Apie ką moterys tyli?

Kotrynos Lenkauskaitės foto

“Paprastumas užima svarbią vietą mūsų gyvenime, kai ateina pasitenkinimas savimi.“ Saulėtą, “tulpių dienos“, rytą atsiverčiu savo mylimos autorės Sarah Ban Breathnach “Paprastą pilnatvę“, kurią vadinu Moterų Biblija: “Moterimi negimstama, ja tampama. Šiam tapsmui reikia laiko. Reikia laiko apmąstyti, laiko kūrybiškiems sprendimams, laiko išlįsti iš kokono, laiko mūsų sieninėms spintoms sutvarkyti bei voratinkliams nuo sienų nubraukti, kad galėtume pasinerti į savo esmę.“ Šiems, aukščiau paminėtos, autorės žodžiams, manau, pritars ir daugelis moterų, kurios yra mano Kelio bendrakeleivės.

Šventės, kaip ir žmonės, yra apgaubtos mitais ir įsitikinimais, nuspalvintos įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Ši diena mano vaikystėje asociavosi su “tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“, vėliau ji įgavo niūresnį atspalvį, nes turėjo etiketę “tarybinė“, vėliau, pasikeitus laikmečiui ir išdrįsus nuplėšti etiketę, ji buvo žudoma ignoravimu, šiandien ši diena vėl klesti, įgavusi jau visai kitokį, kovingos moters atspalvį.

Nedaugelis moterų žino, kokios jos didžios iš tikrųjų. Jei tai tiesa, gal visos galėtume sutikti dėl malonaus miglotumo, susijusio su mūsų išore.“ – pritariu autorės žodžiams, nes kiekvieną dieną sutinku tas Didžias moteris, kurios dovanoja pasauliui gyvybę, atjautą, šilumą, meilę, dažniausiai nieko nepasilikdamos sau, besąlygiškai. Todėl man ši diena yra vienybės pajautimo su visa Visatoje esančia Moteriška energija diena. Siunčiu savo meilę ir dėkingumą visoms Moterims, kurios buvo, yra ir dar bus mano gyvenime, visoms šiandien budinčioms prie sergančių vaikų ir tėvų, visoms besidžiaugiančioms savo vaikaičiais, visoms išdrįsusioms pasakyti “ne“ atgyvenusiems santykiams, pasiryžusioms tvirtai ir drąsiai eiti naujuoju, savo Širdies Keliu, susidraugauti su šaltiniu, savo tikruoju “aš“ , visoms pradedančioms savo vidines ekspedicijas ir toms, kurios dar nedrįsta, bet, tikiu, kad išdrįs. Mintis – galinga jėga, mintis, sustiprinta moteriška intuityvia emocija, prilygsta uraganui. Drugelis, savo švelniu sparno prisilietimu, gali sukelti tikrą audrą, ji išvalo visa, kas atgyveno, neverta bijoti audros, nes po jos padangę visada nušviečia saulė!

Su dideliu džiaugsmu širdyje dalinuosi ką tik pasibaigusio asmeninių transformacijų kurso “Apie ką moterys tyli?“ dalyvių atsiliepimais. Kiekvienas kursas transformuoja ir mane pačią, nes aš esu dalis Jūsų. Esu dėkinga Jums visoms už mano vidinius ir išorinius pokyčius. (Atsiliepimai spausdinami su autorių sutikimu.)

“ Apie kursą sužinojau iš draugės, todėl pasirinkti buvo labai lengva. Noras kažką keisti jau senai nedavė ramybės, tad pasitaikius puikiai progai – nedvejodama sutikau . Atėjau kaip baltas tuščias lapas, buvau visiškai atvira pokyčiams, naujoms mintims ir potyriams. Todėl esu visiškai patenkinta tuo, ką sužinojau, patyriau ir esu dėkinga už sužadintą norą nepaleisti ir judėti savęs pažinimo keliu. Atėjusi sau išsikėliau tikslą: išmokti mylėti save, besąlygiškai mylėti kitus ir į viską žiūrėti per “teigiamus akinius”. Galiausiai visu tuo dalintis ir su kitais! Visko pasiekti dar nepavyko, bet stengiuosi. Pradėjau labiau mylėti save ir skirti sau daugiau laiko. Pabūti viena, pažiūrėti gerą filmą, išeiti pabendrauti su draugėmis, lankyti šiuos (ateityje kitus) kursus. Vis dažniau pagalvoju ko noriu aš, o ne ko nori likę šeimos nariai, net ir tokiose paprastose situacijose kaip maistas! Besąlygiškai mylėti nėra lengva… išlenda pyktis ir kitos emocijos, su kuriomis dar reikia padirbėti. Kursą rekomenduočiau visiems, norintiems į pasaulį ir tarpusavio santykius pažvelgti kitaip. Esame per daug įsisukę į buitį ir elementarius poreikius, kad susimąstytume apie savo tikrąją čia buvimo prasmę. Todėl apibūdinčiau šiuos kursus kaip savęs tobulinimo ir gyvenimo prasmės suvokimo.“ (Rasa)

“Pokyčių įvyko daug, o tai – tik septynios savaitės, jie milžiniški. Pirmiausia, aš atėjau norėdama išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tapo realu. Aš galiu tai padaryti. Antra, aš susigražinau gebėjimą būti laiminga bei mėgautis buvimu čia ir dabar. Nebeįsivaizduoju dienų be saviugdos: dienoraščio, koliažų, afirmacijų, nendrės metodo, meditacijų. Dabar man jų reikia lyg vandens ar oro. Mano požiūris į žmones pasikeitė. Aš tapau lankstesnė, atlaidesnė, išmokau klausytis, dar ne tobulai, bet jau klausau, ne tik kalbu. Labiau myliu save, priimu tokią kokia esu. Suvokiau savo ydas, priimu jas, dirbu su jomis ir vis tiek save myliu. Mano santykis su mama pasikeitė kardinaliai. Tiesiog myliu ją ir mėgaujuosi buvimu su ja be jokių sąlygų. Tai yra nepaprastai geras jausmas. Esu kitokia santykyje su vyru bei savo vaikais: gerokai daugiau kantrybės. Tikrai nesu tobula ir dar daug reikia mokytis, bet tikrai žinau, kad esu kitokia: matau plačiau, esu geresnė, atsiverčiau Kūrėjui daug labiau nei bet kada anksčiau. Išmokau dėkoti, atleisti, paleisti.Tai yra nuostabios išminties pamokos, kurios vedą į besimėgavimą čia ir dabar bei gražesnį rytojų.

Mano intencija buvo išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Labai džiaugiuosi, nes gavau įrankius kaip tai daryti, atradau savyje ramybę, pusiausvyrą, kas leidžia man įsiklausyti. Kelis kartus labai stipriai ir aiškiai galėjau kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tokia patirtis, kuri tik parodo, kad valdant protą ir pasitikint Visata ir Kūrėju, atvira, pilna meilės širdimi, lydima Kūrėjo galiu daryti stebuklus.

Apie kursą sužinojau iš lektorės laiško. O pati jau ieškojau informacijos, kur galėčiau pasimokyti apie čakras. Tai viršijo mano lūkesčius. Eidama į kursą maniau, kad bus daug rašymo, teorijos apie čakras, kažką dar moteriškai aptarsime, tačiau tokio gylio ir dvasingumo, tokios išminties ir sąmonės plėtros tikrai nesitikėjau. Ačiū.

Rekomenduočiau šį kursą moterims, kurios užsisklendę ir gyvena baimėje, kurios bijo veikti, kurios nepasitiki savimi ir toms, kurios yra vyrai, kurios daug dirba, užsimiršta apie save. Tai kursai ne tik apie čakras ir tikrai ne tik vadovėlinės žinios ar teorija. Tai kur kas giliau ir prasmingiau. Tai emocijos, išgyvenimai, intelektualiniai ir dvasiniai dalykai, kurie tave veda per skirtingus planus, per skirtingus išgyvenimus ir atveda į pokytį: savęs pažinimą ir meilę gyvenimui. Labai ačiū Rūta už transformaciją, kuri ne tik moko žvelgti į pasaulį kitomis akimis, jį užuosti, išgirsti, bet ir jausti pasaulį širdimi, įsileisti į save, o teisingiau atrasti savyje Kūrėją. Tai yra labai daug. Nuoširdus ir didelis AČIŪ. (Kristina)

**************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Apie ką moterys tylėjo visus metus?

 

“Tyla nėra tuštuma, joje slypi visi atsakymai.“

“Išmok išgirsti tylą savyje ir suprask, kokia ši akimirka prasminga.“ (Išmintis iš interneto)

Kai du tūkstančiai septynioliktieji pasibeldė į duris,mano galvoje susidėliojo ilgai nešiotas seminaras moterims pavadinimu „Apie ką moterys tyli?“ Keistas, tačiau tuo pat metu intriguojantis pavadinimas jau seniai nedavė ramybės, juk dažniausiai rašoma apie tai, ką moterys galvoja arba kalba, o pasidalinus mintimis su bičiulėmis, sulaukiau vieningo jų palaikymo. Tylos tema visu savo aštrumu ir skaudumu prasiplėšė man bendraujant su moterimis, vedant stovyklas ir seminarus. Ir nors kalbėdavomės  skirtingomis temomis, diskusijų gale užkliūdavome už temų, kurios išspausdavo ašaras ir net raudas, atverdamos slapčiausias moterų sielos kerteles, apnuogindamos metų metais slėptas žaizdas.

Kiekvienas mūsų susitikimas, kuris vykdavo vieną kartą savaitėje, beveik du mėnesius, suteikdavo ne tik naujų žinių koncentratą ( čia pasitarnaudavo mano perfekcionizmas ir noras perduoti kuo daugiau). Visos gaudavome visiškai naujų pojūčių, potyrių bei atradimų. Nebuvau išimtimi ir aš, nes, pasak mano mylimo rašytojo Richardo Bacho,  „visi mes esame mokiniai, atlikėjai, mokytojai“. Ir dar – „geriausiai mokai to, ko pačiam reikia išmokti“. Čia jau šimtu procentu patikrinta!

Taigi, septynios moterys, septynias savaites ( skaičių magija ar sutapimas?) drauge kopėme į savęs pažinimo kalnus, leidomės į paslaptingus tarpeklius, kliuvome už pakelės akmenų, klupome ir kėlėmės, verkėme ir šypsojomės, laukdavome  kiekvieną savaitę mūsų susitikimų, kad galėtume išlieti skausmą ir pasidžiaugti mažomis pergalėmis, užsibūdavome iki vėlumos, kol sunerimę namiškiai pradėdavo mūsų paieškas. Tačiau drauge, net ir sudėtinga kelionė yra lengvesnė, nes visada jauti palaikantį žvilgsnį, besąlyginį priėmimą ir ištiestą ranką.

Visą laiką buvau rate, kartu, bet tuo pat metu ir atskirai, lyg ekrane stebėdama vyksmą iš šalies, vertindama savo atsakomybę už tai, kas vyksta ir gėrėdamasi šiurpą keliančiais ir gerklę gniaužiančiais moterų pokyčiais. Emocijų audrai sukilus, ji nenurimdavo iki vėlyvos nakties ir banguodavo dar visą kitą dieną, o tada sekdavo pasiruošimas naujam susitikimui, namų užduočių  sudėliojimas, apmąstymai ir, aišku, asmeniniai išgyvenimai.

Kai pagaliau pasiekėme finišo liniją, paprašiau visų dalyvių nuoširdžiai ir atvirai pasidalinti savo potyriais, patirtimi ir rekomendacijomis, pavadinusi  tai “Laišku kitai nuostabiai moteriai”. Esu ne vieną kartą patyrusi gydančia pasidalinimų galia. Atviri ir nuoširdūs pasidalinimai padrąsina, įkvepia, stumtelį kitą žmogų žengti pirmąjį žingsnį pokyčių link. Todėl visada prašau savo renginių dalyvių nuoširdžiai padaryti tai dėl kitų labo. (Siekdama išsaugoti kiekvienos dalyvės privatumą, neminėsiu vardų,  kalba netaisyta).

“Šis ciklas buvo nuostabus ir privertė mane dar kartą susimąstyti ir suvokti, ką darau gerai, ką dar turėčiau keisti savo elgesyje, bendravime su kitais, kur dar galiu tobulėti.

Po kurso jaučiuosi geriau – visos gautos žinios padėjo aiškiau ir giliau suvokti save ir savo gyvenimą.Į visus įvykius ir žmones pradėjau žiūrėti kitaip, bandžiau atsikratyti senų stereotipinių pažiūrų, labiau įsigilinu į kitų žmonių poelgius per jų jausmus.

Džiaugiuosi pokyčiais, kurie vyksta su mano namiškiais. Suprantu, kad gerus, mielus ir paklusnius mylėti yra paprasta ir lengva, bet maištaujantys ir nepaklusnūs vaikai – štai kur išbandymas besąlygine meile!

Man atrodo, kad tapau daug ramesnė savo viduje.O nuostabiausia, kad visom patirtim galėjau saugiai dalintis bendraminčių moterų rate.

Įdomūs namų darbai, duodantys daug naujos patirties! Jaučiu, kad noriu tęsinio.

Kursas “Apie ką moterys tyli?” mane nuramino. Šeštoji pamoka buvo ribinė, po kurios visos mano žinios viduje “susitiko, apsikabino” ir susiliejo į nuostabų “matymą”. Man labai padėjo kurso medžiagos nuoseklumas, konkretumas ir namų darbai, o taip pat mūsų visų nuoširdus atvirumas.

Kiekvienos mano dienos tikslas yra priartėti prie drąsos lygmens ir peržengti tą ribą negrįžtamai. Tik nesustokim…mano nuostabi sielos dalele,Rūta.

Tai ciklas ne tik apie moters tylėjimą, tai ciklas apie Visatą, apie amžiną judėjimą ir prisilietimą prie moteris kaustančių ir tylėti verčiančių baimių. Juk žinojimas išlaisvina sielą, leidžia rinktis, neeikvoti savo jėgų ten, kur beprasmiška. Tai – puikus jausmas.Ar norėčiau tęsinio? Žinoma! Norėčiau, kad ciklas apimtų 14 susitikimų ir galėtume daugiau laiko skirti asmeniniam pasidalinimui.

Jaučiu, kad kaskart atrandu vis naujų dalykų, pažvelgiu į įprastus dalykus kitomis akimis, jaučiuosi stipresnė, labiau pasitikinti savimi, trokštu dar labiau suvaldyti savo mintis. Afirmacijos nuolat su manimi, jos man padeda ir už tai esu dėkinga.

„Pasidalink savo žiniomis. Tai kelias tapti nemirtingam“ rašo Dalai Lama XIV. Dalindamasi Jūs pakeliate mūsų akis aukštyn, protą – tolyn ir sielą – platyn.

Didysis jausmas ir žinojimas glūdi pačiame žmoguje, bet kad tas pajautimas ateitų, turi turėti bendrakeleivių, vedlių, mokytojų. Ačiū, kad esi, kad daliniesi įdomiomis bei prasmingomis kelionėmis. Man gera su tavimi keliauti.

Turiu pripažinti, kad pradžioje buvau pakankama skeptikė. Pradžioje, kol buvo žemiškos temos, pakankamai aišku ir žinoma atrodė, o kuo aukščiau kilom, tuo suvokimas vis mažėjo. Šešta pamoka – visiškas kosmosas, supurtė visus pojūčius. Labai laukiu to laiko, kai tavo paskaita apie šeštą būties planą man atrodys paprasta, žemiška ir suprantama. Suprantu, jog tai tik pradžia, laukia darbas, o tolumoje – rezultatas. Jaučiuosi daug mažiau žinanti, nei pradžioje, kai kursas prasidėjo.“

 

 

 

 

 

Kai susitikome lygiai po metų, paklausiau tų pačių moterų: Ką darėte per tuos metus su tuo, ką gavote?“

Ir vėl kiekviena kurso dalyvė pasakojo apie pokyčius, vykusius per praėjusius metus jų gyvenime. Apibendrindama galiu išvesti keletą pagrindinių gijų, kurios išryškėjo joms žengiant pokyčių keliu:

  • Viduje atsirado daugiau ramybės, žmonės ir įvykiai, anksčiau kėlę erzulį ar pyktį, lyg nejučia išnyko arba surado protui tinkantį pateisinimą ir daugiau nebekėlė rūpesčių.
  • Radosi daugiau pasitikėjimo savimi, į gyvenimą atėjo lėtumas, galimybė vienu metu daryti vieną darbą ir nebekaltinti savęs dėl neįgyvendintų planų.
  • Pasikeitė net tie žmonės artimiausioje aplinkoje, kurių pokyčiais labiausiai buvo abejojama. Šioje vietoje priėjome vieningos išvados, kad pasikeitė gal būt ne tie žmonės, bet kiekvienos dalyvės požiūris. Atsirado daugiau supratingumo, gailestingumo ir atjautos.
  • Gyvenime radosi daugiau džiaugsmingų akimirkų, susitikimų ir kelionių su bendraminčiais.
  • Skausmingai pasikeitė draugų ratas ir pradžioje tai sukėlė liūdesį, nepasitenkinimą ir abejones pasirinkimu. Tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad į tuščią vietą, atėjo nauji žmonės, bendraminčiai, sielos draugai. Kaip sako senovės išminčiai: „nieko nėra pastovesnio už pokyčius“ arba „stovintis vanduo virsta pelke ir pasmirsta“.
  • Atsirado tolerantiškesnis požiūris į kitaip mąstančius, kalbančius ar darančius. Leiskime kiekvienam augti jo pasirinktu ritmu.

Vieningai visos pripažinome, kad gyvenimas netapo lengvesnis, o atvirkščiai – sudėtingesnis, dėl savo nuolatinių ir vis sunkesnių pamokų, patikrinimų ir išbandymų. Tačiau, turbūt nei viena nebenorėtume keistis vietomis, nes šis gyvenimas yra įdomesnis, nors ir pilnas netikėtumų. Nuolatinis savęs išmušinėjimas iš komforto zonos, neleidžia užsisėdėti vietoje, virsti pelke, suteikia vis naujų iššūkių gyvenime. Kiekviena gyvenimo akimirka tapo nuostabia ir džiaugsminga švente, kuria norisi dalintis su aplinkiniais. Atsitraukė  niūrios mintys ir nepasitenkinimas savimi ir aplinka.

Sutartinai nusprendėme tęsti grupės susitikimus, kai iš vienos dalyvės lūpų, lyg netyčia, išsprūdo klausimas, tapęs tema naujam susitikimui: „O kokia aš esu iš tikrųjų?“ Iš patirties žinome, kad nelaistomos gėlės vysta, o bet kuri veikla be nuolatinio palaikymo sunyksta. Taigi, tęsdamos lėtojoje stovykloje padėtus veiklos pagrindus  – eiti lėtai, bet giliai, sukūrėme moterų savitarpio palaikymo grupę, kuri gyvuos tol, kol gyvuos poreikis dalintis patirtimi ir gauti palaikymą, daryti gerus darbus ir skleisti šviesą.

***********************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.