Medžių pamokos

Standartinis

drugelis_ant_sakos_bloguiTurbūt neatsitiktinai nešioju gėlės vardą, galbūt todėl klaidžioti miškais ir pievomis, stebint augalus arba ant upės kranto spoksoti į tekantį vandenį, man yra smagiau, nei šlifuoti miesto šaligatvius.

Kai pradėjau studijuoti dr.Bacho žiedų terapiją, pradėjau stebėti augalus skirtingais jų augimo periodais. Mane nuolat kankino klausimas: „Iš kur šis žmogus sužinojo, kad vienas ar kitas augalas padeda pakeisti neigiamas emocijas į teigiamas?“ Pats terapijos autorius, dirbdamas su savo pacientais, praktiškai įrodė, o ir šimtai šio holistinio gydymo pasekėjų įvairiuose pasaulio kraštuose patvirtina, kad švelni žiedų energija gydo ne tik žmogaus jausmus, bet ir kūną. Žmogus, pasak šios gydymo filosofijos, yra priimamas, kaip visuma, todėl, kai jis jaučia vidinę ramybę, jo kūnas pradeda gyti pats ir visi fiziniai negalavimai išnyksta.

Grįžtant prie medžių ir mano pomėgio stebėti juos, galiu pasakyti, kad šį mano pomėgį ir įžvalgas pagilino Vijanos Staibl, theta gydymo metodo autorės, mokymas ir tų žinių taikymas praktikoje. Esant theta smegenų bangose, galima susisiekti su medžio vidumi ir pabendrauti su juo. Šiame bendravime aš randu daug sąlyčio taškų su lietuvių pagonių papročiu dievinti medžius, sodinti šventomis vadinamas ąžuolų girias.

Stebėdama medžius nuo ankstyvo pavasario, jų žydėjimo iki pat rudens, kai jie subrandina vaisius, iš naujo atradau daug nuostabių dalykų.azuolas_blogui

 

Medžiai yra mūsų kilnieji mokytojai.

 

Iš gilės visada išauga tik ąžuolas, iš kaštono – tik kaštono medis, iš obels sėklytės sudygsta ir išauga tik obelis. Na taip, akivaizdu, atsakysite. Pasėjus gilę niekada neišaugs pušis ar beržas. Taip ir gyvenime.

Mes renkame tai, ką pasėjame: kai nusišypsai – ir tau šypsosi, kai duodi  – tai ir gauni, ir nebūtinai iš to paties, kai ieškai grožio – aplink regi tik grožį. Kai jauti gausą, nesvarbu, kiek yra tavo sąskaitoje, pasaulis tau siunčia gausą. Juk obelis kiekvieną rudenį subrandina savo vaisius ir dalinasi jais be jokių sąlygų, be pykčio, jei niekas nesurenka vaisių ir jie supūna ir be apgailestavimo, kad „ir vėl ruduo, o ne už kalnų ir žiema“. Kiekvienas medis kantriai ištveria žiemos šalčius, kad pavasarį vėl sukrautų žiedus. Kiekvienas augalas gamtoje „žino“, kad gyvenimo ratas yra amžinas. Medžiai mus moko šito žinojimo arba primena, nes tikrasis žinojimas visada buvo ir tebėra giliai viduje.

 

Daugiau ne visada yra geriau.

 

Labai lengva paslysti, lyg nuo slidaus kalno, į įsitikinimą, kad daugiau yra geriau: didesnis namas, didesnis automobilis, didesnė alga yra geriau. Arba , jei turėčiau daugiau pinigų, turėčiau daugiau galimybių, tada turėčiau daugiau draugų, kurie mane palaikytų, o tada jau galėčiau būti laiminga. Deja, dažnai visi šie dideli dalykai neatneša nei laimės, nei džiaugsmo, nei gyvenimo pilnatvės. Nes nebūtinai daugiau yra geriau. Kartais pora ištikimų bičiulių, kuriems gali paskambinti net vidurnaktį, yra geriau. Keletas mielų suknelių, kuriomis vilkėdama jautiesi žavi ir patraukti, yra geriau, nei visokių rūbų prigrūsta spinta.

 

Labai svarbi  įvairovė.

 

Augalų ir gyvūnų įvairovė sukuria harmoniją ekosistemoje, o vienos rūšies augalus dažnai puola kenkėjai. Taip ir mūsų gyvenime – kuo mes esame skirtingesni, tuo gyvenimas yra įdomesnis. Jei visi esame vienodi, tada nėra įkvėpimo ir motyvacijos keistis ir tobulėti. Ne visada tai žinojau. Prisimenu vaikystėje stengdavausi atrodyti kaip visi, nes jei suknelė kitokia, tai ką pasakys kiti? Kaip svarbu mokykloje buvo elgtis, kaip dauguma, bijant būti atstumtam? O pirmoji cigaretė, siekiant įtvirtinti savo modernumo statusą?

Dabar elgiuosi kitaip: aš susidraugavau su savo išskirtinumu ir džiaugiuosi ta draugyste, nes ji man šventa. Kai aš esu savimi, aš traukiu į savo gyvenimą panašius žmones. Aš priimu juos tokius, kokie jie yra, aš palaikau juos, myliu ir suprantu.Kai aš dalinuosi savo džiaugsmais, savo laime, savo kūryba ir grožiu, aš sėju laimės sėklas pasaulyje. Tai – lyg sodinti sodą. Kuo didesnė augalų ir gyvūnų įvairovė, tuo sodas sveikesnis ir stipresnis, tuo spalvingesniais žiedais jis žydi, tuo skanesnius ir įvairesnius vaisius veda.is_mazos_giles

 

Didingas ąžuolas išauga iš mažos gilės.

 

Mano kieme – didžiulis ąžuolas, kurio giles renku kiekvienais metais. Dėlioju, grožiuosi ir negaliu atsistebėti, kad iš tokios mažos sėklos išauga toks galingas medis. Jis moko mane tada, kai užpuola abejonės, kad nesugebėsiu, kad neturiu tinkamo išsilavinimo, kad bus per sunku. Tada aš suspaudžiu delne tą mažą giliuką, apkabinu stiprų ir storą ąžuolo kamieną, o juk jis kažkada buvo tik giliukas, ir…žengiu pirmąjį žingsnį.

Pernai jo šakose apgyvendinau stiklinius ir keramikinius angelus, kurie, pučiant vėjui sūpuojasi ir šoka. Pavadinau šį ąžuolą “Angelų ąžuolu”. Stebiu…Šiemet gilės daug didesnės, lapija daug vešlesnė, suprantu – jis džiaugiasi ir atsilygina tuo pačiu.

Laikau savo delne mažą obuolio sėklą ir mąstau apie šimtus ir tūkstančius joje užkoduotų galimybių. Ir pradedu nuo pirmo mažo žingsnelio, tada – kito, paskui – trečio…Niekada nežinau, kur nuves kitas mano žingsnis, bet toje paslaptyje slypi didingumas. Iš mažų sėklų išauga dideli medžiai, besąlygiškai dalinantys savo vaisius.

 

cherry_plum_bloguiAnkstyvą pavasarį pakelėje pirmosios mane pasveikina kaukazinės slyvaitės, lyg nuotakos apsipildamos baltais žiedais. Vasaros pabaigoje, jos šakos pasipuošia mažomis saulytėmis – geltonomis rūgščiomis slyvelėmis, kuriomis ji nuoširdžiai nubarsto visas pakeles.

 

Augalai moko mane kantrybės. Juk pasodinus sėklą iš jos sekančią dieną neišauga augalas. Reikia laiko, kad sėkla žemėje išbrinktų, daigelis prasikaltų, tada tenka kurį laiką laukti žiedų, o po to ir vaisių. Ir gali stripinėti aplink kiek tik nori, gali pykti ir nervuotis, niekas nepasikeis. Viskam savas laikas.

Bet gali kantriai puoselėti, laistyti ir purenti žemę, kiekvieną pavasarį laukti pirmojo žiedo, džiaugtis juo ir dėkoti. Ir tik tada ateina tas laikas, kai vieną dieną medis ima ir apsipila žiedais, lyg atsidėkodamas už kantrybę, darbą ir rūpestį. Taip ir gyvenime – kiekvienas projektas prasideda nuo idėjos, taip pasėjama sėkla ir kantriai, paslapčia laukiu jos sudygstant. Žinoma, jei daigo nesulauki, kyla abejonės: “o gal ne taip, ne ten ir ne tuo laiku?” Šiuo laikotarpiu vengiu dalintis žinia apie savo pasėtą sėklą su pasauliu, lyg norėdama apsaugoti. Ir kai pasirodo jaunas daigas, parodau jį tik patiems artimiausiems, kuriais pasitikiu. Čia kaip su vaikystės “sekretais”, sudėdavau gėlytes po stiklu, užkapstydavau smėliu, padėdavau akmenėlį, kad rasčiau ir parodydavau tik pačiai artimiausiai draugei.impatiens_blogui

Gyvenimas tapo kitoks, kai išmokau mėgautis procesu, bet ne laukti rezultato, kantriai, tiek kiek reikia. Smagiausia, aišku, būna mėgautis vaisiais, su pasididžiavimu tariant: “aš jį sodinau”.

 

Medžių žiedų “medžioklė” fotoaparatu ankstyvą pavasarį, atskleidė man iki tol nežinomų paslapčių: graikiško riešuto medis turi vyriškus ir moteriškus žiedus viename medyje! Vyriškieji – tai žirginėliai, besiplaikstantys vėjyje, o moteriškieji – mažyčiai ir vos matomi, tačiau iš jų medis sukrauna puokštėje tris mažus rutuliukus, kurie vystosi, auga ir rudenį pradžiugina skaniais riešutais. Laikau rankoje graikišką riešutą ir stebiuosi, kiek informacijos sutelpa mažoje sėkloje, viename medyje draugiškai sugyvena vyriška ir moteriška energija. Kiek daug aš galiu pasimokyti iš medžių – kaip harmoningai suderinti savyje šias dvi energijas, kaip tolerantiškai priimti kiekviena, kuris yra kitoks.

 

piene_bloguiŽinau, koks tai yra jausmas, būti nepatenkintai, nes rezultatų vis nėra, nežiūrint į dedamas pastangas. Kiekvieną vakarą lipu ant svarstyklių, o jos šaiposi iš manęs, parodydamos vis tuos pačius skaičius, kurių matyti aš nenoriu. Kyla nenumaldomas noras viską mesti arba prisėlina išdavikiška mintis, kad esu nevykėlė…

Vakar sustojau ties namo varteliais ir pažvelgiau po kojomis – kiek kantrybės, tikėjimo ir stiprybės aš galiu pasimokyti iš paprasto augalo – pienės, kuriai net kietas ir iš pirmo žvilgsnio nepramušamas akmuo, jokia kliūtis. Reikia tik laiko.

Medžiai visada suteikia man paguodos ir išminties, nes tik stebėdama juos aš suvokiu buvimo čia ir dabar prasmę.

 

Kai ateina žiema, medžiai numeta lapus, taip apsisaugodami nuo temperatūrų skirtumo, jie užmiega šventame nieko neveikime. Toks periodas jiems – energijos kaupimo metas, nes toks gamtos ciklų ratas, o medžiai turi įgimtą vidinį žinojimą. Pirmiesiems pavasario saulės spinduliams sušildžius žemę, medžių venomis pradeda tekėti gyvybės syvai, subrinksta pumpurai, prasideda naujas etapas.

Gyvenime taip pat:kai jaučiuosi perdegus, persidirbus, kai pastebiu, kad savo poreikius atidėlioju ir bėgu gelbėti pasaulio, aš pasinaudoju medžių pamoka – sustingstu šventame neveiklume ir nurimstu, kaupiu energiją kitam pavasariui… Dėkoju augalams už jų pamokas.

dekoju

 

Jeigu jus taip pat domina augalų pasaulis ir žmogiškos emocijos, kviečiu jus į dr.Bacho žiedų terapijos pažintinį – bazinį kursą.

Išsamią informaciją rasite čia.

**********************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis – pasidalinkite juo su savo bičiuliais, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir sugrįžta. Jei norite gauti kitus straipsnius – tapkite sekėju, įrašydami savo el.pašto adresą dešiniajame langelyje viršuje.

 

 

Ar šiuo keliu tave veda širdis?

Standartinis

IMG_5403Turime būti įsitikinę, jog keliu, kuriuo žygiuojame, veda širdis”, rašė Amerikos budizmo mokytojas ir dėstytojas Jackas Kornfieldas knygoje “Širdies kelias: dvasinio gyvenimo pavojai ir viltys.”

Pastaruoju metu vis dažniau išgirstu šį klausimą – aplink save, iš mano bičiulių ir bendraminčių lūpų, iš šalia gyvenančių, tačiau kitaip mąstančių žmonių, ir net mano viduje šis klausimas iškyla prieš kiekvieną svarbesnę užduotį.

Kaip rašė mano mylima airių kilmės rašytoja Sarah Ban Breathnach knygoje “Paprasta pilnatvė” : “Klausdami savęs “ar žengiu širdies keliu?” pajuntame, jog niekas už mus nenutars, kurį kelią turėtume rinktis. Todėl netrukdykime šio klausimo slėpiningumui ir grožiui nuaidėti mūsų viduje. Tuomet kažkur mumyse rasis atsakymas ir gims suvokimas. Bent akimirkai nurimę ir giliai įsiklausę suprasime, ar žengiame širdies keliu.” Tur būt dabar kiekvienas, kuris perskaitė šias eilutes, nusišypsojo – kaip paprasta! Tereikia prieš kiekvieną žingsnį paklausti savo vidaus. Ir dar, labai svarbu išlaukti ir išgirsti atsakymą, kuris tyliai nuskamba kaip tvirtas žinojimas arba atsiverčia eilute knygoje, arba gal būt atsakymas nuskamba iš sutikto gatvėje atsitiktinio žmogaus lūpų. Svarbu išgirsti.

IMG_5565Kai aš pati konsultuoju žmones, užstrigusius tarp gyvenimiškų problemų, išgirstu tą patį klausimą: “Tai ką gi man daryti? Nežinau, kaip pasielgti? Patark”. Atsakymas būna vienintelis: “O ką sako tavo širdis? Koks jausmas lydi šiandien tave?” Jeigu širdyje – mylinti ramybė, tada viskas gerai, tai aš priimu kaip teigiamą atsakymą. Na, o jei širdyje lyg “katinai nagais braižosi”, arba širdis “daužosi lyg kumštyje laikoma paukštė”, tai man yra atsakymas, kad elgiuosi ne taip.

Prieš daugelį metų, uždariusi daris į pasaulį, kuriame karaliauja “reikia”, “privalau”, “o ką kiti pagalvos”, aš ėmiau klausytis savo tikrojo “Aš” balso. Nuraminsiu jus – tikrai nebuvo lengva. Ir dabar nėra. Protas visada bando perrėkti ir diktuoti savo sąlygas, kad “niekas šitaip nedaro”, “o kas bus jeigu nepasiseks?”, “o tai iš ko senatvėje gyvensi?”. Mokiausi žiūrėti savo baimėms į akis, piktai atrėždavau: “na ir kas”, “tebūnie taip, kaip turi būti” ir… kartais laimėdavau, kartai – ne. Tada klausydavausi triumfuojančio proto ditirambų: “ar aš tau nesakiau!”. Bet grįžti atgal niekada nenorėjau, nes Kelias, kurį pasirinkau, nors ir status, nors ir akmenuotas, nors ir nesaugus, tačiau yra toks įdomus. Kiekvieną kartą, nugalėjus net mažiausią kliūtį, aš esu apdovanojama. Ir to apdovanojimo skonio ir gėrio neįmanoma nusakyti, jį galima tik pajusti širdyje – visišką mylinčią ramybę… Trumpam, nes žygiavimas šiuo keliu yra amžinas, kaip ir pats Gyvenimas, kuris pasak dr.Edvardo Bacho, neprasideda su gimimu ir nesibaigia mirtimi. Ir kai tvirtai žengi savo pirmąjį žingsnį “savo Keliu”, tai visos pasaulio jėgos atskuba tau į pagalbą, visos pasaulio knygos atsiverčia toje vietoje, kurioje slypi tau skirti atsakymai ir visi pasaulio mokytojai skuba į tavo gyvenimą pasidalinti savo patirtimi._DSC5006

Kaip rašo Sarah Ban Brethnah “Paprastoje pilnatvėje” : “ Aš pati tik tada , kai kantriai įtvirtinau tikrąjį “aš”, pajutau žengianti džiugiausiu ir dvasingiausiu keliu, nes tai tikrasis “širdies kelias”. Juo pasukau supratusi, kad kūryba yra šventa. Galbūt ir tu šį rugpjūtį panorėsi siekti asmenybės dvasinės darnos, iš naujo atrasdama ir garbindama savo kūrybingumą, šventąjį taką, kuris atves į tikrąjį “aš”. Niekuomet nebus per vėlu atgauti tai, kuo esi asmeniškai apdovanota, atgaivinti svajones, sukurti tikrąjį gyvenimą. Pasvarstyk: galgi “gimtoji nuodėmė” verčia atsisakyti savo originalumo, užuot jį garbinus.”

Na, o šias eilutes verta užrašyti aukso raidėmis ir kiekvieną dieną perskaityti sau garsiai:

_DSC4993“Mes visos turime įstabiausią, ypatingą dovaną: galime išreikšti dieviškumą žemėje kasdieniniu gyvenimu.

Pradėjusios pagarbiai elgtis su šia neįkainojama dovana, dalyvaujame pasaulio perkūrime.

Su meile žengdamos savo tikruoju keliu, apglėbusios akstiną kurti, mes gyvename tiesa, nors tuo metu, mūsų požiūriu, viso labo sodiname gėles lysvėje, verdame valgį, maitiname vaiką, redaguojame knygą, kuriame televizijos laidą, siuvame užuolaidą, rašome ataskaitą, tapome paveikslą, mokome amato, kuriame dainą ar sudarome sandorį.”

Ir pabaigai – puikus pasiūlymas lietingoms šios vasaros dienoms: paimkite didelį popieriaus lapą ir parašykite jame didelėmis raidėmis:”JEI NE DABAR ,TAI KADA ?” Pakabinkite jį gerai matomoje vietoje ir kiekvieną dieną perskaitykite. Ant šio lapo galite piešti, galite priklijuoti vaizdus su neįtikėtinomis pasaulio vietomis, į kurias norėtumėte “kada nors” nukeliauti, surašykite pačias slapčiausias savo svajones. kiekvieną vakarą peržvelkite šį plakatą ir padėkokite už viską, kas ten užrašyta, įsivaizduodami, kad viską, kas ten pavaizduota jūs jau turite savo gyvenime. “Stebėkite ženklus”, kaip rašė Paulas Coelho “Alchemike”. Sėkmės jums! Dalinkitės savo džiaugsmingais potyriais, nes pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal.

P.S. Dėkoju Ramunei Kerdokaitei už įamžintas nuostabias gražių moterų stovyklos akimirkas.

_DSC5239_DSC5256

***************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis tekstas – pasidalinkite juo su kitais, jei norite gauti naujienas, registruokitės dešiniajame viršutiniame langelyje ir Facebook paskyroje.

Žinojimas, kad gyvenimas tave myli arba mūsų gyvenimo mokytojai

Standartinis

“Žinojimas, kad gyvenimas tave myli, ir tu gyveni draugiškoje visatoje, padeda tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Kartais gyvenimas nevyksta pagal planą. Bent jau ne pagal jūsų planą. Visi žinome, koks tai jausmas. Mes jaučiame, kad gyvenimas mus myli, kai gauname tai, ko norime, o kaip tada, kai negauname? Ką jaučiame, kai negauname trokštamo darbo? Arba kai tas vienintelis ypatingas žmogus nepaskambina? Arba kai patiriame nesėkmę, nors buvome įsitikinę, kad viskas klostosi kuo puikiausiai? Kaip tik tokiomis akimirkomis svarbu tikėti, kad gyvenimas mus myli VISADA, ir žinoti, kad net tada, kai viskas, atrodytų, vyksta ne pagal mūsų planą, iš tiesų vyksta pagal mūsų planą.”
Šias eilutes pirmąjį lietingą liepos mėnesio rytą perskaičiau mano mylimų autorių Louise Hay ir Robert Holden knygoje “Gyvenimas tave myli”.

O pasidalinti noriu mintimis apie dešimtmetį trunkančią gyvenimišką istoriją, kuri yra pats tikriausias “drugelio efektas”. Jis palietė visą mūsų šeimą, supurtė, sujungė ir pripildė besąlyginės meilės ir tikėjimo. 2013 metais rašiau apie vieną dieną, aukštyn kojom apvertusią mūsų gyvenimą:Vylai begam!

Fiziukas_mazas“LIŪDNA ISTORIJA SU LAIMINGA PABAIGA

Seniai, labai seniai, tiesa sakant prieš septynerius metus, aš išvydau šio pasaulio šviesą. Mes buvome devyniese: keturi broliai ir penkios sesės. Mieli, pūkuoti, cypsintys, akli auksaspalviai retriveriukai. Gyvenimas tada buvo šiltas ir sotus, nes šalia visada buvo mūsų mamytė, kuri pamaitindavo, nulaižydavo mus ir mano broliai ir sesės, su kuriais bendroje krūvelėje buvo smagu miegoti. Buvau kiek silpnesnis už savo brolius ir seses, tai keletą dienų šeimininkė maitino mane iš buteliuko ir migdė susupusi į savo vilnonį megztinį, taip aš išsikapsčiau iš rūpesčių ir tapau tikru šunimi.Is_buteliuko

Į mamos „valgyklą“ visada skubėdavome žaibišku greičiu ir jokios mandagumo taisyklės mums neegzistavo. Svarbiausia būdavo iki soties prilakti pieno ir čia pat saldžiai užmigti. Taip ir bėgo mano dienos – nerūpestingos ir linksmos. Mes išaugome ir tada kieme labai smagu būdavo rauti gėles ir kapstytis darže.

SunyciaiMūsų šeimininkė iš pradžių nervinosi, bet paskui atėjo į protą ir džiaugėsi mūsų šėliojimu.

Taip, nerūpestingai augant, mus pradėjo rinktis kiti šeimininkai, nusprendę pašvęsti savo gyvenimą šunims: kantriai auklėti, vedžioti, ištverti visas mūsų „šunybes“, bei dalintis džiaugsmais. Turėjau tokį gyvenimą ir aš – mielas, padykęs, atviraširdis, pasiruošęs visada išklausyti ir niekada neprieštaraujantis. Tačiau, gyvenime taip jau nutinka, kad geri dalykai ima ir pasibaigia. Kažkodėl jaukius namus ir mielą draugiją turėjau iškeisti į voljerą ir kiemsargio gyvenimą. Apie tą etapą nelabai norisi kalbėti, o gal ir „išsitrynė“ daug kas, kad mažiau širdelė skaudėtų…Šį pavasarį atsidūriau man nepažįstamoje vietoje, pakelėje, nes mašinos, kurioje važiavau, durelės staiga užsitrenkė…ir aš likau sėdėti ir laukti. Turbūt greitai atvažiuos pasiimti?…Bet ėjo ilgos ir šaltos kovo dienos ir naktys, o aš sėdėjau ir laukiau, ten pat pakelėje, šalia šiukšlių konteinerio, vienas ir toks alkanas, toks sušalęs…

Fizas irgi kaledosSako , kad „ viltis miršta paskutinė“ ir aš sulaukiau. Tada, kai mažiausiai turėjau vilties. Kažkokie geri žmonės stabtelėjo, apžiūrėjo mane, turbūt keistai atrodžiau – purvinas, alkanas ir vis dar laukiantis. Paėmė, parsivežė į namus, pamaitino, priglaudė, ieškojo naujų šeimininkų, jiems sunkiai sekėsi, net į kažkokią prieglaudą skambino, bet niekas manęs nenorėjo… bet dabar aš jau žinau – gyvenime būna stebuklų ir aš sugrįžau į savo namus, pas savo mylinčius šeimininkus, pas savo tikrąją mamą ir sesutę!

 

 

20130417_195506Negalėjau patikėti. Nors jos su manimi keistai elgėsi, bet tik iš pradžių, paskui prisiminė. Mane net numaudė su šampūnu, nors niekaip nesupratau, kam to reikėjo, tiek metų apsiėjau be tokių miesčioniškų tuštybių. Baisiausia buvo, kai atėjo dvi moterys ir sugalvojo, kad reikia mane apkirpti ir pradėjo čekšėti su žirklėmis palei ausis. Tokio siaubo gyvenime nebuvau patyręs! Nenoriu būti dendis, noriu būti paprasta kieminis! Teko savo teises ginti dantukais. Trumpam padėjo. Nieko, maniau, iškęsiu ir šampūną ir ausų valymą ir netgi šukavimą. Turėjau dabar savo kilimėlį, skanaus maisto, drauges, su kuriom bandžiau dūkti. Bet svarbiausia įsigijau tikrą Draugą, kuris kiekvieną rytą vesdavosi mane kartu pasivaikščioti. Net sapnuose nesitikėjau tokios laimingos pabaigos. Rytoj – mano septintasis gimtadienis. Jie net kepa mums šunų tortą! Galima net kaukti iš laimės…”

Kaip visose pasakose, po sunkių išbandymų sekė laimingas gyvenimas…kelionės prie jūros, maudynės, lakstynės ir kitos šuniškos linksmybės. Tą pačią vasarą, paskutinę birželio dieną į žvaigždes išėjo mūsų pirmoji kalytė, suteikusi tiek daug meilės ir džiaugsmo, bei dovanojusi devynis mielus išdykėlius. Mūsų namuose liko gyventi jos vaikai – Fizas ir Flora.

fizas su pagaliuku

flora_fizas_snaigynas

 

 

 

 

 

 

 

SVENTOJI AS IR FIZAS20130713_150208

sunys_snaigynas

 

kelione_prie_juros

 

 

 

 

 

 

 

 

Čia lyg ir būtų galima dėti tašką ir pasidžiaugti laiminga pasakos pabaiga, bet…lygiai po metų laimingo ir šilto gyvenimo, tą pačią paskutinę birželio dieną, tas pats Gyvenimas pateikė dar vieną staigmeną – mūsų linksmąjį Fizą ištiko insultas ir jis gulėjo suparaližuotas, liūdnai sekdamas mus akimis ir nesuprasdamas, kodėl gi jo kūnas nebeklauso ir net balsas tapo plonas lyg mažo šunyčio. Tada, prieš dvejus metus tikrai buvo sunku suvokti, kaip tas “gyvenimas mus myli”. O jis, pasirodo grūdino mus ir tikrino mūsų stiprybę. Ir mes priėmėme Jo siūlomas žaidimo taisykles. Viltis šunio akyse įkvėpė mums stiprybės, palaikė sunkiausiomis  akimirkomis.

Mus palaikė mūsų šunis prižiūrintys veterinarijos gydytojai, draugai, kaimynai… Šuns negalia netapo kliūtimi keliauti, atvirkščiai, mes susikrovėme mantą, abu šunis ir leidomės į kelionę po Kroatiją. Tikrai nebuvo sunku, buvo ramu ir gera, nes mūsų ištikimas bičiulis visada buvo šalia, džiaugėsi kiekviena diena, o mes laukėme ir tikėjome, kad jis atsikels.20141005_13063420141008_125340

IMG_4671

20141008_125304

IMG_4636

IMG_460920150109_140338

Vasarą keitė ruduo, o po to atėjo žiemą ir mes visi įpratome gyventi savo aplinkoje turėdami šeimos narį, kuriam reikalinga nuolatinė pagalba – pakelti, išnešti į lauką, pavesti, padėti pareiti. Mano bičiulė, kuri slaugė savo nevaikščiojančią dalmantinę dvejus metus, tada paklausė manęs, ar aš pasiruošusi ilgam ir sudėtingam periodui, atsakiau tada, kad nežinau. Nes tikrai nežinojau ką tai reiškia.

 

 

Radome internete informacijos ir sūnus sukonstravo Fizui vaikštynę, kad jis galėtų stovėti ir eiti. Daug skaitėme apie tai, kad smegenų ląstelės yra neuroplastiškos ir jas galima “išmokyti” naujų dalykų. Po insulto, kraujui išsiliejus ir “ištrynus” informaciją tam tikrose smegenų srityse, kurios atsakingos už įvairias funkscijas, dedant pastangas ir atliekant tuos pačius veiksmus ilgą laiką, galima sukurti naujas neuronų jungtis. Štai,kaip viskas vyko:20150208_115358

 

 

 

 

 

20150208_115254

 

20150127_204625Kasdienės pastangos davė rezultatų, jie nebuvo nei greiti, nei tokie, kokių mes norėtume. Gyvenimas savo ypatingu būdu rodė, kaip myli mus, kaip ugdo įvairias mūsų charakterio savybes.

 

 

 

Šiandien, praėjus dvejiems metams po patirto insulto ir visiško nevaikščiojimo, Fizas gyvena pilnavertį gyvenimą, lauke, ant žolės vaikšto pats, su savo ištikimiausiu draugu ir pagalbininku kiekvieną rytą ir vakarą apeina rajonėlį, paerzina kitus šunis, toliau važinėja su mumis prie jūros ir moko mus… Taip, kai žvelgiu į jo protingas, meilės kupinas rudas akis, aš kiekvieną kartą padėkoju Gyvenimui už tokį MOKYTOJĄ, už kiekvieną dieną, praleistą drauge su juo, už tuos sunkumus, kuriuos pereidami mes visi tobulėjame ir augame savo viduje.

20150922_134312

2016 Velykos

fiziukas_sventoji

 

 

 

 

 

 

 

 

 

************************************************************************************************************

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Jeigu gyvenimas pateikia tau naujas žaidimo taisykles…būk takus, kaip vanduo.

Standartinis

13482801_936372919795411_7340121384359464218_oDalinuosi 2016 metų seminaro apie Klanų vandenį medžiaga ir foto prisiminimais iš Tenerifės, kurioje turėjau galimybę pajusti tiek vandens, tiek kalnų galią.

Kalnų vanduo (Rock Water) – vėliausiai Dr. Bacho atrasta esencija ir vienintelė ne augalinės kilmės. Tai – tyras vanduo iš šaltinio, iš tokios vietovės, kurioje vyrauja natūralios gamtinės vibracijos_ paukščių čiulbėjimas, medžių ošimas, vėjas, saulė, lietus, žvaigždės. Vandens molekulės sugeria arba įrašo tą informaciją ir perduoda toliau, tą vandenį vartojantiems: žmogui, gyvūnui, augalui.
Dr. Bach pirmą kartą atrado šią esenciją 1933 ir ji įėjo į “Keturių pagalbininkų” grupę( “Four Helpers.”)
Kiekviena Dr.Bacho atrasta žiedų esencija – tai lyg dvipusė moneta: viena jos pusė parodo neigiamą emociją, o kita – teigiamą jos atitikmenį. Tik nuo mūsų pačių priklauso kuria puse mes atverčiame tą monetą. Jeigu kartais šiandien moneta nukrito „blogąja“ puse į viršų, tai smalsu paimti ją, apversti ir pasižiūrėti „o kas gi kitoje pusėje?“

rock_water_3NA, O DABAR PAIMKITE POPIERIAUS LAPĄ, RAŠIKLĮ IR ATSAKYKITE Į ŠIUOS KLAUSIMUS:

*Kaip tu elgiesi pats su savimi?

*Koks tavo požiūris į save?

*Ar turi nesibaigiantį sąrašą principų, kurių privalai, turi,ar reikia laikytis?

*Ar jautiesi viduje įsitempęs ( lyg norėtum, kad vandens tėkmė išplautų, išneštų energiją)?
*Kaip elgiesi su savimi, jei kas nors nepavyksta “tobulai” ( ar dažnai vartoji žodį “tobulas”, “tobulai’?)
*Kaip matai save veidrodyje?
*Jei eini dvasiniu keliu, kaip elgiesi su savimi? ( Laikaisi griežtų taisyklių ir dogmų, nori pasiekti nušvitimą čia, šiame įsikūnijime?)
*Jei laikaisi dietos ar mitybos taisyklių, kaip elgiesi?

rock_waterNEIGIAMAI nusiteikęs Kalnų vanduo – nekoks pašnekovas aplinkiniams, o ir su savimi jis nelabai sutaria. Paties susikurti aukšti standartai padaro tokį žmogų panašų į uolą (angl.”rock”)

Pastebėkite, kaip visos šios savybės atsispindi kūne? Gal būt sustingę sąnariai, esate susimetęs į kuprą, sakote “ nugara sustingo arba sustingęs sprandas”. Visa ta gali būti užuomina, kad jums trūksta vandens takumo ir esate panašus į kietą uolą. Netgi posakis: “jis yra kietas vaikinas”  atskleidžia, kad “kietumo” tavyje yra daugiau nei lankstumo.
Pokalbiuose toks žmogus dažnai lieka nepatenkintas, jei nepalaikote jo pozicijos, nes jis laikosi savo požiūrio “įsikibęs nagais ir dantimis”. Nesvarbu kokios temos tai būtų: politika, religija, filosofija ar paprasti žemiški reikalai.

Jei žmogus yra “užstrigęs” neigiamoje “kalnų vandens” pozicijoje, su juo neįmanomas dialogas, jis negirdi, nepriima, užsidaro ir pyksta, jei išgirsta jam nepriimtiną nuomonę.

“Kalnų vanduo” asmenybė gali pasąmoningai trokšti tapti “šventuoju” žemėje ir dėl to užsimesti ant savęs savigailos ir kaltės jausmo jungą, nes šiuolaikinis gyvenimas nustato savo normas, kurios neatitinka senovinio asketiško gyvenimo būdo.rock_water_2

“Kalnų vandens” asmenybė desperatiškai trokšta būti “geru” ar netgi “tobulu”, jis pamiršta, kad KLYSTI YRA ŽMOGIŠKA, KAS NEBANDO, TAS NEKLYSTA.
Dvasingumo jis taip pat siekia IŠORIŠKAI, vietoje to, kad susijungtų su savo Aukščiausiuoju Aš, kuris jį veda ir palaiko. Beje, ši asmenybė dar ir GINČIJASI IR KOVOJA su savo Auštesniuoju Aš.
“Kalnų vandeniui” būdingas bruožas – visiškas susikoncentravimas į save, savo paieškas, savo veiklą ir tai verčia jį pamiršti, kad DVASINIS AUGIMAS ĮMANOMAS PER TARNYSTĘ KITIEMS.

O JUK GYVENIMAS JUMS SIŪLO GALIMYBES:

*Galite susisiekti su savo vidiniu šaltiniu;

*Nusimeskite senus skarmalus;

*Išmeskite akmenis iš kuprinės, kurią tampotės.
JEIGU GYVENIMAS PRAŠO TAVĘS PASIKEISTI, JEIGU GYVENIMAS PATEIKIA TAU NAUJAS ŽAIDIMO TAISYKLES.
KLAUSYK SAVO ŠIRDIES!buk_takus

 

***********************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis – pasidalinkite juo su savo bičiuliais, gal būt jiems reikalinga Dr.Bacho žiedų terapijos pagalba, kuri yra švelni ir nežalojanti.

Asmeninės konsultacijos Kaune ir per SKYPE : REGISTRACIJA tel.+37068774541 (Rūta – sertifikuota Dr.Bacho terapijos praktikė)

***************************************************************************************************************

Sekite studijos “Drugelio efektas” renginius facebook paskyroje: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

***************************************************************************************************************

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

“Kur slypi tavo galios magnetas?”

Standartinis

su uzrasuKviečiame Jus į tradicinę kasmetinę Gražių moterų stovyklą
“Kur slypi tavo galios magnetas?”,
2016 m. rugsėjo 2-4 dienomis sodyboje „Altonė“ Kauno raj.
Moteriška bendrystė ir draugystė turi ypatingą galią, nes ryšys tarp moterų yra labai stiprus, todėl mes jau šeštąjį kartą rinksimės į nuostabių, gražių, išradingų, kūrybingų, mylimų ir mylinčių moterų stovyklą.
Šiais metais, kaip ir kiekvienais, vėl kruopščiai ruošėme programą.
Stovyklos metu turėsite galimybę:
• praktiškai patirti meditacijos paprastumą ir galią,
• su Ana patirti sielos kelionės grožį pasitelkiant kristalus,
• priminti kiekvienai savo kūno ląstelei apie jos kuriamąją galią, užpildyti naujomis energijomis,
• su Edita išmokti gaminti sveiką ir skanų maistą bei sužinoti, kaip galima skaniai ir daug valgant atrodyti lieknai ir jaustis nuostabiai,
• su Rūta keliauti po augalų pasaulį ir pažinsite žiedų vibracijas.
• patirti susitikimą su savo Aukščiausiuoju Aš ir užduoti sau rūpimus klausimus,
• gauti Angelo sargo palaikymą,
• užrašyti Aukščiausiojo mokytojo žinią Sau
• su Jurga patirti sakraliojo šokio galias,
• patirti stebuklingą vandens galią,
• patirti gundantį moteriškumą suaktyvinus savo širdies Magnetą,
• su Ramune sustabdyti nepakartojamai žavias akimirkas gamtos prieglobstyje, pamatyti save iš šalies ir iš naujo pamilti.

Ką turėti su savimi?
Du kristalus, kuriuos patogu laikyti rankoje (kristalinių sferų arba kiaušinio formos kristalų: kalnų krištolas, rožinis kvarcas, ametistas. Jeigu neturite – pasirūpinsime, kad galėtumėte įsigyti vietoje.)
Maudymosi reikmenis bei asmenines higienos priemones.
Gražų storą „burtų sąsiuvinį“ ir rašymo priemonę.
Gerą nuotaiką

DATA: Rugsėjo 2, 3, 4 dienomis;
VIETA: Sodyba “ALTONĖ“ (Altoniškiai, Zapyškio sen., Kauno raj./www.atostogoskaime.lt/sodyba/sodyba-altone);

KAINA : 130 € (įskaičiuota: dvi nakvynės, visa patalynė, trijų dienų maitinimas, visi užsiėmimai ir priemonės)
REGISTRACIJA: iki rugpjūčio 1 d., sumokėjus 50 € avansinį mokestį
TELEFONAS REGISTRACIJAI IR INFORMACIJAI: +370 68774541 Rūta.

Šiais metais stovyklos programą jums paruošė:

Ana Kukienė – sertifikuota ThetaHealing® praktikė ir instruktorė, Kristalų dėlionės praktikė ir mokytoja, Nuotolinio matymo specialistė;
www.susavimi.lt
Rūta Lenkauskienė – studijos „Drugelio efektas“ įkūrėja, sertifikuota Dr. Bacho žiedų terapijos, ThetaHealing® praktikė;
www.drugelioefektas.com
Edita Palskienė – sveikos mitybos tyrinėtoja ir praktikė;
Jurgita Dirmontienė – kineziterapeutė, šokių mokytoja;
www.sokis.lt
https://www.facebook.com/jurgita.dirmontiene?fref=ts

Ramunė Kerdokaitė Vlasenkienė – žurnalistė ir fotomenininkė.
https://www.facebook.com/ramune.kerdokaite?fref=ts

su_uzrasu

Mamos Diena

Standartinis

Šią gražią pavasario šventę pasitinkant, dalinuosi linksmu pasakojimu ir nuostabiomis Anne Geddes fotografijomis.

[wallcoo.com]_baby_clothes_baby_pictures_43

 

Nėščios moters įsčiose kalbasi du kūdikiai. Vienas jų tikintis, kitas – ne.

Netikintis: Ar tu tiki į gyvenimą po gimimo?

Tikintysis: Žinoma. Juk akivaizdu, kad po gimimo gyvenimas tęsiasi. Mes esame čia, kad taptume pakankamai stiprūs ir pasiruoštume tam, kas laukia mūsų po gimimo.

94848a99a7322cceef331464858289ca

Netikintis: Tai kvailystės! Po gimimo jokio gyvenimo negali būti. Ar tu gali įsivaizduoti, kaip toks gyvenimas atrodytų?

Tikintysis: Na, smulkmenų nežinau, bet aš tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir kad mes galbūt patys vaikščiosime ir valgysime savo burna.

graphics-anne-geddes-627354

Netikintis: Kokia nesąmonė! Neįmanoma pačiam vaikščioti ir valgyti burna. Tiesiog juokinga! Juk mes pririšti prie virkštelės, kuri mus maitina. Žinai, ką aš tau pasakysiu: neįmanoma, kad būtų gyvenimas po gimimo todėl, kad mūsų gyvenimo aprūpintojas – virkštelė – yra labai trumpa.

Tikintysis: Aš esu įsitikinęs, kad gyvenimas po gimimo yra galimas. Tiesiog viskas bus kitaip. Galima kai ką ir įsivaizduoti.

6-68129-anne-geddes-little-blessings-3-1399661998

Netikintis: Bet juk iš ten dar niekas niekada nesugrįžo! Taip jau yra, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir apskritai, gyvenimas – tai kentėjimas tamsoje.

Tikintysis: Ne, ne! Aš tiksliai nežinau, koks bus gyvenimas po gimimo, tačiau bet kokiu atveju mes pamatysime Mamą ir ji mumis pasirūpins.

images

Netikintis: Mamą? Tu tiki į mamą? Ir kur gi ji yra?

Tikintysis: Ji yra apie mus. Ji visur, mes joje esame ir dėka jos judame ir gyvename. Be jos mes tiesiog negalėtume gyventi.

AnneGeddes_Wallpaper1280_247

Netikintis: Visiška nesąmonė! Aš nemačiau jokios mamos ir todėl akivaizdu, kad jos nėra.

Tikintysis: Nesutinku su tavimi. Tu tiesiog neįsiklausai. Juk kai viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja ir pajusti, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad tikrasis mūsų gyvenimas prasidės tiktai po gimimo…

404619-babies-butterfly-and-cocoons-anne-geddes

Sveikinimai su gražiausia pavasario švente!

Standartinis

Mielieji, sveikinu Jus visus ateinančios Prisikėlimo šventės proga ir dalinuosi malda.
“Gyvenimo begalybėje, kurioje aš esu, viskas yra tobula, vientisa ir išbaigta.
Aš tikiu jėga, daug stipresne už mane, kuri teka per mane kiekvienos dienos kiekvieną akimirką.
Aš atsiveriu išminčiai, slypinčiai manyje, žinodama, kad šioje Visatoje yra tik Vienas Protas.
Iš šio Vieno Proto ateina visi atsakymai, visi nauji kūriniai.
Pasitikiu šia Jėga ir šiuo Protu žinodama, kad man yra atskleidžiama viskas, ką man reikia žinoti, ir kad viską, ko man reikia, gaunu tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir tinkama seka.
Mano pasaulyje viskas yra gerai.”


Louise Hay , Robert Holden “Gyvenimas mane myli”

 

 

gyvenimo_begalybeje-00