Prieškalėdiniai pamąstymai arba nauja liga “superužimtumas“

 

01 Jan 1968 --- 1960s SMILING HAPPY SENIOR WOMAN TALKING ON TELEPHONE --- Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis
01 Jan 1968 — 1960s SMILING HAPPY SENIOR WOMAN TALKING ON TELEPHONE — Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

“Labas, kaip gyveni?” . “Ai, labai užsiėmusi, nieko nesuspėju, neturiu laiko”.  Pažįstamas dialogas ir labai jau gerai pažįstama būsena, lyg nauja liga, kurios pavadinimas: “superužimtumas”.

Vis dažniau pastebiu, kad nebespėju mėgautis gyvenimu, todėl visais įmanomais būdais bandau stabdyti, lyg leisdamasi rogutėmis nuo kalno pakišu koją.

“Labai užsiėmę”  ir “nieko nespėja” ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kur gi, jie prieš savo valią įstatomi į tokius skubėjimo rėmus: rytas – namai – mokykla – šokių būrelis – tenisas – krepšinis – baletas – drama – namai – lova. Ir vėl iš pradžių.

Prisimenu pavasarį bendravau su paauglėmis, kurios susirinko švęsti draugės gimtadienio ir gamino rankų darbo knygeles odiniais viršeliais. Aš, naivuolė ,pradėjau pasakoti, kad į šią knygelę galima užrašyti savo mintis ar gražius žodžius, bet mane tuoj pat pertraukė viena paaugliukė: “Ką jūs, aš neturiu laiko, po pamokų lankau šešis būrelius, o sekmadieniais būna varžybos, aš visai neturiu laiko.” Likau išsižiojusi ir pagalvojau: “O kur gi vaikystė? O kur gi mėgavimasis paprastais dalykais?” Stebėjau tas merginas, paskubomis rišančias knygos lapelius, nenustygstančias vietoje, vis prašančias pagelbėti įverti siūlą į adatą , nesugebančias susikaupti, vis puldinėjančias prie mobiliųjų telefonų, nes ten – pasaulis pažįstamas ir nuolat besikeičiantis. Jos imitavo “superužimtumą”, pasiduodamos garsiai rėkiančioms ir jų mąstymą formuojančioms reklamoms. Jeigu kuri nors mergaitė pirmoji pabaigdavo darbą, vadovė prašydavo palaukti kitų ir toliau dirbti visoms kartu. Laukimas joms buvo tikras išbandymas. “Ką man veikti?”, nekantraudama klausinėjo spartuolė. “Pažvelk pro langą – ten upė teka, gulbės plaukia, gražu…” – bandžiau nukreipti jos mintis ir atitraukti merginą nuo bereikalingos skubos. Ji žvilgtelėjo pro langą vieną minutę ir vėl: “Jau pažiūrėjau. Ką toliau man veikti?” Ir vėl nuobodžiaujantis žvilgsnis, vėl pirštai neįtikėtinu greičiu minko mobiliojo mygtukus, vėl reikia naujo, dar stipresnio dirgiklio, nes prieš minutę buvęs įdomus dabar jau kelia tik nuobodulį.

Girl Waiting for Santa --- Image by © Meeke/Corbis
Girl Waiting for Santa — Image by © Meeke/Corbis

Dr. Bachas savo knygoje “Išsigydyk pats” rašė, kad materialių dalykų esmė yra ta, kad užvakar taip karštai trokštas, vakar įsigytas daiktas šiandien jau nebekelia įsigijusiajam jokių teigiamų emocijų. Priešingai – lyg pilkas šešėlis atslenka nuobodulys, liūdesys ir pyktis, kad neturi ar negali įsigyti dar naujesnio, dar geresnio “žaisliuko”, net baimė – o kas gi bus, jei taip ir neatsiras dar koks nors stipresnis dirgiklis. Taip žmogutis leidžiasi įsukamas į “žiurkėno ratą” – visą dieną lekia lekia iškišęs liežuvį, niekur nenulekia, bet ir niekur  nespėja ir niekam neturi laiko. Masinė psichozė, prieš kurią vis sunkiau atsilaikyti ,ypač sustiprėja prieš didžiąsias šventes. Tada jau reikia daug dvasios pastangų ir valios, kad sugebėtum iššokti iš to beprotiškai lekiančio į niekur traukinio. Deja, pasiseka ne kiekvienam ir ne visada.

Liūdniausia, kad nuo šitos skubėjimo, nežinia kur ir dėl ko, būsenos kenčia vaikai, kuriuos nuo mažų dienų į “superužimtumo” karuselę įsuka jų tėvai, kurių motyvai taip elgtis su savo atžalomis patys įvairiausi: nuo “ kuo daugiau bus užsiėmęs, tuo geriau, neprisigalvos nesąmonių” iki “ aš geriau žinau ko reikia mano vaikui”. O tada, patys užvirę košę, tėvai pareiškia, kad “šiais laikais vaikai be antidepresantų mokyklos nebaigia! „ O kas, jei ne, jūs – tėvai, privedėte savo vaikus iki to? Vaikas šeimoje vertinamas pagal pažymius ar pasiekimus, o kur gi besąlyginė meilė? Apie tai istorija nutyli, tėvai irgi. Jie mieliau  pakeičia pokalbio temą arba geriausiu atveju pareiškia, kad „jų tėvai taip pat su jais elgėsi ir nieko, va koks geras žmogus išaugo“.

23 Dec 2014 --- Mother scolding her 8-year-old son. --- Image by © BURGER/phanie/Phanie Sarl/Corbis
23 Dec 2014 — Mother scolding her 8-year-old son. — Image by © BURGER/phanie/Phanie Sarl/Corbis

Ir nei vienas iš jų nesusimąsto, kad jų atžalos, neturėdamos net menkiausios galimybės paprasčiausiai būti – būti liūdnais, linksmais, purvinais, nesėkmingais, pasimetusiais, klystančiais, bet vis tiek mylimais, pasirenka pabėgimą. Bet kur – į virtualų pasaulį, į kvaišalų pasaulį, į anglijas, airijas ir ispanijas, bet, kur, nes ten jie bando pasislėpti ,nebūti „superužimti“ ir niekaip nepateisinantys savo “superužimtų“ tėvų “superlūkesčių“.

Kas atsitiko pasauliui? Kas atsitiko, kad tėvai, norėdami parodyti, kaip jie myli vaikus, apkrauna juos iki pat ausų įvairiais užsiėmimais ir taip padaro juos užsistresavusiais ir nusidepresavusiais padarais, kurie lyg prakeiksmą kartoja:“ nieko nesuspėju, neturiu laiko, esu labai užimtas“.

Kas atsitiko pasauliui, kad mes „negalime sau leisti“:  neveikti nieko, spoksoti į debesis, apsiavus guminius batus braidžioti po balas, klausytis tylos, ištisas valandas spalvinti paveikslėlius, apsikabinus mylimą žmogų paprasčiausiai tylėti ?

Portugal --- Woman enjoys her ride on the Monte Toboggan Run, Funchal, Madeira, Portugal --- Image by © Holger Leue/Corbis
Portugal — Woman enjoys her ride on the Monte Toboggan Run, Funchal, Madeira, Portugal — Image by © Holger Leue/Corbis

Kaip taip atsitiko, kad mes sukūrėme pasaulį, kuriame nėra vietos pokalbiui su vaiku, su senais tėvais, su vieniša kaimyne, su artimo žmogaus netekusiu bičiuliu? Kodėl pasaulyje nebeliko vietos besąlyginei meilei, kai mylima ne už ką nors ar dėl ko nors, bet paprasčiausiai mylima ir tiek? Ar dėl to kaltas „superužimtumas“? Taip, jis lyg nauja liga, griaunanti žmogaus dvasinį pasaulį ir žalojanti sveikatą įšliaužė į mūsų gyvenimus drauge su naujausiomis technologijomis, turėjusiomis palengvinti gyvenimą, deja, surijusiomis viską, kas susiję su sąvoka „laisvas“– laiką, valią, bendravimą.

Kaip ir kiekvienais metais artėja Kalėdos – laikas, kai norisi, kad sustotų laikas, nes mes visi nieko nespėjame. Ar susėdę prie Kūčių stalo kalbėsime apie pabrangusius produktus ir paslaugas, apie konflikto zonas pasaulyje, apie tai, kad klimatas šyla ir šiemet vėl Kalėdos be sniego? Ar paklausime artimo savo: „Kaip tu jauties?“ Ir tai bus klausimas: „O kaip šiuo metu jaučiasi tavo širdis?“ Ir ne tik paklausime bet ir išklausysime. Ar dar turime pajautimą, kaip gi jaučiasi mūsų širdis? Širdies balsu tyliai kalba mūsų vidinis Aš, mūsų mažasis vaikas, kuris taip ir neužauga. Ar išgirsime, ko šiandien nori JIS?

 

Kai susėsime visi prie Kūčių ir Kalėdų stalo, noriu palinkėti sau ir visiems jums išgirsti tylą savyje ir suprasti, kokia ši akimirka yra reikšminga. Su meile – visada Jūsų Rūta.

24 Jun 1964 --- 1960s SMILING HAPPY BABY WEARING CROWN SITTING ON BOOSTER SEAT CHAIR THRONE LOOKING AT CAMERA --- Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis
24 Jun 1964 — 1960s SMILING HAPPY BABY WEARING CROWN SITTING ON BOOSTER SEAT CHAIR THRONE LOOKING AT CAMERA — Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

**************************************************************************

Jeigu jums patiko šis tekstas – pasidalinkite juos su kitais, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta. O jei norite gauti naujienas – įrašykite savo el. pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje.

Reklama

Žydinčios gamtos pamokos

_DSC7084_Labai dažnai temą rašiniui pasiūlo žmonės, su kuriais bendrauju arba tema pati „pasisiūlo“ aprašoma, ateina natūraliai, stebint gamtos reiškinius.

Neseniai gavau savo bičiulės fotografės laišką. Pastaruoju metu ji visa savo esybe yra panirusi į  žydinčių augalų fotografavimą, ji ne vien fiksuoja trumputes žydėjimo akimirkas, bet ir stengiasi pajausti tų žiedų energijas. „Tai tam tikra meditacijos forma“, – sako Ramunė. Susidomėjusi Dr. Bacho žiedų terapija, ji nuo pat ankstyvo pavasario braido po laukus ir pievas, stebi sprogstančius augalų pumpurus, jų žiedus ir pasitelkusi į pagalbą paties Dr.Bacho  augalų aprašymus, bando išjausti ir suprasti augalo sielą bei žinią, kurią jis perduoda.

Nuo ankstyvo pavasario aš taip pat leidausi stebėti tuos augalus, kurie yra Dr. Bacho žiedų terapijos sistemoje. Ramybės nedavė klausimas: „Kaip ir kodėl jis atrinko būtent tuos augalus?“ Pirmieji pavasarį pradeda busti medžiai, nors lauke dar šalta, o naktimis žnaibosi šalnos, jų pumpurai jau būna išburkę ir nors dar nieko išoriškai nematyti, gali pajusti, kad „sprogimas“ jau čia pat. Augalai jau seniai stebina savo intelektu, taigi jie puikiai „žino“ kada jiems laikas sprogti, kada jų kamienais pradeda tekėti gyvybės syvai.

20150331_105256Mano dėmesį patraukė žydintis maumedis (Larch): jo žiedeliai švelniai rožinės spalvos ir žydi tada, kai švelnių žalių spygliukų dar nesimato. Maumedis Dr. Bacho sistemoje „gydo“, kai kamuoja neviltis, jei nesinori nieko imtis, nes „vis tiek nepasiseks“, „aš juk esu tik silpna moteris“, „aš nesugebėsiu taip, kaip kiti“. Maumedžio žiedų esencija padeda transformuoti šią neigiamą emociją į tvirtą tikėjimą savimi, pagarbą savo vidiniam tikrajam Aš.

Tikėjimas savimi yra glaudžiai susijęs su  gebėjimais: ką manai galįs padaryti, kiek leidi sau rizikuoti, priimdamas tam tikrus sprendimus, kiek turi vidinės tvirtybės kliūtims įveikti. Šių charakterio savybių labai dažnai trūksta, o šio trūkumo šaknis galima atkasti kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje. Mes visi gimstame sąlyginai bejėgiai ir gana ilgai užtrunkame, kol  išmokstame apsiginti. Mūsų tėvai, mūsų saugumo sergėtojai, mano, kad jie privalo apsaugoti mus, savo vaikus, nuo visų galimų pavojų ir tai jie daro pastoviai kartodami ko mums nedaryti ir kur mums negalima eiti. Todėl daugelis mūsų susikuriame žinojimą, kad tai, ko mūsų tėvai neįvardino saugiu, savaime aišku yra pavojinga. Tokį žinojimą mes atsinešame į suaugusiųjų gyvenimus.  Tėvai, sąmoningai žinodami, kad gina savo vaikus, draudžia jiems gyventi ir elgtis kitaip, nei buvo įprasta gyventi jų ir jų tėvų šeimose. Gerai žinomas toks tėvų posakis: “Mes tik  norime apsaugoti tave nuo pavojų” arba “mano senelis buvo gydytojas, tėtis buvo gydytojas, aš esu gydytojas ir tu privalai eiti tuo keliu” arba“ iš meno tu nepragyvensi” arba “ ji miela mergina, bet jūs tokie skirtingi” ir t.t.

Businessman waving white flag --- Image by © Monalyn Gracia/Corbis
Businessman waving white flag — Image by © Monalyn Gracia/Corbis

Prisimenu Dr. Bacho eilutes iš knygos “Išsigydyk pats”: “Vaikai, kurių laikinais palydovais mes, tėvai esame, gali būti dvasiškai daug brandesnės sielos nei mes” ir “ tėvai turi tik duoti, duoti ir duoti, meilę, palaikymą, nieko nereikalaudami už tai”. Priimdami sprendimus už savo vaikus, ar nurodinėdami, kokį kelią jie privalo rinktis, tėvai dažnai nepastebi, kad tai jų godumas, egoizmas ir siekis kontroliuoti temdo protą ir atima galimybę jų vaikams išgirsti Jų vidinio dievo pamokymus.

Maumedis yra labai tinkama esencija, kai pradedi  daryti ką nors nauja, kai dar neturi įpročių tai daryti, kai ir taip netvirtus žingsnius trikdo abejonės.

20150515_111936

 

 

 

Stebėdama šį medį gamtoje, žaviuosi puikiais jo pastangų rezultatais: praėjus daugiau nei mėnesiui po žydėjimo, jis pasipuošia dar įstabesnio grožio ryškios madžentos spalvos kankorėžiais. Ačiū, tau maumedi, tu įrodei, kad tikrai verta klausyti savęs, pasitikėti ir eiti pirmyn!

 

 

Lyg iliustruodamos  aukščiau paminėtas eilutes, į mano gyvenimą ateina situacijos: man skambina  žmonės ir diskutuojant įvairiomis temomis vis išlenda į paviršių tos pačios problemos, kurios skamba panašiai: “dabar negaliu sau to leisti”, “ dabar turiu finansinių problemų, tai negaliu apie tai net svajoti”, “ turiu finansinių problemų, todėl negaliu sau leisti važiuoti savaitgalį į stovyklą”.

Nepasitikėjimas savimi, netikėjimas , kad galiu tai turėti, galiu sau tai leisti – tokios neigiamos emocijos sukasi lyg užstrigusi plokštelė visa dieną, negana to, ši užstrigusi melodija neleidžia miegoti naktį. Gyvenimas slysta iš rankų! Neslėpsiu, prieš keletą metų aš pati dažnai kartodavau tas frazes ir turėjau rezultatą – “ negalėjau sau to leisti”. Mane “išgydė” vienos jaunos kolegės seminarai, kuriuose lyg iš naujo sužinojau apie žodžio galią. Jeigu kartosiu, kad “negaliu sau to leisti”, tai ir negalėsiu, jei sakysiu, kad “iš tokio užsiėmimo nepragyvensiu”, tai ir neuždirbsiu.

Gal jau laikas pereiti nuo knygų skaitymo prie praktikos darbų? Išvalykime savo žodynus taip, kaip išvalome savo namus, spintas, mašinas. Sekime žodžius, kuriuos ištransliuojame į Visatą, nes ji visada sako: TAIP !

_DSC1994_Būsena, kuri primena seną gramofoną su užstrigusia plokštele, Dr. Bacho žiedų sistemoje yra kaštono žiedai (White chestnut). Ši proto būsena  tokia įprasta mums, žmonėms, ir visai svetima mūsų keturkojams bičiuliams. Įsivaizduokime savo šunį, gulintį visa naktį atmerktomis akimis ir besigraužiantį dėl išrausto rožių krūmo arba jūsų katę, besijaudinančią dėl “veltui praleisto laiko” miegant ir šildantis saulutėje visą dieną. Galime pasigirti, kad tik mes – homo sapiens – turime šią savybę: pastoviai brūžinti, lyg seną gramofono plokštelę, mentalinį dialogą, kuris, manome yra normalus, tačiau pripažįstame, kad nėra malonus.Tai sekina tiek fiziškai, tiek emociškai ir primena mažą pelytę bėgančią uždarame rate gyvūnėlių parduotuvėje. Nuo tokių minčių veide išryškėja įtampa, atsiranda dantų griežimas, galvos ir žandikaulio skausmai, atsėlina nemiga. Visos šios problemos atsiranda, kai protas stengiasi naktimis išspręsti visas problemas ir nesėkmingai. Dažniausiai tai būna: „iš kur man gauti pinigų visoms sąskaitoms apmokėti?“, „baigiasi mėnuo, dar negavau atlyginimo, o piniginė jau tuščia“. Besukdamas tas pačias problemas, protas patenka į užburtą ratą, lyg pats užsineria sau kilpą, bėdos, atrodo, pradeda augti ne dienom, o valandom ar net minutėm.

Teigiama transformacija, kurią suteikia kaštono žiedai – koncentruotis ne į problemą, bet į jos sprendimo būdus. „Ką aš galiu padaryti? Kaip aš galiu išspręsti šią problemą?“ Atsakymai į šiuos klausimus ir bus išeitis, kaip elgtis toliau. Išeiti iš užburto rato, reiškia imtis veiksmų, o ne sėdėti ir laukti dangiškos manos. Šis išėjimas – tai kartu ir saugios komforto zonos palikimas, jis visada skausmingas. Belieka pasirinkti, kuri išeitis mažiau skausminga: ar kilpa ant kaklo ir bėgimas pelės rate ar komforto zonos palikimas? Kaštono žiedai išmoko stebėti įkyrias mintis, lyg pro šalį praplaukiančius debesis, neprisikabinant prie jų, o tik palydint akimis. Ši esencija padės ir tiems, kuriems įkyrios mintys neleidžia medituoti, o meditacijos gydomasis poveikis smegenims jau įrodytas moksliškai.

Vakar vėl gavau savo bičiulės Ramunės nuotraukas, kuriose ji taip meniškai atskleidė laukinio erškėčio žiedų žavesį. Ji rašė, kad susibadė pirštus į spyglius, kol sukomponavo puokštes. Visi gi žinome, kad “gyvenimas ne visada rožėmis klotas”. Bet paskutiniai jos sakiniai buvo tokie mieli: “potyrių būta ne vieno, rankos pilnos pašinų, bet siela prisipildžius rožinio aromato ir spalvos , vidinė ramybė ir harmonija lydėjo visą savaitgalį, begalinio subtilumo augalas, prie kurio bet kaip neprieisi, nepaliesi jo neperpratęs… Gamtos grožis labai svarbu ne tik matyti, bet ir jausti širdimi, tuomet ir patys aštriausi spygliai neduria…” Ačiū, tau mieloji ,už tokius sielos lobius! Tavo pastebėjimai tik dar kartą įrodo, kad mes, žmonės, dar tiek daug turime ir galime pasimokyti iš augalų._DSC4090_ (1)

Tuomet ateina suvokimas, kaip, mokydamasis iš augalų, jų vibracijas į mažus buteliukus surinko Dr. Edvardas Bachas. Kiekvienas augalas išjaustas ir kiekviena emocija išgyventa jam pačiam einant asmeninės kančios keliu.

Būsena, kurią apibūdina laukinis erškėtis  (Wild rose), pasak Dr. Bacho, nėra visiškas beviltiškumas ar depresija. Tai veikiau pajautimas, kad gyvenimas tapo apgailėtinas ( o buvo laikai, kai jis nebuvo toks !) O viltis, kad kas nors pasikeis, užkasta giliai po žeme. Lyg tas erškėčio krūmas, visur keroja nuolankumas ir susitaikymas su esama padėtimi dar pavadinant tai “likimu”. Kartais  tai –  laikina būsena, ji gali lydėti intensyvaus asmeninio augimo ar kūrybinio laikotarpio periodus. O kartais tai –  įprasta būsena,, tęsiant kokią nors terapiją, kai žmogus suvokia, kokios gilios jo įsitikinimų, neleidžiančių jam išlaisvėti, šaknys. Jeigu tai yra chroniška būsena, jos šaknys gali siekti kūdikystės laikotarpį, kai vaikas buvo nuolat ignoruojamas. Kai buvo nepatenkinamas vaiko poreikis jaustis saugiai, jis palengva nugrimzdo į vegetatyvinę būseną arba dvasinę komą. Ar tai būtų laikina ar chroniška būsena, ją lydi nuobodulys ir energijos stoka.

Germany --- Young man relaxing on wooden jetty --- Image by © Hoffmann Photography/ /age fotostock Spain S.L./Corbis
Germany — Young man relaxing on wooden jetty — Image by © Hoffmann Photography/ /age fotostock Spain S.L./Corbis

Erškėčio žmogaus frazės yra:“ Kodėl turėčiau keisti savo darbą? Tas kitas bus toks pats prastas, kaip ir šis“ arba „ Aš nieko negaliu pakeisti dėl savo sveikatos, tai paveldima“.  Ir vėl stebėkime, kokią žinutę ištransliuojame į Visatą, o ji visada atsako: TAIP !

Tokia būsena yra labai klastinga: kuo daugiau žmogus tiki, kad jo gyvenimas yra beviltiškas, tuo mažiau jis mato galimybių ir vilties, kad jis pasikeis. Į pasaulį toks žmogus žvelgia pro filtrą, kuris dar sustiprina jo ir taip beviltišką ir nuolankų būvį. Tokioje būsenoje užsibuvusiam žmogui reikia dūrio, kaip tas erškėtis smailu spygliu, iki kraujo, dar kartą ir dar. Tada atsiveria akys, jos mato kitokį pasaulio grožį, nosis uodžia dievišką kvapą, jis lyg Miegančioji gražuolė iš pasakos, pabučiuota Princo, pabunda ir pradeda gyvenimą gyventi naujai.

Šį kartą tiek pasidalinimų, bendrų pastebėjimų, pamokų iš gamtos ir mane supančių žmonių. Žydėjimas tęsiasi – laukite tęsinio. Eikite į laukus, klajokite, klausykite vėjo, lietaus, jauskite kvapus, stebėkite jus supantį pasaulį – jis pilnas meile vibruojančios energijos, jis noriai dalijasi šiomis žiniomis.

Dėkoju Ramunei Kerdokaitei ( https://www.facebook.com/ramune.kerdokaite?fref=ts) už pasidalijimą mintimis ir fotografijomis.

Rašykite savo pastebėjimus, visada įdomu išgirsti kitokią nuomonę.

*********************************************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis tekstas, tai pasidalinkite juo su tais, kuriems gali būti įdomi ar naudinga informacija, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir sugrįžta atgal.

********************************************************************************************************************************

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.