Pavasario pranašai

“Net nepastebėjau, kaip praėjo rudens pilkuma, net neprailgo žiemos vakarai, o jau pavasaris“, – tai girdžių ne iš pirmų lūpų. Džiugu, nes ilgus, šaltus ir tamsius vakarus mes leidome įdomiai, turiningai, jaukiai, šiltai ir džiaugsmingai. Taip, kaip gamtoje, taip ir pas mus. Vieną užsiėmimą keitė kitas, vieną grupę išleisdavau, kitą – pasitikdavau. Laikas ištirpo, bet liko šiltų prisiminimų gausa, stebinantys atradimai, jaukus bendravimas ir žodžiais nenusakomas gėris širdyje, kai jauti ir matai savo darb0 prasmę. Visada to siekiau ir dabar tuo nuoširdžiai mėgaujuosi.

Vakar išlydėjau grupę moterų, kurios šešias savaites gilinosi į savęs pažinimą per kvapą, patį archaiškiausią pojutį. Buvo juoda lenta, pamokos ir namų darbai, buvo jaudulys prieš egzaminą ir netikėtumai, bet visada buvo linksma. Mokėmės net liūdniausioje situacijoje įžvelgti šviesulį. Ir mums pavyko!

Šiandien į tolimesnę ekspediciją renkasi Lokiai ir kiti miško žvėrys ( taip juokaujame tarpusavyje). Nors vienas kelio etapas jau nueitas, tačiau tikri keliautojai žino, kad ilgai užsisėdėti vienoje vietoje nepavyksta. Todėl mes ir vėl renkamės, kad drauge įveiktume naują viliojančio, tačiau nežinomo Kelio etapą.

Ateinančią savaitę išlydėsiu Moteris, kurios tyli. Keista skaityti apie tylinčias moteris, pasirodo tyla gali būti daug iškalbingesbė už žodžius, žvilgsnyje galima pajausti palaikymą ir padrąsinimą. O moteriška energija visada įkvepia naujiems žygiams, nes ji švelni ir globojanti.

Ateinančią savaitę sutiksiu naują grupę, kuri trokšta pažinti subtilias laukinių augalų žiedų energija, juk pažinimo troškulys begalinis, todėl ir traukiame visi prie Šaltinio, lyg ilgos žiemos iškankinti miško žvėrys, pasiilgę šviesos ir šilumos.

Ar žinai kaip ankstyvą pavasarį kvepia saulė? Ne? Išbandyk. Tau patiks. O ar žinai, kokia skambi gali būti tyla? O saulė tyloje? Kaip gerai, kai dar yra kuo save nustebinti. Išdrįsk.

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Vienintelis drugelio tikslas – paversti mišką gražesniu.

Roberto Lenkausko foto

“Drugelis skrenda…
 Drugelis tiesiog skrenda.
 Trumpam nutupia, pasibūna, o tuomet…   vėl kyla skrydžiui.
 Jis į nieką neįsikimba, neįsitveria – nei į   žmones, nei į gyvūnus, nei į daiktus…
 Vienintelis drugelio tikslas – paversti   mišką gražesniu. Tik tiek…
 Drugelis visa ir visus nešiojasi savo   širdyje. Tik tiek…
 Drugelis nuo nieko nepriklauso ir niekas  jo neriboja.
Jis nėra priklausomas nuo savo meilės, nei nuo kitų buvimo šalia.
Drugelis tiesiog myli… Myli ir skrenda… Myli ir skrenda…
Būk kaip tas drugelis.
Į nieką neįsikibk.
Visa saugok savo širdyje.
Mylėk ir skrisk.
Ir lai tavo gyvenimas paverčia mišką gražesniu.”

Aleksandra Solnado
(Vertimas iš portugalų kalbos: Ugnė Mikalauskaitė)

Ilgėjantys šešėliai ir rūko karoliukai, besisupantys voratinkliuose praneša, kad ateina ruduo. Drugeliai, vabalėliai ir visi kiti gyviai bei žmonės į valias prisiskraidę ir prisilakstę sugrįžta į savo namus, taisosi pūkų patalus ir ruošiasi šaltajam gamtos periodui, kuris suteikia daug gražaus laiko vasaros idėjų išnešiojimui ir išsūpavimui, kad jos, atėjus pavasariui, su nauja jėga ir energija sudygtų, o vasaros saulei pašildžius, sužydėtų visu gražumu.

Šiais, kaip ir praeitais, metais susitiksime įvairiose erdvėse. Klausykitės širdimi, klausykitės vėjo ir jis jums atneš pačią geriausią žinią pačiu geriausiu jums laiku. Iki greitų susitikimų!

Rūta

T V A R K A R A Š T I S   2018 m. rugsėjis – gruodis čia

 

 

 

 

 

 

 

Apie ką moterys tylėjo visus metus?

 

“Tyla nėra tuštuma, joje slypi visi atsakymai.“

“Išmok išgirsti tylą savyje ir suprask, kokia ši akimirka prasminga.“ (Išmintis iš interneto)

Kai du tūkstančiai septynioliktieji pasibeldė į duris,mano galvoje susidėliojo ilgai nešiotas seminaras moterims pavadinimu „Apie ką moterys tyli?“ Keistas, tačiau tuo pat metu intriguojantis pavadinimas jau seniai nedavė ramybės, juk dažniausiai rašoma apie tai, ką moterys galvoja arba kalba, o pasidalinus mintimis su bičiulėmis, sulaukiau vieningo jų palaikymo. Tylos tema visu savo aštrumu ir skaudumu prasiplėšė man bendraujant su moterimis, vedant stovyklas ir seminarus. Ir nors kalbėdavomės  skirtingomis temomis, diskusijų gale užkliūdavome už temų, kurios išspausdavo ašaras ir net raudas, atverdamos slapčiausias moterų sielos kerteles, apnuogindamos metų metais slėptas žaizdas.

Kiekvienas mūsų susitikimas, kuris vykdavo vieną kartą savaitėje, beveik du mėnesius, suteikdavo ne tik naujų žinių koncentratą ( čia pasitarnaudavo mano perfekcionizmas ir noras perduoti kuo daugiau). Visos gaudavome visiškai naujų pojūčių, potyrių bei atradimų. Nebuvau išimtimi ir aš, nes, pasak mano mylimo rašytojo Richardo Bacho,  „visi mes esame mokiniai, atlikėjai, mokytojai“. Ir dar – „geriausiai mokai to, ko pačiam reikia išmokti“. Čia jau šimtu procentu patikrinta!

Taigi, septynios moterys, septynias savaites ( skaičių magija ar sutapimas?) drauge kopėme į savęs pažinimo kalnus, leidomės į paslaptingus tarpeklius, kliuvome už pakelės akmenų, klupome ir kėlėmės, verkėme ir šypsojomės, laukdavome  kiekvieną savaitę mūsų susitikimų, kad galėtume išlieti skausmą ir pasidžiaugti mažomis pergalėmis, užsibūdavome iki vėlumos, kol sunerimę namiškiai pradėdavo mūsų paieškas. Tačiau drauge, net ir sudėtinga kelionė yra lengvesnė, nes visada jauti palaikantį žvilgsnį, besąlyginį priėmimą ir ištiestą ranką.

Visą laiką buvau rate, kartu, bet tuo pat metu ir atskirai, lyg ekrane stebėdama vyksmą iš šalies, vertindama savo atsakomybę už tai, kas vyksta ir gėrėdamasi šiurpą keliančiais ir gerklę gniaužiančiais moterų pokyčiais. Emocijų audrai sukilus, ji nenurimdavo iki vėlyvos nakties ir banguodavo dar visą kitą dieną, o tada sekdavo pasiruošimas naujam susitikimui, namų užduočių  sudėliojimas, apmąstymai ir, aišku, asmeniniai išgyvenimai.

Kai pagaliau pasiekėme finišo liniją, paprašiau visų dalyvių nuoširdžiai ir atvirai pasidalinti savo potyriais, patirtimi ir rekomendacijomis, pavadinusi  tai “Laišku kitai nuostabiai moteriai”. Esu ne vieną kartą patyrusi gydančia pasidalinimų galia. Atviri ir nuoširdūs pasidalinimai padrąsina, įkvepia, stumtelį kitą žmogų žengti pirmąjį žingsnį pokyčių link. Todėl visada prašau savo renginių dalyvių nuoširdžiai padaryti tai dėl kitų labo. (Siekdama išsaugoti kiekvienos dalyvės privatumą, neminėsiu vardų,  kalba netaisyta).

“Šis ciklas buvo nuostabus ir privertė mane dar kartą susimąstyti ir suvokti, ką darau gerai, ką dar turėčiau keisti savo elgesyje, bendravime su kitais, kur dar galiu tobulėti.

Po kurso jaučiuosi geriau – visos gautos žinios padėjo aiškiau ir giliau suvokti save ir savo gyvenimą.Į visus įvykius ir žmones pradėjau žiūrėti kitaip, bandžiau atsikratyti senų stereotipinių pažiūrų, labiau įsigilinu į kitų žmonių poelgius per jų jausmus.

Džiaugiuosi pokyčiais, kurie vyksta su mano namiškiais. Suprantu, kad gerus, mielus ir paklusnius mylėti yra paprasta ir lengva, bet maištaujantys ir nepaklusnūs vaikai – štai kur išbandymas besąlygine meile!

Man atrodo, kad tapau daug ramesnė savo viduje.O nuostabiausia, kad visom patirtim galėjau saugiai dalintis bendraminčių moterų rate.

Įdomūs namų darbai, duodantys daug naujos patirties! Jaučiu, kad noriu tęsinio.

Kursas “Apie ką moterys tyli?” mane nuramino. Šeštoji pamoka buvo ribinė, po kurios visos mano žinios viduje “susitiko, apsikabino” ir susiliejo į nuostabų “matymą”. Man labai padėjo kurso medžiagos nuoseklumas, konkretumas ir namų darbai, o taip pat mūsų visų nuoširdus atvirumas.

Kiekvienos mano dienos tikslas yra priartėti prie drąsos lygmens ir peržengti tą ribą negrįžtamai. Tik nesustokim…mano nuostabi sielos dalele,Rūta.

Tai ciklas ne tik apie moters tylėjimą, tai ciklas apie Visatą, apie amžiną judėjimą ir prisilietimą prie moteris kaustančių ir tylėti verčiančių baimių. Juk žinojimas išlaisvina sielą, leidžia rinktis, neeikvoti savo jėgų ten, kur beprasmiška. Tai – puikus jausmas.Ar norėčiau tęsinio? Žinoma! Norėčiau, kad ciklas apimtų 14 susitikimų ir galėtume daugiau laiko skirti asmeniniam pasidalinimui.

Jaučiu, kad kaskart atrandu vis naujų dalykų, pažvelgiu į įprastus dalykus kitomis akimis, jaučiuosi stipresnė, labiau pasitikinti savimi, trokštu dar labiau suvaldyti savo mintis. Afirmacijos nuolat su manimi, jos man padeda ir už tai esu dėkinga.

„Pasidalink savo žiniomis. Tai kelias tapti nemirtingam“ rašo Dalai Lama XIV. Dalindamasi Jūs pakeliate mūsų akis aukštyn, protą – tolyn ir sielą – platyn.

Didysis jausmas ir žinojimas glūdi pačiame žmoguje, bet kad tas pajautimas ateitų, turi turėti bendrakeleivių, vedlių, mokytojų. Ačiū, kad esi, kad daliniesi įdomiomis bei prasmingomis kelionėmis. Man gera su tavimi keliauti.

Turiu pripažinti, kad pradžioje buvau pakankama skeptikė. Pradžioje, kol buvo žemiškos temos, pakankamai aišku ir žinoma atrodė, o kuo aukščiau kilom, tuo suvokimas vis mažėjo. Šešta pamoka – visiškas kosmosas, supurtė visus pojūčius. Labai laukiu to laiko, kai tavo paskaita apie šeštą būties planą man atrodys paprasta, žemiška ir suprantama. Suprantu, jog tai tik pradžia, laukia darbas, o tolumoje – rezultatas. Jaučiuosi daug mažiau žinanti, nei pradžioje, kai kursas prasidėjo.“

 

 

 

 

 

Kai susitikome lygiai po metų, paklausiau tų pačių moterų: Ką darėte per tuos metus su tuo, ką gavote?“

Ir vėl kiekviena kurso dalyvė pasakojo apie pokyčius, vykusius per praėjusius metus jų gyvenime. Apibendrindama galiu išvesti keletą pagrindinių gijų, kurios išryškėjo joms žengiant pokyčių keliu:

  • Viduje atsirado daugiau ramybės, žmonės ir įvykiai, anksčiau kėlę erzulį ar pyktį, lyg nejučia išnyko arba surado protui tinkantį pateisinimą ir daugiau nebekėlė rūpesčių.
  • Radosi daugiau pasitikėjimo savimi, į gyvenimą atėjo lėtumas, galimybė vienu metu daryti vieną darbą ir nebekaltinti savęs dėl neįgyvendintų planų.
  • Pasikeitė net tie žmonės artimiausioje aplinkoje, kurių pokyčiais labiausiai buvo abejojama. Šioje vietoje priėjome vieningos išvados, kad pasikeitė gal būt ne tie žmonės, bet kiekvienos dalyvės požiūris. Atsirado daugiau supratingumo, gailestingumo ir atjautos.
  • Gyvenime radosi daugiau džiaugsmingų akimirkų, susitikimų ir kelionių su bendraminčiais.
  • Skausmingai pasikeitė draugų ratas ir pradžioje tai sukėlė liūdesį, nepasitenkinimą ir abejones pasirinkimu. Tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad į tuščią vietą, atėjo nauji žmonės, bendraminčiai, sielos draugai. Kaip sako senovės išminčiai: „nieko nėra pastovesnio už pokyčius“ arba „stovintis vanduo virsta pelke ir pasmirsta“.
  • Atsirado tolerantiškesnis požiūris į kitaip mąstančius, kalbančius ar darančius. Leiskime kiekvienam augti jo pasirinktu ritmu.

Vieningai visos pripažinome, kad gyvenimas netapo lengvesnis, o atvirkščiai – sudėtingesnis, dėl savo nuolatinių ir vis sunkesnių pamokų, patikrinimų ir išbandymų. Tačiau, turbūt nei viena nebenorėtume keistis vietomis, nes šis gyvenimas yra įdomesnis, nors ir pilnas netikėtumų. Nuolatinis savęs išmušinėjimas iš komforto zonos, neleidžia užsisėdėti vietoje, virsti pelke, suteikia vis naujų iššūkių gyvenime. Kiekviena gyvenimo akimirka tapo nuostabia ir džiaugsminga švente, kuria norisi dalintis su aplinkiniais. Atsitraukė  niūrios mintys ir nepasitenkinimas savimi ir aplinka.

Sutartinai nusprendėme tęsti grupės susitikimus, kai iš vienos dalyvės lūpų, lyg netyčia, išsprūdo klausimas, tapęs tema naujam susitikimui: „O kokia aš esu iš tikrųjų?“ Iš patirties žinome, kad nelaistomos gėlės vysta, o bet kuri veikla be nuolatinio palaikymo sunyksta. Taigi, tęsdamos lėtojoje stovykloje padėtus veiklos pagrindus  – eiti lėtai, bet giliai, sukūrėme moterų savitarpio palaikymo grupę, kuri gyvuos tol, kol gyvuos poreikis dalintis patirtimi ir gauti palaikymą, daryti gerus darbus ir skleisti šviesą.

***********************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Tvirtai einu savo keliu arba didžių darbų savaitė

Kaip niekad anksčiau, šiais metais priešvelykinė savaitė man primena prieškalėdinę. Dėl daugelio priežasčių: viena iš jų – užbaigti pradėtus darbus.Būtent šią savaitę įveikėme du mokymų kursus – naująjį ciklą “Apie ką moterys tyli?“ ir dr.Bacho žiedų terapijos pažintinį bazinį kursą. Sąmoningai naudoju žodį “įveikėme“, nes su kiekviena grupe besimokančiųjų, mokausi ir aš pati. Juk neveltui yra toks posakis, kad “geriausiai išmoksti tada, kai mokai kitus“. Dar mane nuolat lydi rašytojo Richard Bach žodžiai :“ mokytis – tai atrasti, ką jau seniai žinai, daryti yra parodyti, jog tai žinai, mokyti – priminti kitiems, ką jie žino taip pat gerai, kaip ir tu.“

“Apie ką moterys tyli?“

Idėją sukurti šį ciklą moterims apie moteris ir moteriškumą išaugo iš vienos mažytės sėklos. Ją ilgus metus nešiojausi savo esybės viduje, vis bijodama, neišdrįsdama ištraukti į dienos šviesą. Kartais kokia nors frazė, išgirsta įvairių pokalbių su moterimis metu, lyg pavasarinis laibas daigas prasikaldavo, bet sužaliuoti jam netekdavo. Palauždavo nepasitikėjimo savimi šalnos. Tačiau vis dažniau pastebiu, kad, jeigu jau esu pasėjusi kokią nors sėklą, tai nerandu ramybės tol, kol jos nesudaiginu, dirbsiu tol, kol išauginsiu ir galėsiu parodyti tą kūrinį pasauliui.

Taip atsitiko ir šį kartą – jau sausio trečią dieną, praėjus visų žiemiškų švenčių šurmuliui, aš jau turėjau sulipdžiusi naujo ciklo moterims planą. Nuo tos akimirkos pradėjau gyventi kūrybiniu ritmu, visur matyti ženklus. Atėjo žinia, kad magiškas skaičius 7 turi lydėti visą kūrybinį procesą: susidėliojo septynių paskaitų ciklas, kuriame organiškai susijungė klasikinės čakrų sistemos žinios, teta gydymo metodo filosofija – septyni būties planai, bendrą paveikslą papildė aromatų energijos ir Bacho žiedų vibracijos.

Teorines žinias iliustravo mano pačios  gyvenimo patirtys, pajautos ir išgyvenimai. Kiekvieną savaitę eidavau į mūsų susitikimus, lydima nežinomybės jaudulio ir atsakomybės jausmo prieš tas, kurios patikėjo, išdrįso, atidėjo visus kitus darbus ir atėjo…prisiminti tai, ką jos žino lygiai taip gerai, kaip ir aš. Jaučiau mus visas vienijančią moterišką energiją, vaikišką smalsumą, pažinimo džiaugsmą ir savitarpio palaikymo atmosferą. Mūsų antradieniai tapo mūsų sakraliomis mažytėmis šventėmis, į kurias visos skubėdavome nešinos savaitės išgyvenimais, potyriais, pojūčiais ir skanumynais. Juk gerai žinome, kad fizinį kūną pamaitinti reikia taip pat, kaip ir visus kitus.

Atradimai.

Gyvenimo  ir visos evoliucijos variklis visada buvo atradimai. “Daryti tai, kas man yra MALONU“ – tai buvo vienas netikėčiausių ir džiaugsmingiausių  šio ciklo atradimų. Ar dažnai gyvenime užduodame sau klausimą: “o kodėl aš tai darau? kodėl aš dirbų tokį darbą? kodėl aš einu ten? kodėl aš gyvenu su tuo žmogumi?“

Paklauskite savęs: “Ar man tai MALONU?“ Kokį atsakymą išgrisite? Taip, taip, ten giliai giliai, tyliai tyliai…

O man yra malonu daryti tai, ką aš darau dabar…ir nevadinti tuo “darbu“…man malonu matyti laimingus kitų žmonių veidus dėl to, kad jie taip nusprendė daryti tai, kas jiems yra malonu…man malonu, kad mano širdyje apsigyveno mylinti ramybė ir aš jaučiu palaikymą ir vedimą…ir man net nebūtina įvardinti ar kam nors aiškinti, kas ten mane vedžioja…aš jaučiu, kad man tai malonu.

Besąlyginė meilė arba sutrumpintai BM.

“Ką? Kaip aš galiu mylėti tą, kuris mane įžeidė? O tą, kuris skriaudžia visus?“ – tokie klausimai  nuolat nedavė ramybės mūsų diskusijų metu.Ir mes kantriai mokėmės ir po to džiaugėmės, kaip keičiasi mūsų aplinkos žmonės, kaip tas, su kuriuos nekalbėdavau, priėjo ir užkalbino pats ir netgi pasirodė visai malonus. Stebuklai? Ne, tai žinios ir jų pritaikymas savo kasdienybėje duoda puikius rezultatus.

Namų darbai.

Su dideliu džiaugsmu atlikdavome visus namų darbus, po to dalindavomės juokingomis ir nelabai istorijomis. Kalbėjimasis pačiomis slapčiausiomis temomis gydė mūsų širdis, tirpo nepasitikėjimo ir menkavertiškumo ledynai, tiesėsi nugaros, vaidus papuošė raudonu lūpdažiu paryškintos lūpos, akys sublizgo šelmiškomis kibirkštėlėmis. Mūsų vidinės permainos ir išoriniai pokyčiai vertė aukštyn kojom artimuosius ir partnerius. Senas pasaulis griuvo, bet iš griuvėsių pakilo naujas – tvirtesnis, švaresnis namas išblizgintais langais ir apsodintas žydinčiomis gėlėmis.

Ir nors ne visos amžiais ištylėtos temos buvo paliestos ir išgvildentos, tačiau pradžia tikrai buvo padaryta. Dabar mes tvirtai žinome, kad tik džiaugsmingos mintys ir meilė (BM!) veda mus į priekį, kad tik palaikydamos viena kitą, mes esame tvirtos ir kad “draugai vis viena susitinka, jei ne šiame, tai kituose gyvenimuose“ ( taip rašo mano mylimas Richard Bach, kurį labai dažnai cituoju).

 

Bus tęsinys