Apie ką moterys tyli?

Kotrynos Lenkauskaitės foto

“Paprastumas užima svarbią vietą mūsų gyvenime, kai ateina pasitenkinimas savimi.“ Saulėtą, “tulpių dienos“, rytą atsiverčiu savo mylimos autorės Sarah Ban Breathnach “Paprastą pilnatvę“, kurią vadinu Moterų Biblija: “Moterimi negimstama, ja tampama. Šiam tapsmui reikia laiko. Reikia laiko apmąstyti, laiko kūrybiškiems sprendimams, laiko išlįsti iš kokono, laiko mūsų sieninėms spintoms sutvarkyti bei voratinkliams nuo sienų nubraukti, kad galėtume pasinerti į savo esmę.“ Šiems, aukščiau paminėtos, autorės žodžiams, manau, pritars ir daugelis moterų, kurios yra mano Kelio bendrakeleivės.

Šventės, kaip ir žmonės, yra apgaubtos mitais ir įsitikinimais, nuspalvintos įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Ši diena mano vaikystėje asociavosi su “tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“, vėliau ji įgavo niūresnį atspalvį, nes turėjo etiketę “tarybinė“, vėliau, pasikeitus laikmečiui ir išdrįsus nuplėšti etiketę, ji buvo žudoma ignoravimu, šiandien ši diena vėl klesti, įgavusi jau visai kitokį, kovingos moters atspalvį.

Nedaugelis moterų žino, kokios jos didžios iš tikrųjų. Jei tai tiesa, gal visos galėtume sutikti dėl malonaus miglotumo, susijusio su mūsų išore.“ – pritariu autorės žodžiams, nes kiekvieną dieną sutinku tas Didžias moteris, kurios dovanoja pasauliui gyvybę, atjautą, šilumą, meilę, dažniausiai nieko nepasilikdamos sau, besąlygiškai. Todėl man ši diena yra vienybės pajautimo su visa Visatoje esančia Moteriška energija diena. Siunčiu savo meilę ir dėkingumą visoms Moterims, kurios buvo, yra ir dar bus mano gyvenime, visoms šiandien budinčioms prie sergančių vaikų ir tėvų, visoms besidžiaugiančioms savo vaikaičiais, visoms išdrįsusioms pasakyti “ne“ atgyvenusiems santykiams, pasiryžusioms tvirtai ir drąsiai eiti naujuoju, savo Širdies Keliu, susidraugauti su šaltiniu, savo tikruoju “aš“ , visoms pradedančioms savo vidines ekspedicijas ir toms, kurios dar nedrįsta, bet, tikiu, kad išdrįs. Mintis – galinga jėga, mintis, sustiprinta moteriška intuityvia emocija, prilygsta uraganui. Drugelis, savo švelniu sparno prisilietimu, gali sukelti tikrą audrą, ji išvalo visa, kas atgyveno, neverta bijoti audros, nes po jos padangę visada nušviečia saulė!

Su dideliu džiaugsmu širdyje dalinuosi ką tik pasibaigusio asmeninių transformacijų kurso “Apie ką moterys tyli?“ dalyvių atsiliepimais. Kiekvienas kursas transformuoja ir mane pačią, nes aš esu dalis Jūsų. Esu dėkinga Jums visoms už mano vidinius ir išorinius pokyčius. (Atsiliepimai spausdinami su autorių sutikimu.)

“ Apie kursą sužinojau iš draugės, todėl pasirinkti buvo labai lengva. Noras kažką keisti jau senai nedavė ramybės, tad pasitaikius puikiai progai – nedvejodama sutikau . Atėjau kaip baltas tuščias lapas, buvau visiškai atvira pokyčiams, naujoms mintims ir potyriams. Todėl esu visiškai patenkinta tuo, ką sužinojau, patyriau ir esu dėkinga už sužadintą norą nepaleisti ir judėti savęs pažinimo keliu. Atėjusi sau išsikėliau tikslą: išmokti mylėti save, besąlygiškai mylėti kitus ir į viską žiūrėti per “teigiamus akinius”. Galiausiai visu tuo dalintis ir su kitais! Visko pasiekti dar nepavyko, bet stengiuosi. Pradėjau labiau mylėti save ir skirti sau daugiau laiko. Pabūti viena, pažiūrėti gerą filmą, išeiti pabendrauti su draugėmis, lankyti šiuos (ateityje kitus) kursus. Vis dažniau pagalvoju ko noriu aš, o ne ko nori likę šeimos nariai, net ir tokiose paprastose situacijose kaip maistas! Besąlygiškai mylėti nėra lengva… išlenda pyktis ir kitos emocijos, su kuriomis dar reikia padirbėti. Kursą rekomenduočiau visiems, norintiems į pasaulį ir tarpusavio santykius pažvelgti kitaip. Esame per daug įsisukę į buitį ir elementarius poreikius, kad susimąstytume apie savo tikrąją čia buvimo prasmę. Todėl apibūdinčiau šiuos kursus kaip savęs tobulinimo ir gyvenimo prasmės suvokimo.“ (Rasa)

“Pokyčių įvyko daug, o tai – tik septynios savaitės, jie milžiniški. Pirmiausia, aš atėjau norėdama išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tapo realu. Aš galiu tai padaryti. Antra, aš susigražinau gebėjimą būti laiminga bei mėgautis buvimu čia ir dabar. Nebeįsivaizduoju dienų be saviugdos: dienoraščio, koliažų, afirmacijų, nendrės metodo, meditacijų. Dabar man jų reikia lyg vandens ar oro. Mano požiūris į žmones pasikeitė. Aš tapau lankstesnė, atlaidesnė, išmokau klausytis, dar ne tobulai, bet jau klausau, ne tik kalbu. Labiau myliu save, priimu tokią kokia esu. Suvokiau savo ydas, priimu jas, dirbu su jomis ir vis tiek save myliu. Mano santykis su mama pasikeitė kardinaliai. Tiesiog myliu ją ir mėgaujuosi buvimu su ja be jokių sąlygų. Tai yra nepaprastai geras jausmas. Esu kitokia santykyje su vyru bei savo vaikais: gerokai daugiau kantrybės. Tikrai nesu tobula ir dar daug reikia mokytis, bet tikrai žinau, kad esu kitokia: matau plačiau, esu geresnė, atsiverčiau Kūrėjui daug labiau nei bet kada anksčiau. Išmokau dėkoti, atleisti, paleisti.Tai yra nuostabios išminties pamokos, kurios vedą į besimėgavimą čia ir dabar bei gražesnį rytojų.

Mano intencija buvo išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Labai džiaugiuosi, nes gavau įrankius kaip tai daryti, atradau savyje ramybę, pusiausvyrą, kas leidžia man įsiklausyti. Kelis kartus labai stipriai ir aiškiai galėjau kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tokia patirtis, kuri tik parodo, kad valdant protą ir pasitikint Visata ir Kūrėju, atvira, pilna meilės širdimi, lydima Kūrėjo galiu daryti stebuklus.

Apie kursą sužinojau iš lektorės laiško. O pati jau ieškojau informacijos, kur galėčiau pasimokyti apie čakras. Tai viršijo mano lūkesčius. Eidama į kursą maniau, kad bus daug rašymo, teorijos apie čakras, kažką dar moteriškai aptarsime, tačiau tokio gylio ir dvasingumo, tokios išminties ir sąmonės plėtros tikrai nesitikėjau. Ačiū.

Rekomenduočiau šį kursą moterims, kurios užsisklendę ir gyvena baimėje, kurios bijo veikti, kurios nepasitiki savimi ir toms, kurios yra vyrai, kurios daug dirba, užsimiršta apie save. Tai kursai ne tik apie čakras ir tikrai ne tik vadovėlinės žinios ar teorija. Tai kur kas giliau ir prasmingiau. Tai emocijos, išgyvenimai, intelektualiniai ir dvasiniai dalykai, kurie tave veda per skirtingus planus, per skirtingus išgyvenimus ir atveda į pokytį: savęs pažinimą ir meilę gyvenimui. Labai ačiū Rūta už transformaciją, kuri ne tik moko žvelgti į pasaulį kitomis akimis, jį užuosti, išgirsti, bet ir jausti pasaulį širdimi, įsileisti į save, o teisingiau atrasti savyje Kūrėją. Tai yra labai daug. Nuoširdus ir didelis AČIŪ. (Kristina)

**************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Penktadienio mintys. Sustabdyti laiką.

Vienintelis dalykas, kurį norėčiau padaryti dabar – tai sustabdyti laiką!

Lyg išprotėjusios pražydo slyvos, obelys ir ievos, girdamosios savo žiedų baltumu išsiilgtoje dangaus žydrynėje. Pievas geltonai nutaškė pienės ir plukės, o darželius išmargino nenusakomo margumo tulpės.

Jau ne pirmą pavasarį pastebiu, kad šis žydėjimo laikotarpis ne praeina, o pralekia kosminiu greičiu, įtraukdamas į savo beprotišką greitį visus ir mane. Todėl aš norėčiau sustabdyti laiką, kad galėčiau ilgiau pasidžiaugti žydėjimu – aukščiausius virpesius gamtoje spinduliuojančiu laiku. Todėl sąmoningai tai darau – stabdau laiką ir lėtai leidžiu sau būti, ne veikti…

Ir dar yra viena priežastis, kodėl noriu stabdyti laiką: tik (arba jau) septynios dienos praėjo (o gal pralėkė) po, tradiciniu tapusiu, moterų rato susirinkimo Birštone. Trys dienos, kupinos pačių spalvingiausių emocijų, gilių išgyvenimų, bei vidinių transformacijų, pralėkė kaip trys akimirkos. Todėl aš noriu sustabdyti laiką ir dar kartą išbūti tame virsme, kuris, kiekvieną kartą, mums susitikus, paveikia ir vedėjas ir dalyves. Nes, pasak Richardo Bacho, visi mes esame atlikėjai, mokiniai ir mokytojai.

Širdis apsipila džiaugsmu, kai matau moters veide tyrą, nesuvaidintą šypseną, nors jis atvažiavo čia pagydyti savo sudaužytos širdies. Saldaus gerumo banga pasklinda krūtinėje, kai penktadienio vakarą prieš mus sėdėjusi rūsti karė, nusimetusi savo šarvus ir kardą, virsta švelnia ir takia moteriška būtybe. Apima pilnatvės jausmas, kai matau, kaip iš nedrąsios, lyg pirmokutė, mergaitės, į viską žvelgiančios nepatikliai ir su baime, gimsta savimi pasitikinti, švelni moteris, kuri kupina dėkingumo širdimi grįžta pas savo dukrą, dovanojusią mamai tokias nuostabias patirtis. Dr.Bachas rašė, kad vaikai ateina į mūsų gyvenimą, kaip mūsų mokytojai ir gali būti daug brandesnės dvasinės būtybės, nei tėvai.

Būnant šiame sakraliame  bendraminčių rate, gera jausti viduje ir išorėje pulsuojančią moterišką energiją – visuomet globojančią, užjaučiančią, suprantančią, palaikančią ir visuomet be smerkimo ar vertinimo. Kad patirtume virsmą išoriniame gyvenime, pirmiausia turime patirtį virsmą savo viduje. Nuolat kartoju šią žinią moterų rato dalyvėms: į moterų ratą mes renkamės ne dėl to, kad esame nusistačiusios prieš vyrus. Čia susirenkame, kad išgrynintume arba net iš naujo atrastume savo moteriškumą, kurio taip trokšta pasaulis. O pasaulis – tai mes pačios, mūsų šeimos ir mūsų aplinka. Todėl iš tokių susitikimų mes grįžtame kitokios. Kokios? Apie tai pasakoja jau ne viename renginyje dalyvaujančios moterys, joms pritaria ir tos, kurios, nugalėjusios savo vidinius demonus, išdrįsta leistis į šią nuostabią kelionę. Ar jau pastebėjote jas? Kartais jos, paklaustos, kaip sekėsi, gali tik nusišypsoti, svajingai užmerkti akis ir…nieko neatsakyti. Nes tai, kas įvyko jose nenusakoma žodžiais.

Jau antrą kartą moterų atsiskyrimo savaitgalį vedu su mano sielos bičiule, mokytoja bei terapeute Ugne. Ruošdamos kiekvieną renginį, pačios pereiname per tas žarijas, per kurias ruošiamės siųsti dalyves, pačios išgyvename vidines transformacijas, džiaugiamės ir verkiame kartu. Tai yra neišvengiama proceso dalis. Kad išgyventume gėrį, turime patirtį skausmą, kuris išgrynina ir parodo savybes, su kuriomis dar reikia dirbti. Kai išgyveni savo skausmingas patirtis , t.y. “eini į areną” susikauti su savo vidiniais demonais ir, kai krenti veidu į purvą, padėti tau atsikelti gali tik tas žmogus, kuris drauge su tavimi murkdosi  tame pačiame purve. Tokius procesus išgyvenome visos, tačiau tai vyko saugioje aplinkoje ir visuomet ranką ištiesdavo šalia esanti, visada atjaučianti ir palaikanti kita moteris. Ir kad viskas nebūtų taip liūdna ir graudu, mes linksminomės ir juokėmės iš savo ydų – vaikščiojome apsiavusios “aukos kaliošais”, o po to šokome ratu, džiaugsmingai ištaškydamos  skausmo likučius ir paversdamos juos nerūpestingu klegesiu.

Renginį apvainikavo moteriškąjį kūrybinį pradą išaukštinantis  bendros mandalos kūrimas, kuriame apjungėme du pradus – kuriantįjį ir griaunantįjį, simboliškai įprasmindamos paleidimo neišvengiamumą ir besąlyginio dalijimosi malonumą. Moteriškai ir rūpestingai sudėliojusios mandalos ornamentus iš kruopų, mes įkūnijome savo ateities planus, tada, sugriaudamos mandalą, paleidome tai, kas mums atitarnavo ir nebėra harmoninga. Simboliškai išbarstėme kruopas laukuose ir paupyje, pasidalindamos su paukščiais, pasijausdamos visumos dalimi ir mėgavomės, kad galime duoti iš pertekliaus ir gausos.

Atsisveikindamos stovėjome ant upės kranto, žiūrėjome į amžinai tekančią upę ir buvome, kaip ta upė, kuri tik teka, kartais nešdamasi drauge valteles, medžių šakas ar lapus, tačiau ji visada teka pirmyn, nelaukdama pakrantėse įstrigusių valtelių, medžių šakų ar lapų.

Todėl aš noriu sustabdyti laiką… Pabandom kartu?

 

 

 

 

 

 

 

 

**************************************************************************************

Kitas moterų rato renginys: “Laiminga moteris -galinga moteris“  įvyks 2018 rugsėjo 7 – 8 – 9 d.d. Birštone. 

Džiugi žinia yra ta, kad į rugsėjo mėnesio renginį jau užsiregistravo aštuonios moterys! Netrukus paskelbsime apie renginį facebook socialiniame tinkle. Kaip visuomet, savo vietą galėsite užsitikrinti registruodamos ir sumokėdamos avansinį mokestį.

*************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Negalima sutrumpinti kelio ten, kur verta eiti

PENKTADIENIO PAMĄSTYMAI.

Kodėl šiandien aš vis bijau žengti dar vieną žingsnį?

Nes tai baisu.

Nes ten tamsu, painu, ten – tikras labirintas.

Nes ten gali būti dar blogiau, nei dabar,

Todėl geriau pakentėsiu, iškęsiu viską, aš viena, pati, galiu viską, nereikalingi man jokie pamokymai ir jokie mokytojai…

O pagrindinis atsakymas slypi tame, kad bet koks išėjimas iš “komforto zonos“ ( labai jau madingas posakis, o kodėl turėčiau iš jos išeiti, jeigu ten jaučiuosi komfortiškai?) sukelia pažeidžiamumo ir nesaugumo jausmą.

Pasak socialinių mokslų daktarės Brene Brown, kiekviena, kardinalių sprendimų reikalaujanti gyvenimiška situacija yra lyg ėjimas į areną, kurioje neegzistuoja joks komfortas, nėra jokio saugumo, tačiau, jei norime likti ištikimi savo vertybėms, turime išdrįsti ir surizikuoti.

Kokios tai akimirkos, kai aš “ einu į areną“? Tai gali būti : atleidimas iš darbo, žinia apie sutuoktinio neištikimybę, vaiko melas, nusivylimas darbe, draugo išdavystė ir daug kitų situacijų, kai aš pasijaučiu pažeidžiama ir nesaugi. Jeigu tokias akimirkas užfiksuosime, pripažinsime jas, tai bus akimirkos “veidu į purvą“.

“Kai neigiame savo skausmingas istorijas, jos mus įvardija. Kai jas pripažįstame, galime patys parašyti joms pabaigą“. (Brene Brown)

Jau skaitydami šias eilutes turbūt atpažįstate tas savo gyvenimo situacijas, kuriose pasijautėte “veidu į purvą“ ir nei kalbėti neverta, kad kristi skauda ir… gėda, ir “ar matė kas nors?“ ir  “ką apie tai pagalvos kiti?“

Tačiau, kaip bebūtų, keltis reikia ir atsikėlimas būna be jokių sėkmės garantijų. Tačiau tai – vienintelis kelias  įveikti įsiskaudinimą!

Atsitiesti – tai nuoširdžiai pripažinti tai, kas įvyko, o parašyti laimingą pabaigą -tai pripažinti ką gero iš to pasimokėme. Tik tada ateina visavertis gyvenimas, t.y. gyvenimas, jaučiant savo vertę, išlaikant savo autentiškumą ir pripažįstant tikrąją savastį.

 

“Negalime sutrumpinti kelio ten, kur iš tiesų verta eiti“ (Beverly Sills)

“Sinchroniški susitikimai – tarsi veidrodžiai, atspindintys dalelę mūsų pačių. Norėdami augti, turime gerai įsižiūrėti. Sinchroniškumas slepia pažadą, kad, pasikeitus mūsų vidui, pakis ir išorinio gyvenimo elementai. Jei žmonės ir įvykiai mūsų gyvenime yra tokie, kokius patys pritraukėme, tada akivaizdžiai atsitiktiniai mūsų gyvenimo įvykiai iš tiesų nėra tik atsitiktinumas.“ (Jean Shinoda Bolen)

“Sąmoningumo, kaip ir pilietiškumo, ugdymo kelias ilgas. Lepus ir tingus, neatsakingas ir pilnas puikybės žmogus mumyse kartais ima viršų. Jei pasijunta neįvertintas, numoja ranka, ir baigiasi mūsų iniciatyva. Sunku kovoti už tuos gerus dalykus, kuriais tikime ar manome, kad tikime. Greičiausiai tas tikėjimas netvirtas, jei neįstengiame sėti grūdo, neužuosdami pyrago, nesileidžiame kelionėn tamsoje į nežinią. (Algirdas Toliatas)

 

Sunkumai, su kuriais susiduriame, gali būti gniuždantys, bet nepriklausomai nuo sunkumų dydžio, mes keliamės ir einame pirmyn. Tik šiame procese mes mokomės įvardinti savo emocijas ir jausmus, tik tokiu būdu mes augame dvasiškai ir žengiame pirmyn ir aukštyn.

Tai tokie skaitiniai, mintys ir pamąstymai kilo šį penktadienį, kuris katalikiškame pasaulyje pavadintas didžiuoju, vedantis didelio laukimo link. Laukimo, kai atgimsta dievas – tas, kuris gyvena kiekvieno mūsų širdyje, tas, kuris šnabžda tyliai ir išgirsti jį galime tada, kai nutildome rėkiantį ego.

 

Tylaus, šviesaus ir ramaus jums klausymosi!

 

*************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Pasaulio moterų vienybės ratas kovo 8 – ąją

Nors už lango spaudžia šaltis, bet viduje jaučiama pavasarinė nuotaika, o su ja ir kovo 8-oji. Gal būt iš seniau tempiame nuvalkiotą šios dienos viziją, kai kurios priimame ją kaip šventę, kai kurios – ne. Pasaulis margas.
Pernai, sužavėta pasaulinio moterų judėjimo pakviečiau savo pažįstamas moteris į bendrą meditaciją: tąkart, ant Nemuno kranto stovėjome trise: Jurgita, mano auksaspalvė Flora ir aš. Buvome pradininkės. O kai šiais metais išgirdau to ritualo dalyvės nuomonę, kad buvo įsimintina ir gera, manęs nepaleido pasiryžimas tęsti šią tradiciją toliau.
Aš pati šiais metai Moterų vienybės ritualą – meditaciją atliksiu Airijoje, ant jūros kranto (ten vykstu vesti aromaterapijos užsiėmimų).
Na, o jūsų, pasiliekančių čia prašau būti šios gražios iniciatyvos tęsėjomis. Kviečiu visas moteris, mano Gyvenimo Kelio bendrakeleives jungtis į visos Žemės planetos moterų ratą – meditaciją.

Paskirkime šiai dienai intenciją: „ Esu vienyje su visomis moterimis visuose išmatavimuose, jaučiu besąlyginę meilę ir palaikymą, siunčiu savo širdies šilumą, atjautą ir palaikymą. Tebūnie visose širdyse taika.“

  1. “Šventovės paruošimas“

„Jūsų šventa vieta yra ten, kur norisi sugrįžti vėl ir vėl.“ (Joseph Campbell)

Išsirinkite tokią vietą. Tai gali būti jaukus kambarys, jogos salė, jūsų mylima ar jėgos vieta gamtoje: miške, prie jūros ar ant upės kranto (jei leidžia oro sąlygos). Jeigu ta erdvė viduje – išvalykite ją smilkalais ar garindami eterinius aliejus, uždekite žvakes, sukurkite altorėlį – iš mineralų, statulėlių – pasitelkite savo kūrybiškumą ir intuiciją. Kiekviena moteris gali atnešti ir padėti savo mineralą, papuošalą ar amuletą, jis bus pakrautas ypatinga ritualo energija. Galite pamerkti gyvų gėlių puokštę ir po to padovanoti kiekvienai dalyvei po žiedą.

Pakvieskite prisijungti savo bendradarbes, seseris, dukras, mamas, močiutes. Galite suburti kitas moteris arba atlikti ritualą su pačia brangiausia moterimi – savimi, jeigu taip norisi.

  1. Ritualo pradžia.

Galite išsitraukti po kortą, numatyti intenciją, paklausti patarimo ar prašyti vedimo Jūsų kelyje.

AFIRMACIJOS, KURIAS GALIMA KARTU AR PO VIENĄ PERSKAITYTI.

( galima išrašyti ant atskiro lapo ir išdalinti dalyvėms)

 [Aš jaučiu poreikį dalyvauti, nes girdžiu širdies kvietimą dalyvauti bendroje viso žemės rutulio moterų meditacijoje, kurios intencija yra atleisti ir mylėti.]

[Aš tikiu ir pasitikiu visomis aukščiausiomis jėgomis ir procesais, kurie vyks moterų rato meditacijos metu]

[Aš tikiu, kad visos transformacijos, kurios įvyks meditacijos metu ar po jos pasitarnaus didžiausiam mano ir Visatos gėriui pačiu harmoningiausiu būdu. Tebūnie.]

[Aš esu pilnai atsakinga tik už save ir tai kas vyks su manimi viso proceso metu.]

Prisistatymas: kiekviena ritualo dalyvė ( jei esate viena, taip pat atlikite šį žingsnį) pasako:

  1. INTENCIJĄ ( kodėl dalyvauja);
  2. VIENAS ŽODIS – kaip jaučiasi;
  3. TRYS ŽODŽIAI – save apibūdinantys malonūs žodžiai.

Susipažinimas:

  1. Įkvėpdamos pažvelkite kiekvienai moteriai į akis ir įžvelkite nuostabią deivę, nusišypsokite akimis ir lūpomis. (Jei esate viena, galite naudoti veidrodį).
  2. Užmerkite akis, keletą kartų įkvėpkite pilvu, per nosį, o iškvėpkite per nosį, dar keletą kartų pakvėpuokite pilnu kvėpavimu. Nuraminkite protą, pajauskite kiekviena savo kūno ląstele, kad esate „čia ir dabar“. Ištarkite tyliai viena po kitos ratu: “esu čia ir dabar“.
  3. Toliau kvėpuokite pilnu kvėpavimu, girdėkite išorinius garsus, užuoskite kvapus, stebėkite savo kūną: atpalaiduokite pečius, žandikaulį, liežuvio galiuką laikykite prie viršutinio gomurio, stebėkite savo mintis.
  4. Pagalvokite apie VIENĄ dalyką, kurį norėtumėte paleisti (atsisakyti) ir VIENĄ, kurį norėtumėte gauti. Pvz.: aš paleidžiu nerimą/ nepasitikėjimą ir priimu ramybę/ pasitikėjimą. Tardami sau šiuos žodžius prijunkite rankų gestus: paleidžiant pasiųskite tai nuo savęs (galite pasiųsti į Kūrėjo šviesą), o priimant – delnais priimkite į krūtinės vidurį.

 PRISTATYTI TAISYKLES:

  • ritualo metu galioja visiškas konfidencialumas (viskas, kas vyksta, lieka viduje ir neišnešama, niekam nepasakojama);
  • prisiimama atsakomybė už tai, kas vyksta;
  • jokių komentarų nei dėl elgesio, nei dėl reakcijų;
  • stebėti savo reakciją – siųsti tik besąlyginę meilę ir palaikymą kitai dalyvei. Pvz.: Aš suprantu tave. Aš palaikau tave. Tu esi nuostabi.
  • Visos emocijos yra geros! Į bet kokią reakciją atsakyti tik meile ir palaikymu, jei kita moteris nori, atsiklausus, galima apsikabinti ją ( jeigu ji norėtų išsiverkti)
  • Jokių foto proceso metu! Atsiklausti ar moterys nori būti fotografuojamos ir/ ar publikuojamos viešai socialiniuose tinkluose. Jei yra noras ir sutikimas, bendrą fotografiją padarykite pabaigoje.

Širdies meditacija ( jeigu pageidaujate gauti audioįrašą – parašykite man:leruta@gmail.com)

Pabaiga.

  1. Pašvęskite šią praktiką visiems kenčiantiems žemėje.
  2. Pasidalinkite potyriais ( jei norisi). Galima ir labai sveikintina, jei užrašysite juos ar įžvalgas, kurios atėjo meditacijos metu į savo „stebuklingų minčių užrašinę“. J
  3. Galima manifestuoti – esamuoju laiku išreikšti ir užrašyti apie tai, kas norite, kad būtų jūsų gyvenime. Vėliau galima tai skaityti ir, aišku, daryti žingsnius, kad tai įvyktų. „Dievas juk neturi kitų rankų, kaip tik jūsų visiems darbams atlikti“.
  4. Pabaigoje  galite „išsijungti“ arba įsižeminti: paplekšnoti delnais visą kūną, patrepsėti, pašokinėti arba net pašokti pagal nuotaikingą muziką.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

***************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Apie ką moterys tylėjo visus metus?

 

“Tyla nėra tuštuma, joje slypi visi atsakymai.“

“Išmok išgirsti tylą savyje ir suprask, kokia ši akimirka prasminga.“ (Išmintis iš interneto)

Kai du tūkstančiai septynioliktieji pasibeldė į duris,mano galvoje susidėliojo ilgai nešiotas seminaras moterims pavadinimu „Apie ką moterys tyli?“ Keistas, tačiau tuo pat metu intriguojantis pavadinimas jau seniai nedavė ramybės, juk dažniausiai rašoma apie tai, ką moterys galvoja arba kalba, o pasidalinus mintimis su bičiulėmis, sulaukiau vieningo jų palaikymo. Tylos tema visu savo aštrumu ir skaudumu prasiplėšė man bendraujant su moterimis, vedant stovyklas ir seminarus. Ir nors kalbėdavomės  skirtingomis temomis, diskusijų gale užkliūdavome už temų, kurios išspausdavo ašaras ir net raudas, atverdamos slapčiausias moterų sielos kerteles, apnuogindamos metų metais slėptas žaizdas.

Kiekvienas mūsų susitikimas, kuris vykdavo vieną kartą savaitėje, beveik du mėnesius, suteikdavo ne tik naujų žinių koncentratą ( čia pasitarnaudavo mano perfekcionizmas ir noras perduoti kuo daugiau). Visos gaudavome visiškai naujų pojūčių, potyrių bei atradimų. Nebuvau išimtimi ir aš, nes, pasak mano mylimo rašytojo Richardo Bacho,  „visi mes esame mokiniai, atlikėjai, mokytojai“. Ir dar – „geriausiai mokai to, ko pačiam reikia išmokti“. Čia jau šimtu procentu patikrinta!

Taigi, septynios moterys, septynias savaites ( skaičių magija ar sutapimas?) drauge kopėme į savęs pažinimo kalnus, leidomės į paslaptingus tarpeklius, kliuvome už pakelės akmenų, klupome ir kėlėmės, verkėme ir šypsojomės, laukdavome  kiekvieną savaitę mūsų susitikimų, kad galėtume išlieti skausmą ir pasidžiaugti mažomis pergalėmis, užsibūdavome iki vėlumos, kol sunerimę namiškiai pradėdavo mūsų paieškas. Tačiau drauge, net ir sudėtinga kelionė yra lengvesnė, nes visada jauti palaikantį žvilgsnį, besąlyginį priėmimą ir ištiestą ranką.

Visą laiką buvau rate, kartu, bet tuo pat metu ir atskirai, lyg ekrane stebėdama vyksmą iš šalies, vertindama savo atsakomybę už tai, kas vyksta ir gėrėdamasi šiurpą keliančiais ir gerklę gniaužiančiais moterų pokyčiais. Emocijų audrai sukilus, ji nenurimdavo iki vėlyvos nakties ir banguodavo dar visą kitą dieną, o tada sekdavo pasiruošimas naujam susitikimui, namų užduočių  sudėliojimas, apmąstymai ir, aišku, asmeniniai išgyvenimai.

Kai pagaliau pasiekėme finišo liniją, paprašiau visų dalyvių nuoširdžiai ir atvirai pasidalinti savo potyriais, patirtimi ir rekomendacijomis, pavadinusi  tai “Laišku kitai nuostabiai moteriai”. Esu ne vieną kartą patyrusi gydančia pasidalinimų galia. Atviri ir nuoširdūs pasidalinimai padrąsina, įkvepia, stumtelį kitą žmogų žengti pirmąjį žingsnį pokyčių link. Todėl visada prašau savo renginių dalyvių nuoširdžiai padaryti tai dėl kitų labo. (Siekdama išsaugoti kiekvienos dalyvės privatumą, neminėsiu vardų,  kalba netaisyta).

“Šis ciklas buvo nuostabus ir privertė mane dar kartą susimąstyti ir suvokti, ką darau gerai, ką dar turėčiau keisti savo elgesyje, bendravime su kitais, kur dar galiu tobulėti.

Po kurso jaučiuosi geriau – visos gautos žinios padėjo aiškiau ir giliau suvokti save ir savo gyvenimą.Į visus įvykius ir žmones pradėjau žiūrėti kitaip, bandžiau atsikratyti senų stereotipinių pažiūrų, labiau įsigilinu į kitų žmonių poelgius per jų jausmus.

Džiaugiuosi pokyčiais, kurie vyksta su mano namiškiais. Suprantu, kad gerus, mielus ir paklusnius mylėti yra paprasta ir lengva, bet maištaujantys ir nepaklusnūs vaikai – štai kur išbandymas besąlygine meile!

Man atrodo, kad tapau daug ramesnė savo viduje.O nuostabiausia, kad visom patirtim galėjau saugiai dalintis bendraminčių moterų rate.

Įdomūs namų darbai, duodantys daug naujos patirties! Jaučiu, kad noriu tęsinio.

Kursas “Apie ką moterys tyli?” mane nuramino. Šeštoji pamoka buvo ribinė, po kurios visos mano žinios viduje “susitiko, apsikabino” ir susiliejo į nuostabų “matymą”. Man labai padėjo kurso medžiagos nuoseklumas, konkretumas ir namų darbai, o taip pat mūsų visų nuoširdus atvirumas.

Kiekvienos mano dienos tikslas yra priartėti prie drąsos lygmens ir peržengti tą ribą negrįžtamai. Tik nesustokim…mano nuostabi sielos dalele,Rūta.

Tai ciklas ne tik apie moters tylėjimą, tai ciklas apie Visatą, apie amžiną judėjimą ir prisilietimą prie moteris kaustančių ir tylėti verčiančių baimių. Juk žinojimas išlaisvina sielą, leidžia rinktis, neeikvoti savo jėgų ten, kur beprasmiška. Tai – puikus jausmas.Ar norėčiau tęsinio? Žinoma! Norėčiau, kad ciklas apimtų 14 susitikimų ir galėtume daugiau laiko skirti asmeniniam pasidalinimui.

Jaučiu, kad kaskart atrandu vis naujų dalykų, pažvelgiu į įprastus dalykus kitomis akimis, jaučiuosi stipresnė, labiau pasitikinti savimi, trokštu dar labiau suvaldyti savo mintis. Afirmacijos nuolat su manimi, jos man padeda ir už tai esu dėkinga.

„Pasidalink savo žiniomis. Tai kelias tapti nemirtingam“ rašo Dalai Lama XIV. Dalindamasi Jūs pakeliate mūsų akis aukštyn, protą – tolyn ir sielą – platyn.

Didysis jausmas ir žinojimas glūdi pačiame žmoguje, bet kad tas pajautimas ateitų, turi turėti bendrakeleivių, vedlių, mokytojų. Ačiū, kad esi, kad daliniesi įdomiomis bei prasmingomis kelionėmis. Man gera su tavimi keliauti.

Turiu pripažinti, kad pradžioje buvau pakankama skeptikė. Pradžioje, kol buvo žemiškos temos, pakankamai aišku ir žinoma atrodė, o kuo aukščiau kilom, tuo suvokimas vis mažėjo. Šešta pamoka – visiškas kosmosas, supurtė visus pojūčius. Labai laukiu to laiko, kai tavo paskaita apie šeštą būties planą man atrodys paprasta, žemiška ir suprantama. Suprantu, jog tai tik pradžia, laukia darbas, o tolumoje – rezultatas. Jaučiuosi daug mažiau žinanti, nei pradžioje, kai kursas prasidėjo.“

 

 

 

 

 

Kai susitikome lygiai po metų, paklausiau tų pačių moterų: Ką darėte per tuos metus su tuo, ką gavote?“

Ir vėl kiekviena kurso dalyvė pasakojo apie pokyčius, vykusius per praėjusius metus jų gyvenime. Apibendrindama galiu išvesti keletą pagrindinių gijų, kurios išryškėjo joms žengiant pokyčių keliu:

  • Viduje atsirado daugiau ramybės, žmonės ir įvykiai, anksčiau kėlę erzulį ar pyktį, lyg nejučia išnyko arba surado protui tinkantį pateisinimą ir daugiau nebekėlė rūpesčių.
  • Radosi daugiau pasitikėjimo savimi, į gyvenimą atėjo lėtumas, galimybė vienu metu daryti vieną darbą ir nebekaltinti savęs dėl neįgyvendintų planų.
  • Pasikeitė net tie žmonės artimiausioje aplinkoje, kurių pokyčiais labiausiai buvo abejojama. Šioje vietoje priėjome vieningos išvados, kad pasikeitė gal būt ne tie žmonės, bet kiekvienos dalyvės požiūris. Atsirado daugiau supratingumo, gailestingumo ir atjautos.
  • Gyvenime radosi daugiau džiaugsmingų akimirkų, susitikimų ir kelionių su bendraminčiais.
  • Skausmingai pasikeitė draugų ratas ir pradžioje tai sukėlė liūdesį, nepasitenkinimą ir abejones pasirinkimu. Tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad į tuščią vietą, atėjo nauji žmonės, bendraminčiai, sielos draugai. Kaip sako senovės išminčiai: „nieko nėra pastovesnio už pokyčius“ arba „stovintis vanduo virsta pelke ir pasmirsta“.
  • Atsirado tolerantiškesnis požiūris į kitaip mąstančius, kalbančius ar darančius. Leiskime kiekvienam augti jo pasirinktu ritmu.

Vieningai visos pripažinome, kad gyvenimas netapo lengvesnis, o atvirkščiai – sudėtingesnis, dėl savo nuolatinių ir vis sunkesnių pamokų, patikrinimų ir išbandymų. Tačiau, turbūt nei viena nebenorėtume keistis vietomis, nes šis gyvenimas yra įdomesnis, nors ir pilnas netikėtumų. Nuolatinis savęs išmušinėjimas iš komforto zonos, neleidžia užsisėdėti vietoje, virsti pelke, suteikia vis naujų iššūkių gyvenime. Kiekviena gyvenimo akimirka tapo nuostabia ir džiaugsminga švente, kuria norisi dalintis su aplinkiniais. Atsitraukė  niūrios mintys ir nepasitenkinimas savimi ir aplinka.

Sutartinai nusprendėme tęsti grupės susitikimus, kai iš vienos dalyvės lūpų, lyg netyčia, išsprūdo klausimas, tapęs tema naujam susitikimui: „O kokia aš esu iš tikrųjų?“ Iš patirties žinome, kad nelaistomos gėlės vysta, o bet kuri veikla be nuolatinio palaikymo sunyksta. Taigi, tęsdamos lėtojoje stovykloje padėtus veiklos pagrindus  – eiti lėtai, bet giliai, sukūrėme moterų savitarpio palaikymo grupę, kuri gyvuos tol, kol gyvuos poreikis dalintis patirtimi ir gauti palaikymą, daryti gerus darbus ir skleisti šviesą.

***********************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.