Kelionė su Lokiu : ilgės.

Ilgės – taip mūsų protėviai baltai vadino laiką, kuomet tamsa užkariaudavo šviesą ir visa kūrinija apsigobdavo ilgesio skraiste. Ilgu ir liūdna, kai šaltas vėjas nudrąsko gamtos rūbą ir ši lieka visiškai nuoga. Gyvendamas glaudžiame ryšyje su gamta, žmogus nuolat jaučia jos kintančias energijas. Stebėdama pilkos rudens darganos plėšiamą spalvingą gamtos apdarą, ir aš jaučiu tą patį paleidimo ir atsisveikinimo skausmą. Gamtoje ryškėjantis mirties – rimties laikas, įsuka, negailestingai apnuogindamas skaudžiausias mano sielos žaizdas. Žinojimas, kad “taip buvo visada“, menkai tepalengvina kasdieninę kelionę į tamsą. Gal šiek tiek gelbsti vidinės Žyniuonės patarimas kopti į kalną, jei nebežinai, kaip elgtis, ir atnešti iš ten Mėnulio Lokio plauką, stebuklingiems vaistams sutaisyti. Viltis, lyg saulės spindulys, lydi į tikslą, link kurio kelias anaiptol nėra lengvas. Internetinėse parduotuvėse tokios prekės nėra, kaip ir pristatymo nuo durų iki durų. Tenka kopti pačiai. (Aliuzija į Clarissos Pinkola Estes “Bėgančias su vilkais“, kurios įkvėpta transformacijų programa “Lokys“)

Dalis Ilgių šventės susijusi su panirimu į tamsos – anapusybės karalystę, kurioje susitinkame su tais, kurių kūnai jau po velėna, o sielos – lyg žvaigždės, šviečiančios virš galvos ir rodančios kelią giedromis naktimis. Šis paslaptingas laikas gamtoje, kuomet artėjame prie paties žemiausio ir juodžiausio taško, pastato mus, kiekvieną, prieš savo paties pačias didžiausias baimes. Tikėjimo spindulys širdies erdvėje padeda pereiti šį išbandymų labirintą tiek, kiek nuoširdžiai leidžiame būti kiekvienai savo emocijai. Šydas, skiriantis kiekvieną nuo Ten, šiuo metų laiku tiek suplonėja, kad beveik išnyksta, todėl mūsų protėviai, tikėję anapusiniu gyvenimu ir visatos arba kūrinijos dėsniais, stengėsi išlaikyti savyje kuo daugiau šviesos. Mūsų laikus pasiekusios, šventos ugnies misterijos likučiai, sumenko iki žvakutės, savo liepsna parodančios kelią į Namus, uždegimo tiems, kurie dar velėjasi, t.y. kurių vėlės susivėlusios, neatradusios kelio į šviesą, pas dievą. Nors Ilgės arba Vėlinės yra tamsos šventė, protėviams ji nebuvo liūdna, gal daugiau pilna susikaupimo, pagarbos, dėkingumo už praėjusius metus, užaugintą derlių, gautas dovanas. Pati šventės esmė buvo susijusi su šventumu, tyrumu, tai, kas ypatingai gerbiama, kam ruošiamasi, švarinamasi ne tik kūnu, bet ir dvasia, atleidžiama, atsiprašoma, susitaikoma.

Degančios žvakės stebėjimas primena apie fizinio kūno laikinumą, kuris tirpsta ir nyksta, tačiau degdamas vaškas maitina dagtį, o šis – liepsną, nušviečiančios tamsos kelią, dvasios, simbolį. Ar padeda žvakės liepsnos stebėjimas savo vidaus tyloje atskirti tai, kas laikina ir sutirpsta, nuo to, kas amžina?

Spindulys esmi tos begalinės šviesos, kurioje gyvenu, kurioje mano esmė gyvėja. Amžinas keleivis aš, kurs keliauja amžiais ir ant amžių aukštumos stato šį šventnamį, pasišvęsti Aukščiausiajam. Amžiai nesustabdys mano tvirto žengimo į neapribotas esimo sritis, nes aš esmi taipgi be pradžios, kaip ir patys amžiai. Ir tokia valanda, kuri galėtų būti man paskutinioji, niekuomet neužeis. Tik mano kūnas man kas kartą nuslinksta mirtyje. Bet Aš , kurs nėra pasiekiamas nykstančių, praeinamų, dingstančių amžių srovės, geriu iš amžinojo jaunumo šaltinio.“ rašė Vydūnas.

Edvardas Bachas, gyduolis ir dvasinis rašytojas, kuris žmonijai padovanojo jo paties atskleistas augalų žiedų gydomąsias galias, rašė “ar žmonės pradės sveikti, priklauso nuo to, ar jie paklus visatos dėsniams“.

Tamsos šventė Ilgės, Vėlinės, kitose kultūrose – Samhaimas, ar importinis Helovynas, neturėtų virsti vien paviršiniu, išorišku, vartotojiškumą skatinančiu ir šiukšles gausinančiu šurmuliu, nesuvokiant gilios, sakralios šios šventės prasmės.

Šiuo metu galima : lieti į valias savo liūdesį ir skausmą – išsiverkti, išsidūsauti, iššokti savo nerimą ir pyktį, išdainuoti širdies gėlą, ištapyti savo skausmą, nuoširdžiai pasijuokti iš savo poelgių. Labai svarbu: nepasiduoti proto pagundoms nesikišti į šį procesą, bet nerti kuo giliau į tamsią jausmų gelmę ir leisti sau (iš)jausti kiekvieną emociją, pamaitinti ją (emociją) meile ir dėmesiu. Tikėkite, pajausite, kad jau viską išverkėte, atėjo palengvėjimas ir ramybė, kaip jūroje po audros ateina štilis. Neverta slėpti savo šešėlio sielos gelmėse, nes anksčiau ar vėliau viskas iškyla į paviršių. Tokiomis akimirkomis, kai praūžia galingas uraganas ir tu, apimtas kūniškos ir dvasinės palaimos, supiesi ant buvusio, iliuzinio, senojo gyvenimo laivo nuolaužos, tavo širdyje užgimsta žinojimas, kad nieko gyvenime nėra pastovaus, tik nuolatinė kaita. Todėl pasipriešinimas vyksmui prilygsta kovai su vėjo malūnais. Telieka atgniaužti kumščius, paleisti iliuzijų virves ir ramiai dreifuoti tikėjimo kryptimi.

Jeigu perskaitėte šias eilutes ir suradote vidinę ramybę, tai pasidalinkite su kitais, kam jos šiandien labai reikia.

Registruokitės ir gaukite naujienas.

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2020. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.