Ar išdrįsi sulėtėti?

Fotografija iš asmeninio autorės albumo

Ar išdrįsi sulėtėti, kai pasaulis aplink tave lekia pašėlusiu tempu?

Ar išdrįsi suplėšyti “privalomų atlikti darbų” sąrašą ir nusviesi jį šiukšlynan?

Ar išdrįsi neperžengti linijos, nes tavo kūnas klykia: “daugiau nebegaliu!”

Ar išdrįsi rinktis sielos ramybę, nuolat girdėdama tą įkyrų balsą, nuolat skatinantį tave daryti dar, dar ir dar daugiau?

Ar išdrįsi būti tokia drąsia sukilimo vedle, nešančia priekyje minios vėliavą, pagarbos tavo natūraliam tempui, vardan?

Ar išdrįsi pasipriešinti visuotiniam sprandus laužančiam greičiui?

Vis dar gaji tendencija laikyti didvyriais ar herojais tuos, kurie nežino savųjų vertybių skonio, kurie be poilsio darbuojasi, nuolat „daugiau, daugiau, daugiau sau kartodami“.

Juk pasitinkam ir palydim garsiais aplodismentais tuos, kurie nežino poilsio ir spaudžia save iš paskutiniųjų, nes Darbas ir Pasiekimai yra vienintelės jų kelrodės žvaigždės. Dėl jų aukoja jie savo kūnus, sielas ir širdis.

Mes švenčiame tuos, kurie yra seni ar ligoti, tačiau jokiu būdu to neparodo, nedrįsta sulėtėti, žūtbūt neatskleidžia nei kruopelytės savo pažeidžiamumo.

Šis apsėdimas kartais gali pasirodyti visai herojiškas.Tačiau tik retkarčiais, jei reikalingas jis išgyvenimui ar kokiam nors didžiam gėriui.

Tačiau. Kas būtų

Jeigu herojais pavadintume tuos, kurie išdrįso sulėtėti?

Jeigu herojais arba didvyriais vadintume tuos, kurie išklauso savo kūno poreikius ir stengiasi tik tiek, kiek jų sielos trokšta?

Jeigu herojais pavadintume tuos, kurie be prievartos ir be spaudimo sau atsiveria akimirkos vyksmui ir atsiduoda jam su tikėjimu?

Jeigu garsiais aplodismentais sutiktume tuos, kurie nesiekia savų tikslų būdais visiems gerai pažįstamais, tačiau jie rūpestingai puoselėja vidinį pasaulį, kuris jiems savas, šventas, reikalingas.

Aš noriu švęsti tuos, kurie nors trumpai akimirkai prisėda, kad galėtų pabūti su savo giliausiu širdies skausmu. Daugumai ši užduotis yra sunkesnė, nei kopimas į aukščiausią kalno viršūnę.

Jeigu herojais pavadintume tuos, kurie gerbia savo ribotumą. Jie negeba suspėti su šiandienos skuba, tačiau visada pasirodo pačiu svarbiausiu momentu, nušviesdami savo dvasios šviesa.

Tai yra pati tikriausia drąsa - sulėtėti ir tapti sukilimo prieš pasaulį vedliu. Pasaulį, kuris primygtinai reikalauja atsisakyti savasties, klausytis savo sielos balso, paklusti savo ritmui.

Ir vos tik mes išdrįstame ištarti „stop“ tiems, rodos, niekada nesibaigiantiems procesams, įvyksta paradoksalus virsmas – tą pačią akimirką prabyla tas tylus vidinis balsas ir viskas susiklosto taip, kaip reikia – nubyra tai, kas nesvarbu ir lieka tik gryna esmė.

Štai, pagaliau jau girdisi tas sielos šauksmas, kuris ir veda link šaltinio, kuris vadinasi „gyvenimo prasmė“. Ir aišku tampa, ką daryt turi. Tik tiek. Nei daug ir ne mažai.

Didvyris yra tas, kuris išdrįsta.

Išdrįsk ir būk švelniai drąsiu.

Būk didvyriu, kuris yra kitoks.

Ir nors mažai kas plos tau, patikėk, tavoji Siela plos tikrai garsiausiai.

Leyla Aylin

www.leylaaylin.com

Vertė Rūta Lenkauskienė