Ar pokyčiai vyksta taip, kaip aš norėčiau?

Šį klausimą turbūt kiekvienas žmogus užduoda sau, kai pradeda savęs pažinimo, priėmimo ar pokyčių kelionę. Su grupe jau praėjome lygiai pusę asmeninių transformacijų programos – žaidimo „38 Lokio žingsniai“. Kelionės vidurys yra bene sunkiausia vieta: žiūri pirmyn, tikslo dar nesimato. Atsisuki atgal – taško, iš kurio išėjai jau nesimato! Atslenka abejonės: ar vertėjo pradėti, ar viską darau gerai? Galbūt padės toks paprastas dalykas – atsiversti „ 38 Lokio žingsnių“ aprašymą ir perskaityti tas pačias eilutes, tik jau „kitomis akimis“, nes patirtis, kurioje esi dabar, jau visai kitokia.

1. Kodėl Lokys? Kai perskaitai šį žodį, kokios emocijos tave užlieja? Kas tau yra Lokys? Ne, ne pliušinis meškutis ant sofos, bet lokys – didelis, gauruotas, brendantis per sraunią kalnų upę, pasigaunantis žuvį, įšliaužiantis į savo guolį ir visą šaltąjį ir tamsųjį laikotarpį praleidžiantis lyg meditacinėje būsenoje. Daugelis augalų žiemos metu įeina į tokią pat būseną – gyvybinės funkcijos išlieka, tačiau viskas labai sulėtėja. (Anglų kalboje yra terminas „hybernating“ – tai apie gyvūnų ir augalų „žiemos miegą“). Lokys – tai visų mūsų gyvenimo metafora – visa, kas atrodo apmirę ir nebegyva, atgyja, kai ateina tam skirtas laikas. Augalų ir gyvūnijos pasaulis sugebėjo išsaugoti „vidinį žinojimą“ apie gamtos cikliškumą ir su juo susijusius veiksmus. Žmogus, akivaizdu, pamiršo, nes jam reikia begalės knygų, seminarų ir programų, kad atgamintų savo vidinį žinojimą. Tai – Žyniuonė, į kurią kreipiamės, kai iškyla klausimai, ji ne išorinė ekstrasensė, ji – vidinė dvasios būsena, lokiška išmintis, pasiekiama per archainę, mitinę sąmonę.

2. Kodėl „Lokys“ pavadintas žaidimu? Nes žaidimas visada turi pavadinimą, temą, trukmę, taisykles, „žaislus“. Kiekvienas žaidėjas ateina į žaidimą kaip naujokas, o po to – mokosi, klysta ir tobulėja. Žaisdamas jis išgyvena savo emocijas, paprastai, kaip tai daro vaikai, kurie yra mūsų didieji mokytojai, nes drąsiai fantazuoja, bando, liečia, kai neišeina, bando tol, kol pasiekia savo! Todėl ši programa pavadinta žaidimu, kad jūsų vidinis vaikas prisimintų, kaip gera yra paprasčiausiai žaisti gyvenimą – patirti pirmo karto virpulį ir netikėtumo jaudulį bei džiaugsmą. Viena „Lokio“ dalyvė yra pasakiusi, kad atėjo į šį žaidimą vien todėl, kad jai patinka žaisti, „rimtai programai nebūčiau pasiruošusi“. Pabaigoje, deja, jos atsiliepimas buvo visiškai kitoks, ji net nesitikėjo, kad „paprasčiausias augalų archetipų nagrinėjimas gali iškelti tiek daug vidinių skaudulių ir sukelti tikrą emocijų uraganą“. Žaidimas atvira širdimi padeda patirti laisvę, išsivaduoti iš baimių kalėjimo, į kurį uždaro mūsų pačių protas ir atgyvenusios nuostatos. Vaikiškumas atveria kelius į drąsą, ištrina visuomenės užbrėžtas ribas ir padeda nulupti „svogūno lukštų“ šarvą, kuris sukausto dvasią ir neleidžia visatos meilei laisvai tekėti kūnu.

3. Kas padeda pasiekti tokią „vaikiškumo“ būseną? Ar teko matyti, kaip dūksta maži lokiukai, šuniukai, beždžioniukai ir vaikiukai? O taip, jie viską patiria savimi: liečia, ragauja, klausosi, stebi ir leidžia viskam būti, be jokio vertinimo, lyginimosi – plačiai atmerktomis akimis ir tyra šypsena. Vaikas priima kiekvieną naują patirtį, emociją ir reaguoja taip, kaip jo širdis ir kūnas jaučiasi tą akimirką. Kai vaikas priima patirtį be vertinimo, jis pamilsta ją, nes tai – prigimtinė jo širdies būsena. Todėl atsigręžimas į savo vidinį vaiką padeda pažvelgti į rimtus suaugusių pasaulio dalykus naiviai ir džiugiai.

4. Kodėl transformacijos arba pokyčiai yra asmeniniai ? Nesveikus santykius su kitais žmonėmis, dažniausiai pačiais artimiausiais, šeimos nariais, galima išgydyti, tačiau tiesa yra tokia, kad visus pokyčius verta pradėti nuo savęs. Pirmiausia, išdrįsti būti nuoširdžiam pačiam su savimi, turėti tvirtas vidines vertybe, jų laikytis ir jas ginti. Visada prisiimti atsakomybę už visus savo veiksmus bei valdyti savo paties reakcijas. Drąsiai atsiverti nežinomybei ir tvirtai tikėti savo pasirinkimu. Nuolat laikytis džiaugsmingos disciplinos ir užbaigti pradėtus darbus.

5. Kaip vyksta pokytis arba transformacija? Ar pastebėjote, kad labai dažnai užsimanote į seminarą, o nuėję ir išklausę pastebite, kad viską jau žinote? Tai kodėl nevyksta pokytis? Viską jau žinai, bet ar taikai tai savo kasdienoje? Ne. Labai dažnai toks būna atsakymas. Pradžioje, po seminaro ar stovyklos apima euforinė būsena, norisi viską pakeisti, kalnus nuversti, tačiau sugrįžus į namus, įsuka kasdienos rutina ir jeigu seminare gautos žinios nėra taikomos praktikoje, viskas ištirpsta, kaip pernykštis sniegas saulei pašvietus. Tačiau, kai žinios yra įkūnijamos – nauji veiksmai kartojami mažiausiai 66 dienas iš eilės (mokslininkai atliko bandymus ir patvirtino šią teoriją), tu pradedi jausti kūno pokyčius, kuriuos sukelia pakitusi smegenų būsena, dėl susidariusių naujų neuronų jungčių. Mokslas taip pat pripažįsta, kad žmogaus smegenys yra neuroplastiškos, t.y. jas galima perprogramuoti, pasitelkiant įsiteiginius (žodžius, turinčius pozityvią prasmę), taigi tai, kokias mintis mintijame, lemia kuo mes tampame. Tačiau tai veikia tik per praktiką!

6. Ar svarbus pokyčių programoje palaikymas? Manau, kad palaikymas yra svarbus, nors nenoriu suteikti jam visos galios. Galima sukurti uždarą ir saugią erdvę, kurioje prašoma pasidalinti atsiliepimais, išgyvenimais – tai vadinama atgaliniu ryšiu, nes programos vadovui taip pat labai svarbu stebėti pokyčius grupės viduje, laiku ir reikiamai reaguoti į skirtingų dalyvių būsenas, tarti palaikymo žodį, motyvuoti, pasidžiaugti laimėjimais, padrąsinti. Tačiau Kelią kiekvienas keliautojas vis tiek turi praeiti savomis kojomis. Mokytojas ar grupės vadovas gali būti laikina stotelė kurui papildyti pradžioje kelionės, tačiau keliautojas turi prisiimti atsakomybę ir pats ugdyti savyje aukščiau paminėtas savybes, kurios jį įkvepia ir sustiprina, suteikdamos galios pasiekti užsibrėžtą Tikslą sveikam, stipriam ir pasikeitusiam.

7. Kodėl žaidimas toks ilgas? Jau minėta auksčiau, kad ilgą laiką atliekamas naujas veiksmas tarsi instaliuojamas į smegenis, kurių veikimo principas yra toks pats kaip kompiuterio. Naujai išmoktas veiksmas integruojamas į kiekvieną kūno ląstelę, o naujai atsiradusi neuronų jungtis yra stiprinama ilgą laiką ir nuosekliai atliekant tą patį veiksmą (džiaugsminga disciplina). Taip atsiranda automatizmas, kūno išmintis išmoksta atlikti naują veiksmą, o disciplinuotai atliekami veiksmai ugdo valią. Gauti rezultatai paskatina hormonų – oksitocino, serotonino, dopamino – gamybą. Smegenys išlieka aktyvios ir darbingos tol, kol žmogus mokosi naujų dalykų, pastebėjus per stipriai pasireiškiantį automatizmą, būtina vėl keisti nusistovėjusią rutiną ir vėl formuoti naujas neuronų jungtis. Mokymasis visą gyvenimą (angl.life-ling-learning) – visada tinkama investicija. Naujų dalykų mokymasis skatina naujų įgūdžių atsiradimą ir naujų neuronų jungčių formavimąsi, o tai yra prevencinė priemonė, užkertanti kelią įvairioms degeneracinėms ligoms (Alzhaimerio, Parkinsono). Bendraminčių susitikimai padeda išlaikyti ir stiprnti socialinius įgūdžius, kurie su amžiumi vis silpnėja. Vienintelis būdas įvaldyti ką nors nauja – treniruotis.

8. Kodėl (ne)vyksta transformacija? Transformacija yra evoliucinė programa (žmogus evoliucionuoja, kai keičiasi/transformuojasi/ į naują lygmenį pereina jo sąmonė). Transformacija įvyksta, kai yra aktyvuojami nauji aspektai. Visata evoliucionuoja dėka transformacijos procesų. Transformacijos yra tai, kas išlieka, kai tu viską pamiršti. Visos materialios, išorinės transformacijos nėra apsaugotos nuo ištrynimo ar praradimo. Išlieka tik tos vertybės, kurios glūdi tavo/mūsų šerdyje (esmėje). Jeigu dar neaišku vyksta ar ne transformacija, galima sugrįžti prie pirmojo šio teksto punkto.

Visoms "38 Lokio žingsnių" kelionės dalyvėms ir sau linkiu sėkmingos antros pusės, o ji - daug sudėtingesnė, nei pirmoji! Prisimenant žaidimo įvade pateiktą klausimą: "Ar esi čia dėl lengvo ar dėl įdomaus patyrimo?", atsakymus į šį klausimą palieku Jums!

Lokio trobelė - "38 Lokio žingsnių" kelionės vidurkelis. Džiaugsmas bendrystėje.