Sugrįžimas į savo vidinę žiemą

Pakilimas ar pabudimas - tai procesas, apie kurį nuolat girdžiu ir skaitau. Jaučiu, kaip šis procesas nereikalauja jokių ritualų ar priklausymo grupėms, tik DRĄSOS vėl klausytis savęs…

Drąsos išeiti iš nesibaigiančio triukšmo, spaudimo ir lyginimosi...

Tyloje…

Tyla nėra tuštuma, ji yra durys, atsiveriančios į PRISIMINIMĄ.

Pasaulis maitinasi triukšmu. Triukšmas ir aklas tikėjimas palaiko iliuzijų tinklą.

Ar aš galiu paklausti savęs:

Kodėl aš (kartais) tikiu iliuzija?

Kas išmokė mane šitos istorijos?

Ar tai veda arčiau TIESOS, ar giliau į BAIMĘ ir PRISITAIKYMĄ?

Atsakydama į klausimus, aš galiu išsiaiškinti, kas yra TIKRA, o kas PRIMESTA?

Nuo gimimo man buvo brukama netiesa, kad laimė priklauso nuo daiktų, pasiekimų ir pritarimo.

Mane treniravo, kad AŠ netgi ESU mano pasiekimai, pripažinimas, autoritetas, garbė ir turtai.

Išorinis pasaulis moko užmiršti, kas iš tiesų Aš Esu. Štai kodėl gyvenimas dažnai jaučiasi tuščias ir beprasmis, nesvarbu kiek pasiekčiau ir kiek bevartočiau, alkis išlieka…

ATSITAPATINU nuo vartojimo ciklų. Perku mažiau, ypač daiktų, kurių man visai nereikia (du perki, trečias nemokamas). Stebiu, kaip reklama manipuliuoja mano aistra ir suvokiu, kad pilnatvei pasiekti man tikrai nereikia dar vieno pirkinio. Kiekvienas atsitapatinimas atpalaiduoja GRANDINES, kuriomis esu prikaustyta prie vartojimo.

Mažesni poreikiai, tvarumas, paprastumas, atsidavimas, nuolankumas atneša lengvumo į mano naują gyvenimą.

Atidžiai renkuosi, kas maitina mano sielą, atkreipiu dėmesį, ką VARTOJU, ne vien maistą, bet INFORMACIJĄ, POKALBIUS, APLINKĄ.

Jau aiškiai atskiriu, kad kai kurie dalykai (žmonės, pokalbiai, renginiai) mane IŠSEKINA, o kiti – išvalo ir sustiprina. Atsakingai renkuosi tai, kas įkvepia ir susilygiuoja su mano pabudimo procesu.

Giliai mano sielos viduje yra ŽINOJIMAS, kad būti uždarytai MELO sistemos KALĖJIME nėra teisinga. Pastoviai jaučiamas ilgesys “kažko” mirksi raudone lempute…Suvokiu, kad tai yra šauksmas iš kažko, esančio aukščiau nei aš.

Mano EMOCIJOS nėra mano PRIEŠAS ir man nereikia nugalėti mano vidinio DRAKONO, aš galiu sėdėti su juo tiek, kiek reikia, stengdamasi SUPRASTI jį.

O tuomet prisimenu, kad Aš ESU DAUGIAU nei mano kūnas, nei mano istorija, nei mano rolės. Aš esu Dieviško Šaltinio FRAGMENTAS laikinai apsigyvenęs šiame pasaulyje.

Kai aš kiekvieną kartą PRISIMENU tai, ILIUZIJA SILPSTA.

Pabėgimas nuo iliuzijos nėra pabėgimas nuo pasaulio, aš tik keičiu savo santykį su pasauliu, kuris ir toliau egzistuos aplink mane, tačiau man nereikės būti jo KALINIU, o kiekvienas sąmoningas žingsnis atneš daugiau Šviesos.

Kiekvienas gruodis tampa tikru išbandymu, kaip nepamesti savęs išoriniuose blizgučiuose, kaip mažiau skausmingai nusinerti išeinančių metų Gyvatės odą, palikti šiąpus SLENKSČIO į NAUJĄ ERĄ, nudėvėtus AUKOS kaliošus, įkvėpti pilnais plaučiais ir...pasiruošti atsakingai KELIONEI į nežinomas žemes.

Su nuolankumu visoms gyvoms būtybėms, keliavusioms su manimi šiais metais, jaukiai glaudžiu į savo lokišką glėbį – Rūta, Lokių Motina.

Foto: Neringa Pažemienė