Virsmas, lūžio taškas - branda

Vasarai persiritus į antrąją pusę apima tas keistas jausmas - lyg ilgesys, lyg liūdesys, kad šiltos, kvepiančios ir lėtos dienos eina į pabaigą. Rugpjūčio pirmąją dieną, moterų stovyklos metu, lydėjau mus visas miško maudynėse - klajonėse ir, kai pabaigoje dalinomės patirtimis - buvo labai stipru, be jokio išankstinio plano ar susitarimo patyrėme visas stichijas, kurios virpino širdis, tekino ašaras, iššaukė gilius atodūsius, kurie pabaigoje susijungė į vieną bendrą pilnatvės jausmą.

Man pačiai tapo labai įdomu, kas gi ten įvyko? Ir paaiškinimo nereikėjo ilgai laukti, kaip visuomet, jis atėjo labai giliu ir prasmingu tekstu, kurį išverčiau ir dalinuosi su šaltinio nuoroda (https://friendsoftheforestct.org/)

„Dar gerokai prieš tai, kai pasaulis šį mėnesį pavadino rugpjūčiu, išmintingos Moterys vadino jį Virsmo laiku.

Ne vasaros pabaiga, ne pabaigos pradžia, tai buvo Virsmas, Lūžio taškas.

Mėnuo, kai metai tyliai, ir niekam neskelbiant, ima krypti nuo augimo link atidavimo.

Senoliai sako, kad patys seniausieji protėviai tai gerai žinojo, dar gerokai prieš atsirandant kalendoriams, mėnesių pavadinimams ir minčiai skaičiuoti dienas.

Žinojo, nes tai jautė jų kūnai, tai jautė jų dirbami laukai, tai jautė šviesa, vaisiai ir javai.

Moterys - Žynės, kurios visa tai prižiūrėjo, pajusdavo tą virsmą ore vos jam prasidėjus.

Šio mėnesio pradžioje Senoliai susirinkdavo draugėn, iškepdavo pirmąjį kepalą iš naujojo derliaus grūdų, lauždavo jį, dalydavosi ir grąžindavo gabalėlį žemei, iš kurios jis kilo, – mat suprato, kad tai mėnuo, kai žemė pradeda atiduoti tai, ką užaugino - pirmąją duoną, pirmuosius vaisius.

Jie dėkodavo Žemei ne tik nuėmę derlių, bet ir pačioje pradžioje, nes žinojo, kad pradžia – šventas dalykas, o atidavimo pradžia – pati švenčiausia iš visų pradžių.

Šiam virsmui Senoliai turėjo daugybę vardų, kiekvienas kraštas – savąjį, tačiau jie sako, kad tikriausias vardas net nebuvo žodis. Tai buvo Jausmas – lengvas ir tylus Atokvėpis krūtinėje aštuntojo mėnesio pradžioje, tiesiog Žinojimas, viskas pasisuko, dabar Žemė atiduoda.

Senoliai pasakoja, kad šis mėnuo buvo sukurtas tyčia, kad pradžių pradžioje, kai metai dar tik formavosi, Išminčiai susirinko į tarybą – Saulė ir Dangus, Jūra ir Žemė, Miškas ir Naktis – ir, pažvelgę ​​į tai, ką kartu sukūrė, pamatė, jog kažko trūksta.

Jie buvo sukūrę mėnesį atėjimui, mėnesį augimui, mėnesį, skirtą išdidžiai stovėti pačioje šviesos pilnatvėje, taip pat - mėnesius atsisveikinimui, poilsiui ir ilgam, lėtam pasaulio miegui, tačiau jie dar nebuvo sukūrę mėnesio Brandai.

Branda, suprato jie, yra kas kita, tai - ne augimas, nes prinokęs vaisius jau nebeauga, tai - ne atsisveikinimas, prinokęs vaisius dar nėra atsiskyręs.

Branda – tai ta tyli, šventa valanda, akimirka, kai kažkas jau tapo savimi, bet dar nebuvo atiduota.

Pasauliui labai reikėjo tokio mėnesio, nes viskas pasaulyje patiria šią būseną: kviečiai, obuolys, pomidoras, slyva, kukurūzas, vynuogė, vaikas - motinos įsčiose, paskutinėmis lėtomis savaitėmis prieš gimimą, rašytojo mintis - dienomis, kol ji dar nevirtusi knyga, meilė - moters krūtinėje tą valandą, prieš jai pagaliau garsiai apie tai prabylant.

Viskas bręsta ir branda skiriasi nuo bet kurio kito proceso, vykstančio su augančiu augalu, gyvūnu ar žmogumi, taigi, Senoliai sukūrė tą mėnesį ir kiekvienas iš jų jam kažką davė

Saulė dovanojo pačią kaitriausią šviesą – tokią, kuri slegia laukus ir namo iš turgaus einančių moterų pečius, mat nokimui reikia palaikymo, o ši kaitra tvirtai laiko pasaulį apglėbusi delnais.

Dangus dovanojo ilgiausius vakarus – tokius, kai šviesa rodos tęsiasi be galo, tiršta it medus, tarsi pati diena nenorėtų baigtis, mat nokimo negalima skubinti, jam reikia ilgų valandų.

Žemė suteikė laukams tikrąjį svorį - kukurūzai jau tokie aukšti, kad gali paslėpti vaiką, kviečiai – auksiniai, uogos - apsunkusios ir sultingos, pomidorai – pagaliau raudoni. Visi pavasario pažadai ištesėti!

Jūra dovanojo audras, kylančias pasibaigus ilgoms karštoms dienoms, tokias, kurios išgrynina orą ir paspartina nokimą, kurios nupurto vaisius nuo šakų, kad juos būtų galima surinkti

Miškas dovanojo cikadas ir svirplius, kamanes ir bites – tą lėtą, žemą, tolygų dūzgimą, užpildantį girią šiuo metų laiku ir reiškiantį, kad visas miškas noksta vienu metu.

Naktis dovanojo pačią švelniausią dovaną – pirmąją vėsą, atsirandančią vakarų pabaigoje, tą menką, tylų oro pasikeitimą, tokį vos juntamą, kad dauguma gyvų būtybių jo nepastebi, tačiau pranešantį nokstantiesiems - jūsų laikas artėja, būkite pasiruošę.

Kartu Senoliai sukūrė slenkstį – Lūžio Tašką, pirmąją mėnesio dieną, kuris kasmet neišvengiamai sugrįžta, nesvarbu, ar kas nors jį pažymi, ar ne.

Nuo tos dienos Metai pamažu, tyliai pradeda ilgą ir dosnų grąžinimą – duona, vaisiais, grūdais. Visa tai, ką Žemė augino visą pavasarį ir vasaros pradžioje, dabar ima atiduoti į rankas tiems, kurie ateina to priimti.

Išmintingieji sako, kad šis mėnuo buvo sukurtas būtent taip – ​​ne kaip pabaiga, o kaip Pilnatvė.

Jie sako norintys, kad mes, žmonės, prisimintume, jog šis mėnuo skirtas ne tik laukams, bet ir mums.

Kiekviena Moteris turi savo tylius laukus, savo ilgą, kruopštų auginimo procesą - savo pažadus, duotus pavasarį ir puoselėtus karštais žaliaisiais mėnesiais, ir šį aštuntąjį mėnesį tai, ką ji augino visus metus, ima tyliai, be jokio triukšmo, nokti.

Ji gali to dar nematyti, gali dar neturėti tam pavadinimo, ar net nežinoti, ką iš tikrųjų augino, tačiau būtent šį mėnesį viskas ima keistis.

Išmintingieji Senoliai sako, jei rugpjūčio pradžioje pajuntate savyje tam tikrą nusistovėjimą – keistą tylą, sulėtėjimą, pojūtį, kad kažkas ateina savaime, be jūsų kvietimo, – tai ir yra tas Lūžis, apie kurį jie kalba.

Kažkas jumyse užaugo tiek, kiek tik galėjo ir tai nėra pabaiga, tai – brendimas. „Tai“ jau tampa pasirengę būti atiduota, priimta, ištarta ar paleista.

Senoliai kviečia šį mėnesį sutikti be liūdesio, kad artėja ruduo. Ruduo ateis, tačiau dabar dar ne ruduo, dabar – pati Pilnatvė.

Leiskime Šviesai ilgiau užsibūti.

Leiskime karščiui mus apglėbti.

Leiskite laukams kilti aplink mus.

Leiskime tam, ką auginome visus metus, tyliai pakrypti link savo išsipildymo.

Auginome ne veltui.

Kažkas mumyse noksta.

Ir Mėnuo tai žino, ir žemė tai žino, ir Išmintingieji tai žinojo dar gerokai prieš mums gimstant.

Sveiki atvykę į Lūžio metą.

Sveiki atvykę į Pilnatvę.

Sveiki atvykę į Mėnesį, kuris buvo specialiai sukurtas tam, kuo visus metus tapome“.

Su jaukumu ir meile miškams ir visoms gyvoms būtybėms - Rūta, Lokių Motina

Fotografija: Aurelija Kriščiūnaitė www.sielosnamai.lt

Meniu

Pagrindinis
Apie
Tinklaraštis
Parduotuvė
Kontaktai

Naujienlaiškis