Apie ką moterys tyli?

Kotrynos Lenkauskaitės foto

“Paprastumas užima svarbią vietą mūsų gyvenime, kai ateina pasitenkinimas savimi.“ Saulėtą, “tulpių dienos“, rytą atsiverčiu savo mylimos autorės Sarah Ban Breathnach “Paprastą pilnatvę“, kurią vadinu Moterų Biblija: “Moterimi negimstama, ja tampama. Šiam tapsmui reikia laiko. Reikia laiko apmąstyti, laiko kūrybiškiems sprendimams, laiko išlįsti iš kokono, laiko mūsų sieninėms spintoms sutvarkyti bei voratinkliams nuo sienų nubraukti, kad galėtume pasinerti į savo esmę.“ Šiems, aukščiau paminėtos, autorės žodžiams, manau, pritars ir daugelis moterų, kurios yra mano Kelio bendrakeleivės.

Šventės, kaip ir žmonės, yra apgaubtos mitais ir įsitikinimais, nuspalvintos įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Ši diena mano vaikystėje asociavosi su “tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“, vėliau ji įgavo niūresnį atspalvį, nes turėjo etiketę “tarybinė“, vėliau, pasikeitus laikmečiui ir išdrįsus nuplėšti etiketę, ji buvo žudoma ignoravimu, šiandien ši diena vėl klesti, įgavusi jau visai kitokį, kovingos moters atspalvį.

Nedaugelis moterų žino, kokios jos didžios iš tikrųjų. Jei tai tiesa, gal visos galėtume sutikti dėl malonaus miglotumo, susijusio su mūsų išore.“ – pritariu autorės žodžiams, nes kiekvieną dieną sutinku tas Didžias moteris, kurios dovanoja pasauliui gyvybę, atjautą, šilumą, meilę, dažniausiai nieko nepasilikdamos sau, besąlygiškai. Todėl man ši diena yra vienybės pajautimo su visa Visatoje esančia Moteriška energija diena. Siunčiu savo meilę ir dėkingumą visoms Moterims, kurios buvo, yra ir dar bus mano gyvenime, visoms šiandien budinčioms prie sergančių vaikų ir tėvų, visoms besidžiaugiančioms savo vaikaičiais, visoms išdrįsusioms pasakyti “ne“ atgyvenusiems santykiams, pasiryžusioms tvirtai ir drąsiai eiti naujuoju, savo Širdies Keliu, susidraugauti su šaltiniu, savo tikruoju “aš“ , visoms pradedančioms savo vidines ekspedicijas ir toms, kurios dar nedrįsta, bet, tikiu, kad išdrįs. Mintis – galinga jėga, mintis, sustiprinta moteriška intuityvia emocija, prilygsta uraganui. Drugelis, savo švelniu sparno prisilietimu, gali sukelti tikrą audrą, ji išvalo visa, kas atgyveno, neverta bijoti audros, nes po jos padangę visada nušviečia saulė!

Su dideliu džiaugsmu širdyje dalinuosi ką tik pasibaigusio asmeninių transformacijų kurso “Apie ką moterys tyli?“ dalyvių atsiliepimais. Kiekvienas kursas transformuoja ir mane pačią, nes aš esu dalis Jūsų. Esu dėkinga Jums visoms už mano vidinius ir išorinius pokyčius. (Atsiliepimai spausdinami su autorių sutikimu.)

“ Apie kursą sužinojau iš draugės, todėl pasirinkti buvo labai lengva. Noras kažką keisti jau senai nedavė ramybės, tad pasitaikius puikiai progai – nedvejodama sutikau . Atėjau kaip baltas tuščias lapas, buvau visiškai atvira pokyčiams, naujoms mintims ir potyriams. Todėl esu visiškai patenkinta tuo, ką sužinojau, patyriau ir esu dėkinga už sužadintą norą nepaleisti ir judėti savęs pažinimo keliu. Atėjusi sau išsikėliau tikslą: išmokti mylėti save, besąlygiškai mylėti kitus ir į viską žiūrėti per “teigiamus akinius”. Galiausiai visu tuo dalintis ir su kitais! Visko pasiekti dar nepavyko, bet stengiuosi. Pradėjau labiau mylėti save ir skirti sau daugiau laiko. Pabūti viena, pažiūrėti gerą filmą, išeiti pabendrauti su draugėmis, lankyti šiuos (ateityje kitus) kursus. Vis dažniau pagalvoju ko noriu aš, o ne ko nori likę šeimos nariai, net ir tokiose paprastose situacijose kaip maistas! Besąlygiškai mylėti nėra lengva… išlenda pyktis ir kitos emocijos, su kuriomis dar reikia padirbėti. Kursą rekomenduočiau visiems, norintiems į pasaulį ir tarpusavio santykius pažvelgti kitaip. Esame per daug įsisukę į buitį ir elementarius poreikius, kad susimąstytume apie savo tikrąją čia buvimo prasmę. Todėl apibūdinčiau šiuos kursus kaip savęs tobulinimo ir gyvenimo prasmės suvokimo.“ (Rasa)

“Pokyčių įvyko daug, o tai – tik septynios savaitės, jie milžiniški. Pirmiausia, aš atėjau norėdama išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tapo realu. Aš galiu tai padaryti. Antra, aš susigražinau gebėjimą būti laiminga bei mėgautis buvimu čia ir dabar. Nebeįsivaizduoju dienų be saviugdos: dienoraščio, koliažų, afirmacijų, nendrės metodo, meditacijų. Dabar man jų reikia lyg vandens ar oro. Mano požiūris į žmones pasikeitė. Aš tapau lankstesnė, atlaidesnė, išmokau klausytis, dar ne tobulai, bet jau klausau, ne tik kalbu. Labiau myliu save, priimu tokią kokia esu. Suvokiau savo ydas, priimu jas, dirbu su jomis ir vis tiek save myliu. Mano santykis su mama pasikeitė kardinaliai. Tiesiog myliu ją ir mėgaujuosi buvimu su ja be jokių sąlygų. Tai yra nepaprastai geras jausmas. Esu kitokia santykyje su vyru bei savo vaikais: gerokai daugiau kantrybės. Tikrai nesu tobula ir dar daug reikia mokytis, bet tikrai žinau, kad esu kitokia: matau plačiau, esu geresnė, atsiverčiau Kūrėjui daug labiau nei bet kada anksčiau. Išmokau dėkoti, atleisti, paleisti.Tai yra nuostabios išminties pamokos, kurios vedą į besimėgavimą čia ir dabar bei gražesnį rytojų.

Mano intencija buvo išgirsti ir kalbėtis su savo vidiniu aš. Labai džiaugiuosi, nes gavau įrankius kaip tai daryti, atradau savyje ramybę, pusiausvyrą, kas leidžia man įsiklausyti. Kelis kartus labai stipriai ir aiškiai galėjau kalbėtis su savo vidiniu aš. Tai tokia patirtis, kuri tik parodo, kad valdant protą ir pasitikint Visata ir Kūrėju, atvira, pilna meilės širdimi, lydima Kūrėjo galiu daryti stebuklus.

Apie kursą sužinojau iš lektorės laiško. O pati jau ieškojau informacijos, kur galėčiau pasimokyti apie čakras. Tai viršijo mano lūkesčius. Eidama į kursą maniau, kad bus daug rašymo, teorijos apie čakras, kažką dar moteriškai aptarsime, tačiau tokio gylio ir dvasingumo, tokios išminties ir sąmonės plėtros tikrai nesitikėjau. Ačiū.

Rekomenduočiau šį kursą moterims, kurios užsisklendę ir gyvena baimėje, kurios bijo veikti, kurios nepasitiki savimi ir toms, kurios yra vyrai, kurios daug dirba, užsimiršta apie save. Tai kursai ne tik apie čakras ir tikrai ne tik vadovėlinės žinios ar teorija. Tai kur kas giliau ir prasmingiau. Tai emocijos, išgyvenimai, intelektualiniai ir dvasiniai dalykai, kurie tave veda per skirtingus planus, per skirtingus išgyvenimus ir atveda į pokytį: savęs pažinimą ir meilę gyvenimui. Labai ačiū Rūta už transformaciją, kuri ne tik moko žvelgti į pasaulį kitomis akimis, jį užuosti, išgirsti, bet ir jausti pasaulį širdimi, įsileisti į save, o teisingiau atrasti savyje Kūrėją. Tai yra labai daug. Nuoširdus ir didelis AČIŪ. (Kristina)

**************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Pavasario pranašai

“Net nepastebėjau, kaip praėjo rudens pilkuma, net neprailgo žiemos vakarai, o jau pavasaris“, – tai girdžių ne iš pirmų lūpų. Džiugu, nes ilgus, šaltus ir tamsius vakarus mes leidome įdomiai, turiningai, jaukiai, šiltai ir džiaugsmingai. Taip, kaip gamtoje, taip ir pas mus. Vieną užsiėmimą keitė kitas, vieną grupę išleisdavau, kitą – pasitikdavau. Laikas ištirpo, bet liko šiltų prisiminimų gausa, stebinantys atradimai, jaukus bendravimas ir žodžiais nenusakomas gėris širdyje, kai jauti ir matai savo darb0 prasmę. Visada to siekiau ir dabar tuo nuoširdžiai mėgaujuosi.

Vakar išlydėjau grupę moterų, kurios šešias savaites gilinosi į savęs pažinimą per kvapą, patį archaiškiausią pojutį. Buvo juoda lenta, pamokos ir namų darbai, buvo jaudulys prieš egzaminą ir netikėtumai, bet visada buvo linksma. Mokėmės net liūdniausioje situacijoje įžvelgti šviesulį. Ir mums pavyko!

Šiandien į tolimesnę ekspediciją renkasi Lokiai ir kiti miško žvėrys ( taip juokaujame tarpusavyje). Nors vienas kelio etapas jau nueitas, tačiau tikri keliautojai žino, kad ilgai užsisėdėti vienoje vietoje nepavyksta. Todėl mes ir vėl renkamės, kad drauge įveiktume naują viliojančio, tačiau nežinomo Kelio etapą.

Ateinančią savaitę išlydėsiu Moteris, kurios tyli. Keista skaityti apie tylinčias moteris, pasirodo tyla gali būti daug iškalbingesbė už žodžius, žvilgsnyje galima pajausti palaikymą ir padrąsinimą. O moteriška energija visada įkvepia naujiems žygiams, nes ji švelni ir globojanti.

Ateinančią savaitę sutiksiu naują grupę, kuri trokšta pažinti subtilias laukinių augalų žiedų energija, juk pažinimo troškulys begalinis, todėl ir traukiame visi prie Šaltinio, lyg ilgos žiemos iškankinti miško žvėrys, pasiilgę šviesos ir šilumos.

Ar žinai kaip ankstyvą pavasarį kvepia saulė? Ne? Išbandyk. Tau patiks. O ar žinai, kokia skambi gali būti tyla? O saulė tyloje? Kaip gerai, kai dar yra kuo save nustebinti. Išdrįsk.

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

PENKTADIENIO MINTYS: auksas ir perlai.

Virketis foto

 

Nors požemių valdovas Hadas   pasigrobė  Persefonę, o Demetra   blaškosi, plyštančia iš skausmo širdimi,   dangus kasdieną dovanoja saulę ir   apipila auksu. Kai, grįždama namo, įsuku   vingiuotu keliuku į mišką, jis pasitinka   neapsakomo grožio vaizdais: iš dangaus   besisukdami valso ritmu leidžiasi auksiniai klevo lapai, saulės spinduliai, žaisdami slėpynių medžių šakose, nušviečia man kelią namo. Oras pritvinkęs gėrio, kuris nesutilpdamas mano krūtinėje, išsiveržia ir perlais pažyra mano skruostais.

Ruduo dosnus tiems, kurie visus metus dirbo ir, visai nesvarbu ką, svarbiausia – kaip. Turgaus prekeivis šiandien padovanoja didelę garbanotą salotų gūžę – “už tai, kad saugai žemę“- tyliai pasako. Ir mano širdis apsipila dėkingumu už tai, kad pusmetį atkakliai, bet nuoširdžiai pirkinius dėjusi į drobinius maišelius, jau matau beprasikalančius naujos mąstysenos daigus. Jėga!

Širdžiai artimas pokalbis su bičiule, kuriai, gal būt, būtent dabar reikia palaikymo virsta abipuse glaudaus ryšio išraiška. Kalbamės apie dalykus, kurie skaudūs – ir aš pati gaunu vaistų, malšinančių skausmą, tačiau jie neužgožia ligos priežasčių, bet padeda įžvelgti esmę, suteikia jėgų gyti ir eiti savo Keliu pirmyn.

Žaidimai. Vaikystėje mes daug žaidžiam, o kai tampam suaugę – tik dirbam. “Pažaiskime šiandien Italiją!“ – skubiai išberiu žodžius, apsikabindama seniai matytą bičiulę. “Kodėl gi ne!“ Ir mes palengva einame saulės nutviesksta senamiesčio gatvele, įsitaisome prie stalelio gatvėje, net dvi pagalvėlė, padėtos ant suolelio, lyg laukdamos mūsų. Kava ir sąžinės balsą nutildantys pyragėliai.  Mmmm…Laikas teka, lyg smėlis pro pirštus, taip pat teka ir mūsų širdies kalbos, nes seniai nesimačius, norisi tiek daug išsakyti. Ir išgirsti. Klausausi ir viduje vėl ištrykšta gėrio versmė, nuo to, kad klausausi – ir suvokiu, kalbu – ir mane supranta.

Nuostabus metas  – ruduo, ypač, kai išmoksti sustabdyti laiką ir pilnu glėbiu žeri į save auksą – tai, ką užsidirbai per visus metus. Šiuos, praėjusius, viso gyvenimo. Ir kitus gyvenimus.

****************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Apie ką moterys tylėjo visus metus?

 

“Tyla nėra tuštuma, joje slypi visi atsakymai.“

“Išmok išgirsti tylą savyje ir suprask, kokia ši akimirka prasminga.“ (Išmintis iš interneto)

Kai du tūkstančiai septynioliktieji pasibeldė į duris,mano galvoje susidėliojo ilgai nešiotas seminaras moterims pavadinimu „Apie ką moterys tyli?“ Keistas, tačiau tuo pat metu intriguojantis pavadinimas jau seniai nedavė ramybės, juk dažniausiai rašoma apie tai, ką moterys galvoja arba kalba, o pasidalinus mintimis su bičiulėmis, sulaukiau vieningo jų palaikymo. Tylos tema visu savo aštrumu ir skaudumu prasiplėšė man bendraujant su moterimis, vedant stovyklas ir seminarus. Ir nors kalbėdavomės  skirtingomis temomis, diskusijų gale užkliūdavome už temų, kurios išspausdavo ašaras ir net raudas, atverdamos slapčiausias moterų sielos kerteles, apnuogindamos metų metais slėptas žaizdas.

Kiekvienas mūsų susitikimas, kuris vykdavo vieną kartą savaitėje, beveik du mėnesius, suteikdavo ne tik naujų žinių koncentratą ( čia pasitarnaudavo mano perfekcionizmas ir noras perduoti kuo daugiau). Visos gaudavome visiškai naujų pojūčių, potyrių bei atradimų. Nebuvau išimtimi ir aš, nes, pasak mano mylimo rašytojo Richardo Bacho,  „visi mes esame mokiniai, atlikėjai, mokytojai“. Ir dar – „geriausiai mokai to, ko pačiam reikia išmokti“. Čia jau šimtu procentu patikrinta!

Taigi, septynios moterys, septynias savaites ( skaičių magija ar sutapimas?) drauge kopėme į savęs pažinimo kalnus, leidomės į paslaptingus tarpeklius, kliuvome už pakelės akmenų, klupome ir kėlėmės, verkėme ir šypsojomės, laukdavome  kiekvieną savaitę mūsų susitikimų, kad galėtume išlieti skausmą ir pasidžiaugti mažomis pergalėmis, užsibūdavome iki vėlumos, kol sunerimę namiškiai pradėdavo mūsų paieškas. Tačiau drauge, net ir sudėtinga kelionė yra lengvesnė, nes visada jauti palaikantį žvilgsnį, besąlyginį priėmimą ir ištiestą ranką.

Visą laiką buvau rate, kartu, bet tuo pat metu ir atskirai, lyg ekrane stebėdama vyksmą iš šalies, vertindama savo atsakomybę už tai, kas vyksta ir gėrėdamasi šiurpą keliančiais ir gerklę gniaužiančiais moterų pokyčiais. Emocijų audrai sukilus, ji nenurimdavo iki vėlyvos nakties ir banguodavo dar visą kitą dieną, o tada sekdavo pasiruošimas naujam susitikimui, namų užduočių  sudėliojimas, apmąstymai ir, aišku, asmeniniai išgyvenimai.

Kai pagaliau pasiekėme finišo liniją, paprašiau visų dalyvių nuoširdžiai ir atvirai pasidalinti savo potyriais, patirtimi ir rekomendacijomis, pavadinusi  tai “Laišku kitai nuostabiai moteriai”. Esu ne vieną kartą patyrusi gydančia pasidalinimų galia. Atviri ir nuoširdūs pasidalinimai padrąsina, įkvepia, stumtelį kitą žmogų žengti pirmąjį žingsnį pokyčių link. Todėl visada prašau savo renginių dalyvių nuoširdžiai padaryti tai dėl kitų labo. (Siekdama išsaugoti kiekvienos dalyvės privatumą, neminėsiu vardų,  kalba netaisyta).

“Šis ciklas buvo nuostabus ir privertė mane dar kartą susimąstyti ir suvokti, ką darau gerai, ką dar turėčiau keisti savo elgesyje, bendravime su kitais, kur dar galiu tobulėti.

Po kurso jaučiuosi geriau – visos gautos žinios padėjo aiškiau ir giliau suvokti save ir savo gyvenimą.Į visus įvykius ir žmones pradėjau žiūrėti kitaip, bandžiau atsikratyti senų stereotipinių pažiūrų, labiau įsigilinu į kitų žmonių poelgius per jų jausmus.

Džiaugiuosi pokyčiais, kurie vyksta su mano namiškiais. Suprantu, kad gerus, mielus ir paklusnius mylėti yra paprasta ir lengva, bet maištaujantys ir nepaklusnūs vaikai – štai kur išbandymas besąlygine meile!

Man atrodo, kad tapau daug ramesnė savo viduje.O nuostabiausia, kad visom patirtim galėjau saugiai dalintis bendraminčių moterų rate.

Įdomūs namų darbai, duodantys daug naujos patirties! Jaučiu, kad noriu tęsinio.

Kursas “Apie ką moterys tyli?” mane nuramino. Šeštoji pamoka buvo ribinė, po kurios visos mano žinios viduje “susitiko, apsikabino” ir susiliejo į nuostabų “matymą”. Man labai padėjo kurso medžiagos nuoseklumas, konkretumas ir namų darbai, o taip pat mūsų visų nuoširdus atvirumas.

Kiekvienos mano dienos tikslas yra priartėti prie drąsos lygmens ir peržengti tą ribą negrįžtamai. Tik nesustokim…mano nuostabi sielos dalele,Rūta.

Tai ciklas ne tik apie moters tylėjimą, tai ciklas apie Visatą, apie amžiną judėjimą ir prisilietimą prie moteris kaustančių ir tylėti verčiančių baimių. Juk žinojimas išlaisvina sielą, leidžia rinktis, neeikvoti savo jėgų ten, kur beprasmiška. Tai – puikus jausmas.Ar norėčiau tęsinio? Žinoma! Norėčiau, kad ciklas apimtų 14 susitikimų ir galėtume daugiau laiko skirti asmeniniam pasidalinimui.

Jaučiu, kad kaskart atrandu vis naujų dalykų, pažvelgiu į įprastus dalykus kitomis akimis, jaučiuosi stipresnė, labiau pasitikinti savimi, trokštu dar labiau suvaldyti savo mintis. Afirmacijos nuolat su manimi, jos man padeda ir už tai esu dėkinga.

„Pasidalink savo žiniomis. Tai kelias tapti nemirtingam“ rašo Dalai Lama XIV. Dalindamasi Jūs pakeliate mūsų akis aukštyn, protą – tolyn ir sielą – platyn.

Didysis jausmas ir žinojimas glūdi pačiame žmoguje, bet kad tas pajautimas ateitų, turi turėti bendrakeleivių, vedlių, mokytojų. Ačiū, kad esi, kad daliniesi įdomiomis bei prasmingomis kelionėmis. Man gera su tavimi keliauti.

Turiu pripažinti, kad pradžioje buvau pakankama skeptikė. Pradžioje, kol buvo žemiškos temos, pakankamai aišku ir žinoma atrodė, o kuo aukščiau kilom, tuo suvokimas vis mažėjo. Šešta pamoka – visiškas kosmosas, supurtė visus pojūčius. Labai laukiu to laiko, kai tavo paskaita apie šeštą būties planą man atrodys paprasta, žemiška ir suprantama. Suprantu, jog tai tik pradžia, laukia darbas, o tolumoje – rezultatas. Jaučiuosi daug mažiau žinanti, nei pradžioje, kai kursas prasidėjo.“

 

 

 

 

 

Kai susitikome lygiai po metų, paklausiau tų pačių moterų: Ką darėte per tuos metus su tuo, ką gavote?“

Ir vėl kiekviena kurso dalyvė pasakojo apie pokyčius, vykusius per praėjusius metus jų gyvenime. Apibendrindama galiu išvesti keletą pagrindinių gijų, kurios išryškėjo joms žengiant pokyčių keliu:

  • Viduje atsirado daugiau ramybės, žmonės ir įvykiai, anksčiau kėlę erzulį ar pyktį, lyg nejučia išnyko arba surado protui tinkantį pateisinimą ir daugiau nebekėlė rūpesčių.
  • Radosi daugiau pasitikėjimo savimi, į gyvenimą atėjo lėtumas, galimybė vienu metu daryti vieną darbą ir nebekaltinti savęs dėl neįgyvendintų planų.
  • Pasikeitė net tie žmonės artimiausioje aplinkoje, kurių pokyčiais labiausiai buvo abejojama. Šioje vietoje priėjome vieningos išvados, kad pasikeitė gal būt ne tie žmonės, bet kiekvienos dalyvės požiūris. Atsirado daugiau supratingumo, gailestingumo ir atjautos.
  • Gyvenime radosi daugiau džiaugsmingų akimirkų, susitikimų ir kelionių su bendraminčiais.
  • Skausmingai pasikeitė draugų ratas ir pradžioje tai sukėlė liūdesį, nepasitenkinimą ir abejones pasirinkimu. Tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad į tuščią vietą, atėjo nauji žmonės, bendraminčiai, sielos draugai. Kaip sako senovės išminčiai: „nieko nėra pastovesnio už pokyčius“ arba „stovintis vanduo virsta pelke ir pasmirsta“.
  • Atsirado tolerantiškesnis požiūris į kitaip mąstančius, kalbančius ar darančius. Leiskime kiekvienam augti jo pasirinktu ritmu.

Vieningai visos pripažinome, kad gyvenimas netapo lengvesnis, o atvirkščiai – sudėtingesnis, dėl savo nuolatinių ir vis sunkesnių pamokų, patikrinimų ir išbandymų. Tačiau, turbūt nei viena nebenorėtume keistis vietomis, nes šis gyvenimas yra įdomesnis, nors ir pilnas netikėtumų. Nuolatinis savęs išmušinėjimas iš komforto zonos, neleidžia užsisėdėti vietoje, virsti pelke, suteikia vis naujų iššūkių gyvenime. Kiekviena gyvenimo akimirka tapo nuostabia ir džiaugsminga švente, kuria norisi dalintis su aplinkiniais. Atsitraukė  niūrios mintys ir nepasitenkinimas savimi ir aplinka.

Sutartinai nusprendėme tęsti grupės susitikimus, kai iš vienos dalyvės lūpų, lyg netyčia, išsprūdo klausimas, tapęs tema naujam susitikimui: „O kokia aš esu iš tikrųjų?“ Iš patirties žinome, kad nelaistomos gėlės vysta, o bet kuri veikla be nuolatinio palaikymo sunyksta. Taigi, tęsdamos lėtojoje stovykloje padėtus veiklos pagrindus  – eiti lėtai, bet giliai, sukūrėme moterų savitarpio palaikymo grupę, kuri gyvuos tol, kol gyvuos poreikis dalintis patirtimi ir gauti palaikymą, daryti gerus darbus ir skleisti šviesą.

***********************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Pamąstymai trumpiausią metų dieną

Sveiki, visi!

Trumpiausią metų dieną vis dar rašau Jums dėl keleto priežasčių:

  • Nes „drugelis“ gauna naujų „mėgti“ ir „sekti“ paspaudimų (ir tai kelia man džiaugsmą bei įkvepia);
  • Gaunu žinučių iš žmonių, su kuriais kažkada suvedė į bendrą kelią, o dabar mes atskirai, bet jie sako, kad žino viską, kas vyksta, viską skaito ir tuo labai džiaugiasi ( aš taip pat);
  • Vis dažniau susitinku žmonių, kurie po „gyvo“ bendravimo nustemba: “tai jūs, tas drugelio efektas?“

Ir suprantu, kad neberašyti kaip ir negaliu, nes procesas vyksta jau be manęs, o aš turiu kurstyti tą ugnį, kurią kažkada įkūriau . Rašysiu trumpai, nes rašytojų šiandien daugiau nei skaitytojų. Matyt toks laikmetis, žmogus pavargo nuo savo minčių nešiojimosi galvoje ir norisi kur nors jas „nukrauti“.

Šios dienos pradžia pakuždėjo temas, apie kurias noriu pasidalinti, tai – paleidimai, laisvė, meilė ir tikėjimas. Tai buvo kertiniai akmenys, ant kurių visus metus stačiau savo vidinę šventovę.

Interneto platybės pilnos patarimų iš visa žinančių patarėjų, aiškiaregių, koučerių ir gyvenimo guru, kaip sukurti vienintelį ir tobulą savo gyvenimą, santykius,darbą, kada geriausia tai daryti ir su kuo tai daryti. Tačiau DARYTI visgi tenka pačiam. Todėl neduosiu čia nei dešimt nei aštuoniolikos patarimų, kaip rasti trumpiausią arba patį geriausią būdą. Nes nėra tokio, pakišto iš pašalies ir paties neišgyvento būdo. Eidama paleidimų keliu įsitikinau, kad paleisti yra sunku todėl, kad kiekvieno paleidimo kitoje pusėje yra prisitvirtinęs prisirišimas. Tokia jau žmogaus prigimtis, kad jis jaučiasi saugesnis, jei turi ir tas troškimas turėti pririša jį prie daiktų, kurie seniausiai nebenaudojami, žmonių, su kuriais nėra nei apie ką kalbėti, nei apie ką tylėti, santykių, kurie veda į niekur arba, dar blogiau – nuodija gyvenimą.

Ir tampi žmogus tada tokiu humanoidu Sofija. Stebėjau ją televizoriaus ekrane ir nejučia atėjo suvokimas, kad tai – tipiškas šiuolaikinis žmogus, kuris atrodo pagal tam tikrus sociumui priimtinus standartus, atsakinėja į klausimus taip, kad visiems būtų gerai, „kad tik nieko neatsitiktų“ ( apie tai 19 amž. pabaigoje rašė rusų rašytojas A.Čechovas „Žmogus futliare“). Žodžiu – tokia patogi biomasė – lipdyk iš jos ką tik nori. Jeigu paskelbta, kad „jamam dienos“, tai net mintis apie „nejamam“ veiksmą neužklysta į galvą, nes taip pripratę, taip patogu arba, kitaip sakant, taip prisirišę prie senų, jau atgyvenusių programų: „mano tėvai ir seneliai taip darė, tai kodėl aš turiu to nedaryti?“

Kiekvienais metais interneto smailialiežuviai pažeria naujausių perliukų apie tai, kokios temos vystomos prie kūčių stalo. Paskaitom, pasijuokiam, smagu, nes atsiranda dar viena proga pasijuokti iš bendradarbių, giminaičių ir kaimynų. O ar keičiam ką nors? Ar atrišam ir paleidžiam nors po vieną tokią neskanią tradiciją, kuri pasiramsto apkalbomis, pavydu dėl to, kad „kaimynas jau vėl naują džipą parsivarė“, arba „visi klasiokai jau turi po septintą „aifoną“ ir verkšlenimu dėl sniego buvimo ar nebuvimo, kvailių valdžios ir besaikiu apsirijimu „oi nebegaliu susprogsiu“?

Sąmoningai naudoju „ar keičiam“, nes neišbraukiu savęs iš tų žmonių tarpo, tačiau kiekvieną kartą, kai pajaučiu, kad prisijungiau prie sistemos, pasiimu žirkles ir negailestingai nukerpu lašelinių šlangutes, kad jos nebemaitintų santykių, kurie į niekur neveda ir žmonių, su kuriais „bendradarbiavimo kontraktas“ jau pasibaigė. Ir tada lieku nuoga. O tai – nepatogu ir gėda. Tačiau pačiu nepatogiausiu momentu ateina LAISVĖ – tas su niekuo nesulyginamas pojūtis, pirmiausia – laisvai mąstyti, tada – laisvai elgtis, suteikiant kitiems laisvę mąstyti taip, kaip jie bevelija ir elgtis taip, kaip jie yra laisvi elgtis. Tuomet ateina MEILĖ – ta besąlyginė, kai priimi kitą žmogų, tokį, koks jis yra (nors ir labai nepatogu bei nemalonu), kai nepatogi situacija nesugeba išmušti iš vėžių, bet suteikia veiksmams lankstumo, kai vidinė ramybė išlieka, nežiūrint į jokius išorės trukdžius.

 „Sunku. Neįmanoma. Lengva tau kalbėti. Gerai, kad tu taip moki“ – vis dar sulaukiu tokios reakcijos. Kiekvienai metais vis mažiau ir tai mane džiugina. Čia panašiai, kaip kylant oro balionu, kai atriši ir paleidi svarmenis, kurie tempia žemyn, tu pradedi kilti! Paprasta! Įkvėpimo man visada teikia knygos, todėl užbaigdama savo pamąstymus apie vidinės šventyklos vertybes trumpiausią metų dieną, pasidalinsiu kunigo Algirdo Toliato žodžiais iš naujausios jo knygos „Gerumo liūnas“:

Žmogus yra keistas padaras. Kol jam viskas gerai, jis jaukiai sau snūduriuoja ir nesikeičia. Kad pradėtų judėti, jam reikia sukrėtimo, reikia širdies žaizdos. Kol jos nėra, kol kas nors ten gerai neįbeldžia, jis ir plaukia paviršiumi. Patyręs nelaimių žmogus keičiasi, jo širdis nuskaidrėja, jis tampa tauresnis, prasimerkia plačiau ir įžvelgia tai, ko anksčiau nematė. Čia stebuklas. Negandos, kliūtys, sunkumai mus išprovokuoja, pažadina, kas mumyse gražiausia, sustiprina mūsų tikėjimą.

Neieškokime lengvesnio kelio, nebandykime išsisukti nuo gyvenimo. Jis duotas mums kurti, statyti, stebinti, tapti žmogumi, puoselėti dangaus karalystę širdyje ir pastatyti jos šventovę sieloje didesnę už save patį.

Adventas – kelionė, kurią skatina viltis ir dangaus karalystė. Eikime šiuo keliu, nesėdėkime, ir Kalėdos ateis, pažadėtąją žemę pasieksime, nes tokia Dievo valia.“

 

Dėkoju, kad buvote ir esate kartu, kad esate mokiniai ir mokytojai, kad einate drauge vidinio tobulėjimo Keliu, kad kaskart patiriame „drugelio efektą“, kai švelnus prisilietimas sukelia milžinišką uraganą, kuris nušluoja viską, kas sena ir neharmoningą, kad drauge sėjame gėrio sėklas ir džiaugiamės vilties ir meilės žiedais!

 

***************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Žinojimas, kad gyvenimas tave myli arba mūsų gyvenimo mokytojai

“Žinojimas, kad gyvenimas tave myli, ir tu gyveni draugiškoje visatoje, padeda tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Kartais gyvenimas nevyksta pagal planą. Bent jau ne pagal jūsų planą. Visi žinome, koks tai jausmas. Mes jaučiame, kad gyvenimas mus myli, kai gauname tai, ko norime, o kaip tada, kai negauname? Ką jaučiame, kai negauname trokštamo darbo? Arba kai tas vienintelis ypatingas žmogus nepaskambina? Arba kai patiriame nesėkmę, nors buvome įsitikinę, kad viskas klostosi kuo puikiausiai? Kaip tik tokiomis akimirkomis svarbu tikėti, kad gyvenimas mus myli VISADA, ir žinoti, kad net tada, kai viskas, atrodytų, vyksta ne pagal mūsų planą, iš tiesų vyksta pagal mūsų planą.“
Šias eilutes pirmąjį lietingą liepos mėnesio rytą perskaičiau mano mylimų autorių Louise Hay ir Robert Holden knygoje “Gyvenimas tave myli“.

O pasidalinti noriu mintimis apie dešimtmetį trunkančią gyvenimišką istoriją, kuri yra pats tikriausias “drugelio efektas“. Jis palietė visą mūsų šeimą, supurtė, sujungė ir pripildė besąlyginės meilės ir tikėjimo. 2013 metais rašiau apie vieną dieną, aukštyn kojom apvertusią mūsų gyvenimą:Vylai begam!

Fiziukas_mazas“LIŪDNA ISTORIJA SU LAIMINGA PABAIGA

Seniai, labai seniai, tiesa sakant prieš septynerius metus, aš išvydau šio pasaulio šviesą. Mes buvome devyniese: keturi broliai ir penkios sesės. Mieli, pūkuoti, cypsintys, akli auksaspalviai retriveriukai. Gyvenimas tada buvo šiltas ir sotus, nes šalia visada buvo mūsų mamytė, kuri pamaitindavo, nulaižydavo mus ir mano broliai ir sesės, su kuriais bendroje krūvelėje buvo smagu miegoti. Buvau kiek silpnesnis už savo brolius ir seses, tai keletą dienų šeimininkė maitino mane iš buteliuko ir migdė susupusi į savo vilnonį megztinį, taip aš išsikapsčiau iš rūpesčių ir tapau tikru šunimi.Is_buteliuko

Į mamos „valgyklą“ visada skubėdavome žaibišku greičiu ir jokios mandagumo taisyklės mums neegzistavo. Svarbiausia būdavo iki soties prilakti pieno ir čia pat saldžiai užmigti. Taip ir bėgo mano dienos – nerūpestingos ir linksmos. Mes išaugome ir tada kieme labai smagu būdavo rauti gėles ir kapstytis darže.

SunyciaiMūsų šeimininkė iš pradžių nervinosi, bet paskui atėjo į protą ir džiaugėsi mūsų šėliojimu.

Taip, nerūpestingai augant, mus pradėjo rinktis kiti šeimininkai, nusprendę pašvęsti savo gyvenimą šunims: kantriai auklėti, vedžioti, ištverti visas mūsų „šunybes“, bei dalintis džiaugsmais. Turėjau tokį gyvenimą ir aš – mielas, padykęs, atviraširdis, pasiruošęs visada išklausyti ir niekada neprieštaraujantis. Tačiau, gyvenime taip jau nutinka, kad geri dalykai ima ir pasibaigia. Kažkodėl jaukius namus ir mielą draugiją turėjau iškeisti į voljerą ir kiemsargio gyvenimą. Apie tą etapą nelabai norisi kalbėti, o gal ir „išsitrynė“ daug kas, kad mažiau širdelė skaudėtų…Šį pavasarį atsidūriau man nepažįstamoje vietoje, pakelėje, nes mašinos, kurioje važiavau, durelės staiga užsitrenkė…ir aš likau sėdėti ir laukti. Turbūt greitai atvažiuos pasiimti?…Bet ėjo ilgos ir šaltos kovo dienos ir naktys, o aš sėdėjau ir laukiau, ten pat pakelėje, šalia šiukšlių konteinerio, vienas ir toks alkanas, toks sušalęs…

Fizas irgi kaledosSako , kad „ viltis miršta paskutinė“ ir aš sulaukiau. Tada, kai mažiausiai turėjau vilties. Kažkokie geri žmonės stabtelėjo, apžiūrėjo mane, turbūt keistai atrodžiau – purvinas, alkanas ir vis dar laukiantis. Paėmė, parsivežė į namus, pamaitino, priglaudė, ieškojo naujų šeimininkų, jiems sunkiai sekėsi, net į kažkokią prieglaudą skambino, bet niekas manęs nenorėjo… bet dabar aš jau žinau – gyvenime būna stebuklų ir aš sugrįžau į savo namus, pas savo mylinčius šeimininkus, pas savo tikrąją mamą ir sesutę!

 

 

20130417_195506Negalėjau patikėti. Nors jos su manimi keistai elgėsi, bet tik iš pradžių, paskui prisiminė. Mane net numaudė su šampūnu, nors niekaip nesupratau, kam to reikėjo, tiek metų apsiėjau be tokių miesčioniškų tuštybių. Baisiausia buvo, kai atėjo dvi moterys ir sugalvojo, kad reikia mane apkirpti ir pradėjo čekšėti su žirklėmis palei ausis. Tokio siaubo gyvenime nebuvau patyręs! Nenoriu būti dendis, noriu būti paprasta kieminis! Teko savo teises ginti dantukais. Trumpam padėjo. Nieko, maniau, iškęsiu ir šampūną ir ausų valymą ir netgi šukavimą. Turėjau dabar savo kilimėlį, skanaus maisto, drauges, su kuriom bandžiau dūkti. Bet svarbiausia įsigijau tikrą Draugą, kuris kiekvieną rytą vesdavosi mane kartu pasivaikščioti. Net sapnuose nesitikėjau tokios laimingos pabaigos. Rytoj – mano septintasis gimtadienis. Jie net kepa mums šunų tortą! Galima net kaukti iš laimės…“

Kaip visose pasakose, po sunkių išbandymų sekė laimingas gyvenimas…kelionės prie jūros, maudynės, lakstynės ir kitos šuniškos linksmybės. Tą pačią vasarą, paskutinę birželio dieną į žvaigždes išėjo mūsų pirmoji kalytė, suteikusi tiek daug meilės ir džiaugsmo, bei dovanojusi devynis mielus išdykėlius. Mūsų namuose liko gyventi jos vaikai – Fizas ir Flora.

fizas su pagaliuku

flora_fizas_snaigynas

 

 

 

 

 

 

 

SVENTOJI AS IR FIZAS20130713_150208

sunys_snaigynas

 

kelione_prie_juros

 

 

 

 

 

 

 

 

Čia lyg ir būtų galima dėti tašką ir pasidžiaugti laiminga pasakos pabaiga, bet…lygiai po metų laimingo ir šilto gyvenimo, tą pačią paskutinę birželio dieną, tas pats Gyvenimas pateikė dar vieną staigmeną – mūsų linksmąjį Fizą ištiko insultas ir jis gulėjo suparaližuotas, liūdnai sekdamas mus akimis ir nesuprasdamas, kodėl gi jo kūnas nebeklauso ir net balsas tapo plonas lyg mažo šunyčio. Tada, prieš dvejus metus tikrai buvo sunku suvokti, kaip tas “gyvenimas mus myli“. O jis, pasirodo grūdino mus ir tikrino mūsų stiprybę. Ir mes priėmėme Jo siūlomas žaidimo taisykles. Viltis šunio akyse įkvėpė mums stiprybės, palaikė sunkiausiomis  akimirkomis.

Mus palaikė mūsų šunis prižiūrintys veterinarijos gydytojai, draugai, kaimynai… Šuns negalia netapo kliūtimi keliauti, atvirkščiai, mes susikrovėme mantą, abu šunis ir leidomės į kelionę po Kroatiją. Tikrai nebuvo sunku, buvo ramu ir gera, nes mūsų ištikimas bičiulis visada buvo šalia, džiaugėsi kiekviena diena, o mes laukėme ir tikėjome, kad jis atsikels.20141005_13063420141008_125340

IMG_4671

20141008_125304

IMG_4636

IMG_460920150109_140338

Vasarą keitė ruduo, o po to atėjo žiemą ir mes visi įpratome gyventi savo aplinkoje turėdami šeimos narį, kuriam reikalinga nuolatinė pagalba – pakelti, išnešti į lauką, pavesti, padėti pareiti. Mano bičiulė, kuri slaugė savo nevaikščiojančią dalmantinę dvejus metus, tada paklausė manęs, ar aš pasiruošusi ilgam ir sudėtingam periodui, atsakiau tada, kad nežinau. Nes tikrai nežinojau ką tai reiškia.

 

 

Radome internete informacijos ir sūnus sukonstravo Fizui vaikštynę, kad jis galėtų stovėti ir eiti. Daug skaitėme apie tai, kad smegenų ląstelės yra neuroplastiškos ir jas galima “išmokyti“ naujų dalykų. Po insulto, kraujui išsiliejus ir “ištrynus“ informaciją tam tikrose smegenų srityse, kurios atsakingos už įvairias funkscijas, dedant pastangas ir atliekant tuos pačius veiksmus ilgą laiką, galima sukurti naujas neuronų jungtis. Štai,kaip viskas vyko:20150208_115358

 

 

 

 

 

20150208_115254

 

20150127_204625Kasdienės pastangos davė rezultatų, jie nebuvo nei greiti, nei tokie, kokių mes norėtume. Gyvenimas savo ypatingu būdu rodė, kaip myli mus, kaip ugdo įvairias mūsų charakterio savybes.

 

 

 

Šiandien, praėjus dvejiems metams po patirto insulto ir visiško nevaikščiojimo, Fizas gyvena pilnavertį gyvenimą, lauke, ant žolės vaikšto pats, su savo ištikimiausiu draugu ir pagalbininku kiekvieną rytą ir vakarą apeina rajonėlį, paerzina kitus šunis, toliau važinėja su mumis prie jūros ir moko mus… Taip, kai žvelgiu į jo protingas, meilės kupinas rudas akis, aš kiekvieną kartą padėkoju Gyvenimui už tokį MOKYTOJĄ, už kiekvieną dieną, praleistą drauge su juo, už tuos sunkumus, kuriuos pereidami mes visi tobulėjame ir augame savo viduje.

20150922_134312

2016 Velykos

fiziukas_sventoji

 

 

 

 

 

 

 

 

 

************************************************************************************************************

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.