Mokymasis visą gyvenimą. Išminties dėlionė

„Mokymasis visą gyvenimą. Išminties dėlionė“ -taip vadinosi penkias dienas trukusi suaugusiems skirta mokymo programa, kurioje dalyvavau pagal Erasmus + projektą. Šis tekstas – tai mano asmeninė dėlionė, kurią sudėliojau jau grįžusi namo, kai leidau visoms emocijoms išbūti manyje ir nusėsti.

Pirmoji diena. Ji įprastai būna sunkiausia emociškai dėl įvairių priežasčių: nerimo, kaip surasti mokymosi vietą nežinomame mieste ir baimės nepavėluoti, susidomėjimo, kas gi manęs laukia? Taigi, vietą, drauge su mano bendrakeleive Neringa, suradome technologijų pagalba, pirma pažintis su dalyvėmis ir mokytoja, su kuriomis bendrausime penkias dienas, praėjo sklandžiai. Pirmai pažinčiai buvome pakviestos sustoti į ratą ir pasakyti savo vardą, šalį ir hobį, prieš tai pasiunčiant įsivaizduojamą energinį kamuolį tai dalyvei, į kurią kreipiesi. Ši dalis praėjo sklandžiai. Sekantis etapas patikrino kiekvienos iš mūsų dėmesingumą: mesdama įsivaizduojamą kamuolį dalyvei, turėjai pasakyti jos vardą, šalį, iš kurios ji atvyko ir jos mėgstamus dalykus. Ši užduotis man atskleidė šiuolaikinio žmogaus bendravimo silpnąją vietą – dėmesingumo stoką. Prisipažinsiu – mano taip pat. Lyg ir girdžiu, išklausau, bet nieko neprisimenu.

Ir tai buvo puiki proga mintyse, o po to ir užrašinėje pasižymėti *pirmąjį punktą – stiprinti pastabumą, visada atidžiai išklausyti, ką (at)sako man žmogus, kai aš jį kalbinu. Šiuolaikinėse mokymų praktikose tai vadinama mindfulness arba sutelkto proto, dėmesingumo terminu.

Antroji užduotis buvo meniška: reikėjo baltame popieriaus lape nupiešti savo problemą – tą, kuri tą akimirką atėjo į galvą ir po to „įžodinti“ ją. Porose pristatėme savo piešinius ir aprašymus, be jokių komentarų ir patarimų. Ši užduotis grupėje iškėlė labai svarbų, manau bendražmogišką, bruožą – norą dalintis patarimais, nesulaukiant aiškiai, žodžiais išreikšto, prašymo iš kito žmogaus.

Tai buvo mano *antroji pastaba užrašinėje – visada sulauk prašymo patarimui ar pagalbai, nes dažniausiai žmogus nori tik būti išgirstas, išklausytas ir priimtas be jokių komentarų. Jaučiu, kad šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje valdo ausinukai, išmanieji ir medijos, visi tik kalba, arba tiksliau rėkia ir niekas nesiklauso.

Trečioji užduotis suteikė daug informacijos: supažindino su asmenybės „kaukėmis“, kurios remiasi į tris centrus – instinktyvųjį pradą, mąstymą ir jausmus. Žmogaus psichika (arba psyche) tai bene labiausiai nepažini, tačiau ir labiausiai geidžiama pažinti sritis nuo tada, kai homo sapiens atsiskyrė nuo kitų rūšių ir pradėjo savo išminties kelionę. Galiu pripažinti, kad man ši sritis yra pati įdomiausia, todėl savęs pažinimo keliu einu jau ne vieną dešimtmetį. Kas yra „kaukė“? Man – tai istorija, kurią pasakoja balsas, sklindantis iš kaukės vidaus. Savo kolekcijoje aš turiu tikrai ne vieną „kaukę“, kaip ir kiekvienas žmogus, ir išsitraukiu tą, kurios man reikia, priklausomai nuo susidariusios gyvenimiškos situacijos. Su metais ir patirtimi aš pastebiu, kad išsiugdžiau profesionalų gebėjimą naudotis įvairiomis „kaukėmis“, tačiau vis dar sudėtinga atpažinti „kaukę“ kitame, kurį sutinku Gyvenimo Kaukių baliuje. Kaukė leidžia pasislėpti, apsaugo ir leidžia būti tokia persona, kokia tuo momentu man reikia, tačiau „nuskaityti“ kito asmens „kaukės žinutę“ vis dar yra sudėtinga, ypač jei ta „kaukė“ atkeliavusi iš kitos kultūros ir kalba svetima kalba. Taigi, „kaukių išmintis“ pirmąją dieną atskleidė labai daug mano pačios vidinio šešėlio, su kuriuo norėjosi pabūti, išveikti sukilusius jausmus, priimti save tokią, išrašyti, atiduoti erzinančias mintis baltam popieriaus lapui, kuris viską iškenčia ir nieko nevertina.

Svarbiausia man buvo priimti ir suvokti, kad bet kuri technika yra skirta parodyti tą mano psichikos vietą, kuri prašo dėmesio ir meilės, kuri nori būti priimta ir išgydyta, taigi svarbiausia yra ne akcentuoti žaizdą, bet pasinaudoti šviesiąja puse – „vaistais“, kurie tą žaizdą gali išgydyti. Visame kame egzistuoja pusiausvyra, vadinasi svarbiausia, pažinus, pajautus savo tamsiąją pusę, atnešti ją į šviesą – taip veikia visatos dėsniai ir be tamsos nėra šviesos. Gyvenimo poliariškume man svarbiausia yra surasti tą tašką, kuriame atrandu pusiausvyrą ir ramybę.

*Trečioji pastaba užrašinėje – atpažink „kaukę“ kitame ir suvok, kad tai – tik vaidinimas, kurio pavadinimas „gyvenimo kasdienybė“.

Antroji diena. Ją pradėjome nuo „ryto puslapių“ arba tiksliau savo minčių išrašymo, lydint harmonizuojačiai muzikai. Nors įvairias rašymo praktikas atlieku jau trylika metų, tačiau visada yra kitas požiūrio kampas, kuris padeda tą pačią rutiną paversti ritualu ir suaktyvinti kitas smegenų neuronų jungtis bei paversti kiekvienos dienos pradžią motyvuojančia ir įkvepiančia. Man patiko nauja idėja, kad aš galiu surašyti sąrašą visų nenaudėlių ir kritikų, kurie trukdo pasireikšti mano kūrybiškumui. Kai peržvelgiau tą sąrašą, tapo akivaizdu, kad visi šie „priešai“ yra ne kas kita, bet vidinės pasenusios nuostatos! Sena gera taisyklė – jei nori pakeisti pasaulį – pirmiausia pradėk nuo savęs. Jei nori pažinti kitą, pirmiausia gerai pažink save.

*Ketvirtoji pastaba mano užrašinėje – visada surask kitą požiūrio kampą ir atgaivink senus ritualus, nes nauja yra ne kas kita, kaip seniai pamiršta sena.

Antrąją dieną mokėmės praktiškai brėžti savo ribas, įvairiais būdais išsakydami savo „NE“. Vis dar mokausi pasakyti „ne“ ir stengiuosi pirmiausi išlikti autentiška sau, neišduoti savęs. Džiaugiausi gavusi visatos palaikymo ženklą - po kelių dienų kalnuose pirmą kartą suradau širdažolę, pagal dr. Bacho žiedų terapijos sistemą Centaury, augalą, kuris atskleidžia sielos būseną: „išmok pasakyti NE, nustok būti durų kilimėliu“. Taigi, labai džiaugiausi atradusi bendrų sąlyčio taškų skirtingose sistemose ir suvokiau, kad žmonijai visą laiką buvo ir yra labai svarbu išgydyti savo sielą ir keliauti link tobulybės.

*Penktoji pastaba užrašinėje – surask būdą pasakyti „ne“ pagal esamą situaciją ir išmok atkoduoti siunčiamą žinutę, nors negirdi aiškiai ištariamo „ne‘.

Labai įdomu buvo stebėti, kaip trys skirtingi žmonės, žiūrėdami į vieną paveikslą, išreiškia požiūrius, kurie yra kardinaliai priešingi. Grupėje patyrėme, kas yra realybė – tai, ką akivaizdžiai matome, kaip veikia „filtrai“ - kaip kalba arba žodžiai perprogramuoja tą realybę (šis metodas žinomas, kaip NLP – neuro-lingvistinis programavimas). Kiekviena pajautėme, kaip sudėtinga šiame pasaulyje sugrįžti į savo širdį ir išsakyti: „o kaip dabar tu jautiesi?“ Man tai buvo labai artima, nes ši frazė lydi mane jau daugiau nei dešimtmetį, kai bendrauju su savo klientais, kurie ateina į asmenines konsultacijas.

Trečiąją dieną patyrėme per pojūčius: susitikome prie jūros, susitelkėme klausydamos savo kvėpavimo, jūros ošimo, miesto gausmo – tai buvo naudinga, nes mokė surasti vidinę ramybę net esant išoriniam triukšmui.

Prisilietimo praktika atskleidė, kad dveji karantino metai ir visuotinė izoliacija paliko ženklų pėdsaką: žmogus yra sociali būtybė ir bendravimas bei prisilietimas jam yra gyvybiškai svarbus. Kai žmogus sako, kad jis nekenčia prisilietimo, negali pakęsti kito žmogaus artumo, jaučia nesaugumą, jei svetimas žmogus yra šalia, pažeidžia jo asmenines ribas ar liečia jį, tai rodo, kad žmogus turi emocinę žaizdą, bet dėl tam tikrų priežasčių slepia ją labai giliai, ignoruoja arba apsimeta, kad viskas yra gerai – prisidengia dirbtine šypsena ar juoku. Žinoma, svarbiausia yra išlaikyti pagarbą, laikytis privatumo taisyklių, neperžengti ribų ir išdrįsti atsiklausti arba paprašyti, ko šią akimirką labiausiai norisi – paprasčiausio apsikabinimo, palaikymo už rankos, švelnaus masažo per rūbus (egzistuoja specialiai sukurtas masažas žmonėms, patyrusiems seksualinę prievartą, jis vadinasi „Drugelio prisilietimas“). Man asmeniškai buvo labai gera patirti ir liudyti kito žmogaus sielos atsivėrimą, kai sutirpo širdį kaustantis ledas – baimė, nuovargis, nerimas – jis išsiliejo ašaromis ir tekėjo, kol skausmas ištirpo ir žmogus galėjo atsidusti ir kvėpuoti laisva krūtine. Tikiu prisilietimo stebuklu, pati einu šiuo keliu jau penkiolika metų, kai žmogus liečia kitą žmogų, susilieja jų širdys, ištirpsta protą kaustanti baimė ir nepasitikėjimas, tik besąlyginė meilė ir priėmimas gydo širdį.

*Šeštoji pastaba užrašinėje – visada atsiklausk, ko žmogus tą akimirką labiausiai nori ir tik gavusi žodinį leidimą, suteik tai atvira širdimi.

Ketvirtoji diena buvo mūsų kelionė į mažą Ispanijos pajūrio miestelį: ir vėl išbandymai nuo ankstyvo ryto – surasti kelią į autobusų stotį, įlipti į tą autobusą, nukeliauti iki tikslo. Viskas vyko sklandžiai ir tobulai. Kai aš atsiduodu vedimui, o man tai daryti yra gana sudėtinga, nes mano vidinė perfekcionistė nuolat kontroliuoja. Tik tada, kai aš tikrai pasitikiu, kad man bus visada pasiūlyta tik tai, kas harmoningiausia ir atsipalaiduoju, įsijungia intuicija – mano vidinė vedlė – ir viskas vyksta tobulai. Tos dienos užduotis buvo stebėti viską meilės akimis ir pasakysiu, kad man tai buvo iš pradžių sudėtinga, nes įsijungęs protas viską ėmė vertinti: miestelis gražesnis, gatvės švaresnės, viskas gražiau, geriau ir t.t. Žodžiu, įsijungė tikra proto tarškalynė, nes aš leidau jam veikti, ką jis nori. Pamiršau nueiti į širdį ir „žvelgti į viską meilės akimis“.

*Septintoji pastaba užrašinėje: „kaip dažnai aš leidžiu savo vidiniam kritikui ir kontrolieriui garsiai rėkauti ir vadovauti man? “

Penktąją dieną leidomės į savo vidinę sielos kelionę per intuityvų šokį ir tapybą. Prisipažinsiu, kad labai apsidžiaugiau, nes šios dvi sritys man yra labai artimos, taigi pagaliau būsiu savo komforto zonoje ir galėsiu mėgautis procesu. Mokytoja leido muzikinį takelį, o mes šokome pagal savo kūno pojūčius. Jautėsi bendras atsipalaidavimas – galbūt dėl to, kad mokymai ėjo į pabaigą, apsipratome ir prisijaukinome viena kitą. Lygiai taip pat patyriau malonumą tapydama didžiuliame popieriaus lape, prieš tai susikaupusi ir viduje apmąsčiusi simbolį, kurį prašė nutapyti mokytoja. Šios užduoties įdomioji vieta buvo ta, kad po kiekvieno etapo mes pereidavome prie kitos dalyvės piešinio ir toliau tęsdavome tapymo procesą. Kiekvieną kartą pajausdavo didelę atsakomybę, kad neužgožčiau jau esamo piešinio – juk tas piešinys tai kiekvienos kūrėjos kūdikis! Ir vis žvilgčiojau, kas vyksta su mano pačios piešiniu, nes man jis buvo taip pat, lyg mano vaikas. Kai baigėme kūrybinį procesą ir aptarėme simbolių reikšmes, visos dalyvės suradome bendrų pojūčių, iš kurių svarbiausias buvo – pagarba.

*Aštuntoji pastaba mano užrašinėje buvo – visada gerbk žmogų, jo mintis ir išsakytus žodžius, vietą, šalį, kurioje atsiradai, jos papročius ir kultūrą. Po to dar pridėjau: „gerbk kiekvieną gyvą būtybę ir augalą, nes viskas yra viena.“

Atsisveikinimui gavome užduotį – išrinkti iš emocijų rato visas būsenas, kuriose pabuvojome per penkių dienų kelionę, tada pavertėme tas emocijas spalvomis ir nupiešėme kiekviena savo širdį, kurioje kiekviena emocija surado savo vietą ir gavo dėmesio. Turėjome kiekviena išsiaiškinti, kas yra ta esencija, kuri gydo sielą, užrašyti ją didelėmis raidėmis ir kartoti ją mažiausiai visą mėnesį.

*Devintoji pastaba mano užrašinėje buvo: visada akcentuoti tai, kas mane gydo, kas yra mano “vaistas”, bet ne rodyti žaizdą ir verkšlenti, kokia aš vargšė ir auka esu. Mano GYDANČIOJI ESENCIJA yra BESĄLYGINIS PRIĖMIMAS ir MEILĖ.

„Mano gydančioji esencija yra besąlyginis priėmimas ir meilė“.

Mums net nereikia rizikuoti ir leistis patirti gyvenimo nuotykį vieniems.

Per amžių amžius daugybė herojų dar iki mūsų šį nuotykį jau išgyveno – labirintas jau pažintas.

Mums tereikia sekti herojaus kelio giją.

O pakeliui tai, kas buvo bjauru, galbūt pasirodys dieviška;

kur manėme turintys nugalėti kitą, įveiksime save pačius;

Išsiruošę keliauti po pasaulį, atvyksime į savo būties centrą;

O kai manysime likę vieniši, suvoksim savo ir viso pasaulio vienybę.

Joseph Campbell