Papėdė ar viršūnė?

Rūtosfoto

 

Po trisdešimties savaičių stovyklavimo kalno   papėdėje, atėjo metas apsispręsti – kopti aukštyn,   ar likti čia, papėdėje, kur jau viskas taip pažįstama, įprasta ir, nors ne viskas sekasi gerai, bet galima   kaip nors iškęsti.

  “Ar gali būti dar kas blogiau, nei pilkas, liūdnas gyvenimas, kurio visos dienos vienodos?“ (P.Coelho)

Spalio 13 dieną pabaigėme trisdešimt savaičių   trukusią kelionę – asmeninio augimo programą   “Gyvenu be pykčio“. Šį kelio etapą ėjome kartu – tiek aš, kuri sugalvojau programą, tiek moterys, kurios pasitikėjo manimi ir sutiko dalyvauti. Kai pasakydavau, kad dalyvauju programoje “Gyvenu be pykčio“, dažniausiai išgirsdavau ironišką pastabą: “na ir ką, dabar jau visai nepyksti?“. Kiekvieną kartą ironiškai nuskambėjęs klausimas patvirtindavo, kad pyktis – tai emocija, kuri labai daugelio iš mūsų gyvenimus paverčia pragaru. Šio užmanymo tikslas buvo

  • išmokti atpažinti įvairias, ypač užslėptas pykčio formas;
  • priimti jas ir kūrybiškai transfomuoti;
  • pagrindinė mintis, raudona gija ėjusi per visą programą buvo – atleidimas sau ir kitiems.

Šį kartą į grupę susirinko vienos moterys, na, tai jau seniai nebestebina, ir visų jų keliai ėjo skirtingomis kryptimis. Buvo tokių, kurių baimė neleido dalyvauti programojegavus pirmąją užduotį, o ir pasiteisinimai buvo tokie atpažįstami: “dabar neturiu tam pinigų“, “labai ačiū, bet atsirado kitokių užsiėmimų“, “labai įdomu, bet aš geriau užsiimsiu kuo nors malonesniu, nei knaisiojimasis po savo tamsius užkaborius“. Pačios atkakliausios ir ištikimiausios savo sielos šauksmui išliko ir sėkmingai įveikė tokią ilgą distanciją, nors jų kelias, toli gražu, nebuvo klotas raudonu kilimu. Gyvenime, kaip mūšyje, po mūšio namo sugrįžo pusė karių. Atsiklaususi dalyvių leidimo, dalinuosi jų pamąstymais .

 

“Pirmosios savaitės užduotis įveikti sekėsi sunkiai. Tiek visokių situacijų ir emocijų buvo, stengiausi valdytis pagal aprašymą, kvėpuoti, rašyti, stebėti situaciją iš šono, bet nepavyko. Teko garsiai ir griežtai su savim pasikalbėti . Žodžiu, savaitė buvo įtempta ir parodė, kiek daug reikės mokytis.“ (D.)

Turbut mano didžiausia nelaimė yra ta – kad aš visą laiką vaidinu -tai save iškeliu tai vaidinu auką.“(A.)

 

Buvimas bendraminčių tarpe, saugumo jausmas ir vidinis žinojimas, kad šis kelias tikrai išves į šviesą, suteikė dvasios stiprybės sunkiausiomis akimirkomis nepalūžti ir pasiekti galutinį tikslą.

 

Vos išgirdusi apie programą – supratau, kad to man reikia labai labai. Programa atskleidė tokius dalykus, apie kuriuos nenutuokiau, sudėtingus procesus išaiškino paprastai, pasiūlė priemones, kai kurias tokias įsimintinas (kaip aukos kalioša), kad vos mintis ateina gailėtis savęs – iškyla kaliošų su gėlėmis vaizdas ir …. nusišypsai , jau nebeesi auka.

Ir mintis, kad nereikia teisti kitų, o pasistengti kiekviename rasti tai, ką jis turi geriausio. Kiekvienas sapnuoja savo sapną ir nei vienas nekaltas, kad sapnų vizijos nesutampa. tiesog tai priimi, ir tiek. Esu patenkinta programa, vertinu 10 balų.“(R.)

 

Kai atsigręži atgal, visada apima palengvėjimas, nes užsibrėžtas tikslas jau pasiektas, užplūsta pasididžiavimas, kad pavyko atsispirti visiems gundymams ir trukdžiams ir pilnatvės jausmas, kad tiek daug prasmingų darbų nuveikta, o siela džiūgauja ir krūtinę užlieja šiluma:

 

Tik motyvuotas žmogus ir jo noras keistis, keisti gyvenimiškas, jam nepalankias situacijas, pastūmėja pokyčiams. Didesnė dalis priklauso nuo pačio žmogaus, jo noro tobulėti, judėti į priekį, nepasiduoti gyvenimo iššūkiams, vidinės motyvacijos, valios, tikėjimo, ryžto. Kiekvienas yra unikalus. Ilgai nešiojamas pyktis veda žmogų prie susinaikinimo. Sunkiausi pratimai tie, kuriuose atpažįsti savo tikruosius jausmus, emocijas, kylančius pykčius,išgrynini savo ilgai nešiotą širdgėlą, skaudulį. Sunkiausia pripažinti ir keisti savo elgesio modelį. Protas išryškino, priminė ilgai nešiotus skaudulius, priminė nemalonias situacijas, vėl iš naujo užvirė pyktis, emocijos.“

Man buvo svarbu pasikviesti man nemalonų žmogų į susitikimą. Stebėjau savo emocijas, jausmus. Manau, kad su tuo susitvarkiau. Sušvelnėjau, bet ar sugebėjau atleisti? Nežinau, gal per ilgai trukusi, ne vienerius metus nemaloni situacija paliko kažkokį antspaudą viduje buvo ne iki galo išspręsta. Jaučiu, kad dar nesugebėjau atleisti iki galo.“ (D.)

 

“Įvairų pyktį sukelia vidinis parazitas, kurį reikia atpažint ir „sutramdyti“, nes dėl jo kyla negatyvios mintys apie visokias gyvenimo situacijas. Suėmus pykčiui ar kitoms neigiamoms emocijoms, padeda kvėpavimas. Arba galima leistis valdomai to parazito, kas yra lengviausia, nes nereikia nieko daryti, arba veikti, naudoti energiją darbui su savimi ir su laiku geriau jaustis. Žmogus laisvas pasirinkti, ir gali pats nuspręsti, kaip jam reaguoti.“(D.)

 

Reikšmingiausi pratimai: surašymas savo priešų ar nemėgiamų žmonių teigiamų savybių, pabendravimas su žmonėmis, kuriuos laikiau geresniais ar prastesniais už save (buvo nuostabu); surašymas ką esu gero padariusi kiekvienam savo šeimos nariui ir už ką jiems dėkinga. Taip pat koliažo šeimos tema darymas, nes jis iki šiol stovi matomoje vietoje ir dažnai paskaitau, kad nepamirščiau.(D.)

 

“Sunkiausia buvo atleisti šeimoms nariams, jiems paskambinti ar nusiųsti savo atsiprašymą, naujas mintis. Taip pat, atsikratyti nuoskaudų.“

 

“Kai pakviečiau tam tikrus žmones kavos, supratau, koks nuostabus gali būti bendravimas su jais (nuėmus etiketes).“

 

“Manau, kad tapau šiek tiek sąmoningesnė, pozityvesnė, jaučiu, kad ne visą laiką esu valdoma savo emocijų, jaučiuosi geriau, optimistiškiau. Sumažėjo neapykantos, beviltiškumo jausmas. Stengiuosi kiekvieną vakarą rašyti padėkas. Atkreipiu dėmesį į kvėpavimą, jei susinervinu.“ (D.)

 

Programą sąmoningai užbaigusių dalyvių rekomendacijos tiems, kuriems, gal būt, pokyčiai sukelia baimę, o paskui ir pyktį.

 

“Gyvenau apimta nerimo, depresijos, negatyvumo. Norėjau kažkaip iš to kapstytis, ieškojau būdų. Dėl to ir susiradau Jus, Rūta, ir pradėjau dalyvauti šioje programoje.“

“Programoje paskatino dalyvauti sergantys tėvai. Tai – sunkus periodas, kuris reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų bei jėgų. Ne visada turiu kantrybės, todėl ši programa buvo kaip startas pažinti savo kylančio pykčio tam tikrose sitaucijose priežastis ir jas sušvelninti.

Nuo pat susipažinimo pradžios su mokytoja pajutau, kad tai tas žmogus, kuris leidžia pažinti nežinomus dalykus man priimtinu būdu, ką pateikia vadovė yra gilu, jautru, išjausta, išgyventa.

Įtemptas laikas gyvenime paskatino apsispręsti, kad jau atėjo laikas dalyvauti programoje.

Sunku žodžiais nusakyti kiek daug davė ši programa. Įpusėjus jai, pajutau kaip stipriai keičiasi vidinė būsena, emocijos stresinėse situacijose ir ne tik. Pradėjau tarytum iš šono stebėti save, vertinti savo poelgius. Įgijau vidinės ramybės ir stiprybės. Santykiai su artimaisiais ir aplinkiniais tapo šiltesni, lengvesni, keliantys mažiau įtampos. Pažinimas kylančio pykčio ir patarimai kaip su juo tvarkytis, padėjo konfliktines situacijas išpręsti lengviau ir nesinešioti ilgai „akmens savyje“.

Patirtį įvertinčiau 10 balų. Pasiekti nemaži rezultatai mane pačią nustebino. Negalvojau kiek daug yra pykčio formų.

 Programą rekomenduočiau visiems, kurie pasiruosę pokyčiams, nori suvaldyti ir pažinti savo kylančias blogas emocijas, pagerinti santykius su aplinkiniais ir artimaisiais, t.y. neįkainuojamos žinios, kurias tikrai galima pritaikyti gyvenime praktiškai.“ (Dalia T.)

 

“Įvertinimai: programos apimtis, kiekis ir išdėstymas – 10 balų.  Man patinka koncentruotas ir aiškus medžiagos išdėstymas, be to dar nurodai papildomą medžiagą, video ir pan., jei norėtųsi daugiau. Manau,kad tavo, kaip programos vadovės, vaidmuo – taip pat 10. Sau rašau 9, nes  galėčiau daugiau laiko skirti situacijų  aprašymui, o ne tik žodinei analizei.“ (J.)

 

Kažkuris protingas žmogus yra pasakęs, kad mokymasis nėra tai, ką kada nors galima užbaigti. Ne kartą mane aplankydavo mintis: “o kas toliau?“ Vieno susitikimo metu, terapinės grupės dalyvė išsakė savo nuogąstavimus: “ aš bijau pagalvoti apie tai, kad ši programa baigsis. Ką reikės daryti toliau?“ Manau, kad šie žodžiai nuskambėjo lyg sielos šauksmas ir idėja “ką reikės daryti toliau“ nusileido tiesiog iš dangaus, kai aš sėdėjau mašinoje ir laukiau savo dukros. Kadangi knyga ir užrašai visada keliauja su manimi, tai knyga “atsivertė“ ten kur reikėjo, o mano ranka skubiai užrašė trapias idėjas į sąsiuvinį.

Rūtos sielos koliažas/2011

Taip gimė nauja, asmeninių   transfomacijų programa “Lokio   pažadinimas“. Kodėl lokys? 

Jeigu   pažvelgsime į archaiškas, gyvūnų   totemais besiremiančias filosofines   tiesas, sužinosime, kad lokys mus moko  savistabos. “Lokys ieško seno medžio   drevėje medaus, primenančio   gyvenimo tiesos saldumą. Jeigu norime  įgyti Lokio išminties, turime  įslinkti į savo urvą, kaip į įsčias, pajusti Amžinosios Motinos energiją ir pasimaitinti Didžiosios Tuštumos placenta. Didžioji tuštuma – tai vieta, kurioje rasime teisingų sprendimų bei atsakymų į visus gyvenime iškilusius neaiškumus. Jei šiuo metu iškilo aibė gyvenimiškų klausimų, tikėkime, kad giliai mumyse glūdi ir atsakymai į juos. Visi mes turime galių nuraminti protą, pasinerti į tylą ir išgirsti atsakymą.“ (Jamie Sams, David Carson “Savosios galios ieškojimas pagal gyvūnų išmintį“)

Kopimas į kalną, kaip tam tikrą meistriškumo simbolį, suradimas pačioje snieguotoje viršūnėje lokio urvo, kantrus lokio maitinimas ir prisijaukinimas, norint gauti vienintelį, neįkainojamą lobį – sidabrinį plauką, iš kurio žyniuonė pagamintų stebuklingus vaistus, taip reikalingus išgydyti mylimą žmogų.

LOKIO programos ekspedicija

Tokiam sudėtingam žygiui pasirįžo visos   drąsiausios programos “Gyvenu be pykčio“   dalyvės. Pasiruošimo darbai jau vyksta, ruošiamos   kuprinės, su visa reikalingiausia amunicija – ryžtu,   valia, kantrybe, pasišventimu, ištikimybe savo   siekiams, meile, švelnumu, džiaugsminga   disciplina. Nežinau kaip bus su aukos kaliošais?   Ar pasiims dalyvės juos į šią ekspediciją?

Visus, norinčius kopti į kalna su grupe, kviečiame   registruotis – pareikšti norą. Jiems bus surengta   įvadinė pamoka. Norintys kopti atskirai, be   grupės, taip pat bus priimti.

Registracija vyksta iki lapkričio 30 d. – el.paštu: leruta@gmail.com

LOKIO programa čia:

*****************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Reklama

Penktadienio mintys: talento savininkė

Foto: Aistė Virketė

 

,,Kiekvieną kartą, kai pradedu naują knygą ir žvelgiu į geltonąjį sąsiuvinį, kvapą gniaužia vien pagalvojus, kokio sunkaus darbo imuosi“, rašė Maya Angelou, amerikiečių poetė, rašytoja bei kovotoja už žmogaus teises.

Kai šiandien sėdau prie kompiuterio rašyti ,,Penktadienio minčių“, lyg netyčia atsivertė būtent šie žodžiai ir aš supratau, kad jie – apie mano būseną, kai kiekvieną kartą sėdu rašyti, vis galvodama, ką gi gražaus, protingo ir naudingi kitiems aš perduosiu.

Sarah Ban Breathnach, savo knygoje ,,Paprasta pilnatvė“ taip pat aprašo savo būsenas ir pokyčius, kai ji pradėjo rašyti knygą: ,,patikėk, kad pradėjusi rašyti knygą nė nenujaučiau pasileisianti į safarį ieškoti savo tikrosios “aš“. Kad suprastumėt, kiek mažai pati žinojau, ką parašysiu, pasakysiu, jog iš pradžių maniau, kad imuosi knygos apie tai, kaip gyventi mažiau skubant.“

Kiekvieną kartą, sėsdama rašyti aš jaučiuosi taip pat, niekada nežinau kuria linkme pakryps mano mintys ir ką užrašys ranka, kaip rašė Wayn’as Dayer’is, vedžiojama Kūrėjo. Panašiais savo pastebėjimais dalinasi ir Sarah Ban Breathnach: ,,dažnas menininkas jaučiasi taip, tarsi anksčiau ar vėliau kas nors “demaskuos“, ko gero, anksčiau, nes kūrėjai žino, kad nepaisant aukštesniosios galios, besidarbuojančios su mumis ir per mus, kūrinys pasaulį išvysta menininko vardu. Su šituo jis ir galynėjasi. Nekurdami paniekiname dieviškąją kibirkštį. O kurdami pasijuntame tarsi pasauliui atgręžėme netikrą savo veidą, nes žinome, kad vieni nieko nesukuriame, nors niekas, be mūsų, šito ir nežino. Tačiau apgaulė ir kova baigiasi tą akimirką, kai liaujamės neigę turį talentą ir pripažįstame – nužemintai ir pagarbiai dėkodami – norį tapti jo šeimininkais, besidalijančiais juo su pasauliu. Jei nesirengiame naudotis gabumais tik savo labui, sulauksime globos.“

Kiekvieną kartą, rengdama naują seminarų ciklą ar savaitgalio išvyką, aš būnu kupina įkvėpimo, šviesiausių minčių ir idėjų, tačiau iki galo niekada nežinau, kokiu keliu pakryps seminaras ir kokias pamokas gaus dalyviai, neaplenkiant ir manęs. Kiekvieną kartą esu iš visos širdies dėkinga manim patikėjusiais ir einančiais drauge su manimi neištyrinėtu, tačiau tokiu įdomiu Keliu. Galiu drąsiai sakyti, kad tikėjimas ir padaro stebuklus, nes po kiekvieno seminaro, po keletą savaičių trukusių studijų ar kartu praleisto savęs tyrinėjimų savaitgalio, mes sugrįžtame kitokios, pasikeitusios, atradusios savo talentus ir lobius. Kupinomis meilės ir džiaugsmo širdimis dalijamės gėriu su savo artimaisiais, bendrabarbiais ir kaimynais. Puošiam savo namus ir aplinką, vaišinam ir dalijamės šiluma iš begalinės gausos, iš turėjimo tiek kiek mums reikia ir dar daugiau.Ir vėl nekantraudamos laukiame naujų susitikimų, naujų tyrinėjimų ir atradimų. Kitaip ir negali būti, nes “tikėjimas“ ir yra “tik“ “ėjimas“ savo gyvenimo keliu.

Sugrįžkime šiandien prie talentų. Kaip jautiesi tardama žodį “talentinga“? Kokius savo talentus galėtum užrašyti? Beje, apie rašymo terapijos naudą jau žino ir jaučia jos teigiamą poveikį, ne viena seminarų dalyvė. (Rašydama naudoju moterišką giminę, nes taip yra, kad pati būdama moteris geriausiai suprantu ir dalinuosi žiniomis su moterimis. )

Radau alegorinį pasakojimą iš Naujojo Testamento, kuriame pasakojama, kaip vienas turtuolis, prieš išvykdamas į tolimą kelionę, išdalina savo tarnams talentų monetas. Pirmajam duoda penkias, antrajam – dvi, o trečiajam – vieną. Pirmasis tarnas savo gautuosius talentus tuoj pat paleidžia į darbą ir uždirba nemenką kapitalą. Antrasis – taip pat nuo jo neatsilieka. Paskutinis tarnas, gavęs tik vieną talentą užkasa jį žemėn, nes pabūgsta atsakomybės.

Sugrįžęs turtuolis pakviečia tarnus atsiskaityti. Pirmieji du pradžiugina poną ir nusipelno jo pagyrimų. Trečiasis atėjęs iš karto pradeda aiškintis, kad žinodamas apie pono griežtumą, jis nusprendžia nerizikuoti ir savo talentą saugiai užkasa. Ponas pašėlsta ir atima iš trečiojo tarno talento monetą ir perduoda ją nuovokiausiajam tarnui, sakydamas:“ Kiekvienam turinčiam bus dar pridėta, ir jis visko gausiai turės.“ O atsargųjį tarną įmeta tamsiojon, kur jis ima raudoti, klykti ir griežti dantimis. Nežmoniškai skauda, kai pasaulis nieko nenori tau duoti. Tačiau skausmas nepalyginamai didesnis, tiesiog nepakenčiamas, jei pats savimi netiki ir nieko sau neduodi.“

Kadangi daugelis mūsų stengiamės gyventi atsargiai ir saugiai, mus pasakojimas apie turtuolį ir tris jo tarnus, labai nervina. Tai yra pasakojimas apie kūrybos riziką ir mums, žinoma, labai gaila tarno, palaidojusio savo talentą ir dar savo pono įmesto į belangę. Juk jo atsargumas, atrodo, toks pagirtinas ir priimtinas. Šis pasakojimas ir turėtų mus nervinti, nes  tiek daug žmonių, lygindami savo ir kitų talento dydį, veltui švaisto brangiausius gamtos išteklius – laiką, kūrybinę energiją, emocijas.

Sarah Ban Breathnach siūlo: “ šiandien paprašyk Dvasios atskleisti tavo gabumus, kad juos pažintumei, pripažintumei ir taptum jų šeimininkė. Ar nori, kad tavo gyvenimas būtų turtingesnis? Ar nepalaidojai savo talentų?

Kaip gyvensime turtingiau, dvasingiau ir aistringiau, nenorėdami visiškai nieko sau duoti? Daugelis  mūsų per ilgai gyveno atsargiai, o dar nesiliauja stebėjęsi, iš kur tie jų vargai?

Pasirinkę saugų gyvenimą, kartu priimame pavojingiausią sprendimą savo gyvenime.“

Šis pasakojimas man priminė dar vieną alegoriją – “areną“ ir kiekvieną mano ėjimą į ten, t.y. situaciją, kai, norėdama išsaugoti savo gyvenimo vertybes, aš stoju į kovą, be jokių sėkmės garantijų, labai dažnai krentu veidu į purvą…ir vėl keliuosi. Kiekvieną kartą, atsikelti man padeda šalia manęs esantis žmogus, kuris mane palaiko, supranta ir myli, nes pats yra šalia, kovoja toje pačioje arenoje, tame pačiame purve. Sėdėdama Pompėjos didžiojoje arenoje mąsčiau, kad ši alegorija tokia pat sena, kaip žmonija ir į areną, didesnę ar mažesnę, einame kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Rašydama paskutines eilutes supratau, kad dedikuoju šį tekstą moterims, patikėjusioms, išlikusioms ir dalyvaujančioms naujausiame mano projekte “Gyvenu BE pykčio“, kuris tęsiasi trisdešimt savaičių. Mes beveik artėjame prie pusiaujo, renkamės į susitikimus kartą per mėnesį pasidalinti savo asmeninių tyrinėjimų rezultatais, mes palaikome, įkvepiame ir motyvuojame viena kitą ir mes tvirtai einame kiekviena savo Keliu pirmyn.  Būdamos  šalia viena kitos, mes suvokiame, kad kiekviena “sapnuojame savo sapną“ ir kaip rašo Don Miguelis Ruizas, prisiimame atsakomybę tik už savo sapną, bet gerbiame kiekvieno sapnuotojo sapną.

Mano įkvėpimo šaltiniai ir mokytojai:

*************************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.