PENKTADIENIO MINTYS: auksas ir perlai.

Virketis foto

 

Nors požemių valdovas Hadas   pasigrobė  Persefonę, o Demetra   blaškosi, plyštančia iš skausmo širdimi,   dangus kasdieną dovanoja saulę ir   apipila auksu. Kai, grįždama namo, įsuku   vingiuotu keliuku į mišką, jis pasitinka   neapsakomo grožio vaizdais: iš dangaus   besisukdami valso ritmu leidžiasi auksiniai klevo lapai, saulės spinduliai, žaisdami slėpynių medžių šakose, nušviečia man kelią namo. Oras pritvinkęs gėrio, kuris nesutilpdamas mano krūtinėje, išsiveržia ir perlais pažyra mano skruostais.

Ruduo dosnus tiems, kurie visus metus dirbo ir, visai nesvarbu ką, svarbiausia – kaip. Turgaus prekeivis šiandien padovanoja didelę garbanotą salotų gūžę – “už tai, kad saugai žemę“- tyliai pasako. Ir mano širdis apsipila dėkingumu už tai, kad pusmetį atkakliai, bet nuoširdžiai pirkinius dėjusi į drobinius maišelius, jau matau beprasikalančius naujos mąstysenos daigus. Jėga!

Širdžiai artimas pokalbis su bičiule, kuriai, gal būt, būtent dabar reikia palaikymo virsta abipuse glaudaus ryšio išraiška. Kalbamės apie dalykus, kurie skaudūs – ir aš pati gaunu vaistų, malšinančių skausmą, tačiau jie neužgožia ligos priežasčių, bet padeda įžvelgti esmę, suteikia jėgų gyti ir eiti savo Keliu pirmyn.

Žaidimai. Vaikystėje mes daug žaidžiam, o kai tampam suaugę – tik dirbam. “Pažaiskime šiandien Italiją!“ – skubiai išberiu žodžius, apsikabindama seniai matytą bičiulę. “Kodėl gi ne!“ Ir mes palengva einame saulės nutviesksta senamiesčio gatvele, įsitaisome prie stalelio gatvėje, net dvi pagalvėlė, padėtos ant suolelio, lyg laukdamos mūsų. Kava ir sąžinės balsą nutildantys pyragėliai.  Mmmm…Laikas teka, lyg smėlis pro pirštus, taip pat teka ir mūsų širdies kalbos, nes seniai nesimačius, norisi tiek daug išsakyti. Ir išgirsti. Klausausi ir viduje vėl ištrykšta gėrio versmė, nuo to, kad klausausi – ir suvokiu, kalbu – ir mane supranta.

Nuostabus metas  – ruduo, ypač, kai išmoksti sustabdyti laiką ir pilnu glėbiu žeri į save auksą – tai, ką užsidirbai per visus metus. Šiuos, praėjusius, viso gyvenimo. Ir kitus gyvenimus.

****************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Apie ką moterys tylėjo visus metus?

 

“Tyla nėra tuštuma, joje slypi visi atsakymai.“

“Išmok išgirsti tylą savyje ir suprask, kokia ši akimirka prasminga.“ (Išmintis iš interneto)

Kai du tūkstančiai septynioliktieji pasibeldė į duris,mano galvoje susidėliojo ilgai nešiotas seminaras moterims pavadinimu „Apie ką moterys tyli?“ Keistas, tačiau tuo pat metu intriguojantis pavadinimas jau seniai nedavė ramybės, juk dažniausiai rašoma apie tai, ką moterys galvoja arba kalba, o pasidalinus mintimis su bičiulėmis, sulaukiau vieningo jų palaikymo. Tylos tema visu savo aštrumu ir skaudumu prasiplėšė man bendraujant su moterimis, vedant stovyklas ir seminarus. Ir nors kalbėdavomės  skirtingomis temomis, diskusijų gale užkliūdavome už temų, kurios išspausdavo ašaras ir net raudas, atverdamos slapčiausias moterų sielos kerteles, apnuogindamos metų metais slėptas žaizdas.

Kiekvienas mūsų susitikimas, kuris vykdavo vieną kartą savaitėje, beveik du mėnesius, suteikdavo ne tik naujų žinių koncentratą ( čia pasitarnaudavo mano perfekcionizmas ir noras perduoti kuo daugiau). Visos gaudavome visiškai naujų pojūčių, potyrių bei atradimų. Nebuvau išimtimi ir aš, nes, pasak mano mylimo rašytojo Richardo Bacho,  „visi mes esame mokiniai, atlikėjai, mokytojai“. Ir dar – „geriausiai mokai to, ko pačiam reikia išmokti“. Čia jau šimtu procentu patikrinta!

Taigi, septynios moterys, septynias savaites ( skaičių magija ar sutapimas?) drauge kopėme į savęs pažinimo kalnus, leidomės į paslaptingus tarpeklius, kliuvome už pakelės akmenų, klupome ir kėlėmės, verkėme ir šypsojomės, laukdavome  kiekvieną savaitę mūsų susitikimų, kad galėtume išlieti skausmą ir pasidžiaugti mažomis pergalėmis, užsibūdavome iki vėlumos, kol sunerimę namiškiai pradėdavo mūsų paieškas. Tačiau drauge, net ir sudėtinga kelionė yra lengvesnė, nes visada jauti palaikantį žvilgsnį, besąlyginį priėmimą ir ištiestą ranką.

Visą laiką buvau rate, kartu, bet tuo pat metu ir atskirai, lyg ekrane stebėdama vyksmą iš šalies, vertindama savo atsakomybę už tai, kas vyksta ir gėrėdamasi šiurpą keliančiais ir gerklę gniaužiančiais moterų pokyčiais. Emocijų audrai sukilus, ji nenurimdavo iki vėlyvos nakties ir banguodavo dar visą kitą dieną, o tada sekdavo pasiruošimas naujam susitikimui, namų užduočių  sudėliojimas, apmąstymai ir, aišku, asmeniniai išgyvenimai.

Kai pagaliau pasiekėme finišo liniją, paprašiau visų dalyvių nuoširdžiai ir atvirai pasidalinti savo potyriais, patirtimi ir rekomendacijomis, pavadinusi  tai “Laišku kitai nuostabiai moteriai”. Esu ne vieną kartą patyrusi gydančia pasidalinimų galia. Atviri ir nuoširdūs pasidalinimai padrąsina, įkvepia, stumtelį kitą žmogų žengti pirmąjį žingsnį pokyčių link. Todėl visada prašau savo renginių dalyvių nuoširdžiai padaryti tai dėl kitų labo. (Siekdama išsaugoti kiekvienos dalyvės privatumą, neminėsiu vardų,  kalba netaisyta).

“Šis ciklas buvo nuostabus ir privertė mane dar kartą susimąstyti ir suvokti, ką darau gerai, ką dar turėčiau keisti savo elgesyje, bendravime su kitais, kur dar galiu tobulėti.

Po kurso jaučiuosi geriau – visos gautos žinios padėjo aiškiau ir giliau suvokti save ir savo gyvenimą.Į visus įvykius ir žmones pradėjau žiūrėti kitaip, bandžiau atsikratyti senų stereotipinių pažiūrų, labiau įsigilinu į kitų žmonių poelgius per jų jausmus.

Džiaugiuosi pokyčiais, kurie vyksta su mano namiškiais. Suprantu, kad gerus, mielus ir paklusnius mylėti yra paprasta ir lengva, bet maištaujantys ir nepaklusnūs vaikai – štai kur išbandymas besąlygine meile!

Man atrodo, kad tapau daug ramesnė savo viduje.O nuostabiausia, kad visom patirtim galėjau saugiai dalintis bendraminčių moterų rate.

Įdomūs namų darbai, duodantys daug naujos patirties! Jaučiu, kad noriu tęsinio.

Kursas “Apie ką moterys tyli?” mane nuramino. Šeštoji pamoka buvo ribinė, po kurios visos mano žinios viduje “susitiko, apsikabino” ir susiliejo į nuostabų “matymą”. Man labai padėjo kurso medžiagos nuoseklumas, konkretumas ir namų darbai, o taip pat mūsų visų nuoširdus atvirumas.

Kiekvienos mano dienos tikslas yra priartėti prie drąsos lygmens ir peržengti tą ribą negrįžtamai. Tik nesustokim…mano nuostabi sielos dalele,Rūta.

Tai ciklas ne tik apie moters tylėjimą, tai ciklas apie Visatą, apie amžiną judėjimą ir prisilietimą prie moteris kaustančių ir tylėti verčiančių baimių. Juk žinojimas išlaisvina sielą, leidžia rinktis, neeikvoti savo jėgų ten, kur beprasmiška. Tai – puikus jausmas.Ar norėčiau tęsinio? Žinoma! Norėčiau, kad ciklas apimtų 14 susitikimų ir galėtume daugiau laiko skirti asmeniniam pasidalinimui.

Jaučiu, kad kaskart atrandu vis naujų dalykų, pažvelgiu į įprastus dalykus kitomis akimis, jaučiuosi stipresnė, labiau pasitikinti savimi, trokštu dar labiau suvaldyti savo mintis. Afirmacijos nuolat su manimi, jos man padeda ir už tai esu dėkinga.

„Pasidalink savo žiniomis. Tai kelias tapti nemirtingam“ rašo Dalai Lama XIV. Dalindamasi Jūs pakeliate mūsų akis aukštyn, protą – tolyn ir sielą – platyn.

Didysis jausmas ir žinojimas glūdi pačiame žmoguje, bet kad tas pajautimas ateitų, turi turėti bendrakeleivių, vedlių, mokytojų. Ačiū, kad esi, kad daliniesi įdomiomis bei prasmingomis kelionėmis. Man gera su tavimi keliauti.

Turiu pripažinti, kad pradžioje buvau pakankama skeptikė. Pradžioje, kol buvo žemiškos temos, pakankamai aišku ir žinoma atrodė, o kuo aukščiau kilom, tuo suvokimas vis mažėjo. Šešta pamoka – visiškas kosmosas, supurtė visus pojūčius. Labai laukiu to laiko, kai tavo paskaita apie šeštą būties planą man atrodys paprasta, žemiška ir suprantama. Suprantu, jog tai tik pradžia, laukia darbas, o tolumoje – rezultatas. Jaučiuosi daug mažiau žinanti, nei pradžioje, kai kursas prasidėjo.“

 

 

 

 

 

Kai susitikome lygiai po metų, paklausiau tų pačių moterų: Ką darėte per tuos metus su tuo, ką gavote?“

Ir vėl kiekviena kurso dalyvė pasakojo apie pokyčius, vykusius per praėjusius metus jų gyvenime. Apibendrindama galiu išvesti keletą pagrindinių gijų, kurios išryškėjo joms žengiant pokyčių keliu:

  • Viduje atsirado daugiau ramybės, žmonės ir įvykiai, anksčiau kėlę erzulį ar pyktį, lyg nejučia išnyko arba surado protui tinkantį pateisinimą ir daugiau nebekėlė rūpesčių.
  • Radosi daugiau pasitikėjimo savimi, į gyvenimą atėjo lėtumas, galimybė vienu metu daryti vieną darbą ir nebekaltinti savęs dėl neįgyvendintų planų.
  • Pasikeitė net tie žmonės artimiausioje aplinkoje, kurių pokyčiais labiausiai buvo abejojama. Šioje vietoje priėjome vieningos išvados, kad pasikeitė gal būt ne tie žmonės, bet kiekvienos dalyvės požiūris. Atsirado daugiau supratingumo, gailestingumo ir atjautos.
  • Gyvenime radosi daugiau džiaugsmingų akimirkų, susitikimų ir kelionių su bendraminčiais.
  • Skausmingai pasikeitė draugų ratas ir pradžioje tai sukėlė liūdesį, nepasitenkinimą ir abejones pasirinkimu. Tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad į tuščią vietą, atėjo nauji žmonės, bendraminčiai, sielos draugai. Kaip sako senovės išminčiai: „nieko nėra pastovesnio už pokyčius“ arba „stovintis vanduo virsta pelke ir pasmirsta“.
  • Atsirado tolerantiškesnis požiūris į kitaip mąstančius, kalbančius ar darančius. Leiskime kiekvienam augti jo pasirinktu ritmu.

Vieningai visos pripažinome, kad gyvenimas netapo lengvesnis, o atvirkščiai – sudėtingesnis, dėl savo nuolatinių ir vis sunkesnių pamokų, patikrinimų ir išbandymų. Tačiau, turbūt nei viena nebenorėtume keistis vietomis, nes šis gyvenimas yra įdomesnis, nors ir pilnas netikėtumų. Nuolatinis savęs išmušinėjimas iš komforto zonos, neleidžia užsisėdėti vietoje, virsti pelke, suteikia vis naujų iššūkių gyvenime. Kiekviena gyvenimo akimirka tapo nuostabia ir džiaugsminga švente, kuria norisi dalintis su aplinkiniais. Atsitraukė  niūrios mintys ir nepasitenkinimas savimi ir aplinka.

Sutartinai nusprendėme tęsti grupės susitikimus, kai iš vienos dalyvės lūpų, lyg netyčia, išsprūdo klausimas, tapęs tema naujam susitikimui: „O kokia aš esu iš tikrųjų?“ Iš patirties žinome, kad nelaistomos gėlės vysta, o bet kuri veikla be nuolatinio palaikymo sunyksta. Taigi, tęsdamos lėtojoje stovykloje padėtus veiklos pagrindus  – eiti lėtai, bet giliai, sukūrėme moterų savitarpio palaikymo grupę, kuri gyvuos tol, kol gyvuos poreikis dalintis patirtimi ir gauti palaikymą, daryti gerus darbus ir skleisti šviesą.

***********************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Pamąstymai trumpiausią metų dieną

Sveiki, visi!

Trumpiausią metų dieną vis dar rašau Jums dėl keleto priežasčių:

  • Nes „drugelis“ gauna naujų „mėgti“ ir „sekti“ paspaudimų (ir tai kelia man džiaugsmą bei įkvepia);
  • Gaunu žinučių iš žmonių, su kuriais kažkada suvedė į bendrą kelią, o dabar mes atskirai, bet jie sako, kad žino viską, kas vyksta, viską skaito ir tuo labai džiaugiasi ( aš taip pat);
  • Vis dažniau susitinku žmonių, kurie po „gyvo“ bendravimo nustemba: “tai jūs, tas drugelio efektas?“

Ir suprantu, kad neberašyti kaip ir negaliu, nes procesas vyksta jau be manęs, o aš turiu kurstyti tą ugnį, kurią kažkada įkūriau . Rašysiu trumpai, nes rašytojų šiandien daugiau nei skaitytojų. Matyt toks laikmetis, žmogus pavargo nuo savo minčių nešiojimosi galvoje ir norisi kur nors jas „nukrauti“.

Šios dienos pradžia pakuždėjo temas, apie kurias noriu pasidalinti, tai – paleidimai, laisvė, meilė ir tikėjimas. Tai buvo kertiniai akmenys, ant kurių visus metus stačiau savo vidinę šventovę.

Interneto platybės pilnos patarimų iš visa žinančių patarėjų, aiškiaregių, koučerių ir gyvenimo guru, kaip sukurti vienintelį ir tobulą savo gyvenimą, santykius,darbą, kada geriausia tai daryti ir su kuo tai daryti. Tačiau DARYTI visgi tenka pačiam. Todėl neduosiu čia nei dešimt nei aštuoniolikos patarimų, kaip rasti trumpiausią arba patį geriausią būdą. Nes nėra tokio, pakišto iš pašalies ir paties neišgyvento būdo. Eidama paleidimų keliu įsitikinau, kad paleisti yra sunku todėl, kad kiekvieno paleidimo kitoje pusėje yra prisitvirtinęs prisirišimas. Tokia jau žmogaus prigimtis, kad jis jaučiasi saugesnis, jei turi ir tas troškimas turėti pririša jį prie daiktų, kurie seniausiai nebenaudojami, žmonių, su kuriais nėra nei apie ką kalbėti, nei apie ką tylėti, santykių, kurie veda į niekur arba, dar blogiau – nuodija gyvenimą.

Ir tampi žmogus tada tokiu humanoidu Sofija. Stebėjau ją televizoriaus ekrane ir nejučia atėjo suvokimas, kad tai – tipiškas šiuolaikinis žmogus, kuris atrodo pagal tam tikrus sociumui priimtinus standartus, atsakinėja į klausimus taip, kad visiems būtų gerai, „kad tik nieko neatsitiktų“ ( apie tai 19 amž. pabaigoje rašė rusų rašytojas A.Čechovas „Žmogus futliare“). Žodžiu – tokia patogi biomasė – lipdyk iš jos ką tik nori. Jeigu paskelbta, kad „jamam dienos“, tai net mintis apie „nejamam“ veiksmą neužklysta į galvą, nes taip pripratę, taip patogu arba, kitaip sakant, taip prisirišę prie senų, jau atgyvenusių programų: „mano tėvai ir seneliai taip darė, tai kodėl aš turiu to nedaryti?“

Kiekvienais metais interneto smailialiežuviai pažeria naujausių perliukų apie tai, kokios temos vystomos prie kūčių stalo. Paskaitom, pasijuokiam, smagu, nes atsiranda dar viena proga pasijuokti iš bendradarbių, giminaičių ir kaimynų. O ar keičiam ką nors? Ar atrišam ir paleidžiam nors po vieną tokią neskanią tradiciją, kuri pasiramsto apkalbomis, pavydu dėl to, kad „kaimynas jau vėl naują džipą parsivarė“, arba „visi klasiokai jau turi po septintą „aifoną“ ir verkšlenimu dėl sniego buvimo ar nebuvimo, kvailių valdžios ir besaikiu apsirijimu „oi nebegaliu susprogsiu“?

Sąmoningai naudoju „ar keičiam“, nes neišbraukiu savęs iš tų žmonių tarpo, tačiau kiekvieną kartą, kai pajaučiu, kad prisijungiau prie sistemos, pasiimu žirkles ir negailestingai nukerpu lašelinių šlangutes, kad jos nebemaitintų santykių, kurie į niekur neveda ir žmonių, su kuriais „bendradarbiavimo kontraktas“ jau pasibaigė. Ir tada lieku nuoga. O tai – nepatogu ir gėda. Tačiau pačiu nepatogiausiu momentu ateina LAISVĖ – tas su niekuo nesulyginamas pojūtis, pirmiausia – laisvai mąstyti, tada – laisvai elgtis, suteikiant kitiems laisvę mąstyti taip, kaip jie bevelija ir elgtis taip, kaip jie yra laisvi elgtis. Tuomet ateina MEILĖ – ta besąlyginė, kai priimi kitą žmogų, tokį, koks jis yra (nors ir labai nepatogu bei nemalonu), kai nepatogi situacija nesugeba išmušti iš vėžių, bet suteikia veiksmams lankstumo, kai vidinė ramybė išlieka, nežiūrint į jokius išorės trukdžius.

 „Sunku. Neįmanoma. Lengva tau kalbėti. Gerai, kad tu taip moki“ – vis dar sulaukiu tokios reakcijos. Kiekvienai metais vis mažiau ir tai mane džiugina. Čia panašiai, kaip kylant oro balionu, kai atriši ir paleidi svarmenis, kurie tempia žemyn, tu pradedi kilti! Paprasta! Įkvėpimo man visada teikia knygos, todėl užbaigdama savo pamąstymus apie vidinės šventyklos vertybes trumpiausią metų dieną, pasidalinsiu kunigo Algirdo Toliato žodžiais iš naujausios jo knygos „Gerumo liūnas“:

Žmogus yra keistas padaras. Kol jam viskas gerai, jis jaukiai sau snūduriuoja ir nesikeičia. Kad pradėtų judėti, jam reikia sukrėtimo, reikia širdies žaizdos. Kol jos nėra, kol kas nors ten gerai neįbeldžia, jis ir plaukia paviršiumi. Patyręs nelaimių žmogus keičiasi, jo širdis nuskaidrėja, jis tampa tauresnis, prasimerkia plačiau ir įžvelgia tai, ko anksčiau nematė. Čia stebuklas. Negandos, kliūtys, sunkumai mus išprovokuoja, pažadina, kas mumyse gražiausia, sustiprina mūsų tikėjimą.

Neieškokime lengvesnio kelio, nebandykime išsisukti nuo gyvenimo. Jis duotas mums kurti, statyti, stebinti, tapti žmogumi, puoselėti dangaus karalystę širdyje ir pastatyti jos šventovę sieloje didesnę už save patį.

Adventas – kelionė, kurią skatina viltis ir dangaus karalystė. Eikime šiuo keliu, nesėdėkime, ir Kalėdos ateis, pažadėtąją žemę pasieksime, nes tokia Dievo valia.“

 

Dėkoju, kad buvote ir esate kartu, kad esate mokiniai ir mokytojai, kad einate drauge vidinio tobulėjimo Keliu, kad kaskart patiriame „drugelio efektą“, kai švelnus prisilietimas sukelia milžinišką uraganą, kuris nušluoja viską, kas sena ir neharmoningą, kad drauge sėjame gėrio sėklas ir džiaugiamės vilties ir meilės žiedais!

 

***************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Žinojimas, kad gyvenimas tave myli arba mūsų gyvenimo mokytojai

“Žinojimas, kad gyvenimas tave myli, ir tu gyveni draugiškoje visatoje, padeda tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Kartais gyvenimas nevyksta pagal planą. Bent jau ne pagal jūsų planą. Visi žinome, koks tai jausmas. Mes jaučiame, kad gyvenimas mus myli, kai gauname tai, ko norime, o kaip tada, kai negauname? Ką jaučiame, kai negauname trokštamo darbo? Arba kai tas vienintelis ypatingas žmogus nepaskambina? Arba kai patiriame nesėkmę, nors buvome įsitikinę, kad viskas klostosi kuo puikiausiai? Kaip tik tokiomis akimirkomis svarbu tikėti, kad gyvenimas mus myli VISADA, ir žinoti, kad net tada, kai viskas, atrodytų, vyksta ne pagal mūsų planą, iš tiesų vyksta pagal mūsų planą.“
Šias eilutes pirmąjį lietingą liepos mėnesio rytą perskaičiau mano mylimų autorių Louise Hay ir Robert Holden knygoje “Gyvenimas tave myli“.

O pasidalinti noriu mintimis apie dešimtmetį trunkančią gyvenimišką istoriją, kuri yra pats tikriausias “drugelio efektas“. Jis palietė visą mūsų šeimą, supurtė, sujungė ir pripildė besąlyginės meilės ir tikėjimo. 2013 metais rašiau apie vieną dieną, aukštyn kojom apvertusią mūsų gyvenimą:Vylai begam!

Fiziukas_mazas“LIŪDNA ISTORIJA SU LAIMINGA PABAIGA

Seniai, labai seniai, tiesa sakant prieš septynerius metus, aš išvydau šio pasaulio šviesą. Mes buvome devyniese: keturi broliai ir penkios sesės. Mieli, pūkuoti, cypsintys, akli auksaspalviai retriveriukai. Gyvenimas tada buvo šiltas ir sotus, nes šalia visada buvo mūsų mamytė, kuri pamaitindavo, nulaižydavo mus ir mano broliai ir sesės, su kuriais bendroje krūvelėje buvo smagu miegoti. Buvau kiek silpnesnis už savo brolius ir seses, tai keletą dienų šeimininkė maitino mane iš buteliuko ir migdė susupusi į savo vilnonį megztinį, taip aš išsikapsčiau iš rūpesčių ir tapau tikru šunimi.Is_buteliuko

Į mamos „valgyklą“ visada skubėdavome žaibišku greičiu ir jokios mandagumo taisyklės mums neegzistavo. Svarbiausia būdavo iki soties prilakti pieno ir čia pat saldžiai užmigti. Taip ir bėgo mano dienos – nerūpestingos ir linksmos. Mes išaugome ir tada kieme labai smagu būdavo rauti gėles ir kapstytis darže.

SunyciaiMūsų šeimininkė iš pradžių nervinosi, bet paskui atėjo į protą ir džiaugėsi mūsų šėliojimu.

Taip, nerūpestingai augant, mus pradėjo rinktis kiti šeimininkai, nusprendę pašvęsti savo gyvenimą šunims: kantriai auklėti, vedžioti, ištverti visas mūsų „šunybes“, bei dalintis džiaugsmais. Turėjau tokį gyvenimą ir aš – mielas, padykęs, atviraširdis, pasiruošęs visada išklausyti ir niekada neprieštaraujantis. Tačiau, gyvenime taip jau nutinka, kad geri dalykai ima ir pasibaigia. Kažkodėl jaukius namus ir mielą draugiją turėjau iškeisti į voljerą ir kiemsargio gyvenimą. Apie tą etapą nelabai norisi kalbėti, o gal ir „išsitrynė“ daug kas, kad mažiau širdelė skaudėtų…Šį pavasarį atsidūriau man nepažįstamoje vietoje, pakelėje, nes mašinos, kurioje važiavau, durelės staiga užsitrenkė…ir aš likau sėdėti ir laukti. Turbūt greitai atvažiuos pasiimti?…Bet ėjo ilgos ir šaltos kovo dienos ir naktys, o aš sėdėjau ir laukiau, ten pat pakelėje, šalia šiukšlių konteinerio, vienas ir toks alkanas, toks sušalęs…

Fizas irgi kaledosSako , kad „ viltis miršta paskutinė“ ir aš sulaukiau. Tada, kai mažiausiai turėjau vilties. Kažkokie geri žmonės stabtelėjo, apžiūrėjo mane, turbūt keistai atrodžiau – purvinas, alkanas ir vis dar laukiantis. Paėmė, parsivežė į namus, pamaitino, priglaudė, ieškojo naujų šeimininkų, jiems sunkiai sekėsi, net į kažkokią prieglaudą skambino, bet niekas manęs nenorėjo… bet dabar aš jau žinau – gyvenime būna stebuklų ir aš sugrįžau į savo namus, pas savo mylinčius šeimininkus, pas savo tikrąją mamą ir sesutę!

 

 

20130417_195506Negalėjau patikėti. Nors jos su manimi keistai elgėsi, bet tik iš pradžių, paskui prisiminė. Mane net numaudė su šampūnu, nors niekaip nesupratau, kam to reikėjo, tiek metų apsiėjau be tokių miesčioniškų tuštybių. Baisiausia buvo, kai atėjo dvi moterys ir sugalvojo, kad reikia mane apkirpti ir pradėjo čekšėti su žirklėmis palei ausis. Tokio siaubo gyvenime nebuvau patyręs! Nenoriu būti dendis, noriu būti paprasta kieminis! Teko savo teises ginti dantukais. Trumpam padėjo. Nieko, maniau, iškęsiu ir šampūną ir ausų valymą ir netgi šukavimą. Turėjau dabar savo kilimėlį, skanaus maisto, drauges, su kuriom bandžiau dūkti. Bet svarbiausia įsigijau tikrą Draugą, kuris kiekvieną rytą vesdavosi mane kartu pasivaikščioti. Net sapnuose nesitikėjau tokios laimingos pabaigos. Rytoj – mano septintasis gimtadienis. Jie net kepa mums šunų tortą! Galima net kaukti iš laimės…“

Kaip visose pasakose, po sunkių išbandymų sekė laimingas gyvenimas…kelionės prie jūros, maudynės, lakstynės ir kitos šuniškos linksmybės. Tą pačią vasarą, paskutinę birželio dieną į žvaigždes išėjo mūsų pirmoji kalytė, suteikusi tiek daug meilės ir džiaugsmo, bei dovanojusi devynis mielus išdykėlius. Mūsų namuose liko gyventi jos vaikai – Fizas ir Flora.

fizas su pagaliuku

flora_fizas_snaigynas

 

 

 

 

 

 

 

SVENTOJI AS IR FIZAS20130713_150208

sunys_snaigynas

 

kelione_prie_juros

 

 

 

 

 

 

 

 

Čia lyg ir būtų galima dėti tašką ir pasidžiaugti laiminga pasakos pabaiga, bet…lygiai po metų laimingo ir šilto gyvenimo, tą pačią paskutinę birželio dieną, tas pats Gyvenimas pateikė dar vieną staigmeną – mūsų linksmąjį Fizą ištiko insultas ir jis gulėjo suparaližuotas, liūdnai sekdamas mus akimis ir nesuprasdamas, kodėl gi jo kūnas nebeklauso ir net balsas tapo plonas lyg mažo šunyčio. Tada, prieš dvejus metus tikrai buvo sunku suvokti, kaip tas “gyvenimas mus myli“. O jis, pasirodo grūdino mus ir tikrino mūsų stiprybę. Ir mes priėmėme Jo siūlomas žaidimo taisykles. Viltis šunio akyse įkvėpė mums stiprybės, palaikė sunkiausiomis  akimirkomis.

Mus palaikė mūsų šunis prižiūrintys veterinarijos gydytojai, draugai, kaimynai… Šuns negalia netapo kliūtimi keliauti, atvirkščiai, mes susikrovėme mantą, abu šunis ir leidomės į kelionę po Kroatiją. Tikrai nebuvo sunku, buvo ramu ir gera, nes mūsų ištikimas bičiulis visada buvo šalia, džiaugėsi kiekviena diena, o mes laukėme ir tikėjome, kad jis atsikels.20141005_13063420141008_125340

IMG_4671

20141008_125304

IMG_4636

IMG_460920150109_140338

Vasarą keitė ruduo, o po to atėjo žiemą ir mes visi įpratome gyventi savo aplinkoje turėdami šeimos narį, kuriam reikalinga nuolatinė pagalba – pakelti, išnešti į lauką, pavesti, padėti pareiti. Mano bičiulė, kuri slaugė savo nevaikščiojančią dalmantinę dvejus metus, tada paklausė manęs, ar aš pasiruošusi ilgam ir sudėtingam periodui, atsakiau tada, kad nežinau. Nes tikrai nežinojau ką tai reiškia.

 

 

Radome internete informacijos ir sūnus sukonstravo Fizui vaikštynę, kad jis galėtų stovėti ir eiti. Daug skaitėme apie tai, kad smegenų ląstelės yra neuroplastiškos ir jas galima “išmokyti“ naujų dalykų. Po insulto, kraujui išsiliejus ir “ištrynus“ informaciją tam tikrose smegenų srityse, kurios atsakingos už įvairias funkscijas, dedant pastangas ir atliekant tuos pačius veiksmus ilgą laiką, galima sukurti naujas neuronų jungtis. Štai,kaip viskas vyko:20150208_115358

 

 

 

 

 

20150208_115254

 

20150127_204625Kasdienės pastangos davė rezultatų, jie nebuvo nei greiti, nei tokie, kokių mes norėtume. Gyvenimas savo ypatingu būdu rodė, kaip myli mus, kaip ugdo įvairias mūsų charakterio savybes.

 

 

 

Šiandien, praėjus dvejiems metams po patirto insulto ir visiško nevaikščiojimo, Fizas gyvena pilnavertį gyvenimą, lauke, ant žolės vaikšto pats, su savo ištikimiausiu draugu ir pagalbininku kiekvieną rytą ir vakarą apeina rajonėlį, paerzina kitus šunis, toliau važinėja su mumis prie jūros ir moko mus… Taip, kai žvelgiu į jo protingas, meilės kupinas rudas akis, aš kiekvieną kartą padėkoju Gyvenimui už tokį MOKYTOJĄ, už kiekvieną dieną, praleistą drauge su juo, už tuos sunkumus, kuriuos pereidami mes visi tobulėjame ir augame savo viduje.

20150922_134312

2016 Velykos

fiziukas_sventoji

 

 

 

 

 

 

 

 

 

************************************************************************************************************

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Pirmoji grupė baigė Dr.Bacho žiedų terapijos bazinį kursą

 

 

20151117_2029572015 – ųjų lapkričio 17-oji diena buvo didelė šventė pirmiesiems mano kurso studentams ir man pačiai: šeši žingeidūs žmonės, išklausę penkias savaites trukusį Dr.Bacho terapijos kursą ir atlikę praktines užduotis, gavo sertifikatus ir išsiskirstė toliau dirbti savo vidinio darbo, kaip knygoje rašo pats metodo autorius – pirmiausia išsigydyk pats. Turbūt kiekvienas galime pripažinti, kad tai – sudėtingas uždavinys, nes, pirmiausia sužinojus ką nors naujo, norisi pulti “gydyti“ kitus: šeimos narius, draugus ir visą pasaulį.

“Trisdešimt aštuonios Dr.Bacho žiedų esencijos buvo sukurtos kaip įrankis pakilti virš ribojančio mąstymo ir susijungti su Tikrąja vidine esybe.“

20151117_191222Užsiėmimų metu ne tik nagrinėjome laukinių žiedų aprašymus, bet mokėmės pažvelgti giliau, pajausti, kodėl autorius galėjo parinkti būtent tuos augalus, ieškojome juos atitinkančių neigiamų emocijų savyje, pripažinome jas, iškėlėme į paviršių ir pamilome. “Tik taip mes gyjame“ – rašė Dr.Bachas. Sąmoningai rašydama naudoju “mes“, nes mes visi, neišskiriant nei vieno, kenčiame nuo vienokių ar kitokių neigiamų emocijų ar būsenų, kurios trukdo tobulėti. Bet toks yra mūsų Gyvenimo tikslas, tokių pamokų atėjome mokytis į Žemę. Ši bendrystė suteikia nusiraminimo jausmą, kad žmogus ne vienas kenčia, kad gali pasidalinti savo rūpesčiais ir, svarbiausia, rasti kelius, kaip neigiamas būsenas transformuoti į džiaugsmingą, laimingą, besąlyginės meilės pripildytą gyvenimą.

20151117_191313Tikėjimo ir tvirtybės suteikė Dr.Bacho žodžiai: “Visi žmonės savo viduje turi įgimtą žinojimą.“ Tai tampa įkvėpimo šaltiniu ar kasdienine afirmacija, atidarančia duris į gyvenimą, kurį kuriame mes patys, pagal savo širdies planą.

Ir dar apie “durų atidarymą“: kiekvieno užsiėmimo pradžioje, pabaigoje ir dar daug kartu eigoje tekdavo pakartoti ir įsiminti gyvenimišką tiesą apie tai, kaip turėtume elgtis, kai norisi “pulti gydyti viso pasaulio“. Mano misija – tik atverti duris. Perskaičiau šiuos žodžius Laurent Gounelle knygoje “Dievas visada keliauja incognito“ ir stengiuosi vadovautis jais gyvenime. Tai siekiu perduoti ir tiems, kurie ateina pasisemti žinių.

20151117_191257Tai buvo pirma, bet ne paskutinė pažintis su Dr.bacho žiedų terapija, su savimi, savo jausmais ir emocijomis, nutarėme rengti susitikimus ir dalintis savo darbų, stebėjimų rezultatais, aptarti įdomesnes gyvenimiškas situacijas. Taigi, mūsų laukia dar daug šiltų susitikimų ir įdomių diskusijų “Išlankstomo stalo KLUBE“ mūsų jaukioje senamiesčio palėpėje.

 

20151117_203030

 

***************************************************************************

Jeigu jums patiko tai, ką skaitėte, tai užsisakykite naujienas, įrašydami savo el.pašto adresą dešiniajame viršutiniame langelyje. O jei manote, kad ši informacija gali būti įdomi ar naudinga jūsų bičiuliams – ačiū už pasidalinimą. Juk pasidalintas džiaugsmas ir laimė didėja ir grįžta atgal.

 

Kaip aš jaučiu drugelio efektą

Laughing Woman with Pink Butterfly on ForeheadPraėjo vieneri metai, kai dienos šviesą išvydo projektas „Drugelio efektas“, prieš tai simboliškai išgyvenęs lėliukės ir kokono stadijas. Prisimenu kaip kruopščiai ieškojau  pavadinimo ir kaip vieną rytą, klaidžiojant  po interneto platybes,  prieš akis atsivėrė magiška eilutė:  „drugelio efektas“. Šiandien, patikrinusi šio vaizdingo ir daugelio menininkų mėgstamo posakio apibrėžimą, likau visiškai patenkinta savo pasirinkimu, kurį padariau prieš metus.

„Anot mokslininko, pristačiusio chaoso valdymo teoriją mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė‘09“, jei į vandenį įlašinsime lašą nuspalvinto vandens, netrukus ta pačia spalva nusidažys visas stiklinėje esantis vanduo. Jei lakūnas, atlikdamas akrobatines figūras, ore dažais išpurkš žodį „tvarka“, jis po kurio laiko tiesiog išnyks. Tokie yra gamtos dėsniai. Chaosas turi savybę sklisti.

Būtent su šiais gamtos dėsniais susijęs menininkų labai mėgstamas vaizdingas pasakymas, kad drugelio sparnų plazdenimas viename Žemės pusrutulyje gali sukelti didžiulius pokyčius kitame. Kitaip tariant, net ir, regis, nereikšmingi įvykiai gyvenime gali nulemti didelius pokyčius. Originalesnis šio posakio tekstas: drugelio sparnų plazdenimas Singapūre gali sukelti uraganą Šiaurės Karolinoje. Jo autorius – 1917 m. gimęs chaoso teorijos pradininkas, JAV matematikas ir meteorologas E. Lorenzas. (http://www.technologijos.lt/n/mokslas/idomusis_mokslas/straipsnis-9140/straipsnis/Chaoso-teorija-arba-kodel-drugelio-sparnu-plazdejimas-gali-sukelti-uragana?l=2&p=1)

 

Taigi, man kilo mintis pasidalinti pastebėjimais, kokius didžiulius ir juntamus pokyčius sukelia „drugelio“ sparnų plazdenimas. Rugsėjo pradžioje, mokinukams tvarkingai minant takelius į mokyklą, į Kauno senamiesčio palėpę susirinko keturios moterys, nusprendusios keistis, o gal keisti gyvenimą. Ir susirinko jos mokytis prisilietimo ritualo, kurio pavadinimas taip pat susijęs su transformacijų simboliu, jis vadinasi „Drugelio šokis“. Jį sukūriau per daugelį metų iš įvairių mokyklų ir įvairių patirčių sudėjusi vieną unikalų kūrinį. Aprašyme paminėjau, kad išmoksime ne vien masažo judesių ir masažuotojo ergonomikos, bet prisiliesime ir pajausime gilesnius savo esybės klodus. Viena moteris atvyko net iš kito Lietuvos miesto, trys iš keturių šiuo metu dirba visai kitokius darbus, bet vienokiais ar kitokiais būdais sužinojusios apie „Drugelio šokį“ jos panoro tai išmėginti ir išmokti. Visas jas jungė tvirta motyvacija ir begalinis noras patirti kažką nauja, nes masažas – tai procesas, kuriame dalyvauja ir duodantysis, ir priimantysis. Svarbus yra duodančiojo nusiteikimas ir dvasinis pasirengimas, jei iš širdies liejasi meilė, tik tada rankos atlieka šiuo jausmu pripildytus judesius. Viena moteris, kuri atrodė truputėlį susijaudinus, paklausė, kaip jai surasti vidinę ramybę, nes čia ji atėjo, vedama nerimo ir slėpdamasi nuo kasdienybę nuolat lydinčio skubėjimo ir baimės. Nuostabu yra tai, kad atsakymo neieškojau specialiai, bet prisėdusi vakare dar kartą pagalvojau apie šį klausimą, o kitą mūsų susitikimo dieną intuityviai atverčiau vietą knygoje ir perskaičiau: „Tu jau atėjai ir dabar stovi kelio pradžioje, prieš tave – nežinomi toliai, vingiai, labirintai, miškai, kalnai, jūros ir vandenynai. Mėgaukis procesu, mažais žingsneliais, džiaukis ir dėkok už kasdienius stebuklus. Nesiek tikslo, tai Ego uždavinys, klausyk širdies. Mylėk save. Semkis patyrimo iš įvairiausių mokytojų: knygų, tikrų žmonių, situacijų.“(Sonja Ariel von Staden „Vienaragiai“)

Nors trims iš keturių moterų tai buvo pirmasis prisilietimas prie kito žmogaus per masažą, jos labai atvirai ir nuoširdžiai pasakojo apie savo vidinius išgyvenimus, vidinius dialogus, kuriuose pradžioje dominavo baimė, nežinomybė ir sumaištis. Priminiau joms, ir nuraminau, kad visi pasikeitimai yra skausmingi pradžioje ir mes nusprendėme padaryti savaitės pertrauką, leisdamos naujoms patirtims susigulėti ir emocijoms nurimti. Po savaitės viskas ėjosi kuo puikiausiai. Kiekvieną susitikimą mes pradėdavom tos dienos intuityviai pasirinktu skaitymu, kuris sukurdavo ypatingą dvasinę būseną ir padėdavo nurimti. Mes susigyvenome ir laukdavome penktadieninių susitikimų, kurių metu mums visoms atsiskleisdavo dar nematyti vidiniai lobiai. Kiekvienas mokinys į mokytojo gyvenimą atneša labai daug naujovių, priverčia atidžiau peržiūrėti senas tiesas, atnaujinti nuostatas ar net jas pakeisti. Viskas turi pradžią ir pabaigą, atėjo paskutinė pamoka, atnešusį jaudulį, nes reikėjo parodyti, ką išmokai ir liūdesį, nes jau spėjai priprasti ir susidraugauti. Nuoširdžiai džiaugiausi tuo, kad visas mokymosi procesas vyko labai sklandžiai, be įtampos, baimės ar nerimo. Vienbalsiai nusprendėme pasėti vidinio pasikeitimo sėklas – kiekviena mokinė gavo po tris giles – galingo medžio – ąžuolo sėklas, kaip simbolį, išaugsiantį į didžiulį medį. Sutarėme susitikti po 66 dienų ir pasidalinti, kaip sekasi eiti nauju keliu, kokie sunkumai pasitaiko ir kaip juos nugalime. Tokį terminą pasirinkome sąmoningai, nes pasak mokslo, jei nori, kad nauji dalykai, kurių išmokome susiformuotų į įprotį, reikia tai nuolatos daryti 66 dienas.(Apie tai jau rašiau ankstesniame savo straipsnyje).drugelio_sokis

Apibendrindamos šio gyvenimo etapo išgyvenimus moterys dalinosi savo potyriais: viena sakė sulaukusi komplimentų iš aplinkinių, kad labai pasikeitusi ir išgražėjusi, kita – surado vidinę ramybę – tai, ko prieš tai visur ieškojo ir nerado, trečia pasakojo atradusi save naujoje veikoje. Prisilietimas prie kito žmogaus, kvapai ir muzika – visa tai užburia ir įtraukia į naują, nuostabių potyrių pasaulį. Ketvirtoji moteris, lyg ugnikalnis sunkiai galėjo sutalpinti savyje besiveržiančias naujas idėjas ir tiesiog švytėjo gyvenimo džiaugsmu, meile sau ir ją supančiam pasauliui. Stebėdama tokius milžiniškus pasikeitimus, įvykusius vos per keletą savaičių, prisiminiau frazę, kaip lengvas drugelio sparnų plazdenimas gali sukelti uraganą. Dabar aš jį mačiau! Ir džiaugiausi tuo uraganu. Su dideliu dėkingumu prisimenu visus mano kelyje sutiktus mokytojus – žmones, knygas, įvykius. Bebaigiant šį tekstą aš gavau laišką iš vienos dalyvės, jis dar kartą patvirtino “drugelio efektą”:”Ateina suvokimas jog tai ko mes mokėmės yra ne vien tik prisilietimas. Tai – sielos glamonės, jos pažadinimas. Žinojimo, ką noriu veikti toliau šiame gyvenime, suvokimas. Dar lieka didelė baimė pripažinti sau jog atėjo laikas negailestingai nugnybti visas sąsajas su senuoju darbu. Juk vertybe ne ten. Vertybės tai, ką aš atrandu besimokydama sielos meilės meno.
Drugelio šokio menas suteikė man galimybę savo rankomis liesti žmogaus kūną ir glostyti sielą. Tai nuostabu! Šokant šį drugelio šokį turiu galimybę dovanoti meilę ir mylėti.
Myliu save ir mane supančius žmones. Labai džiaugiuosi už kiekvieną man suteiktą galimybę vis giliau pažinti save. Pasirodo aš esu tokia įdomi, žinau ir moku daug gražių dalykų. Myliu save! Juk aš tiesiog tobula! Ir tokią būseną aš atradau sušokusi Drugelio šokį.“

sielos_koliazas_straipsniuiKitas ryškus drugelio efekto pavyzdys – tai sielos koliažo užsiėmimai. Neretai užtrunku daug laiko, kol įkalbinu žmogų pradėti ką nors daryti, keisti gyvenime, jei jam yra sunku ar nesiseka. Jau įpratau, kad šio metodo neišbandę, bet pamatę sielos koliažo kortas, atsainiai ar net pašaipiai mesteli: „vaikų žaidimai“ arba „laiko švaistymas“. Mokausi būti pakanti ir atlaidi kitų nuomonei. Tačiau kiekvienas užsiėmimas atskleidžia begalinius vidinius lobynus: žmogus išsilaisvina iš savo vidinių „baubų“, iškelia į paviršių savo šešėlines savybes ir mokosi jas pamilti, suvokia, kad jis pats yra savo gyvenimo kūrėjas ir tik nuo jo minčių, žodžių ir veiksmų priklauso tai, ką jis mato aplink save.

Aš net pabandžiau sujungti du metodus – Dr. Bacho žiedų terapiją ir sielos koliažą. Rezultatais esu visiškai patenkinta, nes gimė 38 naujos kortos, lygiai tiek pat, kiek yra Bacho žiedų esencijų ir kalbėdama apie neigiamas emocijas, aš pasiūlau klientui išrinkti keletą kortų pagal pasirinkimą: patinka, nepatinka, neutralu ir pasakyti, kokią žinutę pasirinktoji korta neša žmogui pasirinkimo momentu. Rezultatai džiugina, nes pasirinkimai sutampa su prieš tai, pokalbio metu iškilusia emocija ir ją atitinkančia esencija. Taip galima dirbti su įvairiomis vaikystės traumomis, kurios dažniausiai giliai slepiasi kiekvieno iš mūsų viduje ir neleidžia gyventi visaverčio gyvenimo.

Pastebiu ir tai, kaip pasakojimai apie Dr.Bacho žiedų esencijas, jų atsiradimo istoriją, paties Edvardo Bacho biografija ir jo gyvenimo filosofija keičia žmonių gyvenimus. Neseniai vykusio seminaro metu, sugalvojome susitikimo pradžioje surašyti ant popieriaus lapelių savo rūpesčius ir sudėjus į „Rūpesčių stiklainiuką“ tvirtai uždaryti.rupesciu_stikl

Susitikimo pabaigoje viena dalyvė džiūgaudama sušuko: „žinau, ką aš darysiu su tokiu stiklainiuku, pasigaminsiu tokį patį namuose ir dėsiu ten savo rūpesčius, vėliau peržiūrėsiu ir tuos, kurie tapo „nebe rūpesčiai“ išmesiu, arba sudėsiu į kitą stiklainiuką, kurį pavadinsiu „ne rūpesčių“. Žavėjausi, kaip paprastai ir be ypatingų pastangų drugelio sparnų prisilietimas pakeitė vieno žmogaus požiūrį į rūpesčius! O juk tai – dar viena laiminga ir džiūgaujanti siela pasaulyje.

Pabaigti noriu nuostabiais,  intuityviai  atverstais žodžiais iš puikios Sonja Ariel von Staden knygos “Vienaragiai”:

“Argi nenuostabu patirti džiaugsmą ir juo dalintis? Džiaugsmas , kaip ir meilė dvigubėja, kai jį išdalini žmonėms ir juose įžiebi džiaugsmo kibirkštėlę. Jei žmogus tavo džiaugsmo vengia, gerbk jo nusiteikimą ir keliauk su savo džiaugsmu tolyn. Kuo daugiau mėgaukis džiaugsmu, stenkis jį patirti bet kokioje gyvenimo situacijoje, tuomet tikrai tarsi magnetas labai daug pritrauksi į savo gyvenimą.”

***************************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis, tai galbūt patiks ir kiti, tuomet užsiprenumeruokite naujienas, įrašydami savo el.pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje. Na, o jei manote, kad jūsų bičiuliams gali patikti ši informacija – pasidalinkite ja, juk pasidalintas džiaugsmas didėja.