Apkabinu savo baimę

Kiekvieną rytą, jau keturiolika metų, pradedu rašydama padėką. Ir šįryt užrašiau padėka didžiausiai savo šio laikotarpio BAIMEI. Aš ją pažinau, priėmiau, apkabinau, nors ji virė pykčiu, trankėsi žaibais ir svaidėsi piktais žodžiais, truputį pasiūbavau su ja tose bangose, bet trumpai, leidau jai, tai baimei būti, leidau kūnui patirti, protui siausti. Pasitelkiau į pagalbą Gelbėtojo buteliuką (Rescue remedy), kuris yra nuolatinis mano palydovas ir ištikimas draugas.

Tada sėdau ant dviračio ir pakviečiau savo Baimę drauge, važiavome abi miško takeliais, tada atsisėdome ant stataus Nemuno kranto, stebėjome vandens tėkmę, gulbes, antis ir kormoranus, ramiai besiturškiančius vandenyje, net pavydas suėmė, kaip jiems gerai, jie nebijo tiesioginės feisbuko transliacijos!

Mano baimė sėdėjo šalia, jau aprimusi, o aš susitelkiau į tas ribojančias pasąmonės sandėliuko programas, oi kiek jų ten prigrūsta! „Bijau eiti Į tiesioginę transliaciją. Bijau technologijų, nežinau, kaip pasijungti, bijau pasirodyti netobula, nemokanti, kaip aš atrodysiu, ką apie mane pagalvos?!" STOP! PRAŠAU IŠTRINTI visas šias ribojančias programas visuose lygmenyse ir užpildyti mane gydančia Kūrėjo energija. Dėkoju. Tebūnie tai!

Apsidairiau aplinkui ir nebemačiau savo Baimės! Ji, matyt, nuėjo savais reikalais, kol aš sėdėjau ant Nemuno kranto ir gydžiau ribojančių programų išgulėtus savo sielos užkaborius.

Sugrįžusi namo įsilašinau Bacho lašiukų, kad žiedų energijos palengvintų mano kelionę ir apgaubtų mano gyjančią dvasią bei nuramintų protą:

• Geltonasis puikūnas (Mimulus) - kad prisiminčiau, jog tikėjimas nepažįsta baimės.

• Maumedis (Larch) - turiu savyje jėgų pradėti ir baigti, tai, ką sugalvoju, pasitikiu savimi.

• Pievinė gencijonėlė (Gentian) - kad suklupus vis tiek surasčiau jėgų atsikelti ir eiti pirmyn.

• Guoba (Elm) - kad surasčiau dvasios stiprybės neapsikrauti darbais, tačiau eiti su lengvumu ir džiaugsmu.

Ir tą akimirką, kai jau atrodo viską susitvarkiau ir pasiruošiau žengti į tą nekomfortišką man zoną, visata pateikė paskutinį testą - iš kiemo dingsta mūsų katinas Nyčė, o mano kompiuteryje aš nesurandu, kaip prijungti pašnekovę, kurią turiu kalbinti! Laimei, „Rescue" yra šalia manęs ir aš lašinuosi be paliovos, taip lyg norėdama pagreitinti procesą, tačiau visata reikalauja besąlyginio pasitikėjimo! Telefone girdžiu ramų ir palaikantį mano bičiulės Linos balsą, ieškau, kaip prisijungti per telefoną, išgirstu Nyčės kniaukimą apačioje, pamatau Linos veidą telefono ekrane...Fuuu...Jėga! Man pavyko!

Toliau teku sraunioje tėkmėje, nes prasiveržiau pro baimių užtvanką ir patekau į savo komforto zoną, maudausi „savo vandenyse" - su Lina kalbamės apie emocijas ir įvairias savo asmeninių išgyvenimų patirtis.

Tai yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip ištverti vidinį bangavimą, kai sklendi pačia bangos ketera, be jokių saugumo garantijų.

Jeigu tu esi panašioje situacijoje ir ieškai palaikymo - susisiekime, galbūt drauge rasime tau vienai priimtiną būdą. Aš tik būsiu šalia ir suteiksiu tau erdvės tiek, kiek reikės praeitį tavo sudėtingus kelius. Išlik ryšyje, nesislėpk. Palaikymas moterų rate daro stebuklus! Tu esi stebuklas!