Turbūt neatsitiktinai nešioju gėlės vardą, galbūt todėl klaidžioti miškais ir pievomis, stebint augalus arba ant upės kranto spoksoti į tekantį vandenį, man yra smagiau, nei šlifuoti miesto šaligatvius.
Kai pradėjau studijuoti dr.Bacho žiedų terapiją, pradėjau stebėti augalus skirtingais jų augimo periodais. Mane nuolat kankino klausimas: „Iš kur šis žmogus sužinojo, kad vienas ar kitas augalas padeda pakeisti neigiamas emocijas į teigiamas?“ Pats terapijos autorius, dirbdamas su savo pacientais, praktiškai įrodė, o ir šimtai šio holistinio gydymo pasekėjų įvairiuose pasaulio kraštuose patvirtina, kad švelni žiedų energija gydo ne tik žmogaus jausmus, bet ir kūną. Žmogus, pasak šios gydymo filosofijos, yra priimamas, kaip visuma, todėl, kai jis jaučia vidinę ramybę, jo kūnas pradeda gyti pats ir visi fiziniai negalavimai išnyksta.
Grįžtant prie medžių ir mano pomėgio stebėti juos, galiu pasakyti, kad šį mano pomėgį ir įžvalgas pagilino Vijanos Staibl, theta gydymo metodo autorės, mokymas ir tų žinių taikymas praktikoje. Esant theta smegenų bangose, galima susisiekti su medžio vidumi ir pabendrauti su juo. Šiame bendravime aš randu daug sąlyčio taškų su lietuvių pagonių papročiu dievinti medžius, sodinti šventomis vadinamas ąžuolų girias.
Stebėdama medžius nuo ankstyvo pavasario, jų žydėjimo iki pat rudens, kai jie subrandina vaisius, iš naujo atradau daug nuostabių dalykų.
Medžiai yra mūsų kilnieji mokytojai.
Iš gilės visada išauga tik ąžuolas, iš kaštono – tik kaštono medis, iš obels sėklytės sudygsta ir išauga tik obelis. Na taip, akivaizdu, atsakysite. Pasėjus gilę niekada neišaugs pušis ar beržas. Taip ir gyvenime.
Mes renkame tai, ką pasėjame: kai nusišypsai – ir tau šypsosi, kai duodi – tai ir gauni, ir nebūtinai iš to paties, kai ieškai grožio – aplink regi tik grožį. Kai jauti gausą, nesvarbu, kiek yra tavo sąskaitoje, pasaulis tau siunčia gausą. Juk obelis kiekvieną rudenį subrandina savo vaisius ir dalinasi jais be jokių sąlygų, be pykčio, jei niekas nesurenka vaisių ir jie supūna ir be apgailestavimo, kad „ir vėl ruduo, o ne už kalnų ir žiema“. Kiekvienas medis kantriai ištveria žiemos šalčius, kad pavasarį vėl sukrautų žiedus. Kiekvienas augalas gamtoje „žino“, kad gyvenimo ratas yra amžinas. Medžiai mus moko šito žinojimo arba primena, nes tikrasis žinojimas visada buvo ir tebėra giliai viduje.
Daugiau ne visada yra geriau.
Labai lengva paslysti, lyg nuo slidaus kalno, į įsitikinimą, kad daugiau yra geriau: didesnis namas, didesnis automobilis, didesnė alga yra geriau. Arba , jei turėčiau daugiau pinigų, turėčiau daugiau galimybių, tada turėčiau daugiau draugų, kurie mane palaikytų, o tada jau galėčiau būti laiminga. Deja, dažnai visi šie dideli dalykai neatneša nei laimės, nei džiaugsmo, nei gyvenimo pilnatvės. Nes nebūtinai daugiau yra geriau. Kartais pora ištikimų bičiulių, kuriems gali paskambinti net vidurnaktį, yra geriau. Keletas mielų suknelių, kuriomis vilkėdama jautiesi žavi ir patraukti, yra geriau, nei visokių rūbų prigrūsta spinta.
Labai svarbi įvairovė.
Augalų ir gyvūnų įvairovė sukuria harmoniją ekosistemoje, o vienos rūšies augalus dažnai puola kenkėjai. Taip ir mūsų gyvenime – kuo mes esame skirtingesni, tuo gyvenimas yra įdomesnis. Jei visi esame vienodi, tada nėra įkvėpimo ir motyvacijos keistis ir tobulėti. Ne visada tai žinojau. Prisimenu vaikystėje stengdavausi atrodyti kaip visi, nes jei suknelė kitokia, tai ką pasakys kiti? Kaip svarbu mokykloje buvo elgtis, kaip dauguma, bijant būti atstumtam? O pirmoji cigaretė, siekiant įtvirtinti savo modernumo statusą?
Dabar elgiuosi kitaip: aš susidraugavau su savo išskirtinumu ir džiaugiuosi ta draugyste, nes ji man šventa. Kai aš esu savimi, aš traukiu į savo gyvenimą panašius žmones. Aš priimu juos tokius, kokie jie yra, aš palaikau juos, myliu ir suprantu.Kai aš dalinuosi savo džiaugsmais, savo laime, savo kūryba ir grožiu, aš sėju laimės sėklas pasaulyje. Tai – lyg sodinti sodą. Kuo didesnė augalų ir gyvūnų įvairovė, tuo sodas sveikesnis ir stipresnis, tuo spalvingesniais žiedais jis žydi, tuo skanesnius ir įvairesnius vaisius veda.
Didingas ąžuolas išauga iš mažos gilės.
Mano kieme – didžiulis ąžuolas, kurio giles renku kiekvienais metais. Dėlioju, grožiuosi ir negaliu atsistebėti, kad iš tokios mažos sėklos išauga toks galingas medis. Jis moko mane tada, kai užpuola abejonės, kad nesugebėsiu, kad neturiu tinkamo išsilavinimo, kad bus per sunku. Tada aš suspaudžiu delne tą mažą giliuką, apkabinu stiprų ir storą ąžuolo kamieną, o juk jis kažkada buvo tik giliukas, ir…žengiu pirmąjį žingsnį.
Pernai jo šakose apgyvendinau stiklinius ir keramikinius angelus, kurie, pučiant vėjui sūpuojasi ir šoka. Pavadinau šį ąžuolą “Angelų ąžuolu”. Stebiu…Šiemet gilės daug didesnės, lapija daug vešlesnė, suprantu – jis džiaugiasi ir atsilygina tuo pačiu.
Laikau savo delne mažą obuolio sėklą ir mąstau apie šimtus ir tūkstančius joje užkoduotų galimybių. Ir pradedu nuo pirmo mažo žingsnelio, tada – kito, paskui – trečio…Niekada nežinau, kur nuves kitas mano žingsnis, bet toje paslaptyje slypi didingumas. Iš mažų sėklų išauga dideli medžiai, besąlygiškai dalinantys savo vaisius.
Ankstyvą pavasarį pakelėje pirmosios mane pasveikina kaukazinės slyvaitės, lyg nuotakos apsipildamos baltais žiedais. Vasaros pabaigoje, jos šakos pasipuošia mažomis saulytėmis – geltonomis rūgščiomis slyvelėmis, kuriomis ji nuoširdžiai nubarsto visas pakeles.
Augalai moko mane kantrybės. Juk pasodinus sėklą iš jos sekančią dieną neišauga augalas. Reikia laiko, kad sėkla žemėje išbrinktų, daigelis prasikaltų, tada tenka kurį laiką laukti žiedų, o po to ir vaisių. Ir gali stripinėti aplink kiek tik nori, gali pykti ir nervuotis, niekas nepasikeis. Viskam savas laikas.
Bet gali kantriai puoselėti, laistyti ir purenti žemę, kiekvieną pavasarį laukti pirmojo žiedo, džiaugtis juo ir dėkoti. Ir tik tada ateina tas laikas, kai vieną dieną medis ima ir apsipila žiedais, lyg atsidėkodamas už kantrybę, darbą ir rūpestį. Taip ir gyvenime – kiekvienas projektas prasideda nuo idėjos, taip pasėjama sėkla ir kantriai, paslapčia laukiu jos sudygstant. Žinoma, jei daigo nesulauki, kyla abejonės: “o gal ne taip, ne ten ir ne tuo laiku?” Šiuo laikotarpiu vengiu dalintis žinia apie savo pasėtą sėklą su pasauliu, lyg norėdama apsaugoti. Ir kai pasirodo jaunas daigas, parodau jį tik patiems artimiausiems, kuriais pasitikiu. Čia kaip su vaikystės “sekretais”, sudėdavau gėlytes po stiklu, užkapstydavau smėliu, padėdavau akmenėlį, kad rasčiau ir parodydavau tik pačiai artimiausiai draugei.
Gyvenimas tapo kitoks, kai išmokau mėgautis procesu, bet ne laukti rezultato, kantriai, tiek kiek reikia. Smagiausia, aišku, būna mėgautis vaisiais, su pasididžiavimu tariant: “aš jį sodinau”.
Medžių žiedų “medžioklė” fotoaparatu ankstyvą pavasarį, atskleidė man iki tol nežinomų paslapčių: graikiško riešuto medis turi vyriškus ir moteriškus žiedus viename medyje! Vyriškieji – tai žirginėliai, besiplaikstantys vėjyje, o moteriškieji – mažyčiai ir vos matomi, tačiau iš jų medis sukrauna puokštėje tris mažus rutuliukus, kurie vystosi, auga ir rudenį pradžiugina skaniais riešutais. Laikau rankoje graikišką riešutą ir stebiuosi, kiek informacijos sutelpa mažoje sėkloje, viename medyje draugiškai sugyvena vyriška ir moteriška energija. Kiek daug aš galiu pasimokyti iš medžių – kaip harmoningai suderinti savyje šias dvi energijas, kaip tolerantiškai priimti kiekviena, kuris yra kitoks.
Žinau, koks tai yra jausmas, būti nepatenkintai, nes rezultatų vis nėra, nežiūrint į dedamas pastangas. Kiekvieną vakarą lipu ant svarstyklių, o jos šaiposi iš manęs, parodydamos vis tuos pačius skaičius, kurių matyti aš nenoriu. Kyla nenumaldomas noras viską mesti arba prisėlina išdavikiška mintis, kad esu nevykėlė…
Vakar sustojau ties namo varteliais ir pažvelgiau po kojomis – kiek kantrybės, tikėjimo ir stiprybės aš galiu pasimokyti iš paprasto augalo – pienės, kuriai net kietas ir iš pirmo žvilgsnio nepramušamas akmuo, jokia kliūtis. Reikia tik laiko.
Medžiai visada suteikia man paguodos ir išminties, nes tik stebėdama juos aš suvokiu buvimo čia ir dabar prasmę.
Kai ateina žiema, medžiai numeta lapus, taip apsisaugodami nuo temperatūrų skirtumo, jie užmiega šventame nieko neveikime. Toks periodas jiems – energijos kaupimo metas, nes toks gamtos ciklų ratas, o medžiai turi įgimtą vidinį žinojimą. Pirmiesiems pavasario saulės spinduliams sušildžius žemę, medžių venomis pradeda tekėti gyvybės syvai, subrinksta pumpurai, prasideda naujas etapas.
Gyvenime taip pat:kai jaučiuosi perdegus, persidirbus, kai pastebiu, kad savo poreikius atidėlioju ir bėgu gelbėti pasaulio, aš pasinaudoju medžių pamoka – sustingstu šventame neveiklume ir nurimstu, kaupiu energiją kitam pavasariui… Dėkoju augalams už jų pamokas.
Jeigu jus taip pat domina augalų pasaulis ir žmogiškos emocijos, kviečiu jus į dr.Bacho žiedų terapijos pažintinį – bazinį kursą.
Išsamią informaciją rasite čia.
**********************************************************************************************************
Jeigu jums patiko šis straipsnis – pasidalinkite juo su savo bičiuliais, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir sugrįžta. Jei norite gauti kitus straipsnius – tapkite sekėju, įrašydami savo el.pašto adresą dešiniajame langelyje viršuje.
**********************************************************************************************************
©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.
Dalinuosi 2016 metų seminaro apie Klanų vandenį medžiaga ir foto prisiminimais iš Tenerifės, kurioje turėjau galimybę pajusti tiek vandens, tiek kalnų galią.
NA, O DABAR PAIMKITE POPIERIAUS LAPĄ, RAŠIKLĮ IR ATSAKYKITE Į ŠIUOS KLAUSIMUS:
NEIGIAMAI nusiteikęs Kalnų vanduo – nekoks pašnekovas aplinkiniams, o ir su savimi jis nelabai sutaria. Paties susikurti aukšti standartai padaro tokį žmogų panašų į uolą (angl.“rock“)
