Lokys keliauja Vydūno pėdsakais

Kelionė - tai vienas iš geriausių būdų pažinti save. Kelionės pabaigoje žmogus niekada nebūna toks, koks pradėjo kelionę.

Keletą dienų iki Vasaros Saulėgrįžos, energiškai pakiliausiu laikotarpiu, su grupele "lokių" keliavome lietuvių filosofo, šviesuolio, laisvamanio Vydūno pėdsakais. Visi kelionės dalyviai džiaugėmės, galėdami atrasti, pažinti ir patirti gražiausius Lietuvos kampelius, juose gyvenančius ir laisvą dvasią puoselėjančius žmones. Kiekvienoje kelionėje yra puiki galimybė pažinti ir save, atrasti savo šviesias ir tamsias puses, priimti tas paslėptas, nematomas savo dalis. Galima sakyti, kad šis procesas primena archeologinius kasinėjimus, kurie atliekami lėtai, kruopščiai, su didele kantrybe ir meile. Koks aplanko džiaugsmas ir pasitenkinimas, kai tamsioji pusė tampa apšviesta besąlyginės meilės šviesa, priimta į šeimą ir pamaitinta dėmesiu.

Kaip žinome, žmogus savo kūnu gyvena juslių (regimame) pasaulyje. Todėl kūnui išlikti ir yra reikalingi to pasaulio gyvumo nešėjai. Svarbiausias yra ORAS. Jis turi būti tyras, be slopinančių priemaišų, be dulkių, tvaiko, be puvimo dvoko ir kas tam lygu. Toks pat jau tyras turi būti ir VANDUO ir MAISTAS. Neturi būti jame puvėsių ir nuodų. Toliau reikia kūnui tinkamai JUDĖTI ir ILSĖTIS, reikia tinkamo aptaiso ir namo, reikia gero apsivalymo ir t.t.

Bet sveikatai dar svarbiau yra, kad JĖGOS, KURIOS KŪNĄ VEIKIA IŠ VIDAUS, BŪTŲ STATANČIOS, o ne griaunančios. Tokios jėgos - visokios BŪSENOS, būtent jausmai, geismai, aistros, toliau mintys, svajonės, mąstymas ir t.t. Visos jėgos gali kūną tvirtinti arba silpninti.

Visų DAUGIAUSIAI REIŠKIA SVEIKATAI SVEIKASIS, SĄMONINGASIS ŽMONIŠKUMAS. Kad jis yra ŠVIESUS ir vyrauja žmogaus asmenybėje ir asmens gyvenime, tada žmogus yra SVEIKAS. Kad žmoniškumas yra silpnas, tamsus, visokios griaunančios jėgos gali įsivyrauti žmogaus asmenyje, tada jo sveikata nyksta.

(Vydūnas "Sveikata. Jaunumas. Grožė")

Kelionės metu kiekvienas sau suradome tikrų lobių, dabar tereikia, Vydūno žodžiais, "vidinio tilsmo" būsenoje, vidinės meilės šviesoje apžiūrėti savo brangenybes, sudėlioti jas į lentynėles, kas nereikalinga ir atitarnavo, su dėkingumu ir pagarba paleisti, tačiau visada prisiminti, kokias svarbias pamokas jos atnešė.

Vydūną naujai aš atradau prieš metus, kai Vidinė Žynė nuvedė į mažytį pamario miestelį Kintus. Klausiausi apie Vydūną mažoje medinėje mokykloje, kurioje jis prieš šimtmetį mokytojavo, gyveno, puoselėjo lietuvybę, sveiką gyvenimo būdą ir stengėsi dalintis savo dvasios šviesą su žmonija ir viskas manyje vibravo ta pačia, atpažįstama, sava energija. Ši asmeninė kelionė sužadino norą pasidalinti gerąja žinia su savo mokiniais. Tąkart užrašiau savo dienoraštyje apie "Lokių" kelionę Vydūno pėdsakais ir tai tapo realybe. Šviesa tapo išsaugota,padauginta ir uždegta dar dešimtyje naujų širdžių. Kai vakar, karštą birželio popietę, stovėjome mažose Bitėnų kapinaitėse prie Vydūno kapo - mažo, paprasto lauko akmens su jo vardo raidėmis, išgirdau: "kaip stipru, toks didis žmogus, toks kuklus paminklas, bet didžiausias paminklas yra jo idėjos, įkūnytos knygose, išlikusios žmonių širdyse ir gyvuojančios amžinoje atmintyje.

Mokytojas turi žengti pirm visų mokinių ir, tikslą rodydamas, kelią jiems tiesti, jų nerišti, nepančioti, bet juos atvesti, gyvinti.

Vydūnas