Klajonės miške
Klajonės miške – tai natūrali ir paprasta priemonė iš gamtos, kuri suteikiama kiekvienam iš mūsų dovanai, o už dovanas iš mūsų laukiama dėkingumo. Taigi, įžengdami į mišką, grožėdamiesi ežero bangelėmis, upės tėkme, jūros ošimu ar kalnų didybe, pirmiausia turime prisiminti ir savo širdyje sužadinti tyrą ir nesavanaudišką dėkingumo jausmą.
Žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Gamtos ciklai atsikartoja žmogaus organizmo ritmuose. Pagal seniausias gydymo tradicijas – kinų mediciną, ajurvedą – gamtos stichijos turi atitikmenis žmogaus organuose. Žmogus jaučia teigiamą gamtos poveikį intuityviai, net neturėdamas jokių mokslinių žinių. Kai užklumpa liūdnos mintys, ar ištinka skaudūs gyvenimo įvykiai, žmogus eina į mišką, kopia į kalnus, jis ištisas valandas gali sėdėti prie upės ir stebėti jos tėkmę arba klausytis jūros bangų mūšos. Vaikščiodamas be jokio tikslo miško takeliais, žmogus pastebi emocinį palengvėjimą ir, nors kūnas pavargsta, namo jis grįžta su „švaria galva“. Taip atsinaujina mūsų nervų sistema, kuri, lyg pagrindinis kompiuteris, valdo protą ir kūną.
Dr.Qingas Li, Nippono medicinos mokyklos Tokijuje docentas ir vienas įtakingiausių miško terapijos ekspertų pasaulyje rašo: „idėja, kad žmonės turi biologinį poreikį panirti į gamtą, vadinama biofilija, graikų kalboje tai reiškia meilę gyvenimui ir viskam, kas gyva šiame pasaulyje. Nuo pat savo atsiradimo žmogus gyveno gamtoje, ši mokė jį išgyventi, todėl meilė viskam, kas gyva yra įrašyta kiekvieno iš mūsų DNR, t.y. paveldėta genetiškai. Artimas ryšys su gamta yra svarbus, kaip ir judėjimas bei sveika mityba.“
Amerikiečių biologas E.O. Wilsonas 1984 metais rašė, kad mūsų egzistavimas priklauso nuo artimo ryšio su gamta, būtinybė jausti šį ryšį nuaudžia mums dvasią. Būdami su gamta glaudžiame ryšyje, mes jaučiamės sveiki, žvalūs ir laimingi. Kai nutolstame nuo gamtos, užsidarome iš stiklo ir betono sukonstruotuose pastatuose, ištisas dienas praleidžiame sėdėdami ant kėdės, spoksodami į mėlynai šviečiantį monitoriaus ekraną, menkiausią atstumą važiuojame kokia nors technikos priemone, mūsų sveikata ženkliai nukenčia.
Miško terapija yra puiki savęs pažinimo kelionė. Kaip ji vyksta?
Vaikštinėdami mišku, pirmiausia pasirenkame lėtą tempą, giliai ir lėtai kvėpuojame, toks kvėpavimas padeda nuraminti protą, užpildyti deguonimi smegenų ir viso kūno ląsteles. Lėtai vaikščiodami, mes sukiojame galvą į visas puses ir stebime: augalų formas ir spalvas, paukščius, vabzdžius ir kitokius gyvūnus, dangaus ir debesų spalvas. Kai stebime mus supančią aplinką vaiko akimis, sužadiname pirmykštį džiaugsmingą aplinkos pažinimą, patiriame besąlyginę meilę mus supančiam pasauliui. Mes atidžiai klausomės miško garsų: paukščių čiulbesio, vabalėlių zvimbimo, šakų traškesio, vėjo šiurenimo.
Miško garsai skirtingais metų laikai yra visiškai kitokie: pavasarį miško oras vibruoja nuo gyvybę skleidžiančių paukščių koncertų, o žiemą miške galime panirti į visišką tylą, kuri reikalinga, kad žmogus išgirstų savo kvėpavimą ir tylų savo vidinį monologą. Pirštų galiukais, kurie yra bene didžiausiu jautrumu apdovanota kūno vieta, mes liečiame medžio žievę, kai apsikabiname jį, braukiame per minkštą, vilnonį megztinį primenantį, samanų paklotą, jei užmerkiame akis, mes pasileidžiame į potyrių ekspediciją – miškas dovanoja unikalias įžvalgas ir kūrybines mintis, kurios padeda kurti gražesnį pasaulį.
Liežuvio galiuku galime skanauti rasos ar lietaus lašus ant pušies spyglių, pasidžiaugti saulės žybsniais ir „užuosti“ jos kvapą. Miškas – neišsemiama lobių skrynia, jis dalinasi savo gydomosiomis galiomis nemokamai, trokšdamas vienintelio – pagarbos jam. Juk į mišką ateiname, kaip į svečius, miškas – visų jo gyventojų namai, kiekvienas padarėlis, kiekviena gyva būtybė užima savo svarbią vietą ir atlieka neabejotinai reikalingas pareigas ekosistemoje. Miške galime pajausti ne tik vienio, bet ir didingos pagarbos akimirkas.
Miško terapiją rekomenduojama atlikti vienam, palikus namuose telefoną, pasiimti tik vandens ar arbatos, apsiauti patogia avalyne ir oro sąlygas atitinkančiais drabužiais. Pasivaikščiojimas miške – tai ekspedicija po savo potyrius, ir svarbiausia – į šią klajonę leistis be jokių lūkesčių.
