Pasmerkti negalima išteisinti

Tiems, kurie linkę dominuoti, labai reikia pagalbos, būtina padėti jiems suvokti dėsnius ir tiesas apie Vienovę.

Rūta Lenkauskienė

2/25/20226 min read

Dr. Bacho žiedų terapijoje kiekvieno augalo žiedas simboliškai atspindi tam tikrą emociją, kuri gali pasireikšti neigiama arba teigiama išraiška, pvz.: Vinis vinifera, tikrasis vynmedis neigiamoje būsenoje yra kategoriškas, linkęs dominuoti, nelankstus, tironiškas. Kiekviena emocija žmoguje gali pasireikšti kaip trumpalaikė būsena arba kaip ilgalaikė, charakterio savybė.

Vynmedžio tipo žmogus dažnai yra labai gabus, talentingas, ambicingas, turintis aukštų siekių, tačiau visas šias savybes skiria tam, kad užgožtų kitus žmones ir imtų dominuoti, kad pasiektų savo tikslą, jie griebiasi net prievartos. Šio tipo žmogus tariasi viską žinąs geriausiai, jis nepriima kitos nuomonės, rūpinasi tik savo norais ir reikalauja iš žmonių visiško paklusnumo. Jis trokšta valdžios, yra agresyvus, negailestingas ir tuo netgi didžiuojasi. Jis nežino kas tai yra atjauta. Beatodairiškai siekia valdžios. Tokie būna tėvai arba viršininkas, kuris mėgsta jėgos metodus. Tokie yra visi politiniai diktatoriai ir tironai. Istorija žinojo Hitlerį, Staliną, Musolinį, nuo 2022 vasario 24 –osios sužinojo apie Putiną.

1933 metais, britų kilmės gydytojas homeopatas Edvardas Bachas buvo beveik įpusėjęs naujos gydymo sistemos atradimuose, jis rašė knygoje „Septyni padėjėjai“(Seven Helpers) kad „šios esencijos yra tiems žmonėms, kurie ilgą laiką serga ir nenori pasveikti, kai jiems yra skiriama esencija iš „12 gyduolių“ grupės. Jie yra nuklydę nuo savo sielos kelio“.

Botanikas Džiulianas Bernardas (Julian Barnard), išsamiai tyrinėjęs dr. Bacho žiedų terapijos atsiradimą, ieškojo atsakymų, kodėl šis pasirinko būtent tokius augalus skirtingoms emocinėms būsenoms išreikšti. D.Bernardas nuodugniai aprašė kiekvieną sistemos augalą pagal jo funkciją ir formą. Žmonija augino vynmedžius nuo pat savo pradžios ir pirminiuose rašytiniuose šaltiniuose yra randami įrašai apie alyvmedžius ir vynmedžius. Biblinis veikėjas Nojus, atslūgus potvyniui, pasiuntė iš savo laivo balandį, kad šis ištyrinėtų situaciją, ir balandis sugrįžo su alyvmedžio šakele snape, kuri simbolizavo taiką tarp žmogaus ir Dievo. Nojus buvo 601 metų amžiaus, kai jis išlipo iš savo laivo ir nusprendė pailsėti ir „suleisti šaknis“ netoli Ararato kalno. Ten jis pasodino vynuogynus, kurie, drauge su alyvmedžių giraitėmis, tapo antrosios žmonijos rasės simboliais. Vynmedžiai (lot.Vitis vinifera) tapo sukultūrinti ir pradėti auginti Kaukazo regione, tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų. Vynmedžiai buvo sukultūrinti, siekiant gauti daugiau maistui tinkamų vaisių. Laikui bėgant šie augalai plačiai paplito Viduržemio jūros regione ir Artimuosiuose rytuose.

Jeigu vynmedis auga laukinėmis sąlygomis, gali pasiekti nuo 30 iki 50 metrų ilgio. Jis lipa į medžius, kabinasi į akmenines sienas, o jo sumedėję ir sudžiūvę stiebai primena kabančias virves, tačiau tokio laukinio vynmedžio vaisiai yra smulkūs ir turi daug sėklų. Žmogus, norėdamas mėgautis sultingomis ir mėsingomis uogomis, sukultūrino, t.y. prisijaukino šį augalą ir pavergė jį, gaudamas sau naudos. Tokia pati prijaukinimo istorija sieja daugelį buvusių laukinių kultūrų - obelis, kviečius, kukurūzus, morkas. Norėdamas gauti iš augalo tai, ką jis norėjo gauti – daugiau ir geresnio skonio vaisių – jis augalą treniravo, kontroliavo, siekė pavergti ir palaužė.

Kokio amžiaus bebūtų vynmedis, jo stiebas kiekvienais metais nugenimas, siekiant išgauti reikiamą formą. Kai pavasarį iš nugenėto kamieno išauga nauji ūgliai, sodininkas nusprendžia, kuriuos palikti. Kai vynmedis pražysta, didelė dalis žiedų yra nukarpomi, paliekant tik tuos, iš kurių tikimasi vaisių, taigi visa augalo energija yra nukreipiama į tuos išskirtinius. Didelė dalis lapų taip pat yra nukarpoma, kad ant vynuogių patektų kaip galima daugiau saulės šviesos.

Vynmedžių „treniravimas“ niekada nepasibaigia, tai yra pastovus kišimasis į natūralų procesą, siekis apriboti prigimtinį augimą.

Kai vynuogės prinoksta, jos nuskinamos, o tų metų stiebai yra nugenimi ir sudeginami. Nelieka nieko, kas primintų visų metų pastangas. Jeigu vynmedžiui nepavyksta užauginti tokio derliaus, kokio iš jo tikimasi, augalas išraunamas su šaknimis. Naminiai vynmedžiai dauginami atžalomis, ne iš sėklų, kaip laukinėje gamtoje, taigi dar daugiau manipuliacijų, segregacijos ir kontrolės. Po velnių tokį gyvenimą!

Kas atsitiko žmonėms, kurie išsiugdė Vynmedžio tipo charakterį?

Nuo pat ankstyvos vaikystės, kiekvienas jų saviraiškos impulsas būdavo „nupjaunamas“, kaip vynmedis yra nugenimas aštriu peiliu. Tikėtina, kad tai galėjo atlikti artimiausi jo šeimos nariai. Kiekvieną kartą, kai šviesą išvysdavo „naujas ūglis“, jis tuoj pat būdavo nupjaunamas arba sukontroliuojamas ir pririšamas, kad augtų kitų pageidaujama kryptimi.

„Kiti“ - galėjo būti tėvai, broliai, seserys, mokytojai ar mokykloje dominuojantys bendramoksliai, kiemo kompanija. Kokia bebūtų jo gyvenimo istorija, Vynmedžio asmenybė išmoko, kad, norėdama išgyventi, ji turi elgtis lygiai taip pat – persekioti, tyčiotis, dominuoti, naudoti brutalią jėgą. Tai yra išmoktas gyvenimo būdas.

E. Bachas rašė, kad „Vynmedžio asmenybės yra ne tik stipraus ir tvirto kūno, sveikai atrodančio –raudono veido, bet visa savo esybe yra nukreipti į fizinį, materialų pasaulį ir atrodo užtikrinti savo galiomis. Jie taip pat žino, kas yra tinkama ne tik jiems, bet ir visiems kitiems. Todėl jie viską daro taip, kaip jiems geriau.”

Tokia Vynmedžio asmenybės būsena primena siekį kontroliuoti visą pasaulį, kaip tai daro vynas. Vynuogynuose vynmedžiai yra susodinti tiesiomis linijomis, kiti augalai pašalinami, kai tuo tarpu laukinės vynuogės auga laisvai, raizgydamosi ir konkuruodamos, išnaudodamos kiekvieną gyvenimo galimybę. Vynmedžio tipo žmonės nurodinėja kitiems, manydami, kad padeda jiems – tai yra žalojanti, dominuojanti kontrolė forma.

Penktame knygos “Išsigydyk pats.Tikrosios ligų priežastys” skyriuje (48 -54 psl.) Edvardas Bachas rašo apie santykius tarp vaikų, tėvų ir mokytojų, jis tiki, kad „vynmedžio“elgesio išmokstama šeimoje.

„Kai žmogui trūksta individualumo – kai į jo reikalus kišasi kiti ir kai jam trukdo išgirsti savo aukščiausiojo Aš balsą – susiklosto palankios sąlygos atsirasti ligai. Visa tai dažniausiai nutinka ankstyvajame gyvenimo periode.

Tėvystė ir motinystė yra privilegijuota dieviška tarnystė, nes taip tarnaudami tėvai užtikrina sėkmingą savo vaikų sielų raidą. Pagrindinis dalykas, kurį savo vaikams turėtų suteikti tėvai, yra dvasinis, mentalinis ir fizinis mokymas, kad naujieji žemės gyventojai visiškai realizuotų savo galimybes.

Tėvai turi būti ypač atidūs ir atsisakyti troškimo formuoti jaunąją asmenybę pagal savo idėjas ir supratimą. Tegu tėvai be reikalo vaikų nekontroliuoja, tegu nereikalauja paklusnumo nei dėkingumo už suteiktą gyvybę. Bet koks siekis iš asmeninių paskatų kontroliuoti ir modeliuoti jauno žmogaus gyvenimą yra žiauri ir nepateisinama godumo forma. Turime ištrūkti iš godumo vergovės, turime atsisakyti troškimo savintis kitus žmones. Užuot taip elgęsi, turime mokytis duoti ir dalytis. Kai to meno išmoksime, godumas bus iš mūsų išrautas su šaknimis.

Ūgtelėję vaikai patenka mokytojų žinion. Mokytojas atstovauja tai tarnybai, kurios pagrindinis tikslas yra suteikti jaunai asmenybei žinių apie gyvenimą ir pasaulį. Tegu kiekvienas vaikas tas žinias priima tokiu būdu, koks jam yra geriausias.

Neįmanoma apsakyti, kiek šiuolaikinė civilizacija kelia kančių, kaip ji varžo prigimtines žmonių savybes ir kaip skatina žmones dominuoti, valdyti kitus, o juk visa šita sumaištis radosi dėl to, kad yra ignoruojami aukščiau paminėti faktai.

Beveik kiekvienuose namuose tėvai ir vaikai atsitveria vieni nuo kitų „kalėjimo grotomis“, kurios nukaltos iš ydingų motyvų ir klaidingai suprastų santykių. Šios „kalėjimo grotos“ riboja laisvę, varžo gyvenimą, trukdo vaikams natūraliai vystytis bei atneša daugybę nelaimių visiems šeimos nariams. Dėl to prasideda netvarka mentaliniame ir fiziniame lygmenyje, o tai ir yra pagrindinė ligų priežastis. Visa tai matome mūsų šiuolaikinėje visuomenėje.

Gerai žinome – ir aš tai noriu pabrėžti – kad kiekviena įsikūnijusi siela šiame gyvenime turi kaupti patirtį, suprasti tam tikrus dalykus ir tobulėti, idant priartėtų prie Sielos nustatytų idealų.

Tiems, kurie linkę dominuoti, labai reikia pagalbos. Būtina padėti jiems suvokti visatinius dėsnius ir tiesas apie Vienovę, tegu jie pajunta, koks džiaugsmas yra priklausyti Brolijai. Nepatirti tokių dalykų – tai tuščiai praleisti gyvenimą, todėl turime padėti šiems žmonėms, kiek tik leidžia mūsų jėgos. Jeigu būsime silpni, jie stiprins ir plės savo įtaką, todėl mūsų silpnumas jiems nepadės. Turime ramiai atsisakyti jiems paklusti, turime pasistengti, kad jie suprastų davimo džiaugsmą – ir tada jie ras savo kelią.

Laisvė siekis ir kova dėl individualumo bei nepriklausomybės pareikalaus iš jūsų daug drąsos ir tikėjimo. Bet tamsiausiomis valandomis, kai sėkmė atrodys neįmanoma, prisiminkime, kad Dievo vaikai niekada neturi bijoti, kad mūsų Sielos duoda mums tik tokias užduotis, kurias mes sugebame atlikti. Tad būdami drąsūs ir pasikliaudami savo Dieviškumu mes nugalėsime.“

Edvardas Bachas 1930

Kiekviena šešėlinė emocijos pusė turi savo šviesiąją, saulėtąją seserį. Viljamas Polas Jangas (William P. Young) romane „Trobelė“ tyrinėja kaltės ir atleidimo klausimus, su kuriais žmonija grumiasi ne vieną šimtmetį. Kodėl žmonėms tenka išgyventi skausmą ir netektis? Kodėl Dievas leidžia viešėti blogiui pasaulyje? Kodėl žlunga viltys? Kaip išmokti pasitikėti Dievu neapsakomoj kančioj?

„Kaskart, kai tu atleidi, pasaulis pasikeičia; kaskart kai ištiesi ranką ir palieti širdį ar prisilieti prie kieno nors gyvenimo, pasaulis pasikeičia; visais gerumo ir tarnystės atvejais, nesvarbu, matoma tai ar ne, įgyvendinami mano(Dievo)tikslai – ir pasaulis tampa kitoks.“

Jeigu vis dar skaitai šias eilutes, tai, pasitaręs su savo širdimi, nuspręsi, kurioje vietoje padėti kablelį: „ pasmerkti negalima išteisinti.“

Foto: Ramunės Kerdokaitės - Vlasenkienės

 

 

 

 

 

bach flower therapy vine
bach flower therapy vine
Edvardas Bachas "Išsigydyk pats"
Edvardas Bachas "Išsigydyk pats"