Kiekvienas mes esame ypatingas.

Įtrauktis ir pagalba mokiniams klasėje ir už jos ribų.(Inclusion and Support for Students with Special Needs in and out of the Classroom.)

Taip vadinosi kursas, kurį paruošė ir vedė kolegos iš tarptautinės organizacijos „Teacher Academy“, kuri vykdo projektus pagal ERASMUS + programą. Penkias dienas Atėnuose vykusioje mokymų programoje dalyvavo delegacijos iš Lietuvos, Švedijos bei Kroatijos. Pirmąją susitikimo dieną kiekviena delegacija pristatė savo mokymo įstaigas bei pasidalino problemomis, kurios atvedė į šį kursą.

Pirmiausia apie terminus, kurie susiję su šia mokymo programa.

Neuroįvairovė (angl. neurodiversity) yra terminas, pabrėžiantis idėją, kad visi žmonės patiria, suvokia pasaulį ir sąveikauja su juo unikaliais būdais; nėra vieno išskirtinio mąstymo, mokymosi ar elgesio būdo, kurį galima būtų vadinti „teisingu” ar „geru”, visi šie skirtumai nėra laikomi trūkumais.

Terminas neuroįvairovė naudojamas kiekvieno žmogaus išskirtinumui apibrėžti, tačiau dažniausiai jis nusako neurologinio vystymosi ypatumus, pvz. autizmo spektro sutrikimus, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą (angl.ADHD) ir kt.

Judėjimas už neuroįvairovę ypač išpopuliarėjo 1990 – siais, kai australų sociologė Judy Singer sugalvojo šį terminą ir pristatė jį visuomenei. Šio judėjimo tikslas buvo didinti visų žmonių, turinčių neurologinius skirtumus, priėmimą ir įtrauktį. Ji skatino „neurologinių mažumų“ žmones jungtis į bendruomenes ir populiarinti savitarpio pagalbą. Kadangi šis judėjimas kilo kaip socialinio teisingumo apraiška, ypač svarbią vietą jame užima neuroįvairovės tyrimai ir edukacija. Taip pat nei kiek ne menkesnis dėmesys yra skiriamas medikų bei visuomenės naudojamiems terminams, kurie nusako šias neurologines būsenas ir taip pat etiketėms (neįgalus, invalidas, nenormalus) bei įžeidžiantiems žodžiams.

Reikia pripažinti, kad visuomenėje vis dar gaji stigmatizavimo problema.(Stigma - gėda, dėmė - sociologijoje tai visuomeninis reiškinys, kai žmogus pasižymi kokiu nors fiziniu, psichologiniu ar socialiniu nukrypimo požymiu ir ta dėmė (stigma) ryškiai skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų. Žmogus su tokia dėme diskriminuojamas, jo šalinamasi.)

Ne visos mokymosi ir darbo vietos yra draugiškos žmonėms su neurologiniais vystymosi skirtumais ir tokie žmonės patiria atskirtį. Specialios žinios gali pasitarnauti neurodiversijos priėmimui bendruomenėse, mokyklose, sveikatos įstaigose, darbovietėse ir šių vietų pritaikymui, t.y. įtraukties skatinimui bei atjautos ugdymui.

Kuo daugiau kliūčių yra pastatoma šiems žmonėms, tuo daugiau užkertame kelių jų klestėjimui – juk kiekviename žmoguje svarbu įžvelgti ir paskatinti jo stipriąsias savybes ir talentus, o tai įmanoma tik atsižvelgiant į jų specialius poreikius.

Kas slypi už žodžio „neįgalus”? Pateiksiu vieną pavyzdį.Įsivaizduokite miestą, kuriame gyvenantys žmonės visi sėdi vežimėliuose, visa miesto infrastruktūra pritaikyta jiems: žemos durų staktos, žemesnės lubos patalpose ir t.t. Į tokį miestą atkeliauja žmogus, kuris eina savomis kojomis, jam reikalingas šalmas, nes eidamas pro visas duris jis turi pasilenkti, kitaip gali susitrenkti galvą, jis negali išsitiesti pilnu ūgiu, nes lubos yra žemos. Kuris dabar yra „neįgalus”?

Štai keletas naudingų patarimų, kaip darbdaviai gali sukurti draugišką neuroįvairovei aplinką (neurodiversity friendly environment):

Nežymūs pokyčiai, kurie suteiktų darbo vietai jutiminius poreikius:

· Jautrumas triukšmui : pasiūlyti ramią vietą pertraukoms, perspėti apie galimus ypač stiprius garsinius signalus (pvz.gaisro ar pavojaus signalizacijos), pasiūlyti garsą slopinančias ausines;

· Taktilinis: leisti įprastinės darbo uniformos pakeitimus (leisti dėvėti įprastus drabužius);

· Judesio: leisti naudoti antistresinius kamuoliukus (fidget toys), suteikti papildomas pertraukas, leisti pasirinkti sėdėjimo vietą;

· Naudoti aiškią komunikaciją: be sarkazmo, perkeltinės prasmės žodžių ir kitų paslėptų „tarp eilučių” žinučių;

· Aprūpinti aiškiai išdėstyta žodine ir raštiška instrukcija užduotims atlikti, suskirstant jas mažais žingsneliais.

· Informuoti žmogų apie darbo vietos bei socialinį etiketą, tai padės išvengti konfliktų, kurie gali kilti dėl manymo, kad taisyklių yra nesilaikoma tyčia.

· Stengtis informuoti apie besikeičiančius planus bei tų pokyčių priežastis iš anksto.

· Nedaryti prielaidų, vietoje to geriau pasiklausti, kokie yra žmogaus asmeniniai pasirinkimai, poreikiai ir tikslai.

· Būkite kantrūs ir nuoširdūs.

https://www.health.harvard.edu/blog/what-is-neurodiversity-202111232645

Įsivaizduokite, kad žmogus su tokiais ypatingais poreikiais yra jūsų vaikas ar anūkas! Tėvams, auginantiems ypatingus vaikus, patariama kreiptis pagalbos ir išgyventi penkias išgedėjimo stadijas (neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir priėmimą, susitaikymą).

https://grief.com/the-five-stages-of-grief

Jungtinėje Karalystėje (UK) vyksta reikšmingas edukacinis projektas „Umbrella Project” – tūkstančiai spalvotų lietsargių puošia viešas erdves, mokyklas ar kompanijas ir tai padeda nešti žinutę, kad „kas penktas žmogus mūsų tarpe turi neuroįvairovės vystymosi ypatumų“.

ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas), autizmo sindromas, disleksija, dispraksija (DSD, judesio sutrikimai), diskalkulija(sutrikimas, neleidžiantis suvokti skaičių ir matematinių veiksmų), Tureto sindromas – visos šios būsenos patenka po skėčiu – „Umbrella“, kuris simbolizuoja apsaugą ir keičia visų mūsų mąstymą bei atveria kelius visuomenės sąmoningumo plėtimui, o taip pat suranda vietą neuroįvairovės terminui kasdieniniame gyvenime ir veiklose.

Šis video apie „Umbrella Project" https://vimeo.com/759021661

Pagaliau, kas gi yra ta „įtrauktis“?

Tai - asmeninių skirtumų priėmimas ir žvelgimas į jas ne kaip į problemas, bet kaip į galimybes, ne „trūkumai“, bet „resursai“. Mokykla turėtų tapti lanksčia sistema: prisitaikyti prie kiekvieno vaiko, o ne atvirkščiai.

Šeši žingsniai, kurie gali pagelbėti mokymo įstaigoms tapti lanksčioms pagal individualius poreikius (angl. tailor made):

1. Pradėti nuo jau egzistuojančių praktinių veiksmų;

2. Skirtumuose įžvelgti galimybes;

3. Kruopščiai ištirti kliūtis, kurios trukdo neurodiversijai įsitvirtinti mokymo įstaigose ir daro vietose.

4. Pasinaudoti visais šiuo metu prieinamais šaltiniais ir priemonėmis, kurie remia neurodiversiją.

5. Vystyti praktinę „kalbą“, kaip efektyvesnę bendravimo poriemonę.

6. Išdrįsti rizikuoti!

Analizuodama atvejo studijas, kiekvienai situacijai pritaikiau po keletą dr.Bacho žiedų esencijų:

· Gelsvoji raganė (Clematis) – užsisvajojusiems, nuklydusiems į savo pasaulį vaikams;

· Vyšninė slyva (Cherry Plum) – pykčio protrūkiams, kurie prilygsta ugnikalnio išsiveržimui;

· Dygialapis bugienis (Holly) – agresijos priepuoliams ir keršto troškimui;

· Paprastasis bukas (Beech) – tolerancijai ugdyti, visame pirmiausia stengtis pamatyti gėrio apraiškas.

· Graikinis riešutmedis (Walnut) – apsaugai nuo stipraus išorinių agresyvių jėgų poveikio.

Matau labai daug perspektyvos šios švelnios terapijos panaudojimui tiek vaikams, mokiniams, tiek mokytojams, socialiniams darbuotojams, nes ir pastarieji turi gauti palaikymą tiek fiziniame, tiek moraliniame lygmenyje.

Mes kiekvienas esame ypatingas, taigi labai svarbus atjaučiantis palaikymas abiems pusėms!

Neringa Bridžiuvienė

Foteini Tsioutsia

Rūta Lenkauskienė

Atėnai, 2-12-2023