Renkuosi save

Oro stichija dažnai asocijuojama tik su intelektu, tačiau tai daug daugiau nei protas. Oras suteikia ERDVĖS išklausymui ir laiko INTEGRACIJAI.

SUVOKIMAS niekada neįvyksta akimirksniu, jis skleidžiasi, lyg gėlės žiedas, reikalaudamas sau viso dėmesio, kantrybės, švelnumo santykiams, tačiau grąžindamas prigimtinį ŽINOJIMĄ, kuris visuomet buvo ten, kur buvo, tereikėjo jį PRISIMINTI.

Senose tradicijose ŽINIOS visada buvo susijusios su TRANSFORMACIJA. Kad ko nors išmoktum, privalai pasikeisti. Už kiekvieno žmogaus slypi jo istorija, jo PATIRTYS, kurios nėra greitai ir lengvai įgyjamos. („šio savaitgalio metu jūs išmoksite to ir ano, jeigu pasirinksite šitą kursą, gausite tiek ir tiek naudų“).

Žinios susigeria į sąmonę, lyg lietus į dirvą, kuris pamaitina ten gulinčias žinojimo SĖKLAS. Štai kodėl kantrybė, tikėjimas ir ryšys su žeme (visomis prasmėmis: kūnas taip pat yra mūsų žemė), suteikia sėklai žinojimo GALIOS ir DRĄSOS praplėšti kiautą ir nerti į nežinomybę, tamsą, atsilaikyti abejonėms, nepasitikėjimui ir baimei (o gal ir vėl aš suklydau?).

Žinojimas įpareigoja! Sužinojusi negaliu at-žinoti, nu-mesti, ap-si-mesti, palikti, išduoti, nes tuomet aš IŠDUOSIU SAVE.

Žinojimas – tai pameistrystės Kelias, lėta kelionė ir stebėjimas, ryšio mezgimas ir puoselėjimas su atsidavimu ir pasitikėjimu pačiu procesu.

Žinios – tai įsipareigojimas puoselėti tai, ką gavai ir skleisti, gryninti, puoselėti. Senosiose tradicijose žinios/žinojimas ilgai sklandė ore (oro elementas) prieš tampant rankrasčiais ir sugulant į tekstus. Tai, kas buvo išmokta, mokinys turėjo išnešioti savyje - lyg moteris kūdikį, lyg žemė sėklas, kol pats žinojimas pakeičia mokinį ir jis įgauna tikrumą, jau esantis pasiruošęs paleisti žinias į šviesą.

Žinojimas visuomet buvo KŪNIŠKAS – gyveno viduje, kūne, ne išorėje.

Kiekvienas laikmetis atneša savo FORMAS, kuriomis žinios yra perduodamos. Rankraščiai pekeitė sakytinius žodžius, spausdinti tekstai dar labiau išplėtė galimybes žinių perdavimui. Šiandien žinios keliauja žaibišku greičiu skaitmeninėje erdvėje.

Šio laikmečio problema nėra apie tai, kuri žinių perdavimo, mokymo forma – nuotolinė ar gyva, asmeninė – išlieka svarbesnė. Aktuali išlieka ne forma, kuri taip lengvai nukopijuojama, bet JAUSMAS, kurio neįmanoma padirbti.

Dar vienas giluminis klausimas šiandien išlieka, ar mokymo(si) procesas vis dar reikalauja iš besimokančiojo (mokinio) sugrąžinti ką nors atgal – laiką, dėmesį, kuklumą, nuolankumą, ryšį, santykį. Manau, kad šios savybės šiandien REIŠKIA daugiau nei bet kada.

Kitas svarbus mokymosi proceso aspektas – INICIJACIJA (ritualas, apeiga ar veiksmas, įvedantis žmogų į naują gyvenimo etapą) prasideda tuomet, kai ateina suvokimas, kad lėkštų ir paviršutiniškų žinių jau gana. Tai yra TIESOS AKIMIRKA, kuri skaudžiai kerta į paširdžius ir reikia laiko, kad atgautum kvėpavimą.

Tuomet ateina aiškus suvokimas, kad mokymosi procesas ar Mokinio Kelias yra palaipsniškas procesas, paremtas ne vien smalsumu. Mokinio kelias pareikalauja, pirmiausia, sulėtėti, išbūti nežinioje ir abejonėse, priimti vienintelį ir unikalų savo kelią, kuris, greičiausiai pasirodys visiškai ne toks, kokį buvai susikūręs iliuzijose. Mokinio kelias gali būti griaunantis net patį identitetą ir radikaliai keičiantis gyvenimo kryptį.

Ir vis dėlto AŠ RENKUOSI SAVE!

Ir dar. Buvimas nuolatiniu mokiniu nebūtinai pateisina lūkesčius, tačiau visuomet praplečia akiratį, matymą ir pajautas, o tai jau procesas, kuris reikalingas tiek laiko, tiek erdvės pilnatviškam veiksmui vykti.

Oro elementas valdo komunikacijos procesus, bendrystę, kalbėjimą, žinių perdavimą, tačiau komunikacija be įžeminimo, tėra turgaus triukšmas. Septyniolika metų kasdienio rašymo ranka į popierinius sąsiuvinius – tai praktika, kurios rezultatai – visos mano knygos, tekstai soc.tinkluose, seminarai, kelionės, stovyklos, visi projektai, kurie be įžeminimo būtų tik TRIUKŠMAS.

Turbūt todėl pasirinkau gimti labai stipriu Jaučiu ir dar Mokytojo Drakono priežiūroje. Mano Merkurijaus planeta, atsakinga už komunikaciją ir rašymą, pastiprinta ugningojo Marso yra vienuoliktame būste, kurio žinutė yra – vieša komunikacija, todėl nerašyti aš paprasčiausiai negaliu, tai jau yra manyje.

Oro elemento vertybė –įžvalgumas, gebėjimas atskirti, kada yra laikas kalbėti, o kada užtilti ir tik klausytis. Šiandieninė komunikacija paremta žaibišku greičiu (ir ją dar labiau pagreitins Uranas, atkeliavęs į Dvynių, komunikacijos ženklą) : žaibiškai interpretuojame, žaibiškai išreiškiame save ir atskleidžiame identitetą.

Senosiose tradicijose labiau buvo vertinama INTEGRACIJA ir netikėti ATRADIMAI, atskleidimai, dar vadinamai apreiškimais.

ĮŽVALGA, lyg sėkla, turi suleisti šaknis, įsišaknyti į elgesį ir kasdienio gyvenimo ritualus. Kai žmogus savimi pačiu atskleidžia savo vidines vertybes ir gyvenimo filosofiją, jis ĮKŪNIJA IŠMINTĮ. Jis tampa išminčiumi, žyniu, žyne.

Be šaknų sėkla neišgyvens, be integracijos žinios lieka išoriškos ir lėkštos, besvarbu kaip patraukliai iš pirmo žvilgsnio atrodo!

Gamtoje šie ritmiškai pasikartojantys DĖSNIAI pasireiškia kiekvieną pavasarį: pirmieji žiedeliai išlenda iš dirvos, vos saulė nutirpina sniegą. Nesvarbu, kad naktimis šaltis surakina liaunus daigelius, augalo PAŽEIDŽIAMUMAS yra ta stiprybė, kuri suteikia vilties ir tikėjimo atstovėti ir PASIRINKTI SAVE.

Mokinio kelyje lydinti ABEJONĖ, jaučiama nedrąsiai trypčiojant ant gilesnio savęs pažinimo slenksčio, nėra baimė ar pasipriešinimas, tai tik PRIPAŽINIMAS – RENKUOSI SAVE!

Gilus savęs pažinimas - tai priėmimas visų savo dalių, tai procesas, kuris netoleruoja skubos ir į paviršių iškelia imitacijas, netikrumą, santykyje su savimi ir su pasauliu. Žmogus – lyg sodininkas, kantriai puoselėjantis SANTYKIŲ su savimi soda.

Mes gyvename tokiais laikais, kai žinios yra plačiai prieinamos, tačiau GYLIS tampa vis retesniu reiškiniu. Tikslas nėra atmesti visus šiuolaikinius įrankius ar pasitraukti gyventi į negyvenamus miškus ar olą, tačiau svarbiausia – atstatyti proporcijas ir prisiminti, kad mokymasis, paremtas senosiomis tradicijomis, vyksta gamtos ritmu.

Pavasarį atgimstanti gamta visomis stichijomis kviečia sustoti ir įsiklausyti. Pavasaris nereikalauja sutilpti į jokius rėmus ar planus, jis kviečia PAJAUSTI SAVIMI. Ir ten, kur basos pėdos sustoja dvejonėje ar žengti pirmą žingsnį, nebūtinai yra KLIŪTIS. Ten gali būti SLENKSTIS, kurį peržengus žinios pradeda kvėpuoti…RENKUOSI SAVE!

Su meile apkabinu, Rūta