Puoselėju savo vidinį pasaulį, lyg sodą

Man patinka žemės darbai ir sodininkavimas, šiaip, dėl linksmumo, kai galva pavargsta nuo mąstymo, atitraukiu pirštus nuo kompiuterio klaviatūros ir sukišu juos į žemę.

Rudenį prislepiu žemėje šimtus tulpių, narcizų, hiacintų svogūnėlių. Per žiemą, aišku, pamirštu ir tada pavasarį mane ištinka didelis džiaugsmas, kai visi kampeliai sužįsta gražiausiomis spalvomis, viskas kvepia ir tampa bitučių ir kitokių vabalėlių rojumi.

Lygiai taip pat regiu ir savo vidinio sodo puoselėjimo darbus, kuo daugiau laiko aš puoselėju savo vidų – mintis, jausmus, pojūčius – tuo labiau aš susilygiuoju su savo dvasios šviesa.

Kuo labiau aš su susilygiuoju su dvasios šviesa, tuo labiau aš gyvenu mano išorinį gyvenimą, perleisdama per vidinę šviesą. Aš stengiuosi tapti skaidria – savo mintyse, pasirinkimuose, žodžiuose ir darbuose – tuomet tas skaidrumas išspinduliuojamas atgal į mane per mano intymius santykius, kuriais aš džiaugiuosi drauge su kitais. Aš džiaugiuosi išskaidrėjančia savo aplinka.

O jeigu nėra skaidraus – sveiko ir vientiso bendrystės su savastimi pajautimo, tuomet aplink yra tik migla ir kreivų veidrožių karalystė.

Ir kuomet aš kuriu santykius iš šio migloto išorinio modelio, aš kuriu santykius, kurie veikiau atstumia, nei sujungia.

Gilūs ir ilgalaikiai santykiai su kitais įmanomi tik tuomet, kai aš užmezgu tokį santykį su savimi.

Mano dvasinė savastis – tai mano namai ir aš kuriu tvirtą savo vidinių namų pamatą tik tuomet, kai aš sukuriu tvirtą ryšį su Mylinčia Vidine Šviesa, kuri ištirpina visus mano ribojančius įsitikinimus (kažkaž kažkada kažką pasakė, o aš ėmiau ir patikėjau).

Mylinti Vidinė Šviesa prasiskverbia pro visą tamsų tankį, sudegindama Šešėlį ir paversdama jį maitinančiais pelenais. Viskas, kas kažkada buvo gražu ir gerai, tačiau atgyveno, supuvo, sulūžo, sugedo, pasimetė – patyrė transmutaciją ir pasitarnauja kaip trąša naujai sėklai sudygti.

Mano vidinio pasaulio dirvoje yra vietos visoms nepriimtoms, atmestoms, ignoruotoms mintims, jausmams, poelgiams, kuriuos aš sąmoningai ar nesąmoningai stengiausi nukišti taip giliai, kad net pati patikėjau, kad jų visai ir nebuvo.

Tačiau, kai aš sugrįžtu į ten, į savo vidinį sodą žiemoti, aš leidžiu visoms mano dalims nugulti į dirvą, lyg sėkloms, ir apšviečiu tas vietas Mylinčia Vidine Šviesa, aš suteikiu joms galimybę sudygti naujai

Aš su viltimi laukiu pasirodant tų liaunų daigų, kurie ir mano mintyse sudaigina suvokimą, kad Šešėliai, kuriuos buvau giliai užkasusi savo gyvenimo požemiuose, iš tikrųjų yra didingi mano sąjungininkai, kurių esmėje slypi šakninės vertybės, kurios žūtbūtinėmis pastangomis stengiasi perduoti man labai svarbias žinutes.

Kuomet aš atnešu Šešėlį į Šviesą, aš galiu stebėti, kad tai yra iškreiptas vaizdinys kažko, kas buvo pradėta teisingai, tačiau, dėl tam tikrų priežasčių,buvo iškreipta.

Ir nors šiandien Šešėlis gali atrodyti bauginančiai, jis niekada nebuvo ir nėra niekas kitas, tik GĖRIS, kuris buvo pamestas, pervargęs, išsekęs ar sužeistas ilgoje kelionėje.

Ir kai aš sėdžiu su savo Šešėliu prie upės, prie laužo, prie žvakės ar tik šiaip sėdžiu ir klausausi jo...tyloje...be poreikio pertaukinėti, vadinti šaunuoliu ar vargšeliu, aš suvokiu, kad jis visada šaukėsi mano dėmesio, kad jis visada norėjo man padėti, kad jį mirtinai uždusino mano ignoravimas ir apsimetinėjimas lyg jo nepastebėčiau.

Viskas ko norėjo Šešėlis – tai dėmesio, atjautos ir tinkamo veiksmo, kuriems aš niekaip neradau laiko.

Dabar atėjo tas laikas, kai aš suteikiu pirmenybę SAU – apgaubiu atjauta, ramybe ir tyla. Aš uzmezgu intymų ryšį su savimi ir apkabinu poreikį išbūti vienumoje tiek, kiek man tik reikės. Ir kol šis vidinis procesas nebus užbaigtas, tikrasis intymums su kitu žmogumi yra mažai tikėtinas ir nepatvarus.

Pirmiausia aš puoselėju SAVO vidinį sodą ir Šešėliai, kuriuos aš atnešu į Šviesą, atėjus laikui, atskleis visą GĖRĮ, kuris per klaidą buvo užkastas, spindėjimu, stiprybe ir palaiminimais.

Su meile Šešėliui, Rūta

Meniu

Pagrindinis
Apie
Tinklaraštis
Parduotuvė
Kontaktai

Naujienlaiškis