Kas yra pabudimas?

Sakoma, kad gamta pabunda po žiemos miego. Lokiai pabunda po žiemos miego. Žmogus irgi pabunda po taip vadinamo “žiemos miego“. Išlenda iš savo jaukaus ir šilto guolio, pasirąžo saulės atokaitoje ir mato – viskas kitaip, šviesiau, spalvingiau, kvapniau, švelniau, ausis suvirpina linksmos paukščių treles, upeliai, pasileidę nuo kalnų, kviečia pasiturkšti. Jaučia žmogus, kad pabudo visai kitoks, nei užmigo. Ar gali taip būti? Dar apsidairo, pasitrina akis ir mato : vieni žmogeliukai jau pabudę, smalsiai žvalgosi, stripinėja, o kiti – dar apsimiegoję slampinėja. Tie, kurie dar nepabudę, stengiasi tuos, kurie jau atsgaivalioję, įtraukti atgal į šiltą guolį, “dėl draugystės“. Na ir kas, kad nelabai gerai jaučiasi, galima pasimuliuoti arba suvaidinti, kad niekas neįtartų, paslampinėti ir pasimatuoti, su kuriais čia geriau? Bėda ta, kad kartą paragavus tikro, negali sustoti: tikro skonio, žodžio, jausmo, pokalbio, santykio, apkabinimo – negali išmainyti į netikrą. Kaip atskirti tikrą nuo netikro? Lengvai – tereikia įsijungti archaišką “skanerį“, širdimi vadinamu, ir žingsniuoti skanuojant aplinką. Na o ten, krūtinės viduryje, tau – “pyp, pyp“ – švelniai supypsi, jei tikra ir – “pyyyp, pyyyp“ – lyg aliarmas, kai netikra. Ir tas antrasis “pyyyp“ – toksai stiprus, kad bėgti norisi tolyn, pasislėpti, o tada vėl tyloje klausytis. “Pyp, pyp“ – vėl švelnus ir tylus, nes tik tavo vieno girdėti. Tokie yra mano pamąstymai apie pabudimą pirmąją balandžio mėnesio dieną.

Foto: Bess – Hamiti
https://pixabay.com

Įkvepiantis toltekų rašytojas Don Miguel Ruiz apie pabudimą rašo:“ Kas yra pabudimas? Įsivaizduokite, kad papuolėte į puotą, kurioje – tūkstančiai žmonių, ir visi girti, išskyrus jus. Esate vienintelis blaivus žmogus. Štai koks tas pabudimas, nes dauguma žmonių, kamuojami savo emocinių žaizdų ir apnuodyti emociniais nuodais, pasaulį mato kitaip. Jie nesuvokia, kad gyvena pragaro sapne. Jie išvis nesuvokia gyveną sapne, kaip žuvis nesuvokia gyvenanti vandenyje. Pabudę puotoje, kurioje visi girti, mes galime užjausti kitus, nes kadaise ir patys buvome neblaivūs. Bet nereikia smerkti tų, kurie gyvena pragare, nes ir patys kadaise ten buvome.“

Indijoje pasakojama tokia sena istorija apie dievą Brahmą, kuris buvo vienui vienas ir be jo nieko daugiau neegzistavo, taigi jam buvo baisiai nuobodu. Vieną kartą Brahma nutarė pažaisti, tačiau neturėjo su kuo. Tada jis savo malonumui sukūrė gražuolę deivę Mają ir nurodė jai ką ji turinti daryti, ši sutiko ir pakvietė Brahmą pažaisti patį nuostabiausią žaidimą. Jis sutiko ir pagal Majos nurodymus sukūrė visą visatą: saulę, žvaigždes, mėnulį ir planetas, gyvūnus ir augalus, vandenynus, viską. Maja buvo labai patenkinta Brahmos atliktu darbu ir pavadino jį “iliuzijų pasauliu“. Tada Maja paprašė Brahmos sukurti tokį protingą ir nuovokų gyvūną, kuris sugebėtų įvertinti tokį unikalų Brahmos kūrinį. Brahma sukūrė Žmogų, daug žmonių, ir nekantraudamas laukė, kada prasidės žadėtasis žaidimas. Tuomet Maja padalino Brahmą į tūkstančius mažų gabalėlių ir įdėjo kiekvienam žmogui po vieną. “Štai dabar prasideda žaidimas!“ Ji privertė Brahmą užmiršti, kas jis esąs, kad šis be paliovos ieškotų savęs. Deivė Maja dar sukūrė Sapną, net ir šiandien Brahma bando prisiminti, kas jis esąs. Iš tikrųjų Brahma slypi kiekviename žmoguje, tačiau Maja, žaisdama amžinąjį žaidimą, neleidžia to prisiminti.

Foto: Bess – Hamiti
https://pixabay.com

Kas yra pabudimas? Atsakymą šiandieną padiktavo eilutės iš M.Ruizo knygos “Menas mylėti“: “Pabudęs iš sapno vėl tampate Brahma, atgaunate savo dieviškumą. Ir jei jumyse pabudęs Brahma paklaus: “Na, aš pabudau. O kaip kiti aš?“, – žinodami Majos gudrybę galėsite pasidalinti šia tiesa su kitais ir padėti jiems pabusti. Dviese girtų puotoje būtų kur kas smagiau. O trise dar smagiau. Pradėkite nuo savęs. Tada pamažėle ims keistis ir kiti, kol pagaliau visas sapnas, visi puotautojai išblaivės.“

Įkvėpimos šaltinis: Don Miguel Ruiz “Menas mylėti“

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Papėdė ar viršūnė?

Rūtosfoto

 

Po trisdešimties savaičių stovyklavimo kalno   papėdėje, atėjo metas apsispręsti – kopti aukštyn,   ar likti čia, papėdėje, kur jau viskas taip pažįstama, įprasta ir, nors ne viskas sekasi gerai, bet galima   kaip nors iškęsti.

  “Ar gali būti dar kas blogiau, nei pilkas, liūdnas gyvenimas, kurio visos dienos vienodos?“ (P.Coelho)

Spalio 13 dieną pabaigėme trisdešimt savaičių   trukusią kelionę – asmeninio augimo programą   “Gyvenu be pykčio“. Šį kelio etapą ėjome kartu – tiek aš, kuri sugalvojau programą, tiek moterys, kurios pasitikėjo manimi ir sutiko dalyvauti. Kai pasakydavau, kad dalyvauju programoje “Gyvenu be pykčio“, dažniausiai išgirsdavau ironišką pastabą: “na ir ką, dabar jau visai nepyksti?“. Kiekvieną kartą ironiškai nuskambėjęs klausimas patvirtindavo, kad pyktis – tai emocija, kuri labai daugelio iš mūsų gyvenimus paverčia pragaru. Šio užmanymo tikslas buvo

  • išmokti atpažinti įvairias, ypač užslėptas pykčio formas;
  • priimti jas ir kūrybiškai transfomuoti;
  • pagrindinė mintis, raudona gija ėjusi per visą programą buvo – atleidimas sau ir kitiems.

Šį kartą į grupę susirinko vienos moterys, na, tai jau seniai nebestebina, ir visų jų keliai ėjo skirtingomis kryptimis. Buvo tokių, kurių baimė neleido dalyvauti programojegavus pirmąją užduotį, o ir pasiteisinimai buvo tokie atpažįstami: “dabar neturiu tam pinigų“, “labai ačiū, bet atsirado kitokių užsiėmimų“, “labai įdomu, bet aš geriau užsiimsiu kuo nors malonesniu, nei knaisiojimasis po savo tamsius užkaborius“. Pačios atkakliausios ir ištikimiausios savo sielos šauksmui išliko ir sėkmingai įveikė tokią ilgą distanciją, nors jų kelias, toli gražu, nebuvo klotas raudonu kilimu. Gyvenime, kaip mūšyje, po mūšio namo sugrįžo pusė karių. Atsiklaususi dalyvių leidimo, dalinuosi jų pamąstymais .

 

“Pirmosios savaitės užduotis įveikti sekėsi sunkiai. Tiek visokių situacijų ir emocijų buvo, stengiausi valdytis pagal aprašymą, kvėpuoti, rašyti, stebėti situaciją iš šono, bet nepavyko. Teko garsiai ir griežtai su savim pasikalbėti . Žodžiu, savaitė buvo įtempta ir parodė, kiek daug reikės mokytis.“ (D.)

Turbut mano didžiausia nelaimė yra ta – kad aš visą laiką vaidinu -tai save iškeliu tai vaidinu auką.“(A.)

 

Buvimas bendraminčių tarpe, saugumo jausmas ir vidinis žinojimas, kad šis kelias tikrai išves į šviesą, suteikė dvasios stiprybės sunkiausiomis akimirkomis nepalūžti ir pasiekti galutinį tikslą.

 

Vos išgirdusi apie programą – supratau, kad to man reikia labai labai. Programa atskleidė tokius dalykus, apie kuriuos nenutuokiau, sudėtingus procesus išaiškino paprastai, pasiūlė priemones, kai kurias tokias įsimintinas (kaip aukos kalioša), kad vos mintis ateina gailėtis savęs – iškyla kaliošų su gėlėmis vaizdas ir …. nusišypsai , jau nebeesi auka.

Ir mintis, kad nereikia teisti kitų, o pasistengti kiekviename rasti tai, ką jis turi geriausio. Kiekvienas sapnuoja savo sapną ir nei vienas nekaltas, kad sapnų vizijos nesutampa. tiesog tai priimi, ir tiek. Esu patenkinta programa, vertinu 10 balų.“(R.)

 

Kai atsigręži atgal, visada apima palengvėjimas, nes užsibrėžtas tikslas jau pasiektas, užplūsta pasididžiavimas, kad pavyko atsispirti visiems gundymams ir trukdžiams ir pilnatvės jausmas, kad tiek daug prasmingų darbų nuveikta, o siela džiūgauja ir krūtinę užlieja šiluma:

 

Tik motyvuotas žmogus ir jo noras keistis, keisti gyvenimiškas, jam nepalankias situacijas, pastūmėja pokyčiams. Didesnė dalis priklauso nuo pačio žmogaus, jo noro tobulėti, judėti į priekį, nepasiduoti gyvenimo iššūkiams, vidinės motyvacijos, valios, tikėjimo, ryžto. Kiekvienas yra unikalus. Ilgai nešiojamas pyktis veda žmogų prie susinaikinimo. Sunkiausi pratimai tie, kuriuose atpažįsti savo tikruosius jausmus, emocijas, kylančius pykčius,išgrynini savo ilgai nešiotą širdgėlą, skaudulį. Sunkiausia pripažinti ir keisti savo elgesio modelį. Protas išryškino, priminė ilgai nešiotus skaudulius, priminė nemalonias situacijas, vėl iš naujo užvirė pyktis, emocijos.“

Man buvo svarbu pasikviesti man nemalonų žmogų į susitikimą. Stebėjau savo emocijas, jausmus. Manau, kad su tuo susitvarkiau. Sušvelnėjau, bet ar sugebėjau atleisti? Nežinau, gal per ilgai trukusi, ne vienerius metus nemaloni situacija paliko kažkokį antspaudą viduje buvo ne iki galo išspręsta. Jaučiu, kad dar nesugebėjau atleisti iki galo.“ (D.)

 

“Įvairų pyktį sukelia vidinis parazitas, kurį reikia atpažint ir „sutramdyti“, nes dėl jo kyla negatyvios mintys apie visokias gyvenimo situacijas. Suėmus pykčiui ar kitoms neigiamoms emocijoms, padeda kvėpavimas. Arba galima leistis valdomai to parazito, kas yra lengviausia, nes nereikia nieko daryti, arba veikti, naudoti energiją darbui su savimi ir su laiku geriau jaustis. Žmogus laisvas pasirinkti, ir gali pats nuspręsti, kaip jam reaguoti.“(D.)

 

Reikšmingiausi pratimai: surašymas savo priešų ar nemėgiamų žmonių teigiamų savybių, pabendravimas su žmonėmis, kuriuos laikiau geresniais ar prastesniais už save (buvo nuostabu); surašymas ką esu gero padariusi kiekvienam savo šeimos nariui ir už ką jiems dėkinga. Taip pat koliažo šeimos tema darymas, nes jis iki šiol stovi matomoje vietoje ir dažnai paskaitau, kad nepamirščiau.(D.)

 

“Sunkiausia buvo atleisti šeimoms nariams, jiems paskambinti ar nusiųsti savo atsiprašymą, naujas mintis. Taip pat, atsikratyti nuoskaudų.“

 

“Kai pakviečiau tam tikrus žmones kavos, supratau, koks nuostabus gali būti bendravimas su jais (nuėmus etiketes).“

 

“Manau, kad tapau šiek tiek sąmoningesnė, pozityvesnė, jaučiu, kad ne visą laiką esu valdoma savo emocijų, jaučiuosi geriau, optimistiškiau. Sumažėjo neapykantos, beviltiškumo jausmas. Stengiuosi kiekvieną vakarą rašyti padėkas. Atkreipiu dėmesį į kvėpavimą, jei susinervinu.“ (D.)

 

Programą sąmoningai užbaigusių dalyvių rekomendacijos tiems, kuriems, gal būt, pokyčiai sukelia baimę, o paskui ir pyktį.

 

“Gyvenau apimta nerimo, depresijos, negatyvumo. Norėjau kažkaip iš to kapstytis, ieškojau būdų. Dėl to ir susiradau Jus, Rūta, ir pradėjau dalyvauti šioje programoje.“

“Programoje paskatino dalyvauti sergantys tėvai. Tai – sunkus periodas, kuris reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų bei jėgų. Ne visada turiu kantrybės, todėl ši programa buvo kaip startas pažinti savo kylančio pykčio tam tikrose sitaucijose priežastis ir jas sušvelninti.

Nuo pat susipažinimo pradžios su mokytoja pajutau, kad tai tas žmogus, kuris leidžia pažinti nežinomus dalykus man priimtinu būdu, ką pateikia vadovė yra gilu, jautru, išjausta, išgyventa.

Įtemptas laikas gyvenime paskatino apsispręsti, kad jau atėjo laikas dalyvauti programoje.

Sunku žodžiais nusakyti kiek daug davė ši programa. Įpusėjus jai, pajutau kaip stipriai keičiasi vidinė būsena, emocijos stresinėse situacijose ir ne tik. Pradėjau tarytum iš šono stebėti save, vertinti savo poelgius. Įgijau vidinės ramybės ir stiprybės. Santykiai su artimaisiais ir aplinkiniais tapo šiltesni, lengvesni, keliantys mažiau įtampos. Pažinimas kylančio pykčio ir patarimai kaip su juo tvarkytis, padėjo konfliktines situacijas išpręsti lengviau ir nesinešioti ilgai „akmens savyje“.

Patirtį įvertinčiau 10 balų. Pasiekti nemaži rezultatai mane pačią nustebino. Negalvojau kiek daug yra pykčio formų.

 Programą rekomenduočiau visiems, kurie pasiruosę pokyčiams, nori suvaldyti ir pažinti savo kylančias blogas emocijas, pagerinti santykius su aplinkiniais ir artimaisiais, t.y. neįkainuojamos žinios, kurias tikrai galima pritaikyti gyvenime praktiškai.“ (Dalia T.)

 

“Įvertinimai: programos apimtis, kiekis ir išdėstymas – 10 balų.  Man patinka koncentruotas ir aiškus medžiagos išdėstymas, be to dar nurodai papildomą medžiagą, video ir pan., jei norėtųsi daugiau. Manau,kad tavo, kaip programos vadovės, vaidmuo – taip pat 10. Sau rašau 9, nes  galėčiau daugiau laiko skirti situacijų  aprašymui, o ne tik žodinei analizei.“ (J.)

 

Kažkuris protingas žmogus yra pasakęs, kad mokymasis nėra tai, ką kada nors galima užbaigti. Ne kartą mane aplankydavo mintis: “o kas toliau?“ Vieno susitikimo metu, terapinės grupės dalyvė išsakė savo nuogąstavimus: “ aš bijau pagalvoti apie tai, kad ši programa baigsis. Ką reikės daryti toliau?“ Manau, kad šie žodžiai nuskambėjo lyg sielos šauksmas ir idėja “ką reikės daryti toliau“ nusileido tiesiog iš dangaus, kai aš sėdėjau mašinoje ir laukiau savo dukros. Kadangi knyga ir užrašai visada keliauja su manimi, tai knyga “atsivertė“ ten kur reikėjo, o mano ranka skubiai užrašė trapias idėjas į sąsiuvinį.

Rūtos sielos koliažas/2011

Taip gimė nauja, asmeninių   transfomacijų programa “Lokio   pažadinimas“. Kodėl lokys? 

Jeigu   pažvelgsime į archaiškas, gyvūnų   totemais besiremiančias filosofines   tiesas, sužinosime, kad lokys mus moko  savistabos. “Lokys ieško seno medžio   drevėje medaus, primenančio   gyvenimo tiesos saldumą. Jeigu norime  įgyti Lokio išminties, turime  įslinkti į savo urvą, kaip į įsčias, pajusti Amžinosios Motinos energiją ir pasimaitinti Didžiosios Tuštumos placenta. Didžioji tuštuma – tai vieta, kurioje rasime teisingų sprendimų bei atsakymų į visus gyvenime iškilusius neaiškumus. Jei šiuo metu iškilo aibė gyvenimiškų klausimų, tikėkime, kad giliai mumyse glūdi ir atsakymai į juos. Visi mes turime galių nuraminti protą, pasinerti į tylą ir išgirsti atsakymą.“ (Jamie Sams, David Carson “Savosios galios ieškojimas pagal gyvūnų išmintį“)

Kopimas į kalną, kaip tam tikrą meistriškumo simbolį, suradimas pačioje snieguotoje viršūnėje lokio urvo, kantrus lokio maitinimas ir prisijaukinimas, norint gauti vienintelį, neįkainojamą lobį – sidabrinį plauką, iš kurio žyniuonė pagamintų stebuklingus vaistus, taip reikalingus išgydyti mylimą žmogų.

LOKIO programos ekspedicija

Tokiam sudėtingam žygiui pasirįžo visos   drąsiausios programos “Gyvenu be pykčio“   dalyvės. Pasiruošimo darbai jau vyksta, ruošiamos   kuprinės, su visa reikalingiausia amunicija – ryžtu,   valia, kantrybe, pasišventimu, ištikimybe savo   siekiams, meile, švelnumu, džiaugsminga   disciplina. Nežinau kaip bus su aukos kaliošais?   Ar pasiims dalyvės juos į šią ekspediciją?

Visus, norinčius kopti į kalna su grupe, kviečiame   registruotis – pareikšti norą. Jiems bus surengta   įvadinė pamoka. Norintys kopti atskirai, be   grupės, taip pat bus priimti.

Registracija vyksta iki lapkričio 30 d. – el.paštu: leruta@gmail.com

LOKIO programa čia:

*****************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Negalima sutrumpinti kelio ten, kur verta eiti

PENKTADIENIO PAMĄSTYMAI.

Kodėl šiandien aš vis bijau žengti dar vieną žingsnį?

Nes tai baisu.

Nes ten tamsu, painu, ten – tikras labirintas.

Nes ten gali būti dar blogiau, nei dabar,

Todėl geriau pakentėsiu, iškęsiu viską, aš viena, pati, galiu viską, nereikalingi man jokie pamokymai ir jokie mokytojai…

O pagrindinis atsakymas slypi tame, kad bet koks išėjimas iš “komforto zonos“ ( labai jau madingas posakis, o kodėl turėčiau iš jos išeiti, jeigu ten jaučiuosi komfortiškai?) sukelia pažeidžiamumo ir nesaugumo jausmą.

Pasak socialinių mokslų daktarės Brene Brown, kiekviena, kardinalių sprendimų reikalaujanti gyvenimiška situacija yra lyg ėjimas į areną, kurioje neegzistuoja joks komfortas, nėra jokio saugumo, tačiau, jei norime likti ištikimi savo vertybėms, turime išdrįsti ir surizikuoti.

Kokios tai akimirkos, kai aš “ einu į areną“? Tai gali būti : atleidimas iš darbo, žinia apie sutuoktinio neištikimybę, vaiko melas, nusivylimas darbe, draugo išdavystė ir daug kitų situacijų, kai aš pasijaučiu pažeidžiama ir nesaugi. Jeigu tokias akimirkas užfiksuosime, pripažinsime jas, tai bus akimirkos “veidu į purvą“.

“Kai neigiame savo skausmingas istorijas, jos mus įvardija. Kai jas pripažįstame, galime patys parašyti joms pabaigą“. (Brene Brown)

Jau skaitydami šias eilutes turbūt atpažįstate tas savo gyvenimo situacijas, kuriose pasijautėte “veidu į purvą“ ir nei kalbėti neverta, kad kristi skauda ir… gėda, ir “ar matė kas nors?“ ir  “ką apie tai pagalvos kiti?“

Tačiau, kaip bebūtų, keltis reikia ir atsikėlimas būna be jokių sėkmės garantijų. Tačiau tai – vienintelis kelias  įveikti įsiskaudinimą!

Atsitiesti – tai nuoširdžiai pripažinti tai, kas įvyko, o parašyti laimingą pabaigą -tai pripažinti ką gero iš to pasimokėme. Tik tada ateina visavertis gyvenimas, t.y. gyvenimas, jaučiant savo vertę, išlaikant savo autentiškumą ir pripažįstant tikrąją savastį.

 

“Negalime sutrumpinti kelio ten, kur iš tiesų verta eiti“ (Beverly Sills)

“Sinchroniški susitikimai – tarsi veidrodžiai, atspindintys dalelę mūsų pačių. Norėdami augti, turime gerai įsižiūrėti. Sinchroniškumas slepia pažadą, kad, pasikeitus mūsų vidui, pakis ir išorinio gyvenimo elementai. Jei žmonės ir įvykiai mūsų gyvenime yra tokie, kokius patys pritraukėme, tada akivaizdžiai atsitiktiniai mūsų gyvenimo įvykiai iš tiesų nėra tik atsitiktinumas.“ (Jean Shinoda Bolen)

“Sąmoningumo, kaip ir pilietiškumo, ugdymo kelias ilgas. Lepus ir tingus, neatsakingas ir pilnas puikybės žmogus mumyse kartais ima viršų. Jei pasijunta neįvertintas, numoja ranka, ir baigiasi mūsų iniciatyva. Sunku kovoti už tuos gerus dalykus, kuriais tikime ar manome, kad tikime. Greičiausiai tas tikėjimas netvirtas, jei neįstengiame sėti grūdo, neužuosdami pyrago, nesileidžiame kelionėn tamsoje į nežinią. (Algirdas Toliatas)

 

Sunkumai, su kuriais susiduriame, gali būti gniuždantys, bet nepriklausomai nuo sunkumų dydžio, mes keliamės ir einame pirmyn. Tik šiame procese mes mokomės įvardinti savo emocijas ir jausmus, tik tokiu būdu mes augame dvasiškai ir žengiame pirmyn ir aukštyn.

Tai tokie skaitiniai, mintys ir pamąstymai kilo šį penktadienį, kuris katalikiškame pasaulyje pavadintas didžiuoju, vedantis didelio laukimo link. Laukimo, kai atgimsta dievas – tas, kuris gyvena kiekvieno mūsų širdyje, tas, kuris šnabžda tyliai ir išgirsti jį galime tada, kai nutildome rėkiantį ego.

 

Tylaus, šviesaus ir ramaus jums klausymosi!

 

*************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.