„Lokio maisto“ fenomenas

Jau tapo tradicija per svarbiausias Rėdos rato šventes susirinkti su meile puoselėjamoje sodyboje ,,Gervių giesmė" ir tiesiog BŪTI. O taip, šiandieną paprastas, lėtas buvimas savame tempe, su giliu įsiklausymu į širdį, be poreikio skubėti ir sutilpti į dienotvarkę, tapo prabanga. Ir mes leidžiame sau mėgautis ja!

Mes leidžiame sau suskristi iš tolimiausių pasaulio kampelių, kad primintume sau archaiškus bendravimo būdus - maisto ruošimą bendrystėje, su dainomis ir nerūpestingai skambiu juoku, lėtus rytus minkštuose pataluose ir dar lėtesnius pusryčius, pagardintus linksmomis istorijomis, lėtus pasivaikščiojimus miškais ir išsiilgtos pavasarinės saulės vonias, kūno pagerbimą pirties ritualais ir puoselėjančiais masažais, gydantį dainavimą sutartinai ir ištirpimą archaiškų instrumentų garsuose.

Tik tuomet, kai atliepiame savo kilnios Širdies prašymams ir skiriame visą savo laiką ir meilę Jai ir savo kūno šventyklai, kai užsipildome savo Širdies Taurę sklidinai, tiktai tuomet galime sugrįžti į savo gyvenimus ir skirti savo tarnystę kitiems!

Nuoširdus AČIŪ visoms už drauge kuriamą gėrį, už nešamą širdžių šilumą ir šviesą ir užfiksuotas akimirkas !

,,Kaip gaila, kad mes esame įsprausti į žodžių rėmus, nes nusakyti tai ką patyriau lokio stovykloje yra tikrai sunku. Kaip galėčiau žodžiais perduoti kvapą, garsą, prisilietimą, šiltą glėbį, palaikantį žvilgsnį, taip intensyviai vibruojantį meilės dažnį. Visam tam apibūdinti tikrai trūksta žodžių. Kai važiuodamos namo išsukom iš miško keliuko, pasijutau kaip, kad išvažiuotumėm iš kokio portalo, kitos dimensijos. Aš taip ir jaučiausi dar keletą dienų po to. Lyg oro tankis aplink mane būtų kitoks, neįprastas.

Stovykloje man taip viskas atitiko, kad net sunku patikėti, kad taip gali būti.

Vieta- stebūklingas slėnis, su protėvių išvaikščiotais takais, gyvu vandeniu ir alsuojančia giria aplinkui.

Lokės - mistinės, išmintingos moterys, kurių apsuptyje taip gera ir jauku.

Maistas - sveikas, sktrupulingai atrinkti receptai ir produktai, gamintas su dėkingumu ir meile. Tikra magija, kvapų ir skonių gausa.

Daina - sujungianti, gydanti, iškraunanti, pakraunanti. Tarsi gija, leidžianti prisiliesti prie praeities, tarsi rauda, išsiliejusi iš krūtinės.

Vaikystėje, labai daug dainavau liaudies dainų, todėl buvo be galo gera pramankštinti balsą ir vėl, išmokti kažko naujo.

Pirtis- dievinu pirtį, grožio ritualus, jaukius pokalbius ir ledinį vandenį, tai transformuoja.

Gervės - niekada neteko jų taip matyti, užburiantis vaizdas ir garsas.

Partizanų bunkeris ir miško takai -prisilietimas prie mūsų istorijos, šaknų. Prasiėjimas gydančios girios keliukais.

Grįžusi namo, bevaikštinėdama savo rytiniais takais, pastebėjau, kaip kitaip žvelgiu į medžius, kiek gamtinių žinių įgijau, praktinių patarimų sužinojau.

Gongų garsų maudynės- jeigu iki šiol minėti dalykai įžemino, tai šis, totaliai padėjo išskristi į kosmosą. Aš, tikrai viska patyriau kažkur iš viršaus. Mane, net tas kambarys pradėjo slėgti, matyt sielai reikėjo išlėkt pasiskraidyt.

Pirmi kartai - jų buvo daug ir aš džiaugiausi, ragavau, mėgavausi miekvienu iš jų.

Knyga - miško spalvos viršeliu, samanų kvapo, gongų bangose išmaudyta ir pačios autorės įteikta , ir pasirašyta. Man, tai buvo desertas, vyšnia ant torto. Aš, tos vyšnios dar nesuvalgiau, tik paimu į rankas pauostau ir vėl pasidedu. Ji, laukia tinkamo momento pasimatymui.

Aš nesuprantu, kaip per tokį trumpą laiką galima buvo tiek daug nuveikti. Atrodo išsiplėčiau, paaugau, prisipildžiau. Buvo labaaai gera.

Esu, be galo dėkinga už visa tą gėrį kūnui ir sielai.

Už naujas patirtis, sielų bendrystę, draugystę ir šiltą glėbį. Buvo labai unikalu ir brangu."

Šarūnė

Jau praėjo truputis laiko, o prisiminus stovyklą taip šilta ir gera širdyje palieka. Prieš akis bėga vaizdiniai, prisimenu tą jausmą „būti ten“, būti kažko jaukaus dalimi...

Man ši stovykla: tai rami, daininga, išmintinga lokė Rūta, kurios motinišką glėbį vis dar jaučiu; ir jos visokie stebuklingi pagardai iš krepšio; ir rytinės košės; ir jos žalioji knyga, kvepianti mišku...

Tai gervių šeimininkė Greta, kurią vis dar matau prie laužo stovinčią, apsigaubusi galvą – ji man lyg vienuolė, kuri žino savo tikrąją vietą ir pašaukimą, ir tai spinduliuoja jos akys; ji tokia autentiška, ir pirtyje žiūriu į ją kaip vaikas į burtininkę, stebėdama, kur ji ką ištrauks, užpils, kuo patapšnos, kokį burtažodį ištars. Jos pirtis yra stebuklingiausia vieta, kurioje esu buvusi.

Tai garsų mistikė Ramalda, kuri geba sukurti tikrą stebuklą, kai gongų vibracijos atveria vidinius klodus ir dovanoja aiškius vaizdinius, lyg atsakymus į klausimus. Aš taip norėjau pamatyti, KAIP ji tai daro – kaip šoka su ilga linine suknele prie gongų ir pasiduoda kuriamai energijai, kaip be garso vaikšto tarp mūsų ir dovanoja švelnius garsus. Ir neįtikėtina, kaip ji staigiai pasikeičia, kai atsisėda prie vairo!

Ir vis prisimenu tą pirmą akimirką, kai pamačiau Aušrą – linine suknele pasipuošusią, visa povyza tiesiog švytinčią, ji laukė mūsų išeinančių iš pirties ir priėmė į savo glėbį. Ir kaip ji, šitaip gražiai apsirengusi, atsiklaupė ir vienai po kitos pėdas ir kojas glostė, švelniais pirštais masažavo. Aš vis tvardžiausi, kad neapsiverkčiau prieš ją sėdėdama, man tai taip priminė biblijos sceną, kai Jėzus plovė kojas savo mokiniams. Aš jaučiau tiek daug meilės ir atsidavimo kitam… Ir masažas vėliau buvo tikra dovana; gulint atėjo vaizdinys, kad aš lyg duonos tešla, kurią minko, glosto, varto, tapšnoja savo darbą mylinčių kepėjo rankos, ir sakiau Aušrai, kad pradėsiu murkti iš pasitenkinimo. „Murk“, – sako ji, ir aš visą tą laiką pragulėjau šypsodamasi, ir išėjau visa kvepianti kaip mėlynoji karalienė!

Ši stovykla - tai ir jaukus medinis namelis, kuris primena vaikystę kaime. Žvilgsnis vis glostė knygų nugarėles lentynose; ir tas turėjome, ir tą skaičiau. Ir tas pasakiškai žvaigždėtas nakties dangaus skliautas virš trobelės...

Čia ir vienaakė gražuolė katytė su linksma dukra, prie laužo patikrinusios, ar viską tinkamai supjaustėme ir ar duonelė skani...

Čia ir praeitą kartą sodinti narcizai, taip gražiai vorele palei krantą sudygę, turėtų būti labai gražu, kai sužydės...

Vis prisimenu pokalbius prie stalo, moteriškas istorijas apie mašinas, girdžiu Ingridos balsą skaitant knygą, vis dar matau dubenėlius ir salotų dubenis ant stalo, puodą košės, mėlynųjų drugelių arbatą, šokoladinį pyragą, užuodžiu keptus obuolius ir kriaušes...

Dar takeliu ėjome gilyn į mišką, pas partizanus. Greta tiek daug apie juos žinojo ir pasakojo, ir kai ji prisiminė savo pojūčius užsidarius žeminėje, man pagaugais ėjo oda.

Dar buvo gervių klyksmai anksti ryte prie ežero, šaltas vėjas glostė nugaras ir gėlė pirštus, bet susiglaudusioms buvo taip gera.

Nuostabios trys dienos, ir kiek daug jose tilpo. Ir kiek daug liks širdyje. Ačiū už viską!

Diana

Lokės maistas " Gervių giesmėje".

Galvojau, kad tai - penas kūnui,

o paaiškėjo- sielai.

Fantastiškiausių raganiūkščių-karalienių būryje

daina, pirtim ir gongų iškalbingąja malda

palydim dieną.

Su saulės patekėjimu

ant gervių klykiančių sparnų,

lyg pienės pūką,

pasidalinome viena kitai gerumą.

Išsivežėme su savim ir juoką, ir mintis,

Kad sėtume plačiai

Motulės Lokės dovanotą grūdą.

Apkabinu drūčiai, Teta Santa

Man tai buvo ypatingas energijos atstatymo savaitgalis. Neįsivaizduoju, ar būtų galima rasti kur tokį kitą. Ypatingumas visų pirma buvo dėl bendrystės, kurią kūrėme kartu. Tam aišku svarbu užduoti gerą toną bei turėti tinkamą Dirigentę Rūta, kad natos būtų teisingai parinktos Viso to sėkmė buvo visa ko derėjimas nuo aplinkos iki veiklų. Atrodo laikas tą savaitgalį išsitęsė, suletėjo. O kaip kitaip būtų tilpę tiek daug veiklų: meditatyvus vegetarinio maisto ruošimas, nepakartojimas (nors jau kartoju antrą syk) pirties ritualas su lietuviškų dainų intarpais, pasivaiksčiojimas miške, gongų terapija(Ramalda ) ir dar masažas! (Aušra) Ir dar turėjau laiko tiesiog pabūti be įsipareigojimų, noro atitikti kažkieno lūkesčius (dažniausiai tai savo išsikeltus). O kur dar smagūs pokalbiai prie stalo "klykiant" iš juoko. (Gal todėl gervės ir nepasirodė - nedrįso su mumis konkuruoti

Jaučiausi, lyg grįžusi namo ir susitikusi su nuostabių moterų gimine. Dėkui jums visoms Kaip mums taip pavyko susiburti? Turime to nepaleisti ir tęsti, tęsti, tęsti...

Labai noriu padėkoti Gretai už tą sekmadienio pasivaikčiojimą miške ir gilių kavą žolinčiuje Būtų smagu dar kokias tepalo ar kokios kitos mikstūros dirbtuvėles į visą tą programą įtraukti.

Ir dar kokios aromaterapijos magijos inkliuzo (Čia taikausi į Rūta Drugelio Efektas )

P.p.s.Apie knygą atsiliepimas bus vėliau. Dabar aš ją labiau uostau nei skaitau Daug ten gerio, reikia nusiteikimo ir laiko...nekantrauju.

Neringa