Šventykla susikuria ten, kur susiburia kuriančios Moterys.

O kas, jei dygsniavimas yra naudingas tau?

Tu sulėtėji, sutelki dėmesį, skiri laiko tik sau

Adata ir siūlas audinyje įrašo tavo mintis

Tu tampi Kūrėja(u)

Emocijos nurimsta...

Kiekviename dygsnyje įsitvirtina ramybė-

Tai ką patirti šiame laikmetyje yra itin sudėtinga.

Kai nustoju pergyventi dėl nepriekaištingo ir tobulo savo idėjų išpildymo,

Aš galiu atsipalaiduoti.

Su lengvumu apmąstau dalykus, kol mano pirštai, adata, siūlas ir audinys susilieja į vieną visumą

“Menininkai yra stebuklingi pagalbininkai. Sužadindami simbolius ir motyvus, jungiančius mus su gilesniąja mūsų savastimi, jie gali mums padėti mūsų pačių gyvenimo žygio kelyje. (Joseph Campbell’as„Herojaus kelionė“)

2026 rugsėjo Jaunatis. Po devynių mėnesių tylaus nešiojimo, gimė dar vienas mano moteriškos kūrybos vaisius – savaitgalis gamtoje „PADYGSNIUOKIM“.

Kai moterys susirinko ilgam savaitgaliui (net keturioms dienoms) ir leidosi į paprastą Pilnatvės kelionę – ganė akis rudenėjančiuose toliuose, nuo aušros iki sutemų klausėsi gervių koncerto, rinko miške grybus, gamino dieviškai skanų naminį maistą, juokėsi iki ašarų ir verkė tikromis ašaromis, naktį užvertusios galvas tyrinėjo žvaigždėtą dangų – jų viduje įvyko kažkas stebuklingo ir sunkiai suvokiamo.

Kai pirštai šokdino adatas ir siūlus po minkštus audinius – jos tapo KŪRĖJOMIS. Jos atidavė audiniui ir dygsniams savo sunkią naštą – įvyko galinga transformacija – Moteris perkūrė save iš savo skausmingų patirčių, nesėkmių ir užstrigimų ji pakilo lyg Laumžirgis, kurio simbolį kontempliavome viso savaitgalio metu.

Dygsniavimas man – lyg poezija, kai paimu į rankas adatą ir duriu pirmą dygsnį, jis tampa mano žodžiu, deklaracija ir manifestacija pasauliui – aš esu MENININKĖ!

Moteris sėdi po obelim.

Pats rugsėjo vidurys ir kai Saulė įdienoja, rodos, kad vasara dar čia, su mumis.

Po obelimi, kur sėdi Moteris, nutysę ilgi tamsiai žali šešėliai, obels šakos svyra nuo obuolių.

Brandos metas. Ora švelniai virpa nuo jį prisotinusių gyvybės garsų – prazvimbia bite, o gal kamanė – lėtai ir tingiai. Sučirškia maži paukščiukai gal žvirbliai?

Tolumoje, beribėje pievoje, susiliejusios su ruda dirva, net sunku įžiūrėti, garsiai klykauja gervės. Vienos pakyla, o kitos leidžiasi, vienos pašaukia, kitos atsišaukia – nusprendžiame, kad jos repetuoja prieš ilgąjį žygį.

O Moteris sėdi po obelim, patogiai įsitaisiusi pintame krėsle, kurį anadien šeimininkas stora virve pririšo prie palinkusios, storos obels šakos.

Moteris sėdi po obelim ir obuoliai bumbsi žemėn, vienodu ritmu, lyg skaičiuodami likusiais šiltas dienas iki Lygiadienio…

O tuomet Tamsa pradės supti į savo jaukų glėbį…

Gilus ir ilgas iškvėpimas…vaisiai sunokinti – prašau vaišinkitės į valias, pamaitinkite savo alkstančius kūnus

O Moteris sėdi po obelim…

Jos tamsiaplaukė galva palinkusi pirmyn, rankos lėtai juda, tai aukštyn, tai žemyn.

Kai Moteris sėdi po obelim, virš jos – žydras dangus, išpuoštas baltais debesų kamuoliais, tolimoje sodyboje amteli šuva, klykteli gervės, vėjas brūkšteli per plaukus…

Mano viduje švelniais akordais aidi dangiškų garsų melodija…

Šventykla susikuria ten, kur susiburia kuriančios Moterys.

Kai Moterys sėdi po obelim ir kuria – pasaulyje viešpatauja taika.

Jei dar yra vietų Žemėje, kur renkasi Moterys

Ir kuria

Save

Lėtai

Dygsnis po dygsnio,

Žodis po Žodžio

Per juoką ir ašaras, liūdesį ir laimę, maitindamos kūnus ir sielas Malda.

Malda

Mano šventykloje šėlsta vėjas, jis kvatodamas suvelia mano palaidus baltus plaukus,

Ir varto knygos lapus neprašytas,

Ten – mano Maldos – tarp žodžių dar nerašytų, iškylančių ir užmaršties, tarp Saulės, Dangaus ir upeliuko, kurs nusineša į man nepatirtus tolius mano mintis ir laiką, kurio net nėra…

Mano Šventykloje nėra taisyklių – vien jausti palaimą, vien būt tyloje, pažvelgt į šventumą dievybės kito akyse…

Kai šlama medžių lapai – aš išgirstu, kaip meldžias Žemė, Vėjas ir Dangus, o jų atodūsiai viltingi pripildo mano širdį ramumos.

Ir visgi ji yra – viena taisyklė Manoje Šventykloje – tai Meilė sau, Vertumas ir Tikėjimas širdim sava.

Ir kai Būtis su Vėju šoka savo lėtą šokį, kai vakaras užkloja juos balta migla

Kviečiu, ateik ir tu, kur Moteris dar sėdi po obelim…

Moteris Geltonu Apdaru

Braidžioja po rudas rugsėjo ražienas ten, kur ką tik pakilo gervių būrys…

Rinkėjos kodas aktyvuotas.

Moteris Geltonu Apdaru renka gervių plunksnas.

Gal rašys laišką brangiam žmogui? O gal pasidirbins sparnus, kaip Ikaras ir skris į Svajonę, aukštai danguje?

Kur gi ta Tavo Svajonė, Moterie Geltonu Apdaru?

Pažvelk, ar ne tavo krūtinėje spindi ji?

Ar ne šildo ir šviečia per Tavo akių žydrynę?

Gervės gyvenimas – gervėms, o tavo – jis Tau.

Vienintelis toks, stebuklingas.

Su meile visoms kuriančioms būtybėms, Rūta

Meniu

Pagrindinis
Apie
Tinklaraštis
Parduotuvė
Kontaktai

Naujienlaiškis