Sugerti visą žydėjimo grožį akimis

Kaip tau sekasi rinkti visą žydėjimo grožį vien akimis?

Balandžio mėnuo mane įsuko lyg neįtikėtino greičio centrifūga...Uch...ir aš tuomet atsitraukiau ir likau stebėti, kaip viskas vyksta...

„Griūva senas pasaulis“ – taip sako ir rašo pasaulio šviesuoliai, tuo pačiu patardami, kad tokiais laikais geriausia yra „išlikti savo ašyje“. Gyvenimo realybė patvirtina, kad pasakyti yra tūkstantį kartų lengviau, nei tai padaryti.

Praktiškai visą šaltąjį laikotarpį kantriai pratupėjau oloje drauge su savo bičiule – Vidine Loke, tai jau atėjus pavasariui tikrai norisi išlįsti į šilumą ir, atstačius nosį į saulę, paganyti akis po bundančios gamtos grožį.

Labai dažnai praktikuoju „šventą nieko neveikimą“ – man patinka tiesiog būti savo dienose, be poreikio vėl ir vėl analizuoti ir vertinti savo poelgius, lygintis su aukštesniais nei mano pasiekimais ir išviso užkniso visą laiką kažko siekti. Ar negalima be to?

Pastebėjusi, kad jau brinksta slyvų pumpurai, ištipenu į mišką, lėtai slenku savo siaurais takeliai, vengdama asfaltuotų keliukų ir žmonių, noriu pabūti intymioje tyloje su medžiais, nu dar paukščiai savo pypavimu manęs neerzina.

Akimis glostau galybę žalių atspalvių, giliai įkvepiu drėgną miško kvapą, priglaudžiu nosį prie pirmųjų baltų žiedų ir negaliu atsistebėti, kaip greitai baltas sniego pusnis pakeitė balti žiedų debesys. Ar tikrai išgyvenome ilgą ir šaltą žiemą?

Nusileidžiu nuo kalniuko ir prie Nemuno išvystu, pūpsančius vakaro saulėje, baltus laukinių slyvų debesis, atsisėdu po vienu iš jų ir stebiu gana greitai tekančią upės srovę, besiturškiančias antis. Šią mano idilę švelniai sujaukia atvykstantis dviaukštis traukinys iš sostinės, šiam įnėrus į tunelį, sugrįžta, kol kas dar vėsaus, pavasarinio vakaro ramuma.

Apsidairau aplink ir matau po kitomis žydinčiomis slyvomis irgi sėdi žmonės, akys užmerktos, o aš lyg norėčiau susiurbti tą grožį į save, kad išliktų kuo ilgiau, mat žinau, saulei pakaitinus, viskas pasibaigs žiedlapių pūga, o man taip norisi užrakinti tą viltimi nuspalvintą baltą jausmą krūtinėje, kad galėčiau lengviau praeiti per šį nežinia kiek truksiantį chaosą.

Šventas nieko neveikimas šiais metais į mano gyvenimą atnešė naują kelionės į save formą – terapinį dygsniavimą.

Kas tai?

Dygsniai kaip žingsniai – savistabos pratybos, kuomet siuvinėjama ne dėl rezultato, o dėl kantraus proceso. Prilyginu tai dienoraščio rašymui – jis skirtas ne gražiems tekstams, ir nebūtinai iš anksto apgalvotai poezijai. Kaip popieriuje išpilame visas galvoje sukrautas mintis, taip ir su siūlu keliaujame per audinių skiautes, kad pabūtume su savimi, įsiūtume į medžiagą kilusias mintis, savo emocijas išreikštume spalvomis ir faktūromis.

Ne tam, kad sukurtume dekoraciją ar išmoktume techniką, bet tam, kad palengvėtų nuo minčių, kurias iš galvos (ar širdies?) perkeliame į išorinį objektą.

Didžiausias šios veiklos iššūkis yra žaismingai (iš)būti kūrybiniame procese ir tapti tyrinėtoja, kai rankos intuityviai renkasi tekstilės atraižas, siūlus, spalvas, formas ir dėlioja be jokio tikslo sukurti kažką gražaus. Procesas yra gražus pats savaime.

Man impulsas kurti beveik visada ateina visiškai netikėtai. Prisiminus kokį nors įvykį ar su juo susijusį žmogų, aš imu ir sudėlioju iš gabalėlių koliažą, leisdama rankoms veikti pačioms. Tuomet atsitraukiu ir šiek tiek pakontempliuoju, pasidžiaugiu ta istorija, kurią tik man vienai pasakoja mano ką tik sukurtas objektas.

Artėjantis pirmasis gegužės sekmadienis man asocijuojasi su Mama, taigi ta proga ir kviečiu kartu PADYGSNIUOTI, pasimėgauti šviežių žiedų arbata ir pakontempliuoti – šį ketvirtadienį, balandžio 30d., 18–21val., Kaune.

Reikalinga registracija: https://forms.gle/GmTdLybDEcEySra79 (tik 6 vietos). Jei kils klausimų, lauksiu žinutės.

Lauksiu jūsų!

Apkabinu gražiame žydėjimo laike - Rūta