Įsčių giesmė

,,Ryto puslapių“ pagimdytos mintys, kurios iškilo lyg iš vandenynų gelmės ir prašėsi būti užrašytos. Mano viduje skambėjo vakar Jos ištarti žodžiai: ,,kaip gera, kad pradžioje mūsų kelionės tu pasakei, kad tik būsi šalia, kol aš eisiu per savo juodžiausią Tamsą, tu nesistengei manęs išgydyti ar taisyti, tu tik suteikei saugią erdvę man būti“.

Vis dažniau aplinkoje nuvilnija šie žodžiai – laikyti saugią erdvę, kurie galbūt tapo psichologiniu terminu. Būsena, primenanti įsčias – čia yra tamsu, bet šilta, jauku ir patogu, kad, sapną primenančioje būsenoje, dvasia galėtų busti, o kūnas stiprėti. Čia yra pakankamai oro, kad nauja gyvybė galėtų laisvai įkvėpti ir iškvėpti, taip pažindama ir priprasdama prie naujos Būties formų.

Čia visada jauti tvirtą rankų apkabinimą, kurios laiko erdvę be spaudimo, be vertinimo ir skubos, kad patenkintų visus gyvybinius poreikius pačiu švelniausi ir harmoningiausiu būdu.

Šitaip Lokė, laukinės gamtos vaikas, žino, kada ateina tas laikas priimti į save pokytį sukeliančią, dieviška vyriška energija prisotintą, sėklą į savo įsčias. Ir ji žino, kad tada yra laikas lįsti į olą ir ten, vienumoje ir atskirtyje, išbūti lyg miego būsenoje, kai išoriškai, rodos, niekas nevyksta. Įgimtas Lokės vidinis žinojimas yra toks stiprus, kad jo neblaško jokie išoriniai dirgikliai, o reikalui esant ji gali panaudoti visą savo laukinę jėgą, kad apgintų savo šventą būseną.

Ir kai ateina dieviškas laikas, jos įsčiose įvyksta magiškija – dieviškas vyriškumas susijungia su dievišku moteriškumu - šios pagrindinės Visatos kuriančiosios energijos susilieja, įžiebdamos Šviesos kibirkštį į naują savo Kūrinį. Ir nors mama Lokė tuo metu, rodos, saldžiai miega, visi procesai, vadovaujant dieviškajam Visatos Architektui, vyksta. O kai ateina ,,ta diena“, ji atveria įsčių vartus, palydėdama savo mažylį į Šviesą.

Koks šiltas, jaukus ir tuo pačiu galingas šis simbolis! Tokiu būdu sakralusis Moteriškasis pradas – žmogus, gyvūnas, Žemė Gaja – gimdo save naują.

Rašau šias eilutes, išplaukusias paryčiais ir erdvės ir mano kūnu nuvilnija švelnūs malonumo raibuliai. Ji gimė! Dar viena Naujosios Žemės Moteris, dieviška kūrėja, praėjusi pusės metų kruopštaus ir sąmoningo darbo kelią, su nuolankumu atlikusi visas užduotis, tikėjusi ir pasitikėjusi Keliu. Šiandien ji išdrįso pasirodyti be makiažo, nes išvydo savo tikrą grožį – ji suvokė, kad yra graži pati sau be jokių pataisymų. Jos kūnas jaučia, ji įkvepia ir iškvepia pilna krūtine, jos dar protas negali patikėti, kad tai įvyko.

Kaip ta laukinė Lokė, ji laiko savo šiltame ir saugiame glėbyje savo mažąjį kūdikį – Naują Save. Dabar yra tas laikas mėgautis ir švęsti, pailsėti ir kaupti jėgas prieš naują Kelio etapą, kuris jau klojasi po jos pėdomis auksiniu kilimu. Ji paims už rankos savo mažąjį Lokiuką ir švelniai tars jam: ,,eime, aš visada būsiu šalia, eisiu per tavo didžiausią Tamsą, kol tu išvysi Šviesą savo Kelyje.“ Amžinas Gyvenimo ratas sukasi. Aš linkiu Jai, tai drąsiai Moteriai kuo didžiausios sėkmės jos Naujoje Kelionėje. Iš visos širdies esu dėkinga už pasitikėjimą ir tikėjimą Keliu, kuris veda į Pilnatvės gyvenimą.

Su švelnumu - Lokių Motina

P.S. Naujas vietas asmeninei mentorystei atversiu po Rudens Lygiadienio, tačiau kviečiu SKAMBUČIUI, pokalbio metu išsiaiškinsime Tavo poreikius.

Foto iš @glyptoteket copenhagen