Dvylika minučių, keičiančių gyvenimą

Šiandien rašau šį laišką Tau, Rūta, mano DIDŽIOJI MOKYTOJA. Su spindinčiomis džiaugsmo ašaromis akyse. Dėkoju Dievui, kad padovanojo man TOKIĄ STEBUKLINGĄ DOVANĄ - susitikimą su tavimi, RŪTA, ŠVIESOS DEIVE.

Pradėsiu viską nuo pradžių.

Visada ŽINOJAU, kad yra DIEVAS, VISATA, ABSOLIUTAS. Žinojau, tobulėjau, skaičiau knygas, dariau praktikas. Lankiau paskaitas. Bet „užuolaidos“ nepakilo, durys neatsidarė. O atrodė tiek visko darau. Klaidžiojau labirintais ir ėjau ratais ir vėl grįždavau į tą pačią vietą su tais pačiais klausimais ir su tom pačiom problemom. Supratau, kad kažką darau ne taip. Bet ką darau ne taip? Kas gali man pasakyti, parodyti, vesti? Kas man gali padėti priartėti prie Šviesos psaulio? Visatos prašiau atsiųsti man DVASIOS MOKYTOJĄ. Taip ir įvardinau. Praėjo metai.

Kaip visada, ieškojau Kalėdoms visiems dovanų. Pagalvojau: „padovanosiu keliems artimiesiems afirmacijų kortas.“ Pradėjau ieškoti internete ir iš karto akys užkliuvo už „Drugelio efekto“- savęs pažinimo kortos pagal daktaro Edvardo Bacho laukinių žiedų esencijas. Kadangi jau buvau girdėjusi apie šias esencijas , net nedvejodama nusipirkau šias kortas ir knygelę „Pažink save. Afirmacinės kortos pagal Dr. Bacho žiedų terapiją“. Pagalvojau: „Tai bus mano gimtadienio dovana pačiai sau. Kortos ir knygelė, kurioje gražiu raštu ranka buvo parašyta: „ Pažink save geriau, su meile, Rūta. 2024 gruodis“. Taip asmeniška, taip tikra, artima ir taip brangu... Tai buvo tik keli žodžiai, bet aš juos pajutau... Kažkas manyje suspurdėjo... Dabar suprantu, kad tai buvo mano širdelė, kuri kvietė mane į Mano Gyvenimo Pilnatvės Kelionę...

Pasidarė labai įdomus tas „Drugelio efekto“ internetinis puslapis ir perskaičiau ten viską su didžiausiu įdomumu. Pamačiau, kad galima užsirašyti konsultacijai. Parašiau Rūtai trumpą laišką dėl konsultacijos ir netrukus gavau laiką kada galiu apsilankyti. Taip viskas ir prasidėjo. (rašau ir šiurpuliukai eina kūnu ). Tada dar nežinojau, kad kiekvienas trečiadienis man taps STEBUKLO atradimu. Kad 12 minučių Magiško kelio iki Rūtos namų taps įdomiausiu ir mistiškiausiu keliu. 😊

Bet grižkime į pradžią.

Važiuoju ir galvoju: „pasikonsultuosiu dėl Bacho esencijų ir viskas. Bet kai patekau į Tavo Magišką Pasaulį, Rūta, supratau, kad viskas bus KITAIP. Be mano išankstinio nusistatymo, svarstymų, analizavimų, vertinimų ir išvadų. Ir net nepajutau, kad jau kalbuosi apie asmeninę mentorystę. Sėdžiu ir galvoje skamba perskaityti žodžiai „Drugelio efekto“ puslapyje:

Prašau, nesikreipk į mane, jei dar nesi pasiruošusi sulėtėti, apkabinti savo šešėlio bei pasišvęsti sakraliam vidiniam darbui – pasėti meilės sėklas ir suteikti laiko ir visas reikalingas sąlygas toms sėkloms sudygti ir išaugti į kažką didingą.

Ir krūva klausimų bei abejonių iškilo mano galvoje : ar sugebėsi? Ar pateisinsi lūkesčius? Čia toks ilgas laikas... kaip suderinsi su darbu? 6 mėnesiai!!! Juk tik konsultacijai atėjai! Ką tu darai?!

Kartais taip gyvenime įvyksta, kad Kažkokia Nematoma Ranka pakreipia viską taip, kaip turi būti. Lyg pakilau virš visko... Ir kai minčių triukšmo fone išgirdau: „Gyvenimo Pilnatvė“, suvokiau, kad esu ten, kur ėjau ir radau tai, ko ieškojau labai ilgai. Tavo žodžiai nuskambėjo kaip dvasios pabudinimo varpai. Jie skambėjo man taip garsiai ir nuvilnijo per miškus, kalnus ir ežerus. Buvau viduje įsitempusi, bet drąsiai iššūkį priėmiau.

Tada atsiminiau nuostabius žodžius iš „Drugelio efekto“: „Aš tik eisiu šalia, per tavo Tamsą tol, kol tu išvysi Šviesą savo viduje“. Raminau save, kad būsiu bent jau ne viena šiame kelyje. Bet tuo pačiu ir aiškiai suvokiau, kad eiti turėsiu pati. Rūta tai patvirtino visiškai rimtai, ramiai ir su lengvumu. 😊 Ačiū Rūta. 😊

Kiekvieną trečiadienį link Rūtos namų mane vedė 12 minučių kelias, bet jis toks neapsakomai gražus, sukeliantis manyje tokius tikrus, tyrus, nuostabius, jausmus. Vingiuotame kelyje ošia ilgametės aukštos pušys, kurios kiekvieną kartą moja man savo vešliomis šakomis lyg palinkėdamos sėkmės. Keitėsi metų laikai nuo žiemos iki vasaros, o jos tokios iškilios, gražios ir ramios siūbuoja kartu su gamta ir vėju. Tai man sukurdavo tokį mistinį miško kelią iš vaikystės pasakų.

Atidarau vartelius, su šilta šypsena mane pasitinka Rūta. Sodo viduryje po didžiuliu ąžuolu gražiai spiralės forma sudėliotas iš akmenų, gyvena labirintas, iš kurio visada rasi išėjimą. Tai - sielos labirintas, kuriame visada randi tuos tylius atsakymus, kuriuos tau siunčia Visatos Vandenynas per tavo širdį. Ir aš turėjau galimybę eiti šiuo siauru, bet tuo pačiu labai plačiu keliu. Ėjau su prašymu-intencija, kuri vėliau išsipildė. 😊 Ačiū Rūta. 😊

Einame į „pasakų namo“ vidų, kuris vėl pilnas gyvasties! Užplūsta laimės ir ramybės jausmas. Mane pasitinka katinas Nyčė ir šuniukas - jie taip pat susitikimų dalyviai. 😊 Jaučiu paslaptingą smilkalų kvapą, einame stiprėjančio kvapo link ir, kai durys atsidaro, dar vienas naujas pasaulis atsiveria prieš mano akis! Ten vyksta Alchemija, virsmas, kurio pasekoje „gimsta“ mažasis Lokiukas. Ačiū, Rūta, kad daliniesi šia SAKRALIA ERDVE! Kad pasitiki ir leidi prisiliesti prie tų neapčiuopiamų Visatos Vandenyno gijų...

Džiaugsminga disciplina. Pats žodis „disciplina“ skamba gana rimtai ir įpareigojančiai, o „džiaugsminga“ disciplina skamba džiaugsmingai. 😊 Tik draugaudama su ja prisipratinau save daryti Ryto ritualus. Jie paprasti, bet juos reikia daryti, kad viskas eitų į priekį. Ir realiai pajutau šio dueto naudą ir pamačiau, kad tai tikrai veikia.

Meditacijos - man šis žodis skambėjo gal šiek tiek banaliai, gal buvo per daug visur naudojamas. Tai, ko Rūta mane išmokė, apibūdinčiau kaip pabuvimas su Savimi ir Visata. Tai kažkas daugiau, tai tyla tyloje, tai VISKAS VIENAME. Labai daug gėrio patyriau ir išjaučiau kažką nežemiško.

Atsimenu Rūta prideda ranką prie širdies ir sako: „Nu va, pajausk, mmm“ Ir ji tai daro taip natūraliai, su tokiu malonumu. Matau, kad tikrai jaučia. Pradžioje nelabai kas man gavosi. 😊 Bet vis tiek dariau praktikas. Ilgainiui pradėjau jausti save ir klausytis savęs, savo kūno, savo širdies. Pirmą kartą iš tikrųjų patyriau ką reiškia save jausti. Ir tada suvokiau apie ką kalba Rūtos „mmm“. 😊

Ir dar pasakysiu labai svarbų dalyką: Rūta niekada manęs nespaudė ir nekontroliavo. Tai nebuvo mokytojo ir mokinio santykiai, jokiu būdu. Tai buvo pagarbos, meilės ir priėmimo santykiai.

Kiekvieną kartą susitikimai ir praktikos buvo kitokios, vis ėjome pirmyn ir Rūta intuityviai jausdavo kiek ir ko man reikia tuo momentu. Po kiekvieno susitikimo gaudavau elektroninį laišką su džiugiomis eilutėmis, kurios mane labai motyvuodavo, nauja informacija ir namų darbais. Taip abi keliavome.

Atsimenu, atvažiuoju, Rūta pasitinka mane sodelyje ir sako: „ gal šiandien einame į mišką?“ Taip supratau ką reiškia pasivaikščiojimas miške, vaiskių gamtos kvapų pynė, ir kiekvieno augalo, kiekvieno žiedelio, lapelio išskirtinumas ir grožis. Vaikščiojimas po mišką - tai ne ėjimas greitu žingsniu su tikslu nueiti tam tikrą atstumą, galvojant apie darbą, santykius, keliones, gyvenimą. Tai yra stebėjimas miško ir savęs, išliekant čia ir dabar akimirkoje.

Pirmą kartą man buvo šiek tiek keista, nes šiame miške greitu žingsniu esu ėjusi daugybę kartų, bet dabar viskas buvo KITAIP. Aš buvau čia, miške ir tuo pačiu su mišku, kartu su viskuo, kas mane supo ir man taip buvo gera. Aš pamačiau mišką visai kitomis akimis, aš jį PAMAČIAU, o ne prabėgau. Einame neskubėdamos, vos pramintais takeliais, nes Rūta visada žino kur veda, stebime, tylime, arba pasidaliname savo pastebėjimais, mintimis. Supratau, kad vaikštant nebūtina ištisai kalbėti, kažką nagrinėti, spręsti. Rūta išmokė mane vaikščioti tyloje. Vaikščioti, tylėti ir jausti.

Iš pradžių kažkokių pokyčių nepastebėjau. Bet po 2-3 mėnesių pradėjo kažkas keistis. Pirmiausiai pradėjau jaustis lengvai ir atsipalaidavusi, nekonfliktavau su niekuo, nes neturėjau dėl ko. ( O anksčiau buvo kitaip!). Žmonės, kurie erzino, pradėjo nebeerzinti. Žodžiu, į mano gyvenimą atėjo taika su savimi ir su aplinkiniais. Dėl šių kertinių pokyčių aš atėjau pas MOKYTOJĄ RŪTĄ.

Ši asmeninė mentorystė - neįkainuojama patirtis. Lengva pasakyti „mylėk save“, o kaip tai padaryti? Tai nebuvo mokslai, seminarai, ar sausos praktikos. Tai metodas, kurį sunku aprašyti. Tai, ką Rūta perduoda, jos metodika yra unikalu. Tavęs nemoko gyventi. Tu tiesiog gyveni. darai ir keitiesi... Man vis dar didelė PASLAPTIS kaip ji tai daro. Bet tai veikia 1000%!

Šešių mėnesių kelionė atvėrė man duris į KITOKĮ pasaulį ir tai nebuvo vien tikslo siekimas, kai jį pasieki ir sakai: „pasiekiau, valio, viskas“. Tai - gyvas ir nenutrūkstamas procesas, kažką pasiekus, tu eini toliau, bet pats keliavimas yra nuostabus ir esminis. Tai ir yra Stebuklas. Tai ir yra Gyvenimas Pilnatvėje.

Rūta Dėkoju Tau už šiuos šešis mėnesius! Ačiū, kad visada ėjai šalia ir dalinaisi viskuo. Tai buvo ypatinga kelionė, kupina atradimų, įžvalgų ir vidinės transformacijos.

Su meile ir beribiu Dėkingumu,

Tavo Lokiukė Lolita

Foto: Dalia Laimė Bagdonaitė