigu nori draugauti su manimi, tavajam Parazitui bus labai sunku, nes neketinu reaguoti į tavo netinkamą elgesį.“

Tai ne savanaudiškumas, o meilė sau.

Savanaudiškumas, siekis kontroliuoti kitą žmogų ir baimė sugriauna beveik visus tarpusavio santykius.

Tik dosnumas, laisvė ir meilė sukuria nuostabiausią draugystę ir amžiną meilę.“

 

Šaltinis: Don Miguel Ruiz “Menas mylėti.Toltekų išminties knyga“

N.B. Skiriu ištvermingiausioms terapinės grupės “Gyvenu BE pykčio“ dalyvėms !

***************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Penktadienio mintys: du keliai

Tęsiu keliavimo temą. Šiandien su toltekų nagvaliu Migeliu Ruizu, kuris nuostabiai atskleidžia dviejų Kelių, kuriais keliauja visi žemės žmonės – meilės ir baimės, ypatybes.

“Meilėje nėra jokių prievolių.Baimė jų turi su kaupu. Eidami baimės keliu, viską darome todėl, jog turime tai daryti, ir tikimės, kad kiti elgsis taip pat, nes turi taip elgtis. Tai mūsų prievolės, o prievolėms imame priešintis. Kuo labiau priešinamės, tuo labiau kenčiame. Anksčiau ar vėliau mėginsime savo prievolių išvengti. Meilė, atvirkščiai, nekelia mums jokio noro priešintis. Viską darome todėl, kad norime daryti. Tai teikia malonumą ir tampa smagiu žaidimu.

Meilė nepuoselėja jokių lūkesčių, o baimėjejų į valias. Kai ką nors darome valdomi baimės, įsivaizduojame, kad taip turime elgtis, ir iš kitų tikimės to paties. Štai kodėl baimė skaudina, o meilė – ne. Jeigu mūsų lūkesčiai neišsipildo – jaučiame nuoskaudą – mums tai atrodo neteisinga. Tada kaltiname kitus – juk jie nepateisino mūsų lūkesčių. Mylėdami nieko nesitikime – jei ką nors darome, tai tik todėl, kad patys trokštame, o jeigu nenorime, tai nedarome. Kiti žmonės elgiasi taip pat, ir čia nėra nieko asmeniška. Kai nieko nesitikime, tai nesielvartaujame, jei nieko neįvyksta. Nejaučiame nuoskaudos, nes viską, kas nutinka, priimame natūraliai. Štai kodėl taip sunku mus įskaudinti, kai esame įsimylėję – nesitikime kažin ko iš mylimojo, o ir patys nejaučiame turį prievolių.

Meilės esmė – pagarba. Baimė nieko negerbia, net pati savęs. Jei man jūsų gaila, vadinasi aš jūsų negerbiu. Esu įsitikinęs, kad pats negalite pasirinkti, priimti sprendimų. Turėdamas nuspręsti už jus, prarandu jums pagarbą. O nejausdamas pagarbos stengiuosi kontroliuoti.Kai puolame aiškinti savo vaikams, kaip jiems reikia gyventi, dažniausiai jų negerbiame. Gailimės ir stengiamės daryti tai, ką jie patys turėtų nuveikti. Negerbdamas savęs panyru į savigailą ir manau, kad nesu pakankamai geras ko nors šiame pasaulyje pasiekti.

Meilė negailestinga -ji nieko nesigaili, tik užjaučia. Baimė alsuoja gailesčiu, ji gailisi kiekvieno. Jei nejaučiate man pagarbos ir nemanote, kad esu pakankamai stiprus pasiekti sėkmės – jums kyla gailestis. O meilė gerbia. Mylėdamas aš tikiu, kad jums pavyks. Neabejoju, jog esate pakankamai stiprus, protingas ir geras, kad pats galėtumėte priimti sprendimus. Man nereikia spręsti už jus. Jūs ir pats galite tai padaryti. Ištiesiu jums ranką, jei suklupsite ir padėsiu atsikelti. Padrąsinsiu:“Tu gali įveikti šią kliūtį, tik pasistenk.“ Tai užuojauta, ne gailestis. Užuojauta kyla iš pagarbos ir meilės, tuo tarpu gailestis apima tada, kai trūksta pagarbos, o baimės apstu.

Meilė visada prisiima atsakomybę. Baimė atsakomybės vengia, bet tai nereiškia, kad jai pavyks išsisukti. Bandydami išvengti atsakomybės darome didžiausią klaidą, nes kiekvienas veiksmas baigiasi kokiu nors rezultatu. Visos mūsų mintys ir veiksmai sukelia pasekmes. Todėl kiekvienas žmogus yra visiškai atsakingas už savo veiksmus, net jeigu visai to nenori. Gali būti, kad kiti žmonės panorės sumokėti už jūsų klaidas, bet jums vis tiek teks sumokėti ir pačiam – taigi užmokestis bus dvigubas. Stengiantis prisiimti atsakomybę už kitą asmenį, kyla didelė drama.

Meilė besąlygiška. Baimė kelia daug sąlygų. Eidamas baimės keliu, aš myliu tave, jeigu leidi man tave kontroliuoti, jeigu esi man gera, jeigu esi tokia, kokią tave įsivaizduoju. Susikuriu tavo įvaizdį pagal savo norus ir smerkiu už tai, kad nesi ir niekada negalėsi būti tokia. Dažnai man netgi būna dėl tavęs gėda, nes nesi tokia, kokios norėčiau. Būdama kitokia verti mane jaustis nepatogiai, o aš suirztu ir prarandu kantrybę. Tik apsimetu esąs malonus. O meilės kelyje nėra jokių “jeigu“ ir jokių sąlygų. Mes neturime teisės keisti kito žmogaus, lygiai kaip kitas neturi teisės keisti mūsų. Jei pasikeisime, tai tik todėl, kad patys to trokštame, nes nebenorime daugiau kentėti.

Dauguma žmonių visą gyvenimą keliauja baimės keliu. Jie būna su kokiu nors žmogumi, nes yra įsitikinę, kad privalo taip elgtis.

Savo partnerį ir save jie paskandina lūkesčiuose.

Mes kenčiame, nes bendraujame tokiais būdais, kurie atsirado dar prieš mums gimstant.

Žmonės teisia kitus ir patys yra teisiami, šmeižia viena kitą, apkalba su draugais, liežuvauja baruose. Sukiršina šeimos narius.

Kaupia emocinius nuodus ir perduoda juos savo vaikams.

Meilės kelyje viešpatauja teisingumas: suklydę sumokate tik už savo klaidą, o jei tikrai save mylite – iš jos pasimokote. Baimės kelyje jūs verčiate save tūkstantį kartų mokėti už tą pačią klaidą.“ (Don Miguel Ruiz “Menas mylėti“)

Šį kartą įvyko tai, kas vyksta jau daugelį kartų – sėsdama rašyti turėjau visai kitus tikslus – pasidalinti savo pamąstymais su tais, kurie laukia ir skaito. Bet rašydama šias Migelio Ruizo išminties eilutes  suvokiau, kad apibendrintai parašiau apie asmeninio augimo programos “Gyvenu BE pykčio“ temas. Šiuo keliu einame jau aštuoniolikta savaitė. Su dešimties žmonių grupe drauge mokomės gyventi be pykčio- t.y. mokomės pirmiausia atpažinti paslėptas jo formas, atliekame pratimus ir drauge išgyvename vidinius virsmus bei galingas transformacijas. Jaučiu didžiulį dėkingumą kiekvienai grupės narei, patikėjusiai manimi ir pasiryžusiai stoti į kovą su savo vidiniais baubais, narsiai einančioms į “areną“, krintančioms ir besikeliančioms tam, kad išliktų ištikimos sau, kad susigrąžintų meilę sau, kad toliau gyvenime eitų Meilės, o ne Baimės Keliu. (Išsamiai programą pristatysiu rudenį, kai pirmoji grupė baigs kursą)

****************************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Net jei galutinis kelionės tikslas būtų nežinomas

Kodėl žmonės keliauja? Kodėl keliauju aš? O kodėl tu? Manau, kad keliauja žmonės nuo tada, kai žmonija evoliucionavo ir smalsumas išvedė juos į Kelią, nes buvo smalsu, kas  yra už artimiausios kalvos, o kas yra ten, kur baigiasi jūra, ar ji taip ir nukrinta nežinion? Kelionėse žmonės dažnai susitinka kitus žmones ir nuo tos akimirkos prasideda jų vidinės kelionės.

Kelionės yra mano aistra dėl daugelio priežasčių: patenkinti smalsumą, manau, yra svarbiausia. Sugalvojusios temą „Mano kelionės: išorinės ir vidinės“, mudvi su Ugne iškeliavome. Tiesa, skirtingais keliais, bet vedinos tos pačios smalsumo, naujų potyrių bei pojūčių aistros. Aš papasakosiu apie savo keliones.

Mane visuomet lydi knyga ir užrašų sąsiuvinis, mintims, citatoms ir dėkingumui užrašyti. Ir nors knygą kiekvienai kelionei renkuosi intuityviai, ji visada  ne tik atliepia mano nuotaikas, bet ir veda visos kelionės metu. Šį kartą mano palydovas buvo daugelį kartų skaitytas P.Coelho „Alchemikas“, o šis tekstas gimė senovinių civilizacijų ir kultūrų lopšyje – Kretos saloje. Susidėliojo planas, kaip mano gyvenime įvyksta kelionės:

Pirmiausia, ateina apsisprendimas keliauti, pasak P.Coelho: „sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimus, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nejautė atsidursiąs“.

Antra, priimdama sprendimą kur, kaip, kada ir su kuo keliauti, visada vadovaujuosi nuojauta. „Nuojautos – tai trumpi sąmonės panirimai į bendrąją gyvenimo tėkmę, kurioje susiliejusios visų žmonių istorijos, taigi mes galime žinoti viską todėl, kad viskas yra įrašyta.“ – šiuos mano mano mintis patvirtinančius žodžius perskaičiau mane lydinčioje knygoje ir šie žodžiai skambėjo, kaip patvirtinimas to, ką seniai jau žinau ir esu išbandžiusi: kai medituodami panyrame į teta smegenų bangas – lyg radijo imtuvai, gaudantys bangas, prisijungiame prie visuotinio informacinio – energinio lauko, kuriame viskas jau yra įvykę.

Trečia, pasirenku kelionės kryptį, aišku, intuityviai. „Nesvarbu, kad karavanas vingiuoja, jo kryptis visuomet ta pati. Įveikęs kliūtis, jis vėl susiranda žvaigždę, rodančią, kurioje pusėje yra oazė. Ir kai žmonės prieš save mato tą žvaigždę, spindinčią ankstyvo ryto danguje, jie žino, kad ji rodo vietą, kur yra moterų, vandens, palmių ir datulių.“ Ir nors šiame sakinyje gausu simbolių, kiekvienas žmogus juos iššifruos savaip. Kas tau yra „dykuma“, „oazė“, „žvaigždė“, „moterys“, „palmės“, „datulės“? Ar teko sutikti tai savo Kelyje? Kai mane, grįžusią iš kelionės paklausia: “kaip sekėsi, ar patiko?“ Visada atsakau: “puikiai“, nes išmokau keliauti atvira širdimi, visus įvykius priimdama, kaip man naudingiausias pamokas, o visus žmones – kaip mano gyvenimo mokytojus.

Kai sprendimas priimtas, intuityviai pasirinkta kelionės kryptis ir bendrakeleiviai, belieka susikrauti mantą ir išvykti, užsidega raudona lemputė. Tai įsijungia vidinė kontrolė, širdį suspaudžia baimė, o galvoje apsigyvenusios abejonės įkyriai zulina protą, lyg senovinio gramofono užstrigusi plokštelė. „Yra daug dalykų gyvenime, kurių tu negali kontroliuoti, bet visada gali kontroliuoti savo požiūrį į tuos dalykus“ – pataria Napoleon Hill, kuris, rodos, kiekvienai gyvenimo situacijai turi paruošęs po atsakymą. „Jei esi teigiamai nusiteikęs, tu gali pavadinti pralaimėjimą pamoka ir pasimokyti iš jos, kad ateityje nekartotum“. Šiai minčiai pritaria ir britų gydytojas, homeopatas bei dvasinis rašytojas Edvard Bach, atradęs kaštono žiedų ir pumpurų esencijas, būtent šiai žmogaus proto būsenai palengvinti.

Kai atsiduriu panašioje situacijoje, paklausiu savęs: „ką galėčiau padaryti kitaip, kad rezultatas pasikeistų?“ Jeigu kliūtis sutinku teigiamai nusiteikusi, net būnu nustebinta, kaip lengvai pralaimėjimus galima paversti pergalėmis.

O kai vidun įsibrauna baimė, tai knyga, kuri mane tuo metu lydi, lyg „netyčia“ atsiverčia toje vietoje, kurioje aš randu nusiraminimą: “žmogus neturi bijoti nežinomybės, nes kiekvienas yra pajėgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia. Mes bijome tik vieno dalyko – prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia ranka.“ (P.Coelho „Alchemikas“)

Gali būti, kad kyla baimė keliauti vienam ar vienai, nes protas prikuria įvairiausių detektyvinių scenarijų: “protui labai sunku pasiduoti ir susitaikyti su tuo, kad yra taip, kaip yra. O mes dar esame susikūrę ištisą įsitikinimų sistemą, kaip viskas „turėtų būti“, pritaria Neale Donald Walsch knygoje „Pokalbiai su Dievu“. Tačiau baimė ištirpsta, kai suvokiu, kad niekas nenukeliaus mano Kelio už mane, tik aš pati. Ir šis suvokimas padeda man suvaldyti nerimą ir baimę, kai kiekvieną kartą išlydžiu savo vaikus į jų keliones, nes žinau, kad atimdama iš jų galimybę praeiti tik jiems skirtą Kelio etapą, padarysiu jiems meškos paslaugą.

O man kelionės patinka dar ir todėl, kad kaip ir piemeniui Santjagui iš „Alchemiko“, „kelionėse nuolat įgyja naujų draugų, bet jam nereikia diena iš dienos būti su jais. Visą laiką, būnant su tais pačiais žmonėmis, jie ilgainiui tampa tarsi mūsų gyvenimo dalimi. O tapę mūsų gyvenimo dalimi, jie užsinori tą gyvenimą pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turėtų gyventi kitas. Tik nė vienas niekad nežino, kaip turėtų gyventi jis pats.“

Šį kartą  kelionės vadovas paleido visą autobuso minią kalno viršuje, įdavęs kiekvienam į rankas tik, taip vadinamą „šventraštį“, kuriame buvo nuorodos, kur eiti, o kur neiti, leidžiantis kalnų tarpekliu, kada išplaukia paskutinis laivelis ir asmeninę atsakomybę, dar pridūrė: „stebėkite ženklus“. Pagalvojau: „visai, kaip „Alchemike“.

Kai apsisprendi, ką nors daryti, niekada nežinai, kaip tai pavyks, į kokius posūkius nuves Kelias, tai yra paslaptis – ši kelionė, taip pat yra paslaptis, o tu – savo lobio ieškotojas.“ (P.Coelho)

Įdomu, koks lobis laukia manęs šioje Kelionėje? Spausdama kišenėje akmenį, kurį reikia pernešti per tarpeklį, o kuprinėje – ypatingo laukinių bičių medaus stiklainiuką, kuris, pernešus per tarpeklį, įgauna stebuklingų galių, leidausi į Kelią. Čia lemiamą žodį tarė mano neatostogaujanti Perfekcionizmo skyriaus vadovė. Viską atlikau, kaip buvo liepta, maža ką. Dar nugirdau vadovą pasakojant apie vieną Kretos senolę, kuri nugyvenusi apie šimtą metų, paklausta, ką ji darė, atsakiusi, kad savo angelams sargams dažniau dėkodavo, nei ko nors jų prašė. Užsirašiusi šiuos žodžius atmintyje, pradėjau leistis žemyn. Pradžioje aštrių potyrių išbadėjęs mano protas buvo patenkintas, apžiūrinėjau gėlytes, augalėlius, akmenėlius, kalnų ožkų kanopas, kaulelius ir ragelius ( joms nepasisekė), sustodavau nufotografuoti gražių vaizdų (ach jau tas noras visus įspūdžius sugrūsti į telefoną!), bet oras kaito, saulė, lyg pasityčiodama, plieskė į viršugalvį ir visas entuziazmas išgaravo. Kišenėje užčiuopiau akmenį ir prisiminiau, kad jį nešantis, reikia nuolat dėkoti. Dabar, kai rašau šias eilutes ir esu savo komfortiškoje aplinkoje, suprantu, kad tai buvo „saldainiukas“ protui, kad jis nemėgintų vesti manęs iš proto.

Dėkojau už daug ką : už tai, kad turiu kojas ir galiu eiti pati, kad mano sveikata puiki, kad einu savarankiškai, už tai, kad vadovas kiekvienam įdavė po asmeninę atsakomybę, už tai, kad keliauju ne viena, o su bendrakeleive, savo dukra, už tai, kad einu ieškoti savo „lobio“. Kokio dar lobio !? Karštis darėsi nepakeliamas, nepadėjo net ant galvos susipiltas butelis vandens. Siauri takeliai kilo uolos briauna aukštyn, iš po kojų slidinėjo smulkūs akmenukai, reikėjo rankomis laikytis už sienų, kurios, įkaitusios saulėje degino rankas, lyg būtume ėję palei įkaitusią krosnį. Galvoje vėl suskambo Vladimiro Vysockio dainos žodžiai: „začem idiote v gory vy?“ Žmonės, kokio velnio jūs einate į tuos kalnus? Ir kodėl reikia išmetinėti save iš tos komforto zonos? Priekyje manęs einanti dukra paslydo ant smulkaus žvyro ir suklupo, laimei, be skausmingų nubrozdinimų, tačiau tai pareikalavo dar didesnio atidumo.

„Kad būtume žinoję, kad čia taip sunku tikrai nebūtume ėję“, išgirdau dviejų pagyvenusių damų aimanas. Mat “keturi su puse kilometro, grožintis nuostabiais tarpeklio vaizdais“, nė iš tolo neatitiko jų lūkesčių. Tik dėtis nebuvo kur: atgal nepasuksi, nes reikės kepurnėtis aukštyn, taksi neišsikviesi, nes vis tiek neatvažiuos, o ir ryšio nebuvo. Liko vienintelė išeitis – sukaupti viską, kas dar neišgaravo, ir eiti pirmyn.

„Moterys, nepasiduodam!” – nejučia sušukau ir ant sėdynės nusileidau žemyn. Moterys, gavusios entuziazmo injekciją, atgijo ir su pavydėtina ištverme tęsė žygį.

Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo ir nuo tada jį ima vairuoti likimas. Tai ir yra didžiausia pasaulio apgavystė.“(P.Coelho)

Tarpeklį mes įveikėme, o apačioje laukė lobis – lyg ašara skaidri jūra! Pasinėriau ir gulėjau vandenyje, įmerkusi savo perkaitusį katilą, atsiduodama bangų šokiui. Mano bendrakeleivės irgi buvo laimingos, glaudėsi pavėsyje, nosinaitėmis braukdamos prakaitą nuo veidų ir pasiryžusios pirmos šturmuoti laivelį, nuplukdysiantį mus į išsvajotąjį krantą.

Mano kuprinėje buvo mano „lobiai“ – stebuklingu tapęs medus ir dėkojimo akmenėlis. Ko išmokau šioje kelionėje? Ištvermės, kantrybės, gavau pasitenkinimą, kad įveikiau dar vieną Kelio etapą. O stebuklai?

 

“Atskleisdami atsitiktinį knygos puslapį, burdami iš delnų, kortų ar stebėdami paukščių skrydį, kiekvienas iš mūsų galime tai susieti su savo išgyvenimais. Iš tikrųjų patys daiktai neatskleidžia nieko, tai žmonės, stebėdami daiktus, išmoksta prasiskverbti Pasaulio Sielon.“ (P. Coelho „Alchemikas“)

Ar kitą kartą aš vėl eisiu į kelionę? Žinoma.“Net jei galutinis kelionės tikslas būtų nežinomas. Net jei tam tikrą akimirką priimtume klaidingą sprendimą. Dievas, kuris regi tavo drąsą, tau suteiks įkvėpimą, padėsiantį tą klaidą ištaisyti.“ (P.Coelho “Rankraštis,rastas Akroje“)

Šioje kelionėje patirtas įžvalgas integravome į autorinę programą “ Mano kelionės: vidinės ir išorinės“ ir esame pasiruošusios su jumis dalintis.

N.B. programa nukeliama pavasariui, sekite naujienas.

 

*********************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Laiminga moteris – galinga moteris

 

Nors šiandien tik paskutinė gegužės diena, bet mintys ir planai jau siekia rudenį ir su džiaugsmu kviečiu visas laimingas moteris į Birštoną, kur laukia:

Aistės Virketės foto

Moterų savaitgalis “Laiminga moteris – galinga moteris!“

Rugsėjo 7–8-9 d.d.

Jau trečią kartą mus suburia išskirtinė Birštono dvasia ir mes renkamės į mokymus, skirtus   motyvuotoms, drąsioms ir atsakingoms moterims, siekiančioms įgyti ne vien žinių, bet ir   praktinių įgūdžių.

• Ar nori ką nors keisti savo gyvenime?
• Ar esi pasiruošusi keistis?
• Ar esi pasiruošusi investuoti į pokyčius?
• Ar esi pakankamai drąsi?
• Ar nori susigrąžinti savo galią ir būti laiminga?
• Ar nori sukurti laimingus santykius?
• Ar nori džiaugtis savo artimųjų laime?
• Ar nori laiminti gyvenimą?

Genialioji Levo Tolstojaus frazė skelbia: “Jei nori būti laimingas, būk”.

Aistės Virketės foto

Nealas Donaldas Walschas knygoje “Pokalbiai su Dievu” rašo:”pirmas žingsnis ką nors keičiant – suvokti ir pripažinti, kad jūs susitaikote su mintimi, jog viskas taip yra tik todėl, kad šitaip patys nusprendėte…siekite keisti ne todėl, kad dalykas yra blogas, o todėl, kad jis jau neatitinka to, Kas Jūs Esate. Tėra vienintelė priežastis ką nors daryti – patvirtinti visatai tai, kas jūs esate”

• Jei nori sužinoti kokie yra žingsniai į laimę ir išmokti juos žengti;
• Jei nori išsiaiškinti savo norus ir baimes;
• Jei nori atskleisti savo drąsą;

MES ŽINOME, KAIP TAI PASIEKTI IR PASIRUOŠUSIOS SU JUMIS DALINTIS SAVO PATIRTIMIS!
Trijų dienų moterų atsiskyrimas tai – gyvenimo pamokos, paremtos asmeninėmis patirtimis ir patikrintos 100%.

Su dviem patyrusiomis lektorėmis:

 

UGNE MIKALAUSKAITE, kuri savo gyvenime vadovaujasi devizu „gyventi autentišką, drąsų, kūrybingą gyvenimą“, turinčia 11 metų psichoterapinio darbo patirties, rengiančia seminarus įvairiomis temomis.Tibeto Tantrajanos linijos sveikatingumo bei saviugdos praktikų mokymo veiklos, masažai bei šokiai ratu padeda vis giliau pažinti moterišką energiją, moters poreikius ir sunkumus. Tai paskatino sukurti specialią programą, sudarančią galimybes savęs, kaip moters, tyrinėjimui, įvairių savo pusių atradimui ir išlaisvinimui bei realizavimui.

 

 

RŪTA LENKAUSKIENE, turinčia 14 metų patirtį, pradėjus širdžiai mielą veiklą „nuo nulio“, sertifikuota dr.Bacho žiedų terapijos ir teta metodo praktike, holistinės kūno terapijos praktike, lektore, vedančia užsiėmimus Lietuvoje ir užsienyje, afirmacinių kortų „Pažink save“ autore, tinklaraščio „Drugelio efektas“ įkūrėja, laiminga moterimi.

KODĖL TURĖČIAU RINKTIS BŪTENT ŠIUOS MOKYMUS? DABAR JŲ TIEK DAUG?

TRYS „TAIP“, ĮKVEPIANTYS RINKTIS BŪTENT ŠIUOS MOKYMUS MOTERIMS:
• Ar gali mokymai būti malonūs?
• TAIP! Nes tavęs laukia ilgas savaitgalis (3 dienos: nuo penktadienio14 val. iki sekmadienio 16 val.) prabangiame SPA viešbutyje, pasivaikščiojimai pušyne, Nemuno pakrantėse, kūno sveikatinimo ir puoselėjimo procedūros, malonus aptarnavimas, skanus ir sveikas maistas viešbučio restorane.
• Ar gali būti mokymai džiuginantys?
• TAIP! Nes praktinės užduotys, patikrintos daugiametę patirtį turinčių lektorių, duoda akivaizdžius rezultatus, pokyčius pastebėsite jau mokymų metu ir džiaugsitės savimi ir pasiektais rezultatais.
• Ar gali mokymai būti kūrybingi?
• ŽINOMA TAIP! Praktinės užduotys, kurios pažadins tavo kūrybines galias, suteiks įkvepiančių idėjų, kurias galėsi pritaikyti kasdieniniame gyvenime.
***Jeigu nors vieną idėją norėtum įgyvendinti;
***Jeigu suintrigavo nors vienas TAIP;

Tada šis savaitgalis, skirtas būtent tau!

Pasižymėk savo tvarkaraštyje: 2018_09_7,8,9 Birštonas, Royal SPA Residence, Moterų savaitgalis “Laiminga moteris – galinga moteris“

Jūsų laukia ypatinga, specialiai šiai autorinei programai paruošta, dovana – praktikų gidas, kurio pagalba galėsite savarankiškai tęsti įsisavintas praktikas, profesionalios fotografijos, priminsiančios gražias akimirkas ir meditacijos audio įrašas.

„Būk pati tuo pokyčiu, kurį nori matyti gyvenime.“ (M. Gandhi)

Išsamus užsiėmimų bei praktikų TVARKARAŠTIS ir detalus programos aprašymas atsiunčiamas užsiregistravusioms dalyvėms.
Tam, kad dalyvauti savaitgalio programoje: jums nereikalingas joks specialus pasiruošimas ar žinios.

Renginio kaina:

300, € “vyturio“ mokestis, galioja nuo iki liepos 30d. Registracija įsigalioja sumokėjus 100€ avansą (likusi suma sumokama iki rugpjūčio 30 d.
350, € “pelėdos” mokestis, galioja nuo liepos 31d iki rugpjūčio 30d. Registracija įsigalioja sumokėjus 100€ avansą (likusi suma sumokama iki rugpjūčio 30 d.

• Sąskaitą pavedimui atsiųsime, kai tik gausime jūsų registracijos laišką.

Dalyvių skaičius – tik 12, todėl laiku sumokėdami mokestį, jūs užsitikrinsite dalyvio vietą. Persigalvojus avansinis mokestis negrąžinamas, jei renginys neįvyksta, visa suma jums grąžinama. Liko 2 vietos!

Registracija ir pasiteiravimas: Rūta Lenkauskienė: leruta@gmail.com, +37068774541 
Į kainą įskaičiuota:
∙ 3 dienų dviejų lektorių autorinės mokymų programos (teorija ir praktika, bei visos reikalingos priemonės)
∙ 2 nakvynės dviviečiuose numeriuose 4 žvaigždučių Royal SPA Residence viešbutyje Birštone (chalatas + šlepetės + rankšluosčiai + tualeto reikmenys + plaukų džiovintuvas)
∙ Apie viešbutį: http://www.royal-spa.lt/
∙ Pilnas maitinimas viešbučio restorane : 2 pusryčiai (ŠS), 2 pietūs (ŠS), 2 vakarienės (PŠ)
∙ SPA paslaugos 90 min. kiekvieną dieną (baseinas, pirtis) ir pažintinė dr.Kneipo paskaita ( 1 val.)
∙ Automobilio parkavimas
∙ Belaidis internetas

Praėjusio renginio dalyvių atsiliepimai:

„Renginyje apsisprendžiau dalyvauti, nes norėjau atsipalaiduoti ir pabendrauti su kitomis moterimis, padėti sau išgyventi skyrybas. Draugė ir kolegė pasakė apie šį renginį. Pažįstu abi renginio vedėjas, kurios – nuostabios. J Apsisprendžiau dalyvauti, nes darau viską ir naudojuosi visomis galimybėmis, kurios šiuo metu atsiranda. Vertinu šį renginį puikiai, nes pasiekiau savo tikslus – atsipalaidavau ir pabendravau. Tai – būdas pasirūpinti savimi ir paleisti tai, kas turi būti paleista. Tai – renginys moterims, ieškančioms vidinės harmonijos, ramybės, laisvės, žinių, priėmimo, palaikymo. Ačiū!“ (A.Š.)

„Vadovių asmenybės ir buvusių renginių patirtis paskatino dalyvauti ir šiame renginyje. Buvau kątik išlipusi iš „duobės“ – buvo palengvėję, reikėjo palaikymo, užtvirtinimo. Renginyje dalyvauti paskatino gauta žinia bei pasitikėjimas savo vidiniu jausmu ir renginio vedėjomis. Moterų savaitgalio metu vyko tylus, geras procesas: pajaučiu – o jūs pasakot, pagalvoju – jūs pasakot, pasakot – pajaučiu… Seminarą vertinu 10 balų. Rekomenduoju moterims, norinčioms mylėti save ir gyvenimą, nes dalyvavimas Ugnės ir Rūtos vedamuose renginiuose tikrai atsipirks!“ (I.Ž.)

„Mane traukia savo srities profesionalai. Rūta, o vėliau – ir Ugnė žavi savo žiniomis ir gebėjimais. Moterų savaitgalyje dalyvauti mane paskatino noras bendradarbiauti. Tuo metu jaučiau ir tebejaučiu pokyčius, virsmus. Jaučiausi neužtikrinta. Todėl pasidaviau virsmui, srovei, pokyčiams tiek, kad ta banga eitų sava vaga. Teisinga vaga. Noriu, kad tekėtų viskas per „gėrio Žemę“. Po moterų savaitgalio jaučiu galimybę pasitikėti Aukščiausiomis jėgomis. Jaučiu Dievo palaimą ir Jo teikiamas dovanas. Užmezgiau pamirštą ryšį ne tik su savo dvasia, bet ir su Dievu. Tai – didžiausias indėlis! J AČIŪ!“ (A.V.)

************************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Penktadienio mintys: talento savininkė

Foto: Aistė Virketė

 

,,Kiekvieną kartą, kai pradedu naują knygą ir žvelgiu į geltonąjį sąsiuvinį, kvapą gniaužia vien pagalvojus, kokio sunkaus darbo imuosi“, rašė Maya Angelou, amerikiečių poetė, rašytoja bei kovotoja už žmogaus teises.

Kai šiandien sėdau prie kompiuterio rašyti ,,Penktadienio minčių“, lyg netyčia atsivertė būtent šie žodžiai ir aš supratau, kad jie – apie mano būseną, kai kiekvieną kartą sėdu rašyti, vis galvodama, ką gi gražaus, protingo ir naudingi kitiems aš perduosiu.

Sarah Ban Breathnach, savo knygoje ,,Paprasta pilnatvė“ taip pat aprašo savo būsenas ir pokyčius, kai ji pradėjo rašyti knygą: ,,patikėk, kad pradėjusi rašyti knygą nė nenujaučiau pasileisianti į safarį ieškoti savo tikrosios “aš“. Kad suprastumėt, kiek mažai pati žinojau, ką parašysiu, pasakysiu, jog iš pradžių maniau, kad imuosi knygos apie tai, kaip gyventi mažiau skubant.“

Kiekvieną kartą, sėsdama rašyti aš jaučiuosi taip pat, niekada nežinau kuria linkme pakryps mano mintys ir ką užrašys ranka, kaip rašė Wayn’as Dayer’is, vedžiojama Kūrėjo. Panašiais savo pastebėjimais dalinasi ir Sarah Ban Breathnach: ,,dažnas menininkas jaučiasi taip, tarsi anksčiau ar vėliau kas nors “demaskuos“, ko gero, anksčiau, nes kūrėjai žino, kad nepaisant aukštesniosios galios, besidarbuojančios su mumis ir per mus, kūrinys pasaulį išvysta menininko vardu. Su šituo jis ir galynėjasi. Nekurdami paniekiname dieviškąją kibirkštį. O kurdami pasijuntame tarsi pasauliui atgręžėme netikrą savo veidą, nes žinome, kad vieni nieko nesukuriame, nors niekas, be mūsų, šito ir nežino. Tačiau apgaulė ir kova baigiasi tą akimirką, kai liaujamės neigę turį talentą ir pripažįstame – nužemintai ir pagarbiai dėkodami – norį tapti jo šeimininkais, besidalijančiais juo su pasauliu. Jei nesirengiame naudotis gabumais tik savo labui, sulauksime globos.“

Kiekvieną kartą, rengdama naują seminarų ciklą ar savaitgalio išvyką, aš būnu kupina įkvėpimo, šviesiausių minčių ir idėjų, tačiau iki galo niekada nežinau, kokiu keliu pakryps seminaras ir kokias pamokas gaus dalyviai, neaplenkiant ir manęs. Kiekvieną kartą esu iš visos širdies dėkinga manim patikėjusiais ir einančiais drauge su manimi neištyrinėtu, tačiau tokiu įdomiu Keliu. Galiu drąsiai sakyti, kad tikėjimas ir padaro stebuklus, nes po kiekvieno seminaro, po keletą savaičių trukusių studijų ar kartu praleisto savęs tyrinėjimų savaitgalio, mes sugrįžtame kitokios, pasikeitusios, atradusios savo talentus ir lobius. Kupinomis meilės ir džiaugsmo širdimis dalijamės gėriu su savo artimaisiais, bendrabarbiais ir kaimynais. Puošiam savo namus ir aplinką, vaišinam ir dalijamės šiluma iš begalinės gausos, iš turėjimo tiek kiek mums reikia ir dar daugiau.Ir vėl nekantraudamos laukiame naujų susitikimų, naujų tyrinėjimų ir atradimų. Kitaip ir negali būti, nes “tikėjimas“ ir yra “tik“ “ėjimas“ savo gyvenimo keliu.

Sugrįžkime šiandien prie talentų. Kaip jautiesi tardama žodį “talentinga“? Kokius savo talentus galėtum užrašyti? Beje, apie rašymo terapijos naudą jau žino ir jaučia jos teigiamą poveikį, ne viena seminarų dalyvė. (Rašydama naudoju moterišką giminę, nes taip yra, kad pati būdama moteris geriausiai suprantu ir dalinuosi žiniomis su moterimis. )

Radau alegorinį pasakojimą iš Naujojo Testamento, kuriame pasakojama, kaip vienas turtuolis, prieš išvykdamas į tolimą kelionę, išdalina savo tarnams talentų monetas. Pirmajam duoda penkias, antrajam – dvi, o trečiajam – vieną. Pirmasis tarnas savo gautuosius talentus tuoj pat paleidžia į darbą ir uždirba nemenką kapitalą. Antrasis – taip pat nuo jo neatsilieka. Paskutinis tarnas, gavęs tik vieną talentą užkasa jį žemėn, nes pabūgsta atsakomybės.

Sugrįžęs turtuolis pakviečia tarnus atsiskaityti. Pirmieji du pradžiugina poną ir nusipelno jo pagyrimų. Trečiasis atėjęs iš karto pradeda aiškintis, kad žinodamas apie pono griežtumą, jis nusprendžia nerizikuoti ir savo talentą saugiai užkasa. Ponas pašėlsta ir atima iš trečiojo tarno talento monetą ir perduoda ją nuovokiausiajam tarnui, sakydamas:“ Kiekvienam turinčiam bus dar pridėta, ir jis visko gausiai turės.“ O atsargųjį tarną įmeta tamsiojon, kur jis ima raudoti, klykti ir griežti dantimis. Nežmoniškai skauda, kai pasaulis nieko nenori tau duoti. Tačiau skausmas nepalyginamai didesnis, tiesiog nepakenčiamas, jei pats savimi netiki ir nieko sau neduodi.“

Kadangi daugelis mūsų stengiamės gyventi atsargiai ir saugiai, mus pasakojimas apie turtuolį ir tris jo tarnus, labai nervina. Tai yra pasakojimas apie kūrybos riziką ir mums, žinoma, labai gaila tarno, palaidojusio savo talentą ir dar savo pono įmesto į belangę. Juk jo atsargumas, atrodo, toks pagirtinas ir priimtinas. Šis pasakojimas ir turėtų mus nervinti, nes  tiek daug žmonių, lygindami savo ir kitų talento dydį, veltui švaisto brangiausius gamtos išteklius – laiką, kūrybinę energiją, emocijas.

Sarah Ban Breathnach siūlo: “ šiandien paprašyk Dvasios atskleisti tavo gabumus, kad juos pažintumei, pripažintumei ir taptum jų šeimininkė. Ar nori, kad tavo gyvenimas būtų turtingesnis? Ar nepalaidojai savo talentų?

Kaip gyvensime turtingiau, dvasingiau ir aistringiau, nenorėdami visiškai nieko sau duoti? Daugelis  mūsų per ilgai gyveno atsargiai, o dar nesiliauja stebėjęsi, iš kur tie jų vargai?

Pasirinkę saugų gyvenimą, kartu priimame pavojingiausią sprendimą savo gyvenime.“

Šis pasakojimas man priminė dar vieną alegoriją – “areną“ ir kiekvieną mano ėjimą į ten, t.y. situaciją, kai, norėdama išsaugoti savo gyvenimo vertybes, aš stoju į kovą, be jokių sėkmės garantijų, labai dažnai krentu veidu į purvą…ir vėl keliuosi. Kiekvieną kartą, atsikelti man padeda šalia manęs esantis žmogus, kuris mane palaiko, supranta ir myli, nes pats yra šalia, kovoja toje pačioje arenoje, tame pačiame purve. Sėdėdama Pompėjos didžiojoje arenoje mąsčiau, kad ši alegorija tokia pat sena, kaip žmonija ir į areną, didesnę ar mažesnę, einame kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Rašydama paskutines eilutes supratau, kad dedikuoju šį tekstą moterims, patikėjusioms, išlikusioms ir dalyvaujančioms naujausiame mano projekte “Gyvenu BE pykčio“, kuris tęsiasi trisdešimt savaičių. Mes beveik artėjame prie pusiaujo, renkamės į susitikimus kartą per mėnesį pasidalinti savo asmeninių tyrinėjimų rezultatais, mes palaikome, įkvepiame ir motyvuojame viena kitą ir mes tvirtai einame kiekviena savo Keliu pirmyn.  Būdamos  šalia viena kitos, mes suvokiame, kad kiekviena “sapnuojame savo sapną“ ir kaip rašo Don Miguelis Ruizas, prisiimame atsakomybę tik už savo sapną, bet gerbiame kiekvieno sapnuotojo sapną.

Mano įkvėpimo šaltiniai ir mokytojai:

*************************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.