Pirmoji grupė baigė Dr.Bacho žiedų terapijos bazinį kursą

 

 

20151117_2029572015 – ųjų lapkričio 17-oji diena buvo didelė šventė pirmiesiems mano kurso studentams ir man pačiai: šeši žingeidūs žmonės, išklausę penkias savaites trukusį Dr.Bacho terapijos kursą ir atlikę praktines užduotis, gavo sertifikatus ir išsiskirstė toliau dirbti savo vidinio darbo, kaip knygoje rašo pats metodo autorius – pirmiausia išsigydyk pats. Turbūt kiekvienas galime pripažinti, kad tai – sudėtingas uždavinys, nes, pirmiausia sužinojus ką nors naujo, norisi pulti “gydyti“ kitus: šeimos narius, draugus ir visą pasaulį.

“Trisdešimt aštuonios Dr.Bacho žiedų esencijos buvo sukurtos kaip įrankis pakilti virš ribojančio mąstymo ir susijungti su Tikrąja vidine esybe.“

20151117_191222Užsiėmimų metu ne tik nagrinėjome laukinių žiedų aprašymus, bet mokėmės pažvelgti giliau, pajausti, kodėl autorius galėjo parinkti būtent tuos augalus, ieškojome juos atitinkančių neigiamų emocijų savyje, pripažinome jas, iškėlėme į paviršių ir pamilome. “Tik taip mes gyjame“ – rašė Dr.Bachas. Sąmoningai rašydama naudoju “mes“, nes mes visi, neišskiriant nei vieno, kenčiame nuo vienokių ar kitokių neigiamų emocijų ar būsenų, kurios trukdo tobulėti. Bet toks yra mūsų Gyvenimo tikslas, tokių pamokų atėjome mokytis į Žemę. Ši bendrystė suteikia nusiraminimo jausmą, kad žmogus ne vienas kenčia, kad gali pasidalinti savo rūpesčiais ir, svarbiausia, rasti kelius, kaip neigiamas būsenas transformuoti į džiaugsmingą, laimingą, besąlyginės meilės pripildytą gyvenimą.

20151117_191313Tikėjimo ir tvirtybės suteikė Dr.Bacho žodžiai: “Visi žmonės savo viduje turi įgimtą žinojimą.“ Tai tampa įkvėpimo šaltiniu ar kasdienine afirmacija, atidarančia duris į gyvenimą, kurį kuriame mes patys, pagal savo širdies planą.

Ir dar apie “durų atidarymą“: kiekvieno užsiėmimo pradžioje, pabaigoje ir dar daug kartu eigoje tekdavo pakartoti ir įsiminti gyvenimišką tiesą apie tai, kaip turėtume elgtis, kai norisi “pulti gydyti viso pasaulio“. Mano misija – tik atverti duris. Perskaičiau šiuos žodžius Laurent Gounelle knygoje “Dievas visada keliauja incognito“ ir stengiuosi vadovautis jais gyvenime. Tai siekiu perduoti ir tiems, kurie ateina pasisemti žinių.

20151117_191257Tai buvo pirma, bet ne paskutinė pažintis su Dr.bacho žiedų terapija, su savimi, savo jausmais ir emocijomis, nutarėme rengti susitikimus ir dalintis savo darbų, stebėjimų rezultatais, aptarti įdomesnes gyvenimiškas situacijas. Taigi, mūsų laukia dar daug šiltų susitikimų ir įdomių diskusijų “Išlankstomo stalo KLUBE“ mūsų jaukioje senamiesčio palėpėje.

 

20151117_203030

 

***************************************************************************

Jeigu jums patiko tai, ką skaitėte, tai užsisakykite naujienas, įrašydami savo el.pašto adresą dešiniajame viršutiniame langelyje. O jei manote, kad ši informacija gali būti įdomi ar naudinga jūsų bičiuliams – ačiū už pasidalinimą. Juk pasidalintas džiaugsmas ir laimė didėja ir grįžta atgal.

 

Reklama

Kaip aš jaučiu drugelio efektą

Laughing Woman with Pink Butterfly on ForeheadPraėjo vieneri metai, kai dienos šviesą išvydo projektas „Drugelio efektas“, prieš tai simboliškai išgyvenęs lėliukės ir kokono stadijas. Prisimenu kaip kruopščiai ieškojau  pavadinimo ir kaip vieną rytą, klaidžiojant  po interneto platybes,  prieš akis atsivėrė magiška eilutė:  „drugelio efektas“. Šiandien, patikrinusi šio vaizdingo ir daugelio menininkų mėgstamo posakio apibrėžimą, likau visiškai patenkinta savo pasirinkimu, kurį padariau prieš metus.

„Anot mokslininko, pristačiusio chaoso valdymo teoriją mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė‘09“, jei į vandenį įlašinsime lašą nuspalvinto vandens, netrukus ta pačia spalva nusidažys visas stiklinėje esantis vanduo. Jei lakūnas, atlikdamas akrobatines figūras, ore dažais išpurkš žodį „tvarka“, jis po kurio laiko tiesiog išnyks. Tokie yra gamtos dėsniai. Chaosas turi savybę sklisti.

Būtent su šiais gamtos dėsniais susijęs menininkų labai mėgstamas vaizdingas pasakymas, kad drugelio sparnų plazdenimas viename Žemės pusrutulyje gali sukelti didžiulius pokyčius kitame. Kitaip tariant, net ir, regis, nereikšmingi įvykiai gyvenime gali nulemti didelius pokyčius. Originalesnis šio posakio tekstas: drugelio sparnų plazdenimas Singapūre gali sukelti uraganą Šiaurės Karolinoje. Jo autorius – 1917 m. gimęs chaoso teorijos pradininkas, JAV matematikas ir meteorologas E. Lorenzas. (http://www.technologijos.lt/n/mokslas/idomusis_mokslas/straipsnis-9140/straipsnis/Chaoso-teorija-arba-kodel-drugelio-sparnu-plazdejimas-gali-sukelti-uragana?l=2&p=1)

 

Taigi, man kilo mintis pasidalinti pastebėjimais, kokius didžiulius ir juntamus pokyčius sukelia „drugelio“ sparnų plazdenimas. Rugsėjo pradžioje, mokinukams tvarkingai minant takelius į mokyklą, į Kauno senamiesčio palėpę susirinko keturios moterys, nusprendusios keistis, o gal keisti gyvenimą. Ir susirinko jos mokytis prisilietimo ritualo, kurio pavadinimas taip pat susijęs su transformacijų simboliu, jis vadinasi „Drugelio šokis“. Jį sukūriau per daugelį metų iš įvairių mokyklų ir įvairių patirčių sudėjusi vieną unikalų kūrinį. Aprašyme paminėjau, kad išmoksime ne vien masažo judesių ir masažuotojo ergonomikos, bet prisiliesime ir pajausime gilesnius savo esybės klodus. Viena moteris atvyko net iš kito Lietuvos miesto, trys iš keturių šiuo metu dirba visai kitokius darbus, bet vienokiais ar kitokiais būdais sužinojusios apie „Drugelio šokį“ jos panoro tai išmėginti ir išmokti. Visas jas jungė tvirta motyvacija ir begalinis noras patirti kažką nauja, nes masažas – tai procesas, kuriame dalyvauja ir duodantysis, ir priimantysis. Svarbus yra duodančiojo nusiteikimas ir dvasinis pasirengimas, jei iš širdies liejasi meilė, tik tada rankos atlieka šiuo jausmu pripildytus judesius. Viena moteris, kuri atrodė truputėlį susijaudinus, paklausė, kaip jai surasti vidinę ramybę, nes čia ji atėjo, vedama nerimo ir slėpdamasi nuo kasdienybę nuolat lydinčio skubėjimo ir baimės. Nuostabu yra tai, kad atsakymo neieškojau specialiai, bet prisėdusi vakare dar kartą pagalvojau apie šį klausimą, o kitą mūsų susitikimo dieną intuityviai atverčiau vietą knygoje ir perskaičiau: „Tu jau atėjai ir dabar stovi kelio pradžioje, prieš tave – nežinomi toliai, vingiai, labirintai, miškai, kalnai, jūros ir vandenynai. Mėgaukis procesu, mažais žingsneliais, džiaukis ir dėkok už kasdienius stebuklus. Nesiek tikslo, tai Ego uždavinys, klausyk širdies. Mylėk save. Semkis patyrimo iš įvairiausių mokytojų: knygų, tikrų žmonių, situacijų.“(Sonja Ariel von Staden „Vienaragiai“)

Nors trims iš keturių moterų tai buvo pirmasis prisilietimas prie kito žmogaus per masažą, jos labai atvirai ir nuoširdžiai pasakojo apie savo vidinius išgyvenimus, vidinius dialogus, kuriuose pradžioje dominavo baimė, nežinomybė ir sumaištis. Priminiau joms, ir nuraminau, kad visi pasikeitimai yra skausmingi pradžioje ir mes nusprendėme padaryti savaitės pertrauką, leisdamos naujoms patirtims susigulėti ir emocijoms nurimti. Po savaitės viskas ėjosi kuo puikiausiai. Kiekvieną susitikimą mes pradėdavom tos dienos intuityviai pasirinktu skaitymu, kuris sukurdavo ypatingą dvasinę būseną ir padėdavo nurimti. Mes susigyvenome ir laukdavome penktadieninių susitikimų, kurių metu mums visoms atsiskleisdavo dar nematyti vidiniai lobiai. Kiekvienas mokinys į mokytojo gyvenimą atneša labai daug naujovių, priverčia atidžiau peržiūrėti senas tiesas, atnaujinti nuostatas ar net jas pakeisti. Viskas turi pradžią ir pabaigą, atėjo paskutinė pamoka, atnešusį jaudulį, nes reikėjo parodyti, ką išmokai ir liūdesį, nes jau spėjai priprasti ir susidraugauti. Nuoširdžiai džiaugiausi tuo, kad visas mokymosi procesas vyko labai sklandžiai, be įtampos, baimės ar nerimo. Vienbalsiai nusprendėme pasėti vidinio pasikeitimo sėklas – kiekviena mokinė gavo po tris giles – galingo medžio – ąžuolo sėklas, kaip simbolį, išaugsiantį į didžiulį medį. Sutarėme susitikti po 66 dienų ir pasidalinti, kaip sekasi eiti nauju keliu, kokie sunkumai pasitaiko ir kaip juos nugalime. Tokį terminą pasirinkome sąmoningai, nes pasak mokslo, jei nori, kad nauji dalykai, kurių išmokome susiformuotų į įprotį, reikia tai nuolatos daryti 66 dienas.(Apie tai jau rašiau ankstesniame savo straipsnyje).drugelio_sokis

Apibendrindamos šio gyvenimo etapo išgyvenimus moterys dalinosi savo potyriais: viena sakė sulaukusi komplimentų iš aplinkinių, kad labai pasikeitusi ir išgražėjusi, kita – surado vidinę ramybę – tai, ko prieš tai visur ieškojo ir nerado, trečia pasakojo atradusi save naujoje veikoje. Prisilietimas prie kito žmogaus, kvapai ir muzika – visa tai užburia ir įtraukia į naują, nuostabių potyrių pasaulį. Ketvirtoji moteris, lyg ugnikalnis sunkiai galėjo sutalpinti savyje besiveržiančias naujas idėjas ir tiesiog švytėjo gyvenimo džiaugsmu, meile sau ir ją supančiam pasauliui. Stebėdama tokius milžiniškus pasikeitimus, įvykusius vos per keletą savaičių, prisiminiau frazę, kaip lengvas drugelio sparnų plazdenimas gali sukelti uraganą. Dabar aš jį mačiau! Ir džiaugiausi tuo uraganu. Su dideliu dėkingumu prisimenu visus mano kelyje sutiktus mokytojus – žmones, knygas, įvykius. Bebaigiant šį tekstą aš gavau laišką iš vienos dalyvės, jis dar kartą patvirtino “drugelio efektą”:”Ateina suvokimas jog tai ko mes mokėmės yra ne vien tik prisilietimas. Tai – sielos glamonės, jos pažadinimas. Žinojimo, ką noriu veikti toliau šiame gyvenime, suvokimas. Dar lieka didelė baimė pripažinti sau jog atėjo laikas negailestingai nugnybti visas sąsajas su senuoju darbu. Juk vertybe ne ten. Vertybės tai, ką aš atrandu besimokydama sielos meilės meno.
Drugelio šokio menas suteikė man galimybę savo rankomis liesti žmogaus kūną ir glostyti sielą. Tai nuostabu! Šokant šį drugelio šokį turiu galimybę dovanoti meilę ir mylėti.
Myliu save ir mane supančius žmones. Labai džiaugiuosi už kiekvieną man suteiktą galimybę vis giliau pažinti save. Pasirodo aš esu tokia įdomi, žinau ir moku daug gražių dalykų. Myliu save! Juk aš tiesiog tobula! Ir tokią būseną aš atradau sušokusi Drugelio šokį.“

sielos_koliazas_straipsniuiKitas ryškus drugelio efekto pavyzdys – tai sielos koliažo užsiėmimai. Neretai užtrunku daug laiko, kol įkalbinu žmogų pradėti ką nors daryti, keisti gyvenime, jei jam yra sunku ar nesiseka. Jau įpratau, kad šio metodo neišbandę, bet pamatę sielos koliažo kortas, atsainiai ar net pašaipiai mesteli: „vaikų žaidimai“ arba „laiko švaistymas“. Mokausi būti pakanti ir atlaidi kitų nuomonei. Tačiau kiekvienas užsiėmimas atskleidžia begalinius vidinius lobynus: žmogus išsilaisvina iš savo vidinių „baubų“, iškelia į paviršių savo šešėlines savybes ir mokosi jas pamilti, suvokia, kad jis pats yra savo gyvenimo kūrėjas ir tik nuo jo minčių, žodžių ir veiksmų priklauso tai, ką jis mato aplink save.

Aš net pabandžiau sujungti du metodus – Dr. Bacho žiedų terapiją ir sielos koliažą. Rezultatais esu visiškai patenkinta, nes gimė 38 naujos kortos, lygiai tiek pat, kiek yra Bacho žiedų esencijų ir kalbėdama apie neigiamas emocijas, aš pasiūlau klientui išrinkti keletą kortų pagal pasirinkimą: patinka, nepatinka, neutralu ir pasakyti, kokią žinutę pasirinktoji korta neša žmogui pasirinkimo momentu. Rezultatai džiugina, nes pasirinkimai sutampa su prieš tai, pokalbio metu iškilusia emocija ir ją atitinkančia esencija. Taip galima dirbti su įvairiomis vaikystės traumomis, kurios dažniausiai giliai slepiasi kiekvieno iš mūsų viduje ir neleidžia gyventi visaverčio gyvenimo.

Pastebiu ir tai, kaip pasakojimai apie Dr.Bacho žiedų esencijas, jų atsiradimo istoriją, paties Edvardo Bacho biografija ir jo gyvenimo filosofija keičia žmonių gyvenimus. Neseniai vykusio seminaro metu, sugalvojome susitikimo pradžioje surašyti ant popieriaus lapelių savo rūpesčius ir sudėjus į „Rūpesčių stiklainiuką“ tvirtai uždaryti.rupesciu_stikl

Susitikimo pabaigoje viena dalyvė džiūgaudama sušuko: „žinau, ką aš darysiu su tokiu stiklainiuku, pasigaminsiu tokį patį namuose ir dėsiu ten savo rūpesčius, vėliau peržiūrėsiu ir tuos, kurie tapo „nebe rūpesčiai“ išmesiu, arba sudėsiu į kitą stiklainiuką, kurį pavadinsiu „ne rūpesčių“. Žavėjausi, kaip paprastai ir be ypatingų pastangų drugelio sparnų prisilietimas pakeitė vieno žmogaus požiūrį į rūpesčius! O juk tai – dar viena laiminga ir džiūgaujanti siela pasaulyje.

Pabaigti noriu nuostabiais,  intuityviai  atverstais žodžiais iš puikios Sonja Ariel von Staden knygos “Vienaragiai”:

“Argi nenuostabu patirti džiaugsmą ir juo dalintis? Džiaugsmas , kaip ir meilė dvigubėja, kai jį išdalini žmonėms ir juose įžiebi džiaugsmo kibirkštėlę. Jei žmogus tavo džiaugsmo vengia, gerbk jo nusiteikimą ir keliauk su savo džiaugsmu tolyn. Kuo daugiau mėgaukis džiaugsmu, stenkis jį patirti bet kokioje gyvenimo situacijoje, tuomet tikrai tarsi magnetas labai daug pritrauksi į savo gyvenimą.”

***************************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis, tai galbūt patiks ir kiti, tuomet užsiprenumeruokite naujienas, įrašydami savo el.pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje. Na, o jei manote, kad jūsų bičiuliams gali patikti ši informacija – pasidalinkite ja, juk pasidalintas džiaugsmas didėja.

Koks ryšys tarp drugelio ir medicinos?

Young woman holding paper butterfly outdoorsDrugeli, plazdenantis ryto šviesoje!

Tu daug pavidalų keitei,

Kol atskridai

Lankydamas mane.

(Jamie Sams & David Carson)

 

Šiandien, rugpjūčiui dėliojant ateinančio rudens darbus, sėdau atnaujinti masažo „Drugelio šokis“ aprašymą. Visada, renkantis naujai grupei, peržiūriu viską iš naujo, papildau naujomis mintimis ir įžvalgomis. Jei esi atviras tiems įvykiams, kurie natūraliai turi vykti, nes taip sudėliota pagal visuotinai egzistuojančius Visatos dėsnius, belieka tik stebėti ir su šypsena vis dar stebėtis, kaip nežymios kasdieninės smulkmenos veda į galutinį tikslą. Vis perkratant savo mintis, kyla klausimas: „o kodėl į mano pasaulį atėjo Drugelis ir ko iš jo turiu išmokti?“ Atsakymas taip pat ateina savaime arba „atsitiktinai“ ( juokiuosi, nes žinau, kad nieko atsitiktinio šioje žemėje nebūna). Kažkieno nematoma ranka nuveda prie knygų lentynos, ranka siekia knygos ir atverčia puslapį būtent ten, kur reikėjo. Netyčia, šį žodį taip pat visada tariu su šypsena, nes seniai supratau, kad viskas visada vyksta tyčia. Taigi, apie Drugelį. Gyvūnų išmintis – indėnų kalboje vadinama „medicina“ ir turi daug platesnę reikšmę, negu įprasta mūsų literatūroje. Medicina apima viską, kas pagerina mūsų ryšį su visomis gyvybės formomis. Tai – kūno, proto ir dvasios gydymas, tai asmeninės galios ir stiprybės suvokimas, tai nuolatinis rūpestis savo Motina Žeme, savo artimaisiais, šeima, draugais ir viskuo, kas gyva.

Indėnų kalba „medicina“ – tai visa apimantis gyvenimo būdas, vaikščiojant Motina Žeme ir būnant absoliučioje darnoje su Visata.Butterfly on Woman's Hip

Mūsų draugai gyvūnai simbolizuoja elgesio modelius ir moko teisingai gyventi. Kiekviena pamoka išreiškia kokį nors pagrindinį gyvūno bruožą. Kiekvienas gyvūnas, net pats mažiausias, gali mus išmokyti įvairiausių dalykų ir padėti įgyti skirtingų galių. Visos šios tikrosios išminties arba „medicinos“ pamokos yra nemokamos. Viskas, ko reikia – tai pasikliauti intuicija ir nuolankiai, susiliejus su gamta, priimti gyvūnijos pasaulio mokymą. Mokantis bendrauti su kito žmogaus, gyvūno ar gamtos stichijos galia, būtina išlaikyti pagarbą ir būti pasiruošus pačiam priimti pagalbą. Tai tampa įmanoma tik įsisavinus vienovės sampratą, kitaip dar vadinamą holizmo principu, kad kiekviena gyva esybė turi visumos dalelę. Kadangi viskas Vistoje sudaryta iš tos pačios statybinės medžiagos – atomo, tai galime daryti išvadą, kad visi mes bendraujame pagal visuotinai galiojančius Visatos dėsnius, kurie veikia nepriklausomai nuo to, žinome juos ar ne.

 

Drugelis mus apdovanoja proto galia, gebėjimu suvokti savo mintis ir gebėjimu keistis. Drugelis nuo neatmenamų laikų simbolizavo transformacijas – didžiulį keitimosi meną. Mes, kaip tie drugeliai keliaudami per gyvenimą, atsiduriame tam tikruose gyvenimo tarpsniuose. Pradžioje būname kiaušinio fazėje, kurioje viskas prasideda. Gimsta idėja, kuri ateityje gali tapti tikrove. Lervos stadijoje subręsta sprendimas įgyvendinti ją fiziniame pasaulyje. Lėliukės pakopoje išmokstame „panirti į visų“, atlikti darbą, patobulinti projektą, idėją ar kurį nors savo asmenybės aspektą. O po to vyksta gimimas – iš lėliukės išsirita drugys. Tai – jau galutinė keitimosi pakopa, jos metu pasaulis pamato visą spalvų grožį ir patiria Kūrėjo didybę.

 

„Tai, ką vikšras vadina pasaulio pabaiga, mokytojas vadina drugeliu“,– rašė Ričardas Bachas knygoje „Iliuzijos“.Caterpillar Crawling on Surprised Girl's Hand

 

Ar pastebėjote kokias emocijas sukelia vikšras? Taip, tas mielas, spalvotas, pūkuotas šliaužiantis gyvūnėlis. „Fu, kirminas!” Dažniausiai reakcija būna tokia, aišku, visada yra išimčių. Prisimenu šešiametę savo bičiulės dukrą iš Maltos, kuri su džiaugsmu atnešė parodyti man kartotinę dėželę, kurioje buvo priskinta žalių lapelių, ant kurių raitėsi įvairūs “kirminai”. Mergaitė išdidžiai pasakojo man, kad ji ruošiasi tapti veterinarijos gydytoja ir dabar augina “būsimus drugeliu”. Jos tėvai šypsojosi, pritariamai linksėdami ir palaikydami dukros ateities planus. Pamaniau, kad taip auklėjamas vaikas visada jaus ryšį su ja supančia gyvąja gamta ir jai nekils mintis prismeigti patikusį drugelį smeigtuku prie popieriaus ir papuošti savo kambarį tokiu paveikslu.

Taigi, jei atidžiau pagvildentume Drugelio pamokas, pastebėtume, kad keitimosi ciklai niekada nesibaigia. Jeigu dabar, skaitant šias eilutes kilo noras sužinoti savo vietą šiame cikle, paklauskime savęs:A Monarch Butterfly (Danaus Plexippus) Caterpillar Feeding in Etobicoke, Ontario, Canada.

 

 

  • Ar tai kiaušinio stadija: dar ką tik gimė nauja mintis ar idėja?
  • O gal tai jau lervos pakopa: ir man reikia priimti sprendimą?
  • Ar tai lėliukės stadija: tobulėju ir darau viską, kad įgyvendinčiau savo svajonę?
  • Gal tai jau gimimas: pateikiu savo kūrinį pasaulio vertinimui?

Kartu su atsakymais į šiuos klausimus, ateis suvokimas, ką šiandien man reiškia būti šiame cikle, kurioje pakopoje esu, kur eiti toliau? Supratęs kelionės tikslą, išmoksi naudotis pa mokomis, kurias perduoda Drugelio išmintis. Ši išmintis gali suteikti aiškumo jūsų samprotavimams, padėti geriau suplanuoti projektą, paskatinti drąsiau priimti sprendimus apie asmeninį gyvenimą ar karjeros pokyčius.

 

 

Drugelis, kaip simbolis neša žinią, kad atėjo nauja keitimosi pakopa, kuriai jau esate visiškai subrendę.Close up of woman laying in grass holding butterfly

Gal gyvenimas reikalauja keistis, o jūs priešinatės? Gal jums trūksta laisvės, savo narvelyje laiko visokios baimės, o gal paprasčiausiai reikia pakeisti darbą ar išvykti trumpų atostogų, “perkrauti baterijas”? Kartais atrodo, kad pokyčiai neįveikiami, nes nežinomybė baugina labiau, nei esama prasta situacija ir jūs užsispyrusiai laikotės įsisenėjusių įpročių. Taip elgdamasis lyg ir pripažįstate, kad pametėte Drugelio dovanotą dovaną – drąsą. Juk išsiveržus iš kokono, pasaulis tampa kitoks. Lėliukė praranda saugumą, bet jai užauga sparnai ir ji gali skristi!

Rašydama šias eilute, vėl prisiminiau pries keletą metų “netyčia” pakliuvusius į mano rankas žodžius, kurių autoriaus nežinau, todėl vadinu tai “išmintingais žodžiais iš interneto”. Juos visada skaitau, pradėdama savo masažo mokymus:

 

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis.

Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.

Žmogus nusprendė drugeliui padėti: jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną.

Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.

Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.

Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos, lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.

Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.Monarch butterfly, Danaus plexippus, in chrysalis newly emerged from chrysalis as a butterfly (undeveloped wings and swollen abdomen). Lake Superior, Ontario, Canada.

Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos.
Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs.
O silpni negali skristi…
Aš prašiau stiprybės, o gyvenimas man davė… sunkumus, kad juos įveikdamas tapčiau stiprus.
Aš prašiau išminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdamas mokyčiausi.
Aš prašiau turtų, o gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti.
Aš prašiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau.
Aš prašiau meilės, o gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš galėjau padėti įveikti jų problemas.
Aš prašiau gerovės, o gyvenimas davė man galimybes.
Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo.

Gyvenk be baimės, drąsiai sutik visas kliūtis ir įrodyk, kad tu gali jas įveikti.“

 

Ir dar apie „gyvenimo sunkumus, kad juos įveikdama, tapčiau stipri“. Jau antras mėnuo slaugome savo šeimos narį, ištikimąjį draugą ir bendražygį auksaspalvį retriverį Fizą, kurio sugrįžimas į mūsų šeimos namus yra tikra mistika arba „viskas gyvenime vyksta tyčia“. ( Apie tai ne vieną kartą rašiau savo ankstesniuose straipsniuose). Gyvenimas leidžia pajausti, kad gyvūnai kenčia nuo tokių pačių ligų, kaip ir žmonės, o tai dar kartą įrodo mano anksčiau paminėtą faktą, kad visi mes sudaryti iš tos pačios medžiagos – atomo arba liaudiškai tariant, nudrėbti iš to paties molio. Taigi, mūsų šunelį ištiko insultas ir jis nepasikelia ant kojų ir nevaikšto. Iš gyvūnų mokomės pastebėti ir ugdyti savo charakterio savybes, taigi, gavome ir mes tokią pamoką ir patikrinimą, ar sugebėsime būti tokie kantrūs, ištikimi, atsidavę, prieraišūs, besąlygiškai mylintys tik vieną vienintelį. O taip, patikėkite pamoka pasitaikė ne iš lengvųjų, bet suvienijo visus šeimos narius, privertė peržiūrėti ir pakeisti savo dienotvarkę, atsisakyti kai kurių dalykų, sulėtinti tempą, išgryninti draugus ir palaikančiuosius. Antrą mėnesį kantriai besimokydama Gyvenimo pamokas supratau, kad turiu dėkoti ne tik tiems, kurie visada ir visaip mane palaiko morališkai, dvasiškai ir visaip kitaip, bet ypatingai turiu padėkoti ir tiems, kurie siūlo „palengvinti“ šuniuko kančias eutanazija. Po tokių siūlymų užverda pyktis, kuris suteikia dar daugiau ryžto ir jėgų nepasiduoti ir eiti iki pergalingo tikslo.

Juk lėliukė ar lerva visiškai neprimena nuostabaus margaspalvio drugelio, kuriuo žavisi Pasaulis! Tas pats pasaulis nepriėmė Bjauriojo ančiuko, nes jis visai nepanešėjo į didingą paukščių karalienę – gulbę.

Vėl skaitydama man nežinomo autoriaus eilutes, dar kartą nuoširdžiai dėkoju Gyvenimui už visas gėrybes, kurias suteikė man, jų tikrąją vertę galbūt suprasiu vėliau, nes ne vien į žibančius popierėlius įvynioti daiktai yra vertingi.

Už idėjas ir įkvėpimą esu dėkinga Jamie Sams ir David Carson knygai „Savosios galios ieškojimas pagal gyvūnų išmintį“.

 

 

Mother and daughter flying kite

 

***************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis, galbūt patiks ir kiti, tada užsisakykite naujienas, įrašydami savo el.pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje, tada visus naujus straipsnius gausite į savo el.pašto dėžutę. Na, o jeigu manote, kad ši informacija gali sudominti jūsų bičiulius – pasidalinkite su jais – juk dalintis taip gera !