Apie ką moterys tyli?

Kotrynos Lenkauskaitės foto

“Paprastumas užima svarbią vietą mūsų gyvenime, kai ateina pasitenkinimas savimi.“ Saulėtą, “tulpių dienos“, rytą atsiverčiu savo mylimos autorės Sarah Ban Breathnach “Paprastą pilnatvę“, kurią vadinu Moterų Biblija: “Moterimi negimstama, ja tampama. Šiam tapsmui reikia laiko. Reikia laiko apmąstyti, laiko kūrybiškiems sprendimams, laiko išlįsti iš kokono, laiko mūsų sieninėms spintoms sutvarkyti bei voratinkliams nuo sienų nubraukti, kad galėtume pasinerti į savo esmę.“ Šiems, aukščiau paminėtos, autorės žodžiams, manau, pritars ir daugelis moterų, kurios yra mano Kelio bendrakeleivės.

Šventės, kaip ir žmonės, yra apgaubtos mitais ir įsitikinimais, nuspalvintos įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Ši diena mano vaikystėje asociavosi su “tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“, vėliau ji įgavo niūresnį atspalvį, nes turėjo etiketę “tarybinė“, vėliau, pasikeitus laikmečiui ir išdrįsus nuplėšti etiketę, ji buvo žudoma ignoravimu, šiandien ši diena vėl klesti, įgavusi jau visai kitokį, kovingos moters atspalvį.

Nedaugelis moterų žino, kokios jos didžios iš tikrųjų. Jei tai tiesa, gal visos galėtume sutikti dėl malonaus miglotumo, susijusio su mūsų išore.“ – pritariu autorės žodžiams, nes kiekvieną dieną sutinku tas Didžias moteris, kurios dovanoja pasauliui gyvybę, atjautą, šilumą, meilę, dažniausiai nieko nepasilikdamos sau, besąlygiškai. Todėl man ši diena yra vienybės pajautimo su visa Visatoje esančia Moteriška energija diena. Siunčiu savo meilę ir dėkingumą visoms Moterims, kurios buvo, yra ir dar bus mano gyvenime, visoms šiandien budinčioms prie sergančių vaikų ir tėvų, visoms besidžiaugiančioms savo vaikaičiais, visoms išdrįsusioms pasakyti “ne“ atgyvenusiems santykiams, pasiryžusioms tvirtai ir drąsiai eiti naujuoju, savo Širdies Keliu, susidraugauti su šaltiniu, savo tikruoju “aš“ , visoms pradedančioms savo vidines ekspedicijas ir toms, kurios dar nedrįsta, bet, tikiu, kad išdrįs. Mintis – galinga jėga, mintis, sustiprinta moteriška intuityvia emocija, prilygsta uraganui. Drugelis, savo švelniu sparno prisilietimu, gali sukelti tikrą audrą, ji išvalo visa, kas atgyveno, neverta bijoti audros, nes po jos padangę visada nušviečia saulė!

Su dideliu džiaugsmu širdyje dalinuosi ką tik pasibaigusio asmeninių transformacijų kurso “Apie ką moterys tyli?“ dalyvių atsiliepimais. Kiekvienas kursas transformuoja ir mane pačią, nes aš esu dalis Jūsų. Esu dėkinga Jums visoms už mano vidinius ir išorinius pokyčius. (Atsiliepimai spausdinami su autorių sutikimu.)

“ Apie kursą sužinojau iš draugės, todėl pasirinkti buvo labai lengva. Noras kažką keisti jau senai nedavė ramybės, tad pasitaikius puikiai progai – nedvejodama sutikau . Atėjau kaip baltas tuščias lapas, buvau visiškai atvira pokyčiams, naujoms mintims ir potyriams. Todėl esu visiškai patenkinta tuo, ką sužinojau, patyriau ir esu dėkinga už sužadintą norą nepaleisti ir judėti savęs pažinimo keliu. Atėjusi sau išsikėliau tikslą: išmokti mylėti save, besąlygiškai mylėti kitus ir į viską žiūrėti per “teigiamus akinius”. Galiausiai visu tuo dalintis ir su kitais! Visko pasiekti dar nepavyko, bet stengiuosi. Pradėjau labiau mylėti save ir skirti sau daugiau laiko. Pabūti viena, pažiūrėti gerą filmą, išeiti pabendrauti su draugėmis, lankyti šiuos (ateityje kitus) kursus. Vis dažniau pagalvoju ko noriu aš, o ne ko nori likę šeimos nariai, net ir tokiose paprastose situacijose kaip maistas! Besąlygiškai mylėti nėra lengva… išlenda pyktis ir kitos emocijos, su kuriomis dar reikia padirbėti. Kursą rekomenduočiau visiems, norintiems į pasaulį ir tarpusavio santykius pažvelgti kitaip. Esame per daug įsisukę į buitį ir elementarius poreikius, kad susimąstytume apie savo tikrąją čia buvimo prasmę. Todėl apibūdinčiau šiuos kursus kaip savęs tobulinimo ir gyvenimo prasmės suvokimo.“ (Rasa)

“Pokyčių įvyko daug, o tai – tik septynios savaitės, jie milžiniški. Pirmiausia, aš atėjau norėdama išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tapo realu. Aš galiu tai padaryti. Antra, aš susigražinau gebėjimą būti laiminga bei mėgautis buvimu čia ir dabar. Nebeįsivaizduoju dienų be saviugdos: dienoraščio, koliažų, afirmacijų, nendrės metodo, meditacijų. Dabar man jų reikia lyg vandens ar oro. Mano požiūris į žmones pasikeitė. Aš tapau lankstesnė, atlaidesnė, išmokau klausytis, dar ne tobulai, bet jau klausau, ne tik kalbu. Labiau myliu save, priimu tokią kokia esu. Suvokiau savo ydas, priimu jas, dirbu su jomis ir vis tiek save myliu. Mano santykis su mama pasikeitė kardinaliai. Tiesiog myliu ją ir mėgaujuosi buvimu su ja be jokių sąlygų. Tai yra nepaprastai geras jausmas. Esu kitokia santykyje su vyru bei savo vaikais: gerokai daugiau kantrybės. Tikrai nesu tobula ir dar daug reikia mokytis, bet tikrai žinau, kad esu kitokia: matau plačiau, esu geresnė, atsiverčiau Kūrėjui daug labiau nei bet kada anksčiau. Išmokau dėkoti, atleisti, paleisti.Tai yra nuostabios išminties pamokos, kurios vedą į besimėgavimą čia ir dabar bei gražesnį rytojų.

Mano intencija buvo išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Labai džiaugiuosi, nes gavau įrankius kaip tai daryti, atradau savyje ramybę, pusiausvyrą, kas leidžia man įsiklausyti. Kelis kartus labai stipriai ir aiškiai galėjau kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tokia patirtis, kuri tik parodo, kad valdant protą ir pasitikint Visata ir Kūrėju, atvira, pilna meilės širdimi, lydima Kūrėjo galiu daryti stebuklus.

Apie kursą sužinojau iš lektorės laiško. O pati jau ieškojau informacijos, kur galėčiau pasimokyti apie čakras. Tai viršijo mano lūkesčius. Eidama į kursą maniau, kad bus daug rašymo, teorijos apie čakras, kažką dar moteriškai aptarsime, tačiau tokio gylio ir dvasingumo, tokios išminties ir sąmonės plėtros tikrai nesitikėjau. Ačiū.

Rekomenduočiau šį kursą moterims, kurios užsisklendę ir gyvena baimėje, kurios bijo veikti, kurios nepasitiki savimi ir toms, kurios yra vyrai, kurios daug dirba, užsimiršta apie save. Tai kursai ne tik apie čakras ir tikrai ne tik vadovėlinės žinios ar teorija. Tai kur kas giliau ir prasmingiau. Tai emocijos, išgyvenimai, intelektualiniai ir dvasiniai dalykai, kurie tave veda per skirtingus planus, per skirtingus išgyvenimus ir atveda į pokytį: savęs pažinimą ir meilę gyvenimui. Labai ačiū Rūta už transformaciją, kuri ne tik moko žvelgti į pasaulį kitomis akimis, jį užuosti, išgirsti, bet ir jausti pasaulį širdimi, įsileisti į save, o teisingiau atrasti savyje Kūrėją. Tai yra labai daug. Nuoširdus ir didelis AČIŪ. (Kristina)

**************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Pavasario pranašai

“Net nepastebėjau, kaip praėjo rudens pilkuma, net neprailgo žiemos vakarai, o jau pavasaris“, – tai girdžių ne iš pirmų lūpų. Džiugu, nes ilgus, šaltus ir tamsius vakarus mes leidome įdomiai, turiningai, jaukiai, šiltai ir džiaugsmingai. Taip, kaip gamtoje, taip ir pas mus. Vieną užsiėmimą keitė kitas, vieną grupę išleisdavau, kitą – pasitikdavau. Laikas ištirpo, bet liko šiltų prisiminimų gausa, stebinantys atradimai, jaukus bendravimas ir žodžiais nenusakomas gėris širdyje, kai jauti ir matai savo darb0 prasmę. Visada to siekiau ir dabar tuo nuoširdžiai mėgaujuosi.

Vakar išlydėjau grupę moterų, kurios šešias savaites gilinosi į savęs pažinimą per kvapą, patį archaiškiausią pojutį. Buvo juoda lenta, pamokos ir namų darbai, buvo jaudulys prieš egzaminą ir netikėtumai, bet visada buvo linksma. Mokėmės net liūdniausioje situacijoje įžvelgti šviesulį. Ir mums pavyko!

Šiandien į tolimesnę ekspediciją renkasi Lokiai ir kiti miško žvėrys ( taip juokaujame tarpusavyje). Nors vienas kelio etapas jau nueitas, tačiau tikri keliautojai žino, kad ilgai užsisėdėti vienoje vietoje nepavyksta. Todėl mes ir vėl renkamės, kad drauge įveiktume naują viliojančio, tačiau nežinomo Kelio etapą.

Ateinančią savaitę išlydėsiu Moteris, kurios tyli. Keista skaityti apie tylinčias moteris, pasirodo tyla gali būti daug iškalbingesbė už žodžius, žvilgsnyje galima pajausti palaikymą ir padrąsinimą. O moteriška energija visada įkvepia naujiems žygiams, nes ji švelni ir globojanti.

Ateinančią savaitę sutiksiu naują grupę, kuri trokšta pažinti subtilias laukinių augalų žiedų energija, juk pažinimo troškulys begalinis, todėl ir traukiame visi prie Šaltinio, lyg ilgos žiemos iškankinti miško žvėrys, pasiilgę šviesos ir šilumos.

Ar žinai kaip ankstyvą pavasarį kvepia saulė? Ne? Išbandyk. Tau patiks. O ar žinai, kokia skambi gali būti tyla? O saulė tyloje? Kaip gerai, kai dar yra kuo save nustebinti. Išdrįsk.

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Asmeninės transformacijos ir gilesnis savęs pažinimas „Lokyje“

Photo credits: janrye/Pixabay

„Kaip tu pasikeitei! Negaliu atpažinti tavęs!”, – išgirdau sutikusi seniai matytą bičiulę.

O aš pati ar gerai pažįstu save? Ilgus metus studijavusi, nagrinėjusi ir dalinusis savo atradimais bei pamąstymais su kitais, tik neseniai suvokiau, kad visi šie keliai veda į vienintelį tikslą – gilesnį savęs pažinimą. Savęs? Taip, savo tikrojo Aš, dieviškojo Aš, kaip bepavadinsi, savo sąvasties, esmės, prasmės ir to, kodėl esu čia. Senas kaip pasaulis klausimas! Bet nuo to nei kiek ne lengvesnis. Nes kiekvienam, čia viešinčiam, pateikiamos asmeniškos užduotys, sugalvotos lyg staigmenos ar dovanos, o išpakuoti jas galima tik perkandus siūlą ir išvyniojus. Ką daryti su gauta dovana, sprendžia irgi asmeniškai: nustebti, apsidžiaugti ar apsimesti besidžiaugiančiu, o gal supykti ir švystelėti dovaną į šiukšlyną?

Apie pyktį ir sukosi visos mintys daugelį pastarųjų metų. Richardas Bachas rašo, kad „geriausiai kitus mokome tų dalykų, kurių patys turime išmokti.“ Supratau, kad mano popierėlyje, kurį išvyniojau, buvo dovana „ pyktis“. Ir ką turėjau su juo daryti? Apsidžiaugti? Apsimesti, kad džiaugiuosi? Bet nuo apsimetinėjimo seniai suka vidurius. Užpykti ir šveisti dovaną šiukšlynan? Gal būtų geriausiai. Ramu. Kuriam laikui. Vėliau, tų nepriimtinų emocijų šiukšlyno smarvė persekios ir neduos ramybės. Intuicija pakuždėjo, kad atsakymas ateis, tereikia nurimti, pabūti savyje, lyg oloje atsiskyrusiai vienišei, ir ji tikrai ateis. Idėja. Mintis. Būdas.

Į mano gyvenimą atėjusi britų gydytojo Edvardo Bacho sukurta žiedų terapija, atnešė ir nenumaldomą domėjimąsi emocijomis. „Norėdamas pažinti kitus, turi išmokti pažinti save“ – kažkur perskaityti žodžiai giliai įsismelkė į protą ir liko visam laikui. Neigiamos žmogiškosios emocijos bei jų kilmės priežastys visada domino žmoniją, juolab kad ir emocijos yra tokios senos, kaip pati žmonija. Studijuodama dr.Bacho filosofiją, žmogaus, kaip emocionalios būtybės, pažinimą, suvokiau, kad įžengiau į milžinišką girią. Kiekviena nauja pažintis su emocijomis vedė vis gilyn, jaučiausi taip, lyg einama tolyn į mišką: dar vienas žingsnis, dar vienas, o atsigręžus atgal nebesimatė laukymės, todėl ir liko vienintelis kelias – pirmyn. Prisiminiau padrąsinančius rašytojos Klarisos Pinkola Estes žodžius, apie tai, kad jei bijosi eiti į mišką, tai nieko ir neatsitiks, o gyvenimas paprasčiausiai praeis pro šalį.

Taigi, kiekvienas žingsnis geriau pažįstant mane supančią aplinką, tapo dar vienu žingsniu į gilesnį savęs pažinimą: per augalo kvapą, sužadinantį pačias archaiškiausias jusles, iškapstančias nepageidaujamas ir žeidžiančias emocijas ir su tais išgyvenimais susijusius žmones; per subtilias žiedų vibracijas, veidrodžiu atspindinčias klaidžiausius sielos labirintus, per archetipus bei pasakų simbolius, kurie lyg monstrai išeina į gyvenimo teatro sceną, kad parodytų vienintelį svarbų kiekvienos esybės bruožą.

Savo emocijų atpažinimo pradmenys yra pažintinis dr.Bacho žiedų terapijos kursas, kuriame susipažįstame su britų gydytojo Edvardo Bacho asmenybe bei gydymo filosofija. Taip pat susipažįstame su laukinių augalų žiedais, kurių subtilias vibracijas pajautė šis išskirtinis žmogus, pasak kurio – tam tikro augalo žiedas iliustruoja vieną bendražmogišką emociją, kuri turi neigiamą ir teigiamą aspektus. Eidamas savo asmeninės kančios keliu, ieškodamas naujų būdų padėti sau, po išgyventos piktybinio vidurių auglio operacijos, ir kaip padėti savo pacientams, kenčiantiems nuo  įvairių negalavimų, jis sukūrė ir pasauliui paliko unikalią savęs pažinimo ir išgijimo sistemą. Ši holistinė savęs gydymo sistema atskleidė ne vieną svarbią žinią: „kiekvienas žmogus savo viduje turi įgimtą žinojimą“ ir „liga neprasideda fiziniame kūne, pirmiausia suserga žmogaus emocijos, o sekant dar giliau – visų žmogaus kančių priežastis yra  jo ydos.“ Studijuodama ir praktikuodama teta gydymą sužinojau tas pačias tiesas – kiekviena siela, ateina į žemišką kūną, kad išmoktų pamokas, išsiaiškindama savo ydas ir išmokdama paversti jas dorybėmis. Dalyvaudama Drakono programoje pas mokytoją Loretą Stonkutę dar kartą gavau patvirtinimą, kad „drakonas“ ir yra žmogiškosios ydos, o mano tikslas šioje žemėje – paversti jas dorybėmis, t.y. surasti po drakonu paslėptus talentus.

Kaip su žiniomis ateina išmintis, taip su išmintimi atėjo žinojimas ką daryti toliau ir anksčiau kankindavęs egzistencinis klausimas „kodėl?“ pasitraukė . Man išvyniojus savo popierėlį radau tai, su kuo turiu susitvarkyti. Tiksliau – susidraugauti!

“O kas toliau?” – po kelerių metų atėjo klausimas iš vienos grupės dalyvės, išklausiusios pradinį dr.Bacho žiedų terapijos kursą. Tuomet atėjo idėja sukurti ilgesnę programą, kuri suteiktų ne tik teorinių žinių, bet ir galimybes integruoti jas į kasdienį gyvenimą. Trisdešimt savaičių trukusi  asmeninių transformacijų programa „Gyvenu BE pykčio“ subūrė nemažą būrį Bacho terapijos praktikų ir ne tik. Prisijungė net tie, kurie pradžioje abejojo iš viso turintys pykčio. Jau pirmosios savaitės akivaizdžiai parodė, kad tariamai paslėptos, nepripažintos  įvairios pykčio formos prilygsta užmirštoms karo laikų bomboms, kurių nejudinant būna ramu, tačiau, pradėjus kastis po senais pamatais, jos drioksteli, išsprogdindamos viską aplinkui.

 Esu nuoširdžiai dėkinga visiems, kurie savanoriškai ir sąmoningai pasiryžo išsprogdinti senus pamatus, kad galėtų pradėti statyti naujus namus. O pokyčiai tikrai vyko: kiekvieną savaitę ištempdavome į dienos šviesą po vieną naują pykčio formą (ir iš kur jų tiek daug?!) O tada prasidėdavo tikras karas. Pagal viduje vibruojančių emocijų dažnį kiekvienas gaudavo savo pamokas – dovanėles ir išvyniojus jas, reikėdavo ką nors su tuo daryti. Visiems labai praversdavo palaikymas grupinių susitikimų metu ir humoro jausmas. Na, o atleidimas sau tapo raudona šios programos gija. Gyvenime, kaip ir kovoje – išlieka stipriausi, bet ne visada fiziškai, dažniausiai dvasiškai. Išlikusieji gavo didžiausias dovanas – pasitikėjimą savimi ir ugtelėjusią savivertę, tikėjimą, kad kantrybė, disciplina ir nuoseklumas pralaužia visas užtvaras bei susirado bendraminčių, artimų sielų.

„Ką darysim, kai programa pasibaigs?“ – nuskambėjo žodžiai iš programos dalyvės lūpų ir klausimas „ką daryti toliau?“ kurį laiką kabojo virš manęs, erdvėje, kol vieną dieną „visai atsitiktinai“ (nors gerai žinau, kad atsitiktinai nieko nebūna) nusileido „lokio“ pavidalu. Idėją padovanojo rašytojos Klarisos Pinkola Estes knygoje perskaityta mintis, kad pyktis gali būti mūsų mokytojas. Atėjo nenumaldomas noras išbandyti pykčio ir atlaidumo ribas, taip gimė dešimties savaičių asmeninių transformacijų programa „Lokys“, kurioje susipažinome su pasakų terapija bei kitais metodais. Šios programos esmė buvo pykčio įveikimo schema:

Aptikus pykčio apraišką, ramiai surasti gydomąją jėgą, kuri pasakoje yra Žynė, o mūsų gyvenime – vidinė išmintis.

Tada reikėjo apsispręsti ir pasiryžti keistis, įžengti į teritoriją, kurioje niekad nesi buvęs, pasakoje tai – lipimas į kalną arba gerai atpažįstama šių dienų saviugdos frazė „išeiti iš komforto zonos“.

Einant nežinomu nauju Keliu, neišvengiamai reikia perprasti iliuzijas ir jų prigimtį, t.y. nusiimti rožinius akinius ir išsiaiškinti kas yra kas. O tai yra skausminga, todėl kyla pagunda viską mesti ir įlipus į „aukos kaliošus“ sprukti atgal, ten, kur žinoma, nors ir klampinanti pelkė: „Ir ko ten lipti į tuos kalnus?, “Ko aš ten nemačiau?“, “Geriau jau būčiau iš viso nežinojusi…“

„Neįmanoma nieko pakeisti“, „Mano toks likimas, paveldėtas iš senelių“, „Ne visi gali to pasiekti“ – tai atgyvenusios programos, nuostatos ir ribojantys įsitikinimai, kurie puola kiekvieną keliautoją įvairiausių geliančių ir kandančių gyvių pavidalu jo naujajame Kelyje. Atpažinti užpuolikus ir rasti priemonių jiems įveikti padėjo asmeninės konsultacijos, kurių metu išsiaiškindavome tikslus ir numatydavome žingsnius jiems pasiekti, o taip pat surasdavome besislapstančius sabotuotojus ir vidinius kritikus.

Pasakos simbolių iššifravimas buvo žaisminga, sugrąžinanti į vaikystę, patirtis. Na, o simbolinis nusileidimas nuo kalno ir sunkiai gauto Lokio plauko sudeginimas, dar kartą įrodė, kaip svarbu kasdieniniame gyvenime pritaikyti praktiškai tai, ką išmoksti lankydamas begalę seminarų.

Gyvenimas Lokio ritmu parodė, kaip svarbu tolerantiškai priimti ne tik kiekvieną žmogų, kasdieną ateinantį į mūsų gyvenimą, bet ir su meile ir atleidimu priimti kiekvieną savo emociją.

Kasdienis gyvenimas pagal Lokį, kuris užmiega žiemos miegu, tačiau pavasarį prabunda ir pagimdo Lokiuką – naują projektą, naują problemos sprendimo būdą, naują santykių etapą, padėjo pajusti pirmapradžio, laukinio gyvenimo svarbą. Rimtis ir įsiklausimas į savo vidinį pasaulį, ateinantis su rudeniu ir gilėjantis žiemą, ankstyvą pavasarį sprogsta su visiškai nauja jėga. Laukimas, ką atneš ateinantis pavasaris suteikia gyvenimui magiško saldumo jausmą.

Gyvenimas pagal Lokį  išmokė  ne tik gyventi dėkingumo kupiną gyvenimą, susidraugauti su Valia, bet ir atpažinti  Vidinį Sabotuotoją ir Kritiką ir surasti  jiems vietą savo gyvenime, nes be jų negalėtume džiaugtis tomis dovanomis, kuriomis buvome apdovanoti. Į laisvę išėjo ilgus metus pogrindyje slėpęsi talentingi dailininkai, sportininkai, šokėjai, rašytojai.

Dėl šios akimirkos vertėjo kopti į kalno viršūnę, brautis pro aštrias, veidą braižančias šakas, gintis nuo bauginančių gyvių, įgyti Lokio palankumą, sugebėti įžvelgti jame atlaidžios meilės šviesulį, išdrįsti paprašyti sidabrinio Lokio plauko, su viltimi nešti plauką Žynei, su siaubu išvysti ugnyje sudegantį  tą plauką ir lyg iš Fenikso pelenų pagimdyti naują žinojimą, kad viską reikės atlikti pačiam. Kiekvieną kartą, vėl aptikus pykčio apraišką… Bet toks gyvenimas visada bus įdomus, spalvingas ir įkvepiantis.

„O kas toliau?“ . Kaip aš esu dėkinga už tuos klausimus! Nes, kol žmogaus galvoje kils tokių klausimų, tol jis nenumaldomai judės į priekį – kops į kalnus, plauks jūromis, ims į rankas teptuką ir dažus. Nes žmogaus paskirtis šios žemėje ir yra būti Kūrėju! Tiksliau – Bendrakūrėju!

**************************************************************************************

Nuoširdūs Lokio programos dalyvių atsiliepimai pasidalinami su jų leidimu:

“Pasirinkau Lokio programą, nes norėjosi pratęsti savo tiek vidinę, tiek išorinę kelionę po Pykčio valdymo programos. Jaučiuosi taip, lyg jau lagaminai būtų sukrauti, automobilis paruoštas, kryptis numatyta… Esu atvira tam, kas vyks, tam, ką sutiksiu, ką patirsiu, ką atrasiu.Ir man tai jau yra daug, nes būt pasiruošusiai ir drąsiai žvelgt į kelionę – gyvenimą, manau, yra labai puiku. Мan labai patinka nauji dalykai mano gyvenime – stengiuosi juos fiksuoti ir jais pasidžiaugti, patiko daryti kažką gero. Visa tai praskaidrina, nuspalvina mūsų gyvenimą, Be to, per šią programą daug rašiau. Man tik trūko “gyvų“ dalyvių susitikimų, per kuriuos galėtumėm pasidalint kaip mums visiems sekasi. Aš turiu priklausomybę gyvam bendravimui ir pasidalinimui. Asmeninės sesijos buvo naudingos, nes gavau asmeninių  patarimų, užduočių, lašiukų –  to, ko tuo metu reikėjo.“ (Jurgita D.)

Programa ,,Lokys“ yra tęsinys programos ,,be pykčio“. Viskas tarpusavyje susiję: tik giliau, toliau ir mažiau matoma išorėje. Tikslas buvo ir yra, kad išmokčiau ,,klausytis savo vidinio balso – mokytis būti autentiškai.“Mokymų metu teko  keisti nuoskaudas, piktas ir pavydo mintis į dėkojimą už gyvenimo pamokas, pastebimą grožio ir kito žmogaus sapno suvokimą,  suprasti, kad žinojimas ir tikėjimas yra du skirtingi dalykai. Atrodė, kad žodžiai ,,tuštuma“, ,,placenta“ ir kiti visiškai netinkami prie temos, bet…. Ateina laikas ir tai prisijaukini, ieškai kampo ir laiko savo mintims, sulėtini gyvenimo ritmą, kad pajustum savo virpesius, savo dažnį, savo mintis ir galop kažkur giliai užkištus nesuprastus norus. Suvokimas, kad pasaulį valdo tik meilė arba baimė – ir renkiesi, kurios poziciją palaikai- tuo ir tampi. 2D taktika ne iš karto prilipo, bet pamažu ėmė “vežti“, tapti kasdienės rutinos dalimi.  Mokėjimas atlikti džiaugsmingai, įžvelgti grožį ten, kur anksčiau tik burbėdavai – patikėkit – yra daug. Kuo mažiau baimės, kaltės, savigraužos, kuo rečiau užkliūni už aukos kaliošių- tuo drąsiau žengi pirmyn. Asmeninės konsultacijos yra neįkainiojama paslauga – kartais tiesog nematai, kas yra už širmos- esi šalia, bet negali įvardinti to, kas svarbiausia. Asmeninės konsultacijos metu greitai Rūtos dėka  atsijoji pelus nuo grūdų ir konkrečių klausimų, užuominų pagalba įvardinu pati, kokie tai grūdai. Mielai rekomenduočiau tai, kuri nori keistis ir supranta, kad viskas tik jos pačios mintyse ir pastangose, kad teks keisti palaipsniui požiūrį, ieškoti savyje giliai paslėptų lobių ir juodų ertmių, kažkada nugrūstų pasąmonėn įvykių, traukti juos, išgyventi iš naujo ir paleisti – jei tam pasiruošiusi- šis kursas Tau. Patikėk, kad norint pasiekti, teks sunkiai padirbėti, bet koks bus džiaugsmas, kai suprasi, kad išėjai iš savo ar iš protėvių atėjusių įsitikinimų narvo… bus nuostabu. Nori to? Tada registruokis į programą .(Rita D.)

Dalyvavau ne viename organizuojamame mokyme, nesinori sustoti, bendraminčių ratas, mokytojos palaikymas, skatina semtis gilesnių žinių. Noro nepakanka, kad vyktų įpročių ir charakterio pokyčiai. Įpročių formavimas (laiko skyrimas vidiniam tobulėjimui, kūno sveikatinimui ir kt.) padeda pasiekti užsibrėžtus tikslus, užtikrinti ilgalaikį pokytį. Man sunkiai sekėsi suformuoti tikslus. Rūtos dėka mes juos sudėliojom, dabar turiu aiškų tikslą ir datą, kurio nuosekliai siekiu. Sunkiausiai sekėsi gydyti vaikystės traumas. Tikriausiai per ilgą laiko jos pakankamai giliai išsikerojo. Labiausiai prigijo savęs, gyvenimiškų situacijų stebėjimas iš šono. Tapo įdomiau gyventi. Man asmeninės sesijos buvo labai reikalingos, jų metų iškapstydavome visai netikėtus, užslėptus jausmus, emocijas, išspręsdavome klausimus, susijusius su programa, susidėliodavome veiksmų planą, Rūtos pastebėjimai priversdavo susimastyti, pastebėdavo tai ko pati nepagalvotum. Šį kursą rekomenduočiau po programos Gyvenu be pykčio. Pastaroji programa buvo tikrai vertinga ir būtent ji motyvavo toliau tobulėti. Rūtele,  iš visų kitų išsiskiri tuo, kad žvelgi giliau, nepaviršutiniškai, tas mane ir traukia bei įkvepia eiti toliau.“ (D.T.

“ Tikslas buvo tapti laimingesnei, ir jaučiau, kad darydama užduotis tikrai tampu. Geriau suvokiau, ko reikia, norint geriau jaustis, kaip sau padėti, pradėjus keisti mintis, jaučiuosi daug labiau pasitikinti savimi, ir sekasi labiau. Mažiau patiriu įtampos, mažiau pavargstu. Sunkiau sekėsi atlikti su meile tėvams susijusias užduotis, bet dabar jau neatrodo taip sunku. Atlikau ir jaučiuosi daug lengvesnė ir laimingesnė. Prigijo padėkų rašymas, afirmacijos, knygų skaitymas. Visa tai padėjo jaustis geriau, todėl tęsiu tai ir toliau. Lokio programa man labai patiko. Labai gerai buvo, kad turėjome reguliarius individualius užsiėmimus. Asmeninės sesijos padėjo atsakyti iškilusius klausimus, be to, tai buvo pastiprinimas, užtvirtinimas tęsti toliau. Labai gerai turėti tą pastiprinimą, palaikymą iš nusimanančio, autoritetingo asmens. Tai padeda greičiau pajudėti pirmyn ir neužstrigti kuriuose nors dalykuose. Rekomenduočiau. Tokio kurso daug kam reikėtų, tik nemažai žmonių tiesiog nežino, kad galėtų sau taip padėti. Jūsų programa daugumai labai reikalinga, net būtina. Tai tarsi minčių, emocijų ir dvasios higiena, stiprinimas, lavinamas, treniravimas. Toks darbas su savimi labai pagerina gyvenimo kokybę, nes mažina įtampą, nuovargį, blogą savijauta. Ir dar labai gerai, kad Jūs nuoširdžiai visais rūpinatės ir jaučiat, kada paspausti, kada palaikyti. Ir mokote savo pavyzdžiu. Ir dar, iki šiol, niekada nemačiau, kad aš gražus žmogus, niekaip negalėjau to įželgti, mačiau, tik bjaurastį. O dabar tarpais matau ir laikau save gražia (nekalbu apie išorę) ir užplūsta šiluma, tai nuostabu, sunku nusakyti žodžiais, koks tai geras jausmas.“ (D.A.)

“Čia viskas buvo kitaip ir kitu kampu. Pirmiausiai reikėjo išsikelti tikslą, kurį noriu pasiekti. O tik paskui mažais, bet užtikrintais žingsneliais kopti į tą menamo kalno viršūnę prie Lokio olos. Sidabrinio jo plauko. Kiekvieną savaitę visi „lokiai“ gaudavome mokytojos Rūtos paruoštas namų darbų užduotis. Pirmą kartą sužinojau kaip ir su kuo „valgomas“ koliažas. Oi ne iškarto jis man pasidavė. Teko save suimti į rankas. Įdomūs ir kartu sudėtingi  laukė kiti namų darbai: tai knygą, straipsnį perskaityti, tai filmą pažiūrėti, tai į spektaklį, koncertą nueiti. Dar bent vieną žmogų per dieną nudžiuginti,  savo nusistovėjusią dienotvarkę kitu kampu pasukti. O  svarbiausia – stebėti  save iš šono kaip elgiesi, kaip reaguoji, kai kažkas kitas nori įskaudinti, užgauti ar nudžiuginti. Nes pagrindinis Lokio bruožas – savistaba. Pradžioje buvo sunkoka, bet paskui palengva iš lėto įsivažiavau. Išsikeltą tikslą pasiekiau tik iš dalies. Žinau kur dar  reikia labiau pasitempti. Bet ir dabar pasiektas rezultatas džiugina. Rūtos patartas kas rytą pradėjau daryti jogos asanas. Labai nustebau, kai kūnas ir protas visais įmanomais būdais priešinosi šiam ritualui. Teko prisiversti ir ieškoti būdų kaip save motyvuoti. Bet kai po mankštos kūne neliko vidinių įtampų, pajutau, kad ta ryto valanda sau yra didžiulė dovana šiame streso, nuolatinio bėgimo ir lėkimo pasauly. Daug atsakymų į rūpimus klausimus radau asmeninėse mokytojos  Rūtos konsultacijose. Tiksliau tuos atsakymus jos pagalba turėjau pats „atsikapstyti“. Nors pati „Lokio“ programa pasibaigė, bet tie „namų darbai“ tikrai tęsiasi. Jie kažkaip prigijo ir linkę toliau tiktai augti. (A.Ž.)

Progrąmos įspūdžius vienas dalyvis sudėliojo eilėmis, dėkoju už nuoširdų pasidalinimą ir leidimą spausdinti.

Kelionė į save.

Per mane vėl kalbi…

Priešaky aukšto kalno viršūnė,

Saulėj spindi tarpekliai sniege.

Vėjas pučia man tiesiai į veidą,

Gena, neša ir tirpdo snaiges.

Vėl šypsais…

Ko tyli?

Juk matai, pavargau…

Serpantinas pėdom išvagotas.

Nors sakei,

Bus sunku nugalėti save,

Bus sunku naują kelią pradėti.

Bet ėjau, nepykau…

Nors klupau,

Juk sakei,

Tai kas lengva – Neveikia.

Na tai kas, kad vėl batai pritrynė pūsles,

Palengva, palengva aš lipau į viršūnę.

Net stebėjaus nekart,

Kaip papėdėje liko  randuota lazda.

Vėl kuždi…

Nesustok, ši kelionė ilga,

Priešaky daug gražių atradimų.

Ir kartoji darsyk, ramini,

Viską reiks vėl pačiam padaryti.

Vėl keliuos ir einu…

Snaigės kelią užklojo,

Spindi mėnuo paraudęs ūke.

Skleidžias, veriasi krištolo takas,

Ir ištirpsta Gerumo liūne…

Arūnas Žiemelis.

2019.01.20.

**********************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Tikros vidinės laisvės ilgesys

“Būna, kad tikros vidinės laisvės ilgesys pastūmėja į neviltį. Įsivaizduokite, kad žmogus, turintis didžiulį ryšulį raktų, mėgina atrakinti duris. Vis nerasdamas tinkamo, bando vieną po kito. Po kurio laiko jį apima neviltis, susierzina. Visiškai išsekęs, galiausiai visu kūnu atsiremia į duris, ir – aleliuja! – jos atsiveria. Tik tada jam paaiškėja, kodėl netiko nė vienas raktas. Durys buvo neužrakintos.“ Vis dažniau mano vidinę būseną nusakantys žodžiai ateina iš knygų, kurias atsiverčiu su intencija: “ką turėčiau šiandien sužinoti?“

“Šioje alegorijoje kiekvienas raktas simbolizuoja skirtingą metodą, dvasinį kelią, tikėjimų sistemą ar knygą, kiekvienas jų yra nepriekaištingas meistriškumo, tikslumo ir tobulos formos pavyzdys. Tačiau tikros vidinės laisvės nepasieksite iš visų jėgų stengdamasis susitelkti į kurį nors iš jų. Anaiptol nenoriu griauti jūsų tikėjimo keliu, kuriuo einate, ar puoselėjamu tikėjimu… Visgi jeigu paklydęs ir kelio į namus klausinėjantis žmogus žiūrėtų vien į kryptį jam rodantį pirštą, – ne ten, kur link jis rodo, – sutikite, toli jis nenukaktų.“ Kaip gera, kad tas pirštas priklauso žmogui, kuris laiku pasakytu žodžiu dar labiau sustiprina poreikį žiūrėti ne į pirštą, o jo rodoma kryptimi. tada gimsta gražūs dalykai. “Aš tavęs neatpažįstu!“ – išgirstu iš aplinkinių. Kartais aš pati savęs neatpažįstu. Po daugiau nei dešimtmečio vedamų seminarų įvairiomis temomis, pagaliau suvokiau, kad visi jie – apie gilesnį savęs pažinimą. Tik skirtingais keliais einama – per kvapą, kuris visada kalba be užuolankų ir gailesčio, per subtilias augalų vibracijas, kurios padeda suvokti, kad nėra atskirties, tik žinių stoka, per žodžius, kurie, ilgainiui juos kartojant, išmina naujus, tvirtus takelius smegenų pievose. Kai išravi savo dvasinius dirvonus, gera grožėtis prasikalančiais daigais ir pražįstančiais žiedais. Gyvenimas yra gražus. Gražūs ir įkvepiantys yra jūsų žodžiai, kuriais dalinatės. Dėkoju visiems.

“Kad pasiektumėte vidinę laisvę, pats galite tik nusimesti atgyvenusių minčių ir įsitikinimų naštą; tos mintys jums šį tą žada, tačiau išties tik įsodina į ratais besisukančią karuselę.“

Įkvėpimo šaltinis: Ian Graham “Nesistebėkite stebuklais“

********************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Laimingų Naujų!

Kotrynos_Lenkauskaitės_foto

Senieji metai jau susipakavo savo lagaminus ir rytoj jie iškeliaus, užleisdami vietą Naujiesiems.

Taip buvo iki šiol, taip bus ir ateityje.

O šiandien aš galiu pasidžiaugti dovanomis, kurias gavau šiais metais. Į mano gyvenimą atėjo daug nuostabių žmonių, su kuriais drauge mokiausi nuoseklumo ir disciplinos, “ėjau į areną“ ir gyniau savo vertybes, nusiėmiau “aukos kaliošus“ ir prisodinau ten gėlių, mokiausi atpažinti visas įmanomas pykčio formas, žengiau per savo baimes, susidraugavau su silpnybėmis, kopiau į kalno viršūnę ir ten, oloje susipažinau su Lokiu, išpešti plauką iš jo sidabrinės pakaklės buvo labai sudėtinga, bet didžiausia staigmena laukė kalno apačioje – Žiniuonė reikšmingai nusišypsojo ir pasakė, kad ir toliau viską reikės daryti pačiai! O plaukas liko, kaip svarbus priminimas apie nueitą kelią ir atliktas pastangas.

Roberto_foto

Taigi, sėdau rašyti taisyklių naujiems 2019 – siems metams: 

Kiekvieną naują dieną pradedu mankšta ar jogos asanomis.

Kiekvieną naują dieną pradedu vandens procedūromis.

Kiekvieną naują dieną pradedu pasisveikindama su atvaizdu veidrodyje ir pasakau „myliu tave“.

Kiekvieną dieną išmokstu nors vieno naujo dalyko.

Kiekvieną dieną suteikiu džiaugsmo nors vienam žmogui.

Kiekvieną dieną išmokau kitą to, ką moku geriausiai. Pasidžiaugiu.

Kiekvieną dieną tampu pačia geriausia savo pasirinktoje srityje.

Kiekvieną klaidą priimu kaip pačią geriausią savo pamoką.

Kiekvieną dieną įkvepiu nors vieną žmogų.

Kiekvieną dieną nugaliu po vieną savo baimę.

Kiekvieną vakarą padėkoju už viską.

Dalinuosi, nes pasidalintas džiaugsmas didėja ir sugrįžta atgal.

Iki pasimatymo Naujais Metais!

P.S. ateinančių 2019 metų seminarų tvarkaraštis jau atnaujintas.

Gal rasi sielai artimą temą? Registracija jau vyksta.

*************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Kalėdinis laiškas sau arba Mėnulio Jaunaties magija

Aistės Virketės foto

Šiandienos rytas pasveikino baltu sniego apklotu, drauge su Mėnulio Jaunatimi atverstas naujas baltas lapas prašosi naujo įrašo. Tebūnie ši diena skirta kalėdiniam laiškui, kurį parašysiu sau ir Visatai.

Pasaulinio garso airių rašytoja Sarah Ban Breathnach, įkvepianti viso pasaulio moteris apie paprastą gyvenimo pilnatvę, rašo, kad moteris, artinantis kalėdiniam laikotarpiui, tampa pavojinga jėga. Hm, pabandau įsivaizduoti ir man pavyksta. Ji – lyg burtininkė, mostelėjusi burtų lazdele paverčia namus pasakų karalyste, o iš kasdieninių produktų sukuria vaišėmis nuklotą gausų stalą, kuris primena “lydekai paliepus, man panorėjus“ pasaką. Ji sugeba suorganizuoti įmonės vakarėlį, pasirūpinti rankų darbo dovanėlėmis bendradarbiams, bičiuliams ir šeimos nariams, aplankyti vienišus senelius, paberti saulėgrąžų alkstantiems paukšteliams , o tada, pasipuošusi aukštakulniais ir (ar tik) raudonomis lūpomis, ji, atlaikiusi šventinį maratoną sugriūna. Pasiveja ilga pauzė : minkštas chalatas, vilnonės kojinės, žolelių arbatos puodelis ir “nieko nenoriu matyti“. Jeigu atpažinai šiame filmo scenarijuje save, tai gal norėtum perrašyti jį, pabūti savo gyvenimo režisiere?

Pamėginkime. Pirmoje vietoje – minkštas chalatas, vilnonės kojinės, žolelių arbatos puodelis ir ilga pauzė, vadinama “šventas laikas sau“. Dar – storas, gėlėtais viršeliais sąsiuvinis ir rašiklis, vienuma ir tyla. Parašykime sau ir Visatai laišką, kuriame aprašykime visą savo šių metų kelionę, kuriant save iš naujo. Aprašykime kopimą į kalnus, bei nusileidimą į tamsius urvus, paslydimus ir kritimus, paminėkime nubalnotus kelius, aimanas ir ašaras,pyktį ir norą spjauti, viską mesti ir grįžti į minkštą fotelį. Netgi išdrįskime padėkoti už visa tai. Nors iš pradžių tai galėtų nuskambėti kaip visiška nesąmonė. Dėkoti už nubalnotus kelius? Na taip, nes gal būt jie išmokė, kad, prieš lipant į kalną, verta pasiimti lazdą, kuria galima būtų pasiremti, arba išdrįsti paprašyti šalia einančiojo pagalbos, sutramdžius visa galinčią “aš pati“ karę? Aprašykime jausmą, kuris užplūsta, kai užlipus į kalno viršūnę, gali apžvelgti apylinkes ir pasijausti lyg erelis, kuris mėgaujasi tokiu vaizdu kasdien. Atlygis vertas ilgos kelionės ir nubalnotų kelių, kurie būtų lyg priminimas apie įdėtas pastangas ir įgautas patirtis, kurios yra neįkainojamas lobis.

Aprašykime ir iš pirmo žvilgsnio menkus, nevertus dėmesio įvykius, kurie neatpažįstamai pakeitė požiūrį į kasdienes smulkmenas, kurios, lyg vidinės išminties perlai papuoš ir pralinksmins liūdesio akimirkomis. Tada smulkiai aprašykime savo trokštamą idealų gyvenimą – tiksliai išvardinkime ką darome ir kaip darome, kad gyvenimas taptų idealus. Šis kalėdinis laiškas Visatai, ypač rašytas Mėnulio Jaunaties dieną, įgauna galingos jėgos, nes yra parašytas asmeninių patirčių rašalu,išpuoštas tikromis emocijomis, apjuostas nesuvaidintų jausmų kaspinais, lyg brangiausia dovana, suvyniotas į prabangų vilties ir tikėjimo popierių. Manau tokios prabangios dovanos nusipelnome kiekviena. Abejoji? Dar kartą peržvelk per metus savo atliktų darbų ir pasiekimų sąrašą ir išrašyk sau premiją. Prisimenu vaikystėje iš tėčio girdėdavau tokį žodį “tryliktas atlyginimas“, kurį jis gaudavo prieš Kalėdas už gerą darbą visus metus. Ar esi pasiryžusi išrašyti sau tryliktą atlyginimą?

P.S. ateinančių 2019 metų seminarų tvarkaraštis jau atnaujintas. Gal rasi sielai artimą temą? Registracija jau vyksta.

 

*************************************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Penktadienio mintys: ar lengva paleisti?

E.Virketis_foto

Prieš mano langus – magnolijos medis. Prieš keletą savaičių jis stovėjo apsisiautęs auksinių lapų apsiaustu. Dabar vaizdas jau kitoks – praūžęs lapkričio vėjas nudrąskė lapus ir medis stovi nuogas. Liūdna. Tik truputį. Gaila. Praėjusių saulėtų dienų prisiminimai vis dar riša ir nenori paleisti. Toks metas. Paleidimų. Toks madingas ir dažnai naudojamas žodis. Pasakyti – lengva, padaryti – nelabai. Lengviau paleisti senus daiktus, iškuopti namų kertes. Sunkiau paleisti žmones: užaugusius ar suaugusius savo vaikus, netikėtos ligos pagrobtą bičiulę, iš protėvių paveldėtus prietarus bei įsitikinimus, visuomenės įdiegtas klišes, lyg senas apiplyšusias etiketes prilipusias prie batų pado.

“Ar lengva paleisti ir atiduoti viską į rankas to, kuris režisuoja šį spaktaklį?“ “Uoj, ne.“ ( šis įrašas gimė po pokalbio su skaitytoja)

Su numirštančia gamta susitapatinę jausmai gena vidun į olą – šiltus namus,  savo vidų, užsidaryti ir pralaukti ateinančią tamsą, šaltį ir speigus giliausiuose apmąstymuose. Taip jau yra. Taip jau buvo – ir pernai, ir užpernai, ir prieš dvidešimt metų ir prieš amžinybę.

Atidžiau pažvelgiu į savo magnoliją. Bet ji su pumpurais! Dabar, kai prieš akis laukia ilgi tamsos ir šalčio mėnesiai, ji sukrovė pumpurus ir nurimo gilioje pagarboje visam Kūrinijos stebuklui. Medžių pamokos žmogui – turėk vilties, daryk tuos pačius darbus pastoviai ir kantriai, tikėk, labai giliai tikėk ir Tai įvyks.

Kiekviena gyva būtybė žemėje eina savo Keliu. Žmogus taip pat einu savuoju. O kelias – ilgas, nežinomas, kartais į kalną, kartais nuokalne, bet visada pirmyn į Tikslą. Didžiausių sunkumų akimirką visuomet netikėtai pasirodo Kas nors – pastebėtas medžio pumpuras, šiltas žodis, apkabinimas, ar tolimos šalies katedroje piligrimo perduota lazda, kurią turi nunešti iki galutiniės katedros ir perduoti kitam. Visa tai yra Kūrinijos ženklai, patvirtinantys, kad esi teisingame kelyje, tikėjimas, kad palaikymą visada gausi, tik  Kelią, vis tiek reikės praeiti pačiam, vienam. Ir nieko tu, žmogau, čia nepadarysi. Tebūna palaiminti ir kupini vilties visi einantys Keliu.

*************************************************************************************

 

                                                             Aromaterapija sielos gydymui pagal penkis elementus.

(penki užsiėmimai, vykstantys visus metus ir atitinkantys kiekvieną stichiją)

Artimiausias užsiėmimas tema:  “Metalo stichija. Ruduo“ 

įvyks lapkričio 16 d. 17 val. Klaipėdoje https://www.facebook.com/events/519274665151681/

 

ir lapkričio 20 d. 18 val. Kaune (Grožio terapijos namuose AsVi ,Kaunakiemio 1A)

https://www.facebook.com/events/2245450535674689/

 

**********************************************************************************

 

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!
Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/
©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

LOKIO programa jau prasidėjo ir visi nepatekusieji, nesuspėjusieji ar neapsisprendusieji dalyvauti LOKIO paieškose gali ruoštis į naują ekspediciją, kuri prasideda 2019 vasario 1 d.

Apie LOKIO programą čia: