Kas yra pabudimas?

Sakoma, kad gamta pabunda po žiemos miego. Lokiai pabunda po žiemos miego. Žmogus irgi pabunda po taip vadinamo “žiemos miego“. Išlenda iš savo jaukaus ir šilto guolio, pasirąžo saulės atokaitoje ir mato – viskas kitaip, šviesiau, spalvingiau, kvapniau, švelniau, ausis suvirpina linksmos paukščių treles, upeliai, pasileidę nuo kalnų, kviečia pasiturkšti. Jaučia žmogus, kad pabudo visai kitoks, nei užmigo. Ar gali taip būti? Dar apsidairo, pasitrina akis ir mato : vieni žmogeliukai jau pabudę, smalsiai žvalgosi, stripinėja, o kiti – dar apsimiegoję slampinėja. Tie, kurie dar nepabudę, stengiasi tuos, kurie jau atsgaivalioję, įtraukti atgal į šiltą guolį, “dėl draugystės“. Na ir kas, kad nelabai gerai jaučiasi, galima pasimuliuoti arba suvaidinti, kad niekas neįtartų, paslampinėti ir pasimatuoti, su kuriais čia geriau? Bėda ta, kad kartą paragavus tikro, negali sustoti: tikro skonio, žodžio, jausmo, pokalbio, santykio, apkabinimo – negali išmainyti į netikrą. Kaip atskirti tikrą nuo netikro? Lengvai – tereikia įsijungti archaišką “skanerį“, širdimi vadinamu, ir žingsniuoti skanuojant aplinką. Na o ten, krūtinės viduryje, tau – “pyp, pyp“ – švelniai supypsi, jei tikra ir – “pyyyp, pyyyp“ – lyg aliarmas, kai netikra. Ir tas antrasis “pyyyp“ – toksai stiprus, kad bėgti norisi tolyn, pasislėpti, o tada vėl tyloje klausytis. “Pyp, pyp“ – vėl švelnus ir tylus, nes tik tavo vieno girdėti. Tokie yra mano pamąstymai apie pabudimą pirmąją balandžio mėnesio dieną.

Foto: Bess – Hamiti
https://pixabay.com

Įkvepiantis toltekų rašytojas Don Miguel Ruiz apie pabudimą rašo:“ Kas yra pabudimas? Įsivaizduokite, kad papuolėte į puotą, kurioje – tūkstančiai žmonių, ir visi girti, išskyrus jus. Esate vienintelis blaivus žmogus. Štai koks tas pabudimas, nes dauguma žmonių, kamuojami savo emocinių žaizdų ir apnuodyti emociniais nuodais, pasaulį mato kitaip. Jie nesuvokia, kad gyvena pragaro sapne. Jie išvis nesuvokia gyveną sapne, kaip žuvis nesuvokia gyvenanti vandenyje. Pabudę puotoje, kurioje visi girti, mes galime užjausti kitus, nes kadaise ir patys buvome neblaivūs. Bet nereikia smerkti tų, kurie gyvena pragare, nes ir patys kadaise ten buvome.“

Indijoje pasakojama tokia sena istorija apie dievą Brahmą, kuris buvo vienui vienas ir be jo nieko daugiau neegzistavo, taigi jam buvo baisiai nuobodu. Vieną kartą Brahma nutarė pažaisti, tačiau neturėjo su kuo. Tada jis savo malonumui sukūrė gražuolę deivę Mają ir nurodė jai ką ji turinti daryti, ši sutiko ir pakvietė Brahmą pažaisti patį nuostabiausią žaidimą. Jis sutiko ir pagal Majos nurodymus sukūrė visą visatą: saulę, žvaigždes, mėnulį ir planetas, gyvūnus ir augalus, vandenynus, viską. Maja buvo labai patenkinta Brahmos atliktu darbu ir pavadino jį “iliuzijų pasauliu“. Tada Maja paprašė Brahmos sukurti tokį protingą ir nuovokų gyvūną, kuris sugebėtų įvertinti tokį unikalų Brahmos kūrinį. Brahma sukūrė Žmogų, daug žmonių, ir nekantraudamas laukė, kada prasidės žadėtasis žaidimas. Tuomet Maja padalino Brahmą į tūkstančius mažų gabalėlių ir įdėjo kiekvienam žmogui po vieną. “Štai dabar prasideda žaidimas!“ Ji privertė Brahmą užmiršti, kas jis esąs, kad šis be paliovos ieškotų savęs. Deivė Maja dar sukūrė Sapną, net ir šiandien Brahma bando prisiminti, kas jis esąs. Iš tikrųjų Brahma slypi kiekviename žmoguje, tačiau Maja, žaisdama amžinąjį žaidimą, neleidžia to prisiminti.

Foto: Bess – Hamiti
https://pixabay.com

Kas yra pabudimas? Atsakymą šiandieną padiktavo eilutės iš M.Ruizo knygos “Menas mylėti“: “Pabudęs iš sapno vėl tampate Brahma, atgaunate savo dieviškumą. Ir jei jumyse pabudęs Brahma paklaus: “Na, aš pabudau. O kaip kiti aš?“, – žinodami Majos gudrybę galėsite pasidalinti šia tiesa su kitais ir padėti jiems pabusti. Dviese girtų puotoje būtų kur kas smagiau. O trise dar smagiau. Pradėkite nuo savęs. Tada pamažėle ims keistis ir kiti, kol pagaliau visas sapnas, visi puotautojai išblaivės.“

Įkvėpimos šaltinis: Don Miguel Ruiz “Menas mylėti“

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Net jei galutinis kelionės tikslas būtų nežinomas

Kodėl žmonės keliauja? Kodėl keliauju aš? O kodėl tu? Manau, kad keliauja žmonės nuo tada, kai žmonija evoliucionavo ir smalsumas išvedė juos į Kelią, nes buvo smalsu, kas  yra už artimiausios kalvos, o kas yra ten, kur baigiasi jūra, ar ji taip ir nukrinta nežinion? Kelionėse žmonės dažnai susitinka kitus žmones ir nuo tos akimirkos prasideda jų vidinės kelionės.

Kelionės yra mano aistra dėl daugelio priežasčių: patenkinti smalsumą, manau, yra svarbiausia. Sugalvojusios temą „Mano kelionės: išorinės ir vidinės“, mudvi su Ugne iškeliavome. Tiesa, skirtingais keliais, bet vedinos tos pačios smalsumo, naujų potyrių bei pojūčių aistros. Aš papasakosiu apie savo keliones.

Mane visuomet lydi knyga ir užrašų sąsiuvinis, mintims, citatoms ir dėkingumui užrašyti. Ir nors knygą kiekvienai kelionei renkuosi intuityviai, ji visada  ne tik atliepia mano nuotaikas, bet ir veda visos kelionės metu. Šį kartą mano palydovas buvo daugelį kartų skaitytas P.Coelho „Alchemikas“, o šis tekstas gimė senovinių civilizacijų ir kultūrų lopšyje – Kretos saloje. Susidėliojo planas, kaip mano gyvenime įvyksta kelionės:

Pirmiausia, ateina apsisprendimas keliauti, pasak P.Coelho: „sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimus, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nejautė atsidursiąs“.

Antra, priimdama sprendimą kur, kaip, kada ir su kuo keliauti, visada vadovaujuosi nuojauta. „Nuojautos – tai trumpi sąmonės panirimai į bendrąją gyvenimo tėkmę, kurioje susiliejusios visų žmonių istorijos, taigi mes galime žinoti viską todėl, kad viskas yra įrašyta.“ – šiuos mano mano mintis patvirtinančius žodžius perskaičiau mane lydinčioje knygoje ir šie žodžiai skambėjo, kaip patvirtinimas to, ką seniai jau žinau ir esu išbandžiusi: kai medituodami panyrame į teta smegenų bangas – lyg radijo imtuvai, gaudantys bangas, prisijungiame prie visuotinio informacinio – energinio lauko, kuriame viskas jau yra įvykę.

Trečia, pasirenku kelionės kryptį, aišku, intuityviai. „Nesvarbu, kad karavanas vingiuoja, jo kryptis visuomet ta pati. Įveikęs kliūtis, jis vėl susiranda žvaigždę, rodančią, kurioje pusėje yra oazė. Ir kai žmonės prieš save mato tą žvaigždę, spindinčią ankstyvo ryto danguje, jie žino, kad ji rodo vietą, kur yra moterų, vandens, palmių ir datulių.“ Ir nors šiame sakinyje gausu simbolių, kiekvienas žmogus juos iššifruos savaip. Kas tau yra „dykuma“, „oazė“, „žvaigždė“, „moterys“, „palmės“, „datulės“? Ar teko sutikti tai savo Kelyje? Kai mane, grįžusią iš kelionės paklausia: “kaip sekėsi, ar patiko?“ Visada atsakau: “puikiai“, nes išmokau keliauti atvira širdimi, visus įvykius priimdama, kaip man naudingiausias pamokas, o visus žmones – kaip mano gyvenimo mokytojus.

Kai sprendimas priimtas, intuityviai pasirinkta kelionės kryptis ir bendrakeleiviai, belieka susikrauti mantą ir išvykti, užsidega raudona lemputė. Tai įsijungia vidinė kontrolė, širdį suspaudžia baimė, o galvoje apsigyvenusios abejonės įkyriai zulina protą, lyg senovinio gramofono užstrigusi plokštelė. „Yra daug dalykų gyvenime, kurių tu negali kontroliuoti, bet visada gali kontroliuoti savo požiūrį į tuos dalykus“ – pataria Napoleon Hill, kuris, rodos, kiekvienai gyvenimo situacijai turi paruošęs po atsakymą. „Jei esi teigiamai nusiteikęs, tu gali pavadinti pralaimėjimą pamoka ir pasimokyti iš jos, kad ateityje nekartotum“. Šiai minčiai pritaria ir britų gydytojas, homeopatas bei dvasinis rašytojas Edvard Bach, atradęs kaštono žiedų ir pumpurų esencijas, būtent šiai žmogaus proto būsenai palengvinti.

Kai atsiduriu panašioje situacijoje, paklausiu savęs: „ką galėčiau padaryti kitaip, kad rezultatas pasikeistų?“ Jeigu kliūtis sutinku teigiamai nusiteikusi, net būnu nustebinta, kaip lengvai pralaimėjimus galima paversti pergalėmis.

O kai vidun įsibrauna baimė, tai knyga, kuri mane tuo metu lydi, lyg „netyčia“ atsiverčia toje vietoje, kurioje aš randu nusiraminimą: “žmogus neturi bijoti nežinomybės, nes kiekvienas yra pajėgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia. Mes bijome tik vieno dalyko – prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia ranka.“ (P.Coelho „Alchemikas“)

Gali būti, kad kyla baimė keliauti vienam ar vienai, nes protas prikuria įvairiausių detektyvinių scenarijų: “protui labai sunku pasiduoti ir susitaikyti su tuo, kad yra taip, kaip yra. O mes dar esame susikūrę ištisą įsitikinimų sistemą, kaip viskas „turėtų būti“, pritaria Neale Donald Walsch knygoje „Pokalbiai su Dievu“. Tačiau baimė ištirpsta, kai suvokiu, kad niekas nenukeliaus mano Kelio už mane, tik aš pati. Ir šis suvokimas padeda man suvaldyti nerimą ir baimę, kai kiekvieną kartą išlydžiu savo vaikus į jų keliones, nes žinau, kad atimdama iš jų galimybę praeiti tik jiems skirtą Kelio etapą, padarysiu jiems meškos paslaugą.

O man kelionės patinka dar ir todėl, kad kaip ir piemeniui Santjagui iš „Alchemiko“, „kelionėse nuolat įgyja naujų draugų, bet jam nereikia diena iš dienos būti su jais. Visą laiką, būnant su tais pačiais žmonėmis, jie ilgainiui tampa tarsi mūsų gyvenimo dalimi. O tapę mūsų gyvenimo dalimi, jie užsinori tą gyvenimą pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turėtų gyventi kitas. Tik nė vienas niekad nežino, kaip turėtų gyventi jis pats.“

Šį kartą  kelionės vadovas paleido visą autobuso minią kalno viršuje, įdavęs kiekvienam į rankas tik, taip vadinamą „šventraštį“, kuriame buvo nuorodos, kur eiti, o kur neiti, leidžiantis kalnų tarpekliu, kada išplaukia paskutinis laivelis ir asmeninę atsakomybę, dar pridūrė: „stebėkite ženklus“. Pagalvojau: „visai, kaip „Alchemike“.

Kai apsisprendi, ką nors daryti, niekada nežinai, kaip tai pavyks, į kokius posūkius nuves Kelias, tai yra paslaptis – ši kelionė, taip pat yra paslaptis, o tu – savo lobio ieškotojas.“ (P.Coelho)

Įdomu, koks lobis laukia manęs šioje Kelionėje? Spausdama kišenėje akmenį, kurį reikia pernešti per tarpeklį, o kuprinėje – ypatingo laukinių bičių medaus stiklainiuką, kuris, pernešus per tarpeklį, įgauna stebuklingų galių, leidausi į Kelią. Čia lemiamą žodį tarė mano neatostogaujanti Perfekcionizmo skyriaus vadovė. Viską atlikau, kaip buvo liepta, maža ką. Dar nugirdau vadovą pasakojant apie vieną Kretos senolę, kuri nugyvenusi apie šimtą metų, paklausta, ką ji darė, atsakiusi, kad savo angelams sargams dažniau dėkodavo, nei ko nors jų prašė. Užsirašiusi šiuos žodžius atmintyje, pradėjau leistis žemyn. Pradžioje aštrių potyrių išbadėjęs mano protas buvo patenkintas, apžiūrinėjau gėlytes, augalėlius, akmenėlius, kalnų ožkų kanopas, kaulelius ir ragelius ( joms nepasisekė), sustodavau nufotografuoti gražių vaizdų (ach jau tas noras visus įspūdžius sugrūsti į telefoną!), bet oras kaito, saulė, lyg pasityčiodama, plieskė į viršugalvį ir visas entuziazmas išgaravo. Kišenėje užčiuopiau akmenį ir prisiminiau, kad jį nešantis, reikia nuolat dėkoti. Dabar, kai rašau šias eilutes ir esu savo komfortiškoje aplinkoje, suprantu, kad tai buvo „saldainiukas“ protui, kad jis nemėgintų vesti manęs iš proto.

Dėkojau už daug ką : už tai, kad turiu kojas ir galiu eiti pati, kad mano sveikata puiki, kad einu savarankiškai, už tai, kad vadovas kiekvienam įdavė po asmeninę atsakomybę, už tai, kad keliauju ne viena, o su bendrakeleive, savo dukra, už tai, kad einu ieškoti savo „lobio“. Kokio dar lobio !? Karštis darėsi nepakeliamas, nepadėjo net ant galvos susipiltas butelis vandens. Siauri takeliai kilo uolos briauna aukštyn, iš po kojų slidinėjo smulkūs akmenukai, reikėjo rankomis laikytis už sienų, kurios, įkaitusios saulėje degino rankas, lyg būtume ėję palei įkaitusią krosnį. Galvoje vėl suskambo Vladimiro Vysockio dainos žodžiai: „začem idiote v gory vy?“ Žmonės, kokio velnio jūs einate į tuos kalnus? Ir kodėl reikia išmetinėti save iš tos komforto zonos? Priekyje manęs einanti dukra paslydo ant smulkaus žvyro ir suklupo, laimei, be skausmingų nubrozdinimų, tačiau tai pareikalavo dar didesnio atidumo.

„Kad būtume žinoję, kad čia taip sunku tikrai nebūtume ėję“, išgirdau dviejų pagyvenusių damų aimanas. Mat “keturi su puse kilometro, grožintis nuostabiais tarpeklio vaizdais“, nė iš tolo neatitiko jų lūkesčių. Tik dėtis nebuvo kur: atgal nepasuksi, nes reikės kepurnėtis aukštyn, taksi neišsikviesi, nes vis tiek neatvažiuos, o ir ryšio nebuvo. Liko vienintelė išeitis – sukaupti viską, kas dar neišgaravo, ir eiti pirmyn.

„Moterys, nepasiduodam!” – nejučia sušukau ir ant sėdynės nusileidau žemyn. Moterys, gavusios entuziazmo injekciją, atgijo ir su pavydėtina ištverme tęsė žygį.

Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo ir nuo tada jį ima vairuoti likimas. Tai ir yra didžiausia pasaulio apgavystė.“(P.Coelho)

Tarpeklį mes įveikėme, o apačioje laukė lobis – lyg ašara skaidri jūra! Pasinėriau ir gulėjau vandenyje, įmerkusi savo perkaitusį katilą, atsiduodama bangų šokiui. Mano bendrakeleivės irgi buvo laimingos, glaudėsi pavėsyje, nosinaitėmis braukdamos prakaitą nuo veidų ir pasiryžusios pirmos šturmuoti laivelį, nuplukdysiantį mus į išsvajotąjį krantą.

Mano kuprinėje buvo mano „lobiai“ – stebuklingu tapęs medus ir dėkojimo akmenėlis. Ko išmokau šioje kelionėje? Ištvermės, kantrybės, gavau pasitenkinimą, kad įveikiau dar vieną Kelio etapą. O stebuklai?

 

“Atskleisdami atsitiktinį knygos puslapį, burdami iš delnų, kortų ar stebėdami paukščių skrydį, kiekvienas iš mūsų galime tai susieti su savo išgyvenimais. Iš tikrųjų patys daiktai neatskleidžia nieko, tai žmonės, stebėdami daiktus, išmoksta prasiskverbti Pasaulio Sielon.“ (P. Coelho „Alchemikas“)

Ar kitą kartą aš vėl eisiu į kelionę? Žinoma.“Net jei galutinis kelionės tikslas būtų nežinomas. Net jei tam tikrą akimirką priimtume klaidingą sprendimą. Dievas, kuris regi tavo drąsą, tau suteiks įkvėpimą, padėsiantį tą klaidą ištaisyti.“ (P.Coelho “Rankraštis,rastas Akroje“)

Šioje kelionėje patirtas įžvalgas integravome į autorinę programą “ Mano kelionės: vidinės ir išorinės“ ir esame pasiruošusios su jumis dalintis.

N.B. programa nukeliama pavasariui, sekite naujienas.

 

*********************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.