Vartai į naują pradžią

Pasak senovės romėnų mitologijos šaltinių, dievas Janus buvo pradžios ir pabaigos simbolis. Jis vaizduojamas su dviem veidais - seno žmogaus, simbolizuojančio visa, kas atgyveno ir praėjo, bei jauno - to kas dar laukia ateityje ir apgaubta nežinomybe. Su šios dievybės vardu susijęs ir sausio mėnesio pavadinimas anglų kalboje (January).

Senovės romėnams šis dievas taip pat asocijavosi su laiko ir dualumo sąvokomis, perėjimo, koridoriaus, vartų kaip įėjimo į naują etapą, simbolika.

Kodėl pradėjau nuo dievo Janus? Kurį laiką buvau iškritusi iš visų veiklų ir sulaukiau nerimaujančių žinučių, ar man viskas gerai. Supratau, kaip stipriai mus visus veikia socialiniai tinklai. O atsiskyrusi buvau dėl dviejų dalykų, pirmiausia per Kalėdas mane negailestingai paguldė gripas. O gal priešingai, pagailėjo? Na, nesvarbu. Turėjau apsčiai laiko stebėti visas senas pabaigas, atsisakyti to, kas buvo ,,tradiciška", įprasta ir atsiverti visiškai naujiems, neįprastiems ir truputį bauginantiems dalykams. Gyvenimas suteikė man galimybę savimi patirti išeinančių dalykų energijas, o po to patikrino mane, kiek esu pasirengusi atsiverti ir priimti naujas energijas

Po ligos sąmoningai norėjau atstatyti kūno, emocinę ir dvasios sveikatą, todėl sąmoningai pasirinkau atsiskyrimą ir gavau iš jo be galo daug - visą laiką skyriau vaikščiojimui po mišką, kvėpavimui, lėtam gamtos ir savo minčių stebėjimui, skaitymui, muzikos klausymui, žodžiu, sulėtėjau iki žiemiškos žemės tempo. Keisčiausia, kad pasaulis dėl to nesugriuvo.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi lokė, visai žiemai įlindusi į olą, sulėtinusi kvėpavimą ir širdies dūžius. Jaukinausi tą jausmą ir, prisipažinsiu, tikrai iš pradžių nebuvo lengva, vis kirbantis racionalusis protas kūrė aibes scenarijų ir kvietė mane imtis veiklos, nes jau visi aplinkui tikslus užsibrėžę ir nežinia kur brėžia, šūkauja, blaškosi, o aš čia po mišką vaikštinėju be jokio tikslo, jokios naudos iš to negaunu, tuščiai leidžiu brangų laiką.

O tuo tarpu gamtoje - nei garselio, rodos visa kas gyva, kaip ta lokė, sulėtinus širdies dūžius ilsisi, kaupia jėgas, nes skubėti niekur nereikia. Medžiai iš rudens pumpurus sukovę, ramiausiai pasiruošę, laukia pavasario saulės skambučio, tulpės, narcizai ir kiti dirvoje žiemojantys augaliukai smalsiai nosis iškišę irgi. Tada aš sugrįžau į savo kūno pajautas, kurias, matyt, buvau pametusi, dalyvaudama perfekcionizmo varžybose. Senovės išminčiai sako:,,jei nežinai, ką daryti - eik į kalnus".

Man pavyko nepasiduoti racionalaus proto spaudimui, dar daugiau, sugebėjau išdumti į kalnus. Kopiau snieguotais, laukinių žvėrių pramintais takeliais, grožėjausi saulėtais rytais, šildžiausi vidurdienį, įklimpus iki kelių į sniego pusnis, atsukusi nosį į saulę kartojau savo maldelę:,,Dėkoju, dėkoju, dėkoju už saulės spindulius, už tyrą kalnų orą, nurimusį protą už kiekvieną dabarties akimirką".

Jaučiau, kaip, sugrįžta proto ramybė ir galia. Mano kūnas už visa tai labai man padėkojo ir aš sugrįžau susigrąžinusi savo energiją, užpildžiusi savo puodelį. Kaip kitaip galėčiau pasitarnauti besikreipiančiajam į mane pagalbos? Dalintis galiu tik iš ,,pilno puodelio" ir žinau, kad jį būtinai turiu pripildyti.

Esu dėkingume už galimybę pasitarnauti dar vienai nuostabiai moteriai, su kuria, lydimos sausio 29 -osios Mėnulio jaunaties, leidžiamės į pusę metų trunkančią, asmeninės mentorystės kelionę.

Žinau, kas kelionėje mūsų abiejų laukia daug netikėtumų ir jos pabaigoje mudvi būsime visiškai kitokios, nei pradėjome. Linkiu mums abiems sėkmės!

Nuo vasario 28 d. atveriu vieną vietą asmeninei mentorystei, jei tai yra tavo širdies kelias, kviečiu susisiekti asmenine žinute ir mes sutarsime laiką neįpareigojančiam pokalbiui.