Asmeninės transformacijos ir gilesnis savęs pažinimas „Lokyje“

Photo credits: janrye/Pixabay

„Kaip tu pasikeitei! Negaliu atpažinti tavęs!”, – išgirdau sutikusi seniai matytą bičiulę.

O aš pati ar gerai pažįstu save? Ilgus metus studijavusi, nagrinėjusi ir dalinusis savo atradimais bei pamąstymais su kitais, tik neseniai suvokiau, kad visi šie keliai veda į vienintelį tikslą – gilesnį savęs pažinimą. Savęs? Taip, savo tikrojo Aš, dieviškojo Aš, kaip bepavadinsi, savo sąvasties, esmės, prasmės ir to, kodėl esu čia. Senas kaip pasaulis klausimas! Bet nuo to nei kiek ne lengvesnis. Nes kiekvienam, čia viešinčiam, pateikiamos asmeniškos užduotys, sugalvotos lyg staigmenos ar dovanos, o išpakuoti jas galima tik perkandus siūlą ir išvyniojus. Ką daryti su gauta dovana, sprendžia irgi asmeniškai: nustebti, apsidžiaugti ar apsimesti besidžiaugiančiu, o gal supykti ir švystelėti dovaną į šiukšlyną?

Apie pyktį ir sukosi visos mintys daugelį pastarųjų metų. Richardas Bachas rašo, kad „geriausiai kitus mokome tų dalykų, kurių patys turime išmokti.“ Supratau, kad mano popierėlyje, kurį išvyniojau, buvo dovana „ pyktis“. Ir ką turėjau su juo daryti? Apsidžiaugti? Apsimesti, kad džiaugiuosi? Bet nuo apsimetinėjimo seniai suka vidurius. Užpykti ir šveisti dovaną šiukšlynan? Gal būtų geriausiai. Ramu. Kuriam laikui. Vėliau, tų nepriimtinų emocijų šiukšlyno smarvė persekios ir neduos ramybės. Intuicija pakuždėjo, kad atsakymas ateis, tereikia nurimti, pabūti savyje, lyg oloje atsiskyrusiai vienišei, ir ji tikrai ateis. Idėja. Mintis. Būdas.

Į mano gyvenimą atėjusi britų gydytojo Edvardo Bacho sukurta žiedų terapija, atnešė ir nenumaldomą domėjimąsi emocijomis. „Norėdamas pažinti kitus, turi išmokti pažinti save“ – kažkur perskaityti žodžiai giliai įsismelkė į protą ir liko visam laikui. Neigiamos žmogiškosios emocijos bei jų kilmės priežastys visada domino žmoniją, juolab kad ir emocijos yra tokios senos, kaip pati žmonija. Studijuodama dr.Bacho filosofiją, žmogaus, kaip emocionalios būtybės, pažinimą, suvokiau, kad įžengiau į milžinišką girią. Kiekviena nauja pažintis su emocijomis vedė vis gilyn, jaučiausi taip, lyg einama tolyn į mišką: dar vienas žingsnis, dar vienas, o atsigręžus atgal nebesimatė laukymės, todėl ir liko vienintelis kelias – pirmyn. Prisiminiau padrąsinančius rašytojos Klarisos Pinkola Estes žodžius, apie tai, kad jei bijosi eiti į mišką, tai nieko ir neatsitiks, o gyvenimas paprasčiausiai praeis pro šalį.

Taigi, kiekvienas žingsnis geriau pažįstant mane supančią aplinką, tapo dar vienu žingsniu į gilesnį savęs pažinimą: per augalo kvapą, sužadinantį pačias archaiškiausias jusles, iškapstančias nepageidaujamas ir žeidžiančias emocijas ir su tais išgyvenimais susijusius žmones; per subtilias žiedų vibracijas, veidrodžiu atspindinčias klaidžiausius sielos labirintus, per archetipus bei pasakų simbolius, kurie lyg monstrai išeina į gyvenimo teatro sceną, kad parodytų vienintelį svarbų kiekvienos esybės bruožą.

Savo emocijų atpažinimo pradmenys yra pažintinis dr.Bacho žiedų terapijos kursas, kuriame susipažįstame su britų gydytojo Edvardo Bacho asmenybe bei gydymo filosofija. Taip pat susipažįstame su laukinių augalų žiedais, kurių subtilias vibracijas pajautė šis išskirtinis žmogus, pasak kurio – tam tikro augalo žiedas iliustruoja vieną bendražmogišką emociją, kuri turi neigiamą ir teigiamą aspektus. Eidamas savo asmeninės kančios keliu, ieškodamas naujų būdų padėti sau, po išgyventos piktybinio vidurių auglio operacijos, ir kaip padėti savo pacientams, kenčiantiems nuo  įvairių negalavimų, jis sukūrė ir pasauliui paliko unikalią savęs pažinimo ir išgijimo sistemą. Ši holistinė savęs gydymo sistema atskleidė ne vieną svarbią žinią: „kiekvienas žmogus savo viduje turi įgimtą žinojimą“ ir „liga neprasideda fiziniame kūne, pirmiausia suserga žmogaus emocijos, o sekant dar giliau – visų žmogaus kančių priežastis yra  jo ydos.“ Studijuodama ir praktikuodama teta gydymą sužinojau tas pačias tiesas – kiekviena siela, ateina į žemišką kūną, kad išmoktų pamokas, išsiaiškindama savo ydas ir išmokdama paversti jas dorybėmis. Dalyvaudama Drakono programoje pas mokytoją Loretą Stonkutę dar kartą gavau patvirtinimą, kad „drakonas“ ir yra žmogiškosios ydos, o mano tikslas šioje žemėje – paversti jas dorybėmis, t.y. surasti po drakonu paslėptus talentus.

Kaip su žiniomis ateina išmintis, taip su išmintimi atėjo žinojimas ką daryti toliau ir anksčiau kankindavęs egzistencinis klausimas „kodėl?“ pasitraukė . Man išvyniojus savo popierėlį radau tai, su kuo turiu susitvarkyti. Tiksliau – susidraugauti!

“O kas toliau?” – po kelerių metų atėjo klausimas iš vienos grupės dalyvės, išklausiusios pradinį dr.Bacho žiedų terapijos kursą. Tuomet atėjo idėja sukurti ilgesnę programą, kuri suteiktų ne tik teorinių žinių, bet ir galimybes integruoti jas į kasdienį gyvenimą. Trisdešimt savaičių trukusi  asmeninių transformacijų programa „Gyvenu BE pykčio“ subūrė nemažą būrį Bacho terapijos praktikų ir ne tik. Prisijungė net tie, kurie pradžioje abejojo iš viso turintys pykčio. Jau pirmosios savaitės akivaizdžiai parodė, kad tariamai paslėptos, nepripažintos  įvairios pykčio formos prilygsta užmirštoms karo laikų bomboms, kurių nejudinant būna ramu, tačiau, pradėjus kastis po senais pamatais, jos drioksteli, išsprogdindamos viską aplinkui.

 Esu nuoširdžiai dėkinga visiems, kurie savanoriškai ir sąmoningai pasiryžo išsprogdinti senus pamatus, kad galėtų pradėti statyti naujus namus. O pokyčiai tikrai vyko: kiekvieną savaitę ištempdavome į dienos šviesą po vieną naują pykčio formą (ir iš kur jų tiek daug?!) O tada prasidėdavo tikras karas. Pagal viduje vibruojančių emocijų dažnį kiekvienas gaudavo savo pamokas – dovanėles ir išvyniojus jas, reikėdavo ką nors su tuo daryti. Visiems labai praversdavo palaikymas grupinių susitikimų metu ir humoro jausmas. Na, o atleidimas sau tapo raudona šios programos gija. Gyvenime, kaip ir kovoje – išlieka stipriausi, bet ne visada fiziškai, dažniausiai dvasiškai. Išlikusieji gavo didžiausias dovanas – pasitikėjimą savimi ir ugtelėjusią savivertę, tikėjimą, kad kantrybė, disciplina ir nuoseklumas pralaužia visas užtvaras bei susirado bendraminčių, artimų sielų.

„Ką darysim, kai programa pasibaigs?“ – nuskambėjo žodžiai iš programos dalyvės lūpų ir klausimas „ką daryti toliau?“ kurį laiką kabojo virš manęs, erdvėje, kol vieną dieną „visai atsitiktinai“ (nors gerai žinau, kad atsitiktinai nieko nebūna) nusileido „lokio“ pavidalu. Idėją padovanojo rašytojos Klarisos Pinkola Estes knygoje perskaityta mintis, kad pyktis gali būti mūsų mokytojas. Atėjo nenumaldomas noras išbandyti pykčio ir atlaidumo ribas, taip gimė dešimties savaičių asmeninių transformacijų programa „Lokys“, kurioje susipažinome su pasakų terapija bei kitais metodais. Šios programos esmė buvo pykčio įveikimo schema:

Aptikus pykčio apraišką, ramiai surasti gydomąją jėgą, kuri pasakoje yra Žynė, o mūsų gyvenime – vidinė išmintis.

Tada reikėjo apsispręsti ir pasiryžti keistis, įžengti į teritoriją, kurioje niekad nesi buvęs, pasakoje tai – lipimas į kalną arba gerai atpažįstama šių dienų saviugdos frazė „išeiti iš komforto zonos“.

Einant nežinomu nauju Keliu, neišvengiamai reikia perprasti iliuzijas ir jų prigimtį, t.y. nusiimti rožinius akinius ir išsiaiškinti kas yra kas. O tai yra skausminga, todėl kyla pagunda viską mesti ir įlipus į „aukos kaliošus“ sprukti atgal, ten, kur žinoma, nors ir klampinanti pelkė: „Ir ko ten lipti į tuos kalnus?, “Ko aš ten nemačiau?“, “Geriau jau būčiau iš viso nežinojusi…“

„Neįmanoma nieko pakeisti“, „Mano toks likimas, paveldėtas iš senelių“, „Ne visi gali to pasiekti“ – tai atgyvenusios programos, nuostatos ir ribojantys įsitikinimai, kurie puola kiekvieną keliautoją įvairiausių geliančių ir kandančių gyvių pavidalu jo naujajame Kelyje. Atpažinti užpuolikus ir rasti priemonių jiems įveikti padėjo asmeninės konsultacijos, kurių metu išsiaiškindavome tikslus ir numatydavome žingsnius jiems pasiekti, o taip pat surasdavome besislapstančius sabotuotojus ir vidinius kritikus.

Pasakos simbolių iššifravimas buvo žaisminga, sugrąžinanti į vaikystę, patirtis. Na, o simbolinis nusileidimas nuo kalno ir sunkiai gauto Lokio plauko sudeginimas, dar kartą įrodė, kaip svarbu kasdieniniame gyvenime pritaikyti praktiškai tai, ką išmoksti lankydamas begalę seminarų.

Gyvenimas Lokio ritmu parodė, kaip svarbu tolerantiškai priimti ne tik kiekvieną žmogų, kasdieną ateinantį į mūsų gyvenimą, bet ir su meile ir atleidimu priimti kiekvieną savo emociją.

Kasdienis gyvenimas pagal Lokį, kuris užmiega žiemos miegu, tačiau pavasarį prabunda ir pagimdo Lokiuką – naują projektą, naują problemos sprendimo būdą, naują santykių etapą, padėjo pajusti pirmapradžio, laukinio gyvenimo svarbą. Rimtis ir įsiklausimas į savo vidinį pasaulį, ateinantis su rudeniu ir gilėjantis žiemą, ankstyvą pavasarį sprogsta su visiškai nauja jėga. Laukimas, ką atneš ateinantis pavasaris suteikia gyvenimui magiško saldumo jausmą.

Gyvenimas pagal Lokį  išmokė  ne tik gyventi dėkingumo kupiną gyvenimą, susidraugauti su Valia, bet ir atpažinti  Vidinį Sabotuotoją ir Kritiką ir surasti  jiems vietą savo gyvenime, nes be jų negalėtume džiaugtis tomis dovanomis, kuriomis buvome apdovanoti. Į laisvę išėjo ilgus metus pogrindyje slėpęsi talentingi dailininkai, sportininkai, šokėjai, rašytojai.

Dėl šios akimirkos vertėjo kopti į kalno viršūnę, brautis pro aštrias, veidą braižančias šakas, gintis nuo bauginančių gyvių, įgyti Lokio palankumą, sugebėti įžvelgti jame atlaidžios meilės šviesulį, išdrįsti paprašyti sidabrinio Lokio plauko, su viltimi nešti plauką Žynei, su siaubu išvysti ugnyje sudegantį  tą plauką ir lyg iš Fenikso pelenų pagimdyti naują žinojimą, kad viską reikės atlikti pačiam. Kiekvieną kartą, vėl aptikus pykčio apraišką… Bet toks gyvenimas visada bus įdomus, spalvingas ir įkvepiantis.

„O kas toliau?“ . Kaip aš esu dėkinga už tuos klausimus! Nes, kol žmogaus galvoje kils tokių klausimų, tol jis nenumaldomai judės į priekį – kops į kalnus, plauks jūromis, ims į rankas teptuką ir dažus. Nes žmogaus paskirtis šios žemėje ir yra būti Kūrėju! Tiksliau – Bendrakūrėju!

**************************************************************************************

Nuoširdūs Lokio programos dalyvių atsiliepimai pasidalinami su jų leidimu:

“Pasirinkau Lokio programą, nes norėjosi pratęsti savo tiek vidinę, tiek išorinę kelionę po Pykčio valdymo programos. Jaučiuosi taip, lyg jau lagaminai būtų sukrauti, automobilis paruoštas, kryptis numatyta… Esu atvira tam, kas vyks, tam, ką sutiksiu, ką patirsiu, ką atrasiu.Ir man tai jau yra daug, nes būt pasiruošusiai ir drąsiai žvelgt į kelionę – gyvenimą, manau, yra labai puiku. Мan labai patinka nauji dalykai mano gyvenime – stengiuosi juos fiksuoti ir jais pasidžiaugti, patiko daryti kažką gero. Visa tai praskaidrina, nuspalvina mūsų gyvenimą, Be to, per šią programą daug rašiau. Man tik trūko “gyvų“ dalyvių susitikimų, per kuriuos galėtumėm pasidalint kaip mums visiems sekasi. Aš turiu priklausomybę gyvam bendravimui ir pasidalinimui. Asmeninės sesijos buvo naudingos, nes gavau asmeninių  patarimų, užduočių, lašiukų –  to, ko tuo metu reikėjo.“ (Jurgita D.)

Programa ,,Lokys“ yra tęsinys programos ,,be pykčio“. Viskas tarpusavyje susiję: tik giliau, toliau ir mažiau matoma išorėje. Tikslas buvo ir yra, kad išmokčiau ,,klausytis savo vidinio balso – mokytis būti autentiškai.“Mokymų metu teko  keisti nuoskaudas, piktas ir pavydo mintis į dėkojimą už gyvenimo pamokas, pastebimą grožio ir kito žmogaus sapno suvokimą,  suprasti, kad žinojimas ir tikėjimas yra du skirtingi dalykai. Atrodė, kad žodžiai ,,tuštuma“, ,,placenta“ ir kiti visiškai netinkami prie temos, bet…. Ateina laikas ir tai prisijaukini, ieškai kampo ir laiko savo mintims, sulėtini gyvenimo ritmą, kad pajustum savo virpesius, savo dažnį, savo mintis ir galop kažkur giliai užkištus nesuprastus norus. Suvokimas, kad pasaulį valdo tik meilė arba baimė – ir renkiesi, kurios poziciją palaikai- tuo ir tampi. 2D taktika ne iš karto prilipo, bet pamažu ėmė “vežti“, tapti kasdienės rutinos dalimi.  Mokėjimas atlikti džiaugsmingai, įžvelgti grožį ten, kur anksčiau tik burbėdavai – patikėkit – yra daug. Kuo mažiau baimės, kaltės, savigraužos, kuo rečiau užkliūni už aukos kaliošių- tuo drąsiau žengi pirmyn. Asmeninės konsultacijos yra neįkainiojama paslauga – kartais tiesog nematai, kas yra už širmos- esi šalia, bet negali įvardinti to, kas svarbiausia. Asmeninės konsultacijos metu greitai Rūtos dėka  atsijoji pelus nuo grūdų ir konkrečių klausimų, užuominų pagalba įvardinu pati, kokie tai grūdai. Mielai rekomenduočiau tai, kuri nori keistis ir supranta, kad viskas tik jos pačios mintyse ir pastangose, kad teks keisti palaipsniui požiūrį, ieškoti savyje giliai paslėptų lobių ir juodų ertmių, kažkada nugrūstų pasąmonėn įvykių, traukti juos, išgyventi iš naujo ir paleisti – jei tam pasiruošiusi- šis kursas Tau. Patikėk, kad norint pasiekti, teks sunkiai padirbėti, bet koks bus džiaugsmas, kai suprasi, kad išėjai iš savo ar iš protėvių atėjusių įsitikinimų narvo… bus nuostabu. Nori to? Tada registruokis į programą .(Rita D.)

Dalyvavau ne viename organizuojamame mokyme, nesinori sustoti, bendraminčių ratas, mokytojos palaikymas, skatina semtis gilesnių žinių. Noro nepakanka, kad vyktų įpročių ir charakterio pokyčiai. Įpročių formavimas (laiko skyrimas vidiniam tobulėjimui, kūno sveikatinimui ir kt.) padeda pasiekti užsibrėžtus tikslus, užtikrinti ilgalaikį pokytį. Man sunkiai sekėsi suformuoti tikslus. Rūtos dėka mes juos sudėliojom, dabar turiu aiškų tikslą ir datą, kurio nuosekliai siekiu. Sunkiausiai sekėsi gydyti vaikystės traumas. Tikriausiai per ilgą laiko jos pakankamai giliai išsikerojo. Labiausiai prigijo savęs, gyvenimiškų situacijų stebėjimas iš šono. Tapo įdomiau gyventi. Man asmeninės sesijos buvo labai reikalingos, jų metų iškapstydavome visai netikėtus, užslėptus jausmus, emocijas, išspręsdavome klausimus, susijusius su programa, susidėliodavome veiksmų planą, Rūtos pastebėjimai priversdavo susimastyti, pastebėdavo tai ko pati nepagalvotum. Šį kursą rekomenduočiau po programos Gyvenu be pykčio. Pastaroji programa buvo tikrai vertinga ir būtent ji motyvavo toliau tobulėti. Rūtele,  iš visų kitų išsiskiri tuo, kad žvelgi giliau, nepaviršutiniškai, tas mane ir traukia bei įkvepia eiti toliau.“ (D.T.

“ Tikslas buvo tapti laimingesnei, ir jaučiau, kad darydama užduotis tikrai tampu. Geriau suvokiau, ko reikia, norint geriau jaustis, kaip sau padėti, pradėjus keisti mintis, jaučiuosi daug labiau pasitikinti savimi, ir sekasi labiau. Mažiau patiriu įtampos, mažiau pavargstu. Sunkiau sekėsi atlikti su meile tėvams susijusias užduotis, bet dabar jau neatrodo taip sunku. Atlikau ir jaučiuosi daug lengvesnė ir laimingesnė. Prigijo padėkų rašymas, afirmacijos, knygų skaitymas. Visa tai padėjo jaustis geriau, todėl tęsiu tai ir toliau. Lokio programa man labai patiko. Labai gerai buvo, kad turėjome reguliarius individualius užsiėmimus. Asmeninės sesijos padėjo atsakyti iškilusius klausimus, be to, tai buvo pastiprinimas, užtvirtinimas tęsti toliau. Labai gerai turėti tą pastiprinimą, palaikymą iš nusimanančio, autoritetingo asmens. Tai padeda greičiau pajudėti pirmyn ir neužstrigti kuriuose nors dalykuose. Rekomenduočiau. Tokio kurso daug kam reikėtų, tik nemažai žmonių tiesiog nežino, kad galėtų sau taip padėti. Jūsų programa daugumai labai reikalinga, net būtina. Tai tarsi minčių, emocijų ir dvasios higiena, stiprinimas, lavinamas, treniravimas. Toks darbas su savimi labai pagerina gyvenimo kokybę, nes mažina įtampą, nuovargį, blogą savijauta. Ir dar labai gerai, kad Jūs nuoširdžiai visais rūpinatės ir jaučiat, kada paspausti, kada palaikyti. Ir mokote savo pavyzdžiu. Ir dar, iki šiol, niekada nemačiau, kad aš gražus žmogus, niekaip negalėjau to įželgti, mačiau, tik bjaurastį. O dabar tarpais matau ir laikau save gražia (nekalbu apie išorę) ir užplūsta šiluma, tai nuostabu, sunku nusakyti žodžiais, koks tai geras jausmas.“ (D.A.)

“Čia viskas buvo kitaip ir kitu kampu. Pirmiausiai reikėjo išsikelti tikslą, kurį noriu pasiekti. O tik paskui mažais, bet užtikrintais žingsneliais kopti į tą menamo kalno viršūnę prie Lokio olos. Sidabrinio jo plauko. Kiekvieną savaitę visi „lokiai“ gaudavome mokytojos Rūtos paruoštas namų darbų užduotis. Pirmą kartą sužinojau kaip ir su kuo „valgomas“ koliažas. Oi ne iškarto jis man pasidavė. Teko save suimti į rankas. Įdomūs ir kartu sudėtingi  laukė kiti namų darbai: tai knygą, straipsnį perskaityti, tai filmą pažiūrėti, tai į spektaklį, koncertą nueiti. Dar bent vieną žmogų per dieną nudžiuginti,  savo nusistovėjusią dienotvarkę kitu kampu pasukti. O  svarbiausia – stebėti  save iš šono kaip elgiesi, kaip reaguoji, kai kažkas kitas nori įskaudinti, užgauti ar nudžiuginti. Nes pagrindinis Lokio bruožas – savistaba. Pradžioje buvo sunkoka, bet paskui palengva iš lėto įsivažiavau. Išsikeltą tikslą pasiekiau tik iš dalies. Žinau kur dar  reikia labiau pasitempti. Bet ir dabar pasiektas rezultatas džiugina. Rūtos patartas kas rytą pradėjau daryti jogos asanas. Labai nustebau, kai kūnas ir protas visais įmanomais būdais priešinosi šiam ritualui. Teko prisiversti ir ieškoti būdų kaip save motyvuoti. Bet kai po mankštos kūne neliko vidinių įtampų, pajutau, kad ta ryto valanda sau yra didžiulė dovana šiame streso, nuolatinio bėgimo ir lėkimo pasauly. Daug atsakymų į rūpimus klausimus radau asmeninėse mokytojos  Rūtos konsultacijose. Tiksliau tuos atsakymus jos pagalba turėjau pats „atsikapstyti“. Nors pati „Lokio“ programa pasibaigė, bet tie „namų darbai“ tikrai tęsiasi. Jie kažkaip prigijo ir linkę toliau tiktai augti. (A.Ž.)

Progrąmos įspūdžius vienas dalyvis sudėliojo eilėmis, dėkoju už nuoširdų pasidalinimą ir leidimą spausdinti.

Kelionė į save.

Per mane vėl kalbi…

Priešaky aukšto kalno viršūnė,

Saulėj spindi tarpekliai sniege.

Vėjas pučia man tiesiai į veidą,

Gena, neša ir tirpdo snaiges.

Vėl šypsais…

Ko tyli?

Juk matai, pavargau…

Serpantinas pėdom išvagotas.

Nors sakei,

Bus sunku nugalėti save,

Bus sunku naują kelią pradėti.

Bet ėjau, nepykau…

Nors klupau,

Juk sakei,

Tai kas lengva – Neveikia.

Na tai kas, kad vėl batai pritrynė pūsles,

Palengva, palengva aš lipau į viršūnę.

Net stebėjaus nekart,

Kaip papėdėje liko  randuota lazda.

Vėl kuždi…

Nesustok, ši kelionė ilga,

Priešaky daug gražių atradimų.

Ir kartoji darsyk, ramini,

Viską reiks vėl pačiam padaryti.

Vėl keliuos ir einu…

Snaigės kelią užklojo,

Spindi mėnuo paraudęs ūke.

Skleidžias, veriasi krištolo takas,

Ir ištirpsta Gerumo liūne…

Arūnas Žiemelis.

2019.01.20.

**********************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Papėdė ar viršūnė?

Rūtosfoto

 

Po trisdešimties savaičių stovyklavimo kalno   papėdėje, atėjo metas apsispręsti – kopti aukštyn,   ar likti čia, papėdėje, kur jau viskas taip pažįstama, įprasta ir, nors ne viskas sekasi gerai, bet galima   kaip nors iškęsti.

  “Ar gali būti dar kas blogiau, nei pilkas, liūdnas gyvenimas, kurio visos dienos vienodos?“ (P.Coelho)

Spalio 13 dieną pabaigėme trisdešimt savaičių   trukusią kelionę – asmeninio augimo programą   “Gyvenu be pykčio“. Šį kelio etapą ėjome kartu – tiek aš, kuri sugalvojau programą, tiek moterys, kurios pasitikėjo manimi ir sutiko dalyvauti. Kai pasakydavau, kad dalyvauju programoje “Gyvenu be pykčio“, dažniausiai išgirsdavau ironišką pastabą: “na ir ką, dabar jau visai nepyksti?“. Kiekvieną kartą ironiškai nuskambėjęs klausimas patvirtindavo, kad pyktis – tai emocija, kuri labai daugelio iš mūsų gyvenimus paverčia pragaru. Šio užmanymo tikslas buvo

  • išmokti atpažinti įvairias, ypač užslėptas pykčio formas;
  • priimti jas ir kūrybiškai transfomuoti;
  • pagrindinė mintis, raudona gija ėjusi per visą programą buvo – atleidimas sau ir kitiems.

Šį kartą į grupę susirinko vienos moterys, na, tai jau seniai nebestebina, ir visų jų keliai ėjo skirtingomis kryptimis. Buvo tokių, kurių baimė neleido dalyvauti programojegavus pirmąją užduotį, o ir pasiteisinimai buvo tokie atpažįstami: “dabar neturiu tam pinigų“, “labai ačiū, bet atsirado kitokių užsiėmimų“, “labai įdomu, bet aš geriau užsiimsiu kuo nors malonesniu, nei knaisiojimasis po savo tamsius užkaborius“. Pačios atkakliausios ir ištikimiausios savo sielos šauksmui išliko ir sėkmingai įveikė tokią ilgą distanciją, nors jų kelias, toli gražu, nebuvo klotas raudonu kilimu. Gyvenime, kaip mūšyje, po mūšio namo sugrįžo pusė karių. Atsiklaususi dalyvių leidimo, dalinuosi jų pamąstymais .

 

“Pirmosios savaitės užduotis įveikti sekėsi sunkiai. Tiek visokių situacijų ir emocijų buvo, stengiausi valdytis pagal aprašymą, kvėpuoti, rašyti, stebėti situaciją iš šono, bet nepavyko. Teko garsiai ir griežtai su savim pasikalbėti . Žodžiu, savaitė buvo įtempta ir parodė, kiek daug reikės mokytis.“ (D.)

Turbut mano didžiausia nelaimė yra ta – kad aš visą laiką vaidinu -tai save iškeliu tai vaidinu auką.“(A.)

 

Buvimas bendraminčių tarpe, saugumo jausmas ir vidinis žinojimas, kad šis kelias tikrai išves į šviesą, suteikė dvasios stiprybės sunkiausiomis akimirkomis nepalūžti ir pasiekti galutinį tikslą.

 

Vos išgirdusi apie programą – supratau, kad to man reikia labai labai. Programa atskleidė tokius dalykus, apie kuriuos nenutuokiau, sudėtingus procesus išaiškino paprastai, pasiūlė priemones, kai kurias tokias įsimintinas (kaip aukos kalioša), kad vos mintis ateina gailėtis savęs – iškyla kaliošų su gėlėmis vaizdas ir …. nusišypsai , jau nebeesi auka.

Ir mintis, kad nereikia teisti kitų, o pasistengti kiekviename rasti tai, ką jis turi geriausio. Kiekvienas sapnuoja savo sapną ir nei vienas nekaltas, kad sapnų vizijos nesutampa. tiesog tai priimi, ir tiek. Esu patenkinta programa, vertinu 10 balų.“(R.)

 

Kai atsigręži atgal, visada apima palengvėjimas, nes užsibrėžtas tikslas jau pasiektas, užplūsta pasididžiavimas, kad pavyko atsispirti visiems gundymams ir trukdžiams ir pilnatvės jausmas, kad tiek daug prasmingų darbų nuveikta, o siela džiūgauja ir krūtinę užlieja šiluma:

 

Tik motyvuotas žmogus ir jo noras keistis, keisti gyvenimiškas, jam nepalankias situacijas, pastūmėja pokyčiams. Didesnė dalis priklauso nuo pačio žmogaus, jo noro tobulėti, judėti į priekį, nepasiduoti gyvenimo iššūkiams, vidinės motyvacijos, valios, tikėjimo, ryžto. Kiekvienas yra unikalus. Ilgai nešiojamas pyktis veda žmogų prie susinaikinimo. Sunkiausi pratimai tie, kuriuose atpažįsti savo tikruosius jausmus, emocijas, kylančius pykčius,išgrynini savo ilgai nešiotą širdgėlą, skaudulį. Sunkiausia pripažinti ir keisti savo elgesio modelį. Protas išryškino, priminė ilgai nešiotus skaudulius, priminė nemalonias situacijas, vėl iš naujo užvirė pyktis, emocijos.“

Man buvo svarbu pasikviesti man nemalonų žmogų į susitikimą. Stebėjau savo emocijas, jausmus. Manau, kad su tuo susitvarkiau. Sušvelnėjau, bet ar sugebėjau atleisti? Nežinau, gal per ilgai trukusi, ne vienerius metus nemaloni situacija paliko kažkokį antspaudą viduje buvo ne iki galo išspręsta. Jaučiu, kad dar nesugebėjau atleisti iki galo.“ (D.)

 

“Įvairų pyktį sukelia vidinis parazitas, kurį reikia atpažint ir „sutramdyti“, nes dėl jo kyla negatyvios mintys apie visokias gyvenimo situacijas. Suėmus pykčiui ar kitoms neigiamoms emocijoms, padeda kvėpavimas. Arba galima leistis valdomai to parazito, kas yra lengviausia, nes nereikia nieko daryti, arba veikti, naudoti energiją darbui su savimi ir su laiku geriau jaustis. Žmogus laisvas pasirinkti, ir gali pats nuspręsti, kaip jam reaguoti.“(D.)

 

Reikšmingiausi pratimai: surašymas savo priešų ar nemėgiamų žmonių teigiamų savybių, pabendravimas su žmonėmis, kuriuos laikiau geresniais ar prastesniais už save (buvo nuostabu); surašymas ką esu gero padariusi kiekvienam savo šeimos nariui ir už ką jiems dėkinga. Taip pat koliažo šeimos tema darymas, nes jis iki šiol stovi matomoje vietoje ir dažnai paskaitau, kad nepamirščiau.(D.)

 

“Sunkiausia buvo atleisti šeimoms nariams, jiems paskambinti ar nusiųsti savo atsiprašymą, naujas mintis. Taip pat, atsikratyti nuoskaudų.“

 

“Kai pakviečiau tam tikrus žmones kavos, supratau, koks nuostabus gali būti bendravimas su jais (nuėmus etiketes).“

 

“Manau, kad tapau šiek tiek sąmoningesnė, pozityvesnė, jaučiu, kad ne visą laiką esu valdoma savo emocijų, jaučiuosi geriau, optimistiškiau. Sumažėjo neapykantos, beviltiškumo jausmas. Stengiuosi kiekvieną vakarą rašyti padėkas. Atkreipiu dėmesį į kvėpavimą, jei susinervinu.“ (D.)

 

Programą sąmoningai užbaigusių dalyvių rekomendacijos tiems, kuriems, gal būt, pokyčiai sukelia baimę, o paskui ir pyktį.

 

“Gyvenau apimta nerimo, depresijos, negatyvumo. Norėjau kažkaip iš to kapstytis, ieškojau būdų. Dėl to ir susiradau Jus, Rūta, ir pradėjau dalyvauti šioje programoje.“

“Programoje paskatino dalyvauti sergantys tėvai. Tai – sunkus periodas, kuris reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų bei jėgų. Ne visada turiu kantrybės, todėl ši programa buvo kaip startas pažinti savo kylančio pykčio tam tikrose sitaucijose priežastis ir jas sušvelninti.

Nuo pat susipažinimo pradžios su mokytoja pajutau, kad tai tas žmogus, kuris leidžia pažinti nežinomus dalykus man priimtinu būdu, ką pateikia vadovė yra gilu, jautru, išjausta, išgyventa.

Įtemptas laikas gyvenime paskatino apsispręsti, kad jau atėjo laikas dalyvauti programoje.

Sunku žodžiais nusakyti kiek daug davė ši programa. Įpusėjus jai, pajutau kaip stipriai keičiasi vidinė būsena, emocijos stresinėse situacijose ir ne tik. Pradėjau tarytum iš šono stebėti save, vertinti savo poelgius. Įgijau vidinės ramybės ir stiprybės. Santykiai su artimaisiais ir aplinkiniais tapo šiltesni, lengvesni, keliantys mažiau įtampos. Pažinimas kylančio pykčio ir patarimai kaip su juo tvarkytis, padėjo konfliktines situacijas išpręsti lengviau ir nesinešioti ilgai „akmens savyje“.

Patirtį įvertinčiau 10 balų. Pasiekti nemaži rezultatai mane pačią nustebino. Negalvojau kiek daug yra pykčio formų.

 Programą rekomenduočiau visiems, kurie pasiruosę pokyčiams, nori suvaldyti ir pažinti savo kylančias blogas emocijas, pagerinti santykius su aplinkiniais ir artimaisiais, t.y. neįkainuojamos žinios, kurias tikrai galima pritaikyti gyvenime praktiškai.“ (Dalia T.)

 

“Įvertinimai: programos apimtis, kiekis ir išdėstymas – 10 balų.  Man patinka koncentruotas ir aiškus medžiagos išdėstymas, be to dar nurodai papildomą medžiagą, video ir pan., jei norėtųsi daugiau. Manau,kad tavo, kaip programos vadovės, vaidmuo – taip pat 10. Sau rašau 9, nes  galėčiau daugiau laiko skirti situacijų  aprašymui, o ne tik žodinei analizei.“ (J.)

 

Kažkuris protingas žmogus yra pasakęs, kad mokymasis nėra tai, ką kada nors galima užbaigti. Ne kartą mane aplankydavo mintis: “o kas toliau?“ Vieno susitikimo metu, terapinės grupės dalyvė išsakė savo nuogąstavimus: “ aš bijau pagalvoti apie tai, kad ši programa baigsis. Ką reikės daryti toliau?“ Manau, kad šie žodžiai nuskambėjo lyg sielos šauksmas ir idėja “ką reikės daryti toliau“ nusileido tiesiog iš dangaus, kai aš sėdėjau mašinoje ir laukiau savo dukros. Kadangi knyga ir užrašai visada keliauja su manimi, tai knyga “atsivertė“ ten kur reikėjo, o mano ranka skubiai užrašė trapias idėjas į sąsiuvinį.

Rūtos sielos koliažas/2011

Taip gimė nauja, asmeninių   transfomacijų programa “Lokio   pažadinimas“. Kodėl lokys? 

Jeigu   pažvelgsime į archaiškas, gyvūnų   totemais besiremiančias filosofines   tiesas, sužinosime, kad lokys mus moko  savistabos. “Lokys ieško seno medžio   drevėje medaus, primenančio   gyvenimo tiesos saldumą. Jeigu norime  įgyti Lokio išminties, turime  įslinkti į savo urvą, kaip į įsčias, pajusti Amžinosios Motinos energiją ir pasimaitinti Didžiosios Tuštumos placenta. Didžioji tuštuma – tai vieta, kurioje rasime teisingų sprendimų bei atsakymų į visus gyvenime iškilusius neaiškumus. Jei šiuo metu iškilo aibė gyvenimiškų klausimų, tikėkime, kad giliai mumyse glūdi ir atsakymai į juos. Visi mes turime galių nuraminti protą, pasinerti į tylą ir išgirsti atsakymą.“ (Jamie Sams, David Carson “Savosios galios ieškojimas pagal gyvūnų išmintį“)

Kopimas į kalną, kaip tam tikrą meistriškumo simbolį, suradimas pačioje snieguotoje viršūnėje lokio urvo, kantrus lokio maitinimas ir prisijaukinimas, norint gauti vienintelį, neįkainojamą lobį – sidabrinį plauką, iš kurio žyniuonė pagamintų stebuklingus vaistus, taip reikalingus išgydyti mylimą žmogų.

LOKIO programos ekspedicija

Tokiam sudėtingam žygiui pasirįžo visos   drąsiausios programos “Gyvenu be pykčio“   dalyvės. Pasiruošimo darbai jau vyksta, ruošiamos   kuprinės, su visa reikalingiausia amunicija – ryžtu,   valia, kantrybe, pasišventimu, ištikimybe savo   siekiams, meile, švelnumu, džiaugsminga   disciplina. Nežinau kaip bus su aukos kaliošais?   Ar pasiims dalyvės juos į šią ekspediciją?

Visus, norinčius kopti į kalna su grupe, kviečiame   registruotis – pareikšti norą. Jiems bus surengta   įvadinė pamoka. Norintys kopti atskirai, be   grupės, taip pat bus priimti.

Registracija vyksta iki lapkričio 30 d. – el.paštu: leruta@gmail.com

LOKIO programa čia:

*****************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Penktadienio mintys: du keliai

Tęsiu keliavimo temą. Šiandien su toltekų nagvaliu Migeliu Ruizu, kuris nuostabiai atskleidžia dviejų Kelių, kuriais keliauja visi žemės žmonės – meilės ir baimės, ypatybes.

“Meilėje nėra jokių prievolių.Baimė jų turi su kaupu. Eidami baimės keliu, viską darome todėl, jog turime tai daryti, ir tikimės, kad kiti elgsis taip pat, nes turi taip elgtis. Tai mūsų prievolės, o prievolėms imame priešintis. Kuo labiau priešinamės, tuo labiau kenčiame. Anksčiau ar vėliau mėginsime savo prievolių išvengti. Meilė, atvirkščiai, nekelia mums jokio noro priešintis. Viską darome todėl, kad norime daryti. Tai teikia malonumą ir tampa smagiu žaidimu.

Meilė nepuoselėja jokių lūkesčių, o baimėjejų į valias. Kai ką nors darome valdomi baimės, įsivaizduojame, kad taip turime elgtis, ir iš kitų tikimės to paties. Štai kodėl baimė skaudina, o meilė – ne. Jeigu mūsų lūkesčiai neišsipildo – jaučiame nuoskaudą – mums tai atrodo neteisinga. Tada kaltiname kitus – juk jie nepateisino mūsų lūkesčių. Mylėdami nieko nesitikime – jei ką nors darome, tai tik todėl, kad patys trokštame, o jeigu nenorime, tai nedarome. Kiti žmonės elgiasi taip pat, ir čia nėra nieko asmeniška. Kai nieko nesitikime, tai nesielvartaujame, jei nieko neįvyksta. Nejaučiame nuoskaudos, nes viską, kas nutinka, priimame natūraliai. Štai kodėl taip sunku mus įskaudinti, kai esame įsimylėję – nesitikime kažin ko iš mylimojo, o ir patys nejaučiame turį prievolių.

Meilės esmė – pagarba. Baimė nieko negerbia, net pati savęs. Jei man jūsų gaila, vadinasi aš jūsų negerbiu. Esu įsitikinęs, kad pats negalite pasirinkti, priimti sprendimų. Turėdamas nuspręsti už jus, prarandu jums pagarbą. O nejausdamas pagarbos stengiuosi kontroliuoti.Kai puolame aiškinti savo vaikams, kaip jiems reikia gyventi, dažniausiai jų negerbiame. Gailimės ir stengiamės daryti tai, ką jie patys turėtų nuveikti. Negerbdamas savęs panyru į savigailą ir manau, kad nesu pakankamai geras ko nors šiame pasaulyje pasiekti.

Meilė negailestinga -ji nieko nesigaili, tik užjaučia. Baimė alsuoja gailesčiu, ji gailisi kiekvieno. Jei nejaučiate man pagarbos ir nemanote, kad esu pakankamai stiprus pasiekti sėkmės – jums kyla gailestis. O meilė gerbia. Mylėdamas aš tikiu, kad jums pavyks. Neabejoju, jog esate pakankamai stiprus, protingas ir geras, kad pats galėtumėte priimti sprendimus. Man nereikia spręsti už jus. Jūs ir pats galite tai padaryti. Ištiesiu jums ranką, jei suklupsite ir padėsiu atsikelti. Padrąsinsiu:“Tu gali įveikti šią kliūtį, tik pasistenk.“ Tai užuojauta, ne gailestis. Užuojauta kyla iš pagarbos ir meilės, tuo tarpu gailestis apima tada, kai trūksta pagarbos, o baimės apstu.

Meilė visada prisiima atsakomybę. Baimė atsakomybės vengia, bet tai nereiškia, kad jai pavyks išsisukti. Bandydami išvengti atsakomybės darome didžiausią klaidą, nes kiekvienas veiksmas baigiasi kokiu nors rezultatu. Visos mūsų mintys ir veiksmai sukelia pasekmes. Todėl kiekvienas žmogus yra visiškai atsakingas už savo veiksmus, net jeigu visai to nenori. Gali būti, kad kiti žmonės panorės sumokėti už jūsų klaidas, bet jums vis tiek teks sumokėti ir pačiam – taigi užmokestis bus dvigubas. Stengiantis prisiimti atsakomybę už kitą asmenį, kyla didelė drama.

Meilė besąlygiška. Baimė kelia daug sąlygų. Eidamas baimės keliu, aš myliu tave, jeigu leidi man tave kontroliuoti, jeigu esi man gera, jeigu esi tokia, kokią tave įsivaizduoju. Susikuriu tavo įvaizdį pagal savo norus ir smerkiu už tai, kad nesi ir niekada negalėsi būti tokia. Dažnai man netgi būna dėl tavęs gėda, nes nesi tokia, kokios norėčiau. Būdama kitokia verti mane jaustis nepatogiai, o aš suirztu ir prarandu kantrybę. Tik apsimetu esąs malonus. O meilės kelyje nėra jokių “jeigu“ ir jokių sąlygų. Mes neturime teisės keisti kito žmogaus, lygiai kaip kitas neturi teisės keisti mūsų. Jei pasikeisime, tai tik todėl, kad patys to trokštame, nes nebenorime daugiau kentėti.

Dauguma žmonių visą gyvenimą keliauja baimės keliu. Jie būna su kokiu nors žmogumi, nes yra įsitikinę, kad privalo taip elgtis.

Savo partnerį ir save jie paskandina lūkesčiuose.

Mes kenčiame, nes bendraujame tokiais būdais, kurie atsirado dar prieš mums gimstant.

Žmonės teisia kitus ir patys yra teisiami, šmeižia viena kitą, apkalba su draugais, liežuvauja baruose. Sukiršina šeimos narius.

Kaupia emocinius nuodus ir perduoda juos savo vaikams.

Meilės kelyje viešpatauja teisingumas: suklydę sumokate tik už savo klaidą, o jei tikrai save mylite – iš jos pasimokote. Baimės kelyje jūs verčiate save tūkstantį kartų mokėti už tą pačią klaidą.“ (Don Miguel Ruiz “Menas mylėti“)

Šį kartą įvyko tai, kas vyksta jau daugelį kartų – sėsdama rašyti turėjau visai kitus tikslus – pasidalinti savo pamąstymais su tais, kurie laukia ir skaito. Bet rašydama šias Migelio Ruizo išminties eilutes  suvokiau, kad apibendrintai parašiau apie asmeninio augimo programos “Gyvenu BE pykčio“ temas. Šiuo keliu einame jau aštuoniolikta savaitė. Su dešimties žmonių grupe drauge mokomės gyventi be pykčio- t.y. mokomės pirmiausia atpažinti paslėptas jo formas, atliekame pratimus ir drauge išgyvename vidinius virsmus bei galingas transformacijas. Jaučiu didžiulį dėkingumą kiekvienai grupės narei, patikėjusiai manimi ir pasiryžusiai stoti į kovą su savo vidiniais baubais, narsiai einančioms į “areną“, krintančioms ir besikeliančioms tam, kad išliktų ištikimos sau, kad susigrąžintų meilę sau, kad toliau gyvenime eitų Meilės, o ne Baimės Keliu. (Išsamiai programą pristatysiu rudenį, kai pirmoji grupė baigs kursą)

****************************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.