Asmeninės transformacijos ir gilesnis savęs pažinimas „Lokyje“

Photo credits: janrye/Pixabay

„Kaip tu pasikeitei! Negaliu atpažinti tavęs!”, – išgirdau sutikusi seniai matytą bičiulę.

O aš pati ar gerai pažįstu save? Ilgus metus studijavusi, nagrinėjusi ir dalinusis savo atradimais bei pamąstymais su kitais, tik neseniai suvokiau, kad visi šie keliai veda į vienintelį tikslą – gilesnį savęs pažinimą. Savęs? Taip, savo tikrojo Aš, dieviškojo Aš, kaip bepavadinsi, savo sąvasties, esmės, prasmės ir to, kodėl esu čia. Senas kaip pasaulis klausimas! Bet nuo to nei kiek ne lengvesnis. Nes kiekvienam, čia viešinčiam, pateikiamos asmeniškos užduotys, sugalvotos lyg staigmenos ar dovanos, o išpakuoti jas galima tik perkandus siūlą ir išvyniojus. Ką daryti su gauta dovana, sprendžia irgi asmeniškai: nustebti, apsidžiaugti ar apsimesti besidžiaugiančiu, o gal supykti ir švystelėti dovaną į šiukšlyną?

Apie pyktį ir sukosi visos mintys daugelį pastarųjų metų. Richardas Bachas rašo, kad „geriausiai kitus mokome tų dalykų, kurių patys turime išmokti.“ Supratau, kad mano popierėlyje, kurį išvyniojau, buvo dovana „ pyktis“. Ir ką turėjau su juo daryti? Apsidžiaugti? Apsimesti, kad džiaugiuosi? Bet nuo apsimetinėjimo seniai suka vidurius. Užpykti ir šveisti dovaną šiukšlynan? Gal būtų geriausiai. Ramu. Kuriam laikui. Vėliau, tų nepriimtinų emocijų šiukšlyno smarvė persekios ir neduos ramybės. Intuicija pakuždėjo, kad atsakymas ateis, tereikia nurimti, pabūti savyje, lyg oloje atsiskyrusiai vienišei, ir ji tikrai ateis. Idėja. Mintis. Būdas.

Į mano gyvenimą atėjusi britų gydytojo Edvardo Bacho sukurta žiedų terapija, atnešė ir nenumaldomą domėjimąsi emocijomis. „Norėdamas pažinti kitus, turi išmokti pažinti save“ – kažkur perskaityti žodžiai giliai įsismelkė į protą ir liko visam laikui. Neigiamos žmogiškosios emocijos bei jų kilmės priežastys visada domino žmoniją, juolab kad ir emocijos yra tokios senos, kaip pati žmonija. Studijuodama dr.Bacho filosofiją, žmogaus, kaip emocionalios būtybės, pažinimą, suvokiau, kad įžengiau į milžinišką girią. Kiekviena nauja pažintis su emocijomis vedė vis gilyn, jaučiausi taip, lyg einama tolyn į mišką: dar vienas žingsnis, dar vienas, o atsigręžus atgal nebesimatė laukymės, todėl ir liko vienintelis kelias – pirmyn. Prisiminiau padrąsinančius rašytojos Klarisos Pinkola Estes žodžius, apie tai, kad jei bijosi eiti į mišką, tai nieko ir neatsitiks, o gyvenimas paprasčiausiai praeis pro šalį.

Taigi, kiekvienas žingsnis geriau pažįstant mane supančią aplinką, tapo dar vienu žingsniu į gilesnį savęs pažinimą: per augalo kvapą, sužadinantį pačias archaiškiausias jusles, iškapstančias nepageidaujamas ir žeidžiančias emocijas ir su tais išgyvenimais susijusius žmones; per subtilias žiedų vibracijas, veidrodžiu atspindinčias klaidžiausius sielos labirintus, per archetipus bei pasakų simbolius, kurie lyg monstrai išeina į gyvenimo teatro sceną, kad parodytų vienintelį svarbų kiekvienos esybės bruožą.

Savo emocijų atpažinimo pradmenys yra pažintinis dr.Bacho žiedų terapijos kursas, kuriame susipažįstame su britų gydytojo Edvardo Bacho asmenybe bei gydymo filosofija. Taip pat susipažįstame su laukinių augalų žiedais, kurių subtilias vibracijas pajautė šis išskirtinis žmogus, pasak kurio – tam tikro augalo žiedas iliustruoja vieną bendražmogišką emociją, kuri turi neigiamą ir teigiamą aspektus. Eidamas savo asmeninės kančios keliu, ieškodamas naujų būdų padėti sau, po išgyventos piktybinio vidurių auglio operacijos, ir kaip padėti savo pacientams, kenčiantiems nuo  įvairių negalavimų, jis sukūrė ir pasauliui paliko unikalią savęs pažinimo ir išgijimo sistemą. Ši holistinė savęs gydymo sistema atskleidė ne vieną svarbią žinią: „kiekvienas žmogus savo viduje turi įgimtą žinojimą“ ir „liga neprasideda fiziniame kūne, pirmiausia suserga žmogaus emocijos, o sekant dar giliau – visų žmogaus kančių priežastis yra  jo ydos.“ Studijuodama ir praktikuodama teta gydymą sužinojau tas pačias tiesas – kiekviena siela, ateina į žemišką kūną, kad išmoktų pamokas, išsiaiškindama savo ydas ir išmokdama paversti jas dorybėmis. Dalyvaudama Drakono programoje pas mokytoją Loretą Stonkutę dar kartą gavau patvirtinimą, kad „drakonas“ ir yra žmogiškosios ydos, o mano tikslas šioje žemėje – paversti jas dorybėmis, t.y. surasti po drakonu paslėptus talentus.

Kaip su žiniomis ateina išmintis, taip su išmintimi atėjo žinojimas ką daryti toliau ir anksčiau kankindavęs egzistencinis klausimas „kodėl?“ pasitraukė . Man išvyniojus savo popierėlį radau tai, su kuo turiu susitvarkyti. Tiksliau – susidraugauti!

“O kas toliau?” – po kelerių metų atėjo klausimas iš vienos grupės dalyvės, išklausiusios pradinį dr.Bacho žiedų terapijos kursą. Tuomet atėjo idėja sukurti ilgesnę programą, kuri suteiktų ne tik teorinių žinių, bet ir galimybes integruoti jas į kasdienį gyvenimą. Trisdešimt savaičių trukusi  asmeninių transformacijų programa „Gyvenu BE pykčio“ subūrė nemažą būrį Bacho terapijos praktikų ir ne tik. Prisijungė net tie, kurie pradžioje abejojo iš viso turintys pykčio. Jau pirmosios savaitės akivaizdžiai parodė, kad tariamai paslėptos, nepripažintos  įvairios pykčio formos prilygsta užmirštoms karo laikų bomboms, kurių nejudinant būna ramu, tačiau, pradėjus kastis po senais pamatais, jos drioksteli, išsprogdindamos viską aplinkui.

 Esu nuoširdžiai dėkinga visiems, kurie savanoriškai ir sąmoningai pasiryžo išsprogdinti senus pamatus, kad galėtų pradėti statyti naujus namus. O pokyčiai tikrai vyko: kiekvieną savaitę ištempdavome į dienos šviesą po vieną naują pykčio formą (ir iš kur jų tiek daug?!) O tada prasidėdavo tikras karas. Pagal viduje vibruojančių emocijų dažnį kiekvienas gaudavo savo pamokas – dovanėles ir išvyniojus jas, reikėdavo ką nors su tuo daryti. Visiems labai praversdavo palaikymas grupinių susitikimų metu ir humoro jausmas. Na, o atleidimas sau tapo raudona šios programos gija. Gyvenime, kaip ir kovoje – išlieka stipriausi, bet ne visada fiziškai, dažniausiai dvasiškai. Išlikusieji gavo didžiausias dovanas – pasitikėjimą savimi ir ugtelėjusią savivertę, tikėjimą, kad kantrybė, disciplina ir nuoseklumas pralaužia visas užtvaras bei susirado bendraminčių, artimų sielų.

„Ką darysim, kai programa pasibaigs?“ – nuskambėjo žodžiai iš programos dalyvės lūpų ir klausimas „ką daryti toliau?“ kurį laiką kabojo virš manęs, erdvėje, kol vieną dieną „visai atsitiktinai“ (nors gerai žinau, kad atsitiktinai nieko nebūna) nusileido „lokio“ pavidalu. Idėją padovanojo rašytojos Klarisos Pinkola Estes knygoje perskaityta mintis, kad pyktis gali būti mūsų mokytojas. Atėjo nenumaldomas noras išbandyti pykčio ir atlaidumo ribas, taip gimė dešimties savaičių asmeninių transformacijų programa „Lokys“, kurioje susipažinome su pasakų terapija bei kitais metodais. Šios programos esmė buvo pykčio įveikimo schema:

Aptikus pykčio apraišką, ramiai surasti gydomąją jėgą, kuri pasakoje yra Žynė, o mūsų gyvenime – vidinė išmintis.

Tada reikėjo apsispręsti ir pasiryžti keistis, įžengti į teritoriją, kurioje niekad nesi buvęs, pasakoje tai – lipimas į kalną arba gerai atpažįstama šių dienų saviugdos frazė „išeiti iš komforto zonos“.

Einant nežinomu nauju Keliu, neišvengiamai reikia perprasti iliuzijas ir jų prigimtį, t.y. nusiimti rožinius akinius ir išsiaiškinti kas yra kas. O tai yra skausminga, todėl kyla pagunda viską mesti ir įlipus į „aukos kaliošus“ sprukti atgal, ten, kur žinoma, nors ir klampinanti pelkė: „Ir ko ten lipti į tuos kalnus?, “Ko aš ten nemačiau?“, “Geriau jau būčiau iš viso nežinojusi…“

„Neįmanoma nieko pakeisti“, „Mano toks likimas, paveldėtas iš senelių“, „Ne visi gali to pasiekti“ – tai atgyvenusios programos, nuostatos ir ribojantys įsitikinimai, kurie puola kiekvieną keliautoją įvairiausių geliančių ir kandančių gyvių pavidalu jo naujajame Kelyje. Atpažinti užpuolikus ir rasti priemonių jiems įveikti padėjo asmeninės konsultacijos, kurių metu išsiaiškindavome tikslus ir numatydavome žingsnius jiems pasiekti, o taip pat surasdavome besislapstančius sabotuotojus ir vidinius kritikus.

Pasakos simbolių iššifravimas buvo žaisminga, sugrąžinanti į vaikystę, patirtis. Na, o simbolinis nusileidimas nuo kalno ir sunkiai gauto Lokio plauko sudeginimas, dar kartą įrodė, kaip svarbu kasdieniniame gyvenime pritaikyti praktiškai tai, ką išmoksti lankydamas begalę seminarų.

Gyvenimas Lokio ritmu parodė, kaip svarbu tolerantiškai priimti ne tik kiekvieną žmogų, kasdieną ateinantį į mūsų gyvenimą, bet ir su meile ir atleidimu priimti kiekvieną savo emociją.

Kasdienis gyvenimas pagal Lokį, kuris užmiega žiemos miegu, tačiau pavasarį prabunda ir pagimdo Lokiuką – naują projektą, naują problemos sprendimo būdą, naują santykių etapą, padėjo pajusti pirmapradžio, laukinio gyvenimo svarbą. Rimtis ir įsiklausimas į savo vidinį pasaulį, ateinantis su rudeniu ir gilėjantis žiemą, ankstyvą pavasarį sprogsta su visiškai nauja jėga. Laukimas, ką atneš ateinantis pavasaris suteikia gyvenimui magiško saldumo jausmą.

Gyvenimas pagal Lokį  išmokė  ne tik gyventi dėkingumo kupiną gyvenimą, susidraugauti su Valia, bet ir atpažinti  Vidinį Sabotuotoją ir Kritiką ir surasti  jiems vietą savo gyvenime, nes be jų negalėtume džiaugtis tomis dovanomis, kuriomis buvome apdovanoti. Į laisvę išėjo ilgus metus pogrindyje slėpęsi talentingi dailininkai, sportininkai, šokėjai, rašytojai.

Dėl šios akimirkos vertėjo kopti į kalno viršūnę, brautis pro aštrias, veidą braižančias šakas, gintis nuo bauginančių gyvių, įgyti Lokio palankumą, sugebėti įžvelgti jame atlaidžios meilės šviesulį, išdrįsti paprašyti sidabrinio Lokio plauko, su viltimi nešti plauką Žynei, su siaubu išvysti ugnyje sudegantį  tą plauką ir lyg iš Fenikso pelenų pagimdyti naują žinojimą, kad viską reikės atlikti pačiam. Kiekvieną kartą, vėl aptikus pykčio apraišką… Bet toks gyvenimas visada bus įdomus, spalvingas ir įkvepiantis.

„O kas toliau?“ . Kaip aš esu dėkinga už tuos klausimus! Nes, kol žmogaus galvoje kils tokių klausimų, tol jis nenumaldomai judės į priekį – kops į kalnus, plauks jūromis, ims į rankas teptuką ir dažus. Nes žmogaus paskirtis šios žemėje ir yra būti Kūrėju! Tiksliau – Bendrakūrėju!

**************************************************************************************

Nuoširdūs Lokio programos dalyvių atsiliepimai pasidalinami su jų leidimu:

“Pasirinkau Lokio programą, nes norėjosi pratęsti savo tiek vidinę, tiek išorinę kelionę po Pykčio valdymo programos. Jaučiuosi taip, lyg jau lagaminai būtų sukrauti, automobilis paruoštas, kryptis numatyta… Esu atvira tam, kas vyks, tam, ką sutiksiu, ką patirsiu, ką atrasiu.Ir man tai jau yra daug, nes būt pasiruošusiai ir drąsiai žvelgt į kelionę – gyvenimą, manau, yra labai puiku. Мan labai patinka nauji dalykai mano gyvenime – stengiuosi juos fiksuoti ir jais pasidžiaugti, patiko daryti kažką gero. Visa tai praskaidrina, nuspalvina mūsų gyvenimą, Be to, per šią programą daug rašiau. Man tik trūko “gyvų“ dalyvių susitikimų, per kuriuos galėtumėm pasidalint kaip mums visiems sekasi. Aš turiu priklausomybę gyvam bendravimui ir pasidalinimui. Asmeninės sesijos buvo naudingos, nes gavau asmeninių  patarimų, užduočių, lašiukų –  to, ko tuo metu reikėjo.“ (Jurgita D.)

Programa ,,Lokys“ yra tęsinys programos ,,be pykčio“. Viskas tarpusavyje susiję: tik giliau, toliau ir mažiau matoma išorėje. Tikslas buvo ir yra, kad išmokčiau ,,klausytis savo vidinio balso – mokytis būti autentiškai.“Mokymų metu teko  keisti nuoskaudas, piktas ir pavydo mintis į dėkojimą už gyvenimo pamokas, pastebimą grožio ir kito žmogaus sapno suvokimą,  suprasti, kad žinojimas ir tikėjimas yra du skirtingi dalykai. Atrodė, kad žodžiai ,,tuštuma“, ,,placenta“ ir kiti visiškai netinkami prie temos, bet…. Ateina laikas ir tai prisijaukini, ieškai kampo ir laiko savo mintims, sulėtini gyvenimo ritmą, kad pajustum savo virpesius, savo dažnį, savo mintis ir galop kažkur giliai užkištus nesuprastus norus. Suvokimas, kad pasaulį valdo tik meilė arba baimė – ir renkiesi, kurios poziciją palaikai- tuo ir tampi. 2D taktika ne iš karto prilipo, bet pamažu ėmė “vežti“, tapti kasdienės rutinos dalimi.  Mokėjimas atlikti džiaugsmingai, įžvelgti grožį ten, kur anksčiau tik burbėdavai – patikėkit – yra daug. Kuo mažiau baimės, kaltės, savigraužos, kuo rečiau užkliūni už aukos kaliošių- tuo drąsiau žengi pirmyn. Asmeninės konsultacijos yra neįkainiojama paslauga – kartais tiesog nematai, kas yra už širmos- esi šalia, bet negali įvardinti to, kas svarbiausia. Asmeninės konsultacijos metu greitai Rūtos dėka  atsijoji pelus nuo grūdų ir konkrečių klausimų, užuominų pagalba įvardinu pati, kokie tai grūdai. Mielai rekomenduočiau tai, kuri nori keistis ir supranta, kad viskas tik jos pačios mintyse ir pastangose, kad teks keisti palaipsniui požiūrį, ieškoti savyje giliai paslėptų lobių ir juodų ertmių, kažkada nugrūstų pasąmonėn įvykių, traukti juos, išgyventi iš naujo ir paleisti – jei tam pasiruošiusi- šis kursas Tau. Patikėk, kad norint pasiekti, teks sunkiai padirbėti, bet koks bus džiaugsmas, kai suprasi, kad išėjai iš savo ar iš protėvių atėjusių įsitikinimų narvo… bus nuostabu. Nori to? Tada registruokis į programą .(Rita D.)

Dalyvavau ne viename organizuojamame mokyme, nesinori sustoti, bendraminčių ratas, mokytojos palaikymas, skatina semtis gilesnių žinių. Noro nepakanka, kad vyktų įpročių ir charakterio pokyčiai. Įpročių formavimas (laiko skyrimas vidiniam tobulėjimui, kūno sveikatinimui ir kt.) padeda pasiekti užsibrėžtus tikslus, užtikrinti ilgalaikį pokytį. Man sunkiai sekėsi suformuoti tikslus. Rūtos dėka mes juos sudėliojom, dabar turiu aiškų tikslą ir datą, kurio nuosekliai siekiu. Sunkiausiai sekėsi gydyti vaikystės traumas. Tikriausiai per ilgą laiko jos pakankamai giliai išsikerojo. Labiausiai prigijo savęs, gyvenimiškų situacijų stebėjimas iš šono. Tapo įdomiau gyventi. Man asmeninės sesijos buvo labai reikalingos, jų metų iškapstydavome visai netikėtus, užslėptus jausmus, emocijas, išspręsdavome klausimus, susijusius su programa, susidėliodavome veiksmų planą, Rūtos pastebėjimai priversdavo susimastyti, pastebėdavo tai ko pati nepagalvotum. Šį kursą rekomenduočiau po programos Gyvenu be pykčio. Pastaroji programa buvo tikrai vertinga ir būtent ji motyvavo toliau tobulėti. Rūtele,  iš visų kitų išsiskiri tuo, kad žvelgi giliau, nepaviršutiniškai, tas mane ir traukia bei įkvepia eiti toliau.“ (D.T.

“ Tikslas buvo tapti laimingesnei, ir jaučiau, kad darydama užduotis tikrai tampu. Geriau suvokiau, ko reikia, norint geriau jaustis, kaip sau padėti, pradėjus keisti mintis, jaučiuosi daug labiau pasitikinti savimi, ir sekasi labiau. Mažiau patiriu įtampos, mažiau pavargstu. Sunkiau sekėsi atlikti su meile tėvams susijusias užduotis, bet dabar jau neatrodo taip sunku. Atlikau ir jaučiuosi daug lengvesnė ir laimingesnė. Prigijo padėkų rašymas, afirmacijos, knygų skaitymas. Visa tai padėjo jaustis geriau, todėl tęsiu tai ir toliau. Lokio programa man labai patiko. Labai gerai buvo, kad turėjome reguliarius individualius užsiėmimus. Asmeninės sesijos padėjo atsakyti iškilusius klausimus, be to, tai buvo pastiprinimas, užtvirtinimas tęsti toliau. Labai gerai turėti tą pastiprinimą, palaikymą iš nusimanančio, autoritetingo asmens. Tai padeda greičiau pajudėti pirmyn ir neužstrigti kuriuose nors dalykuose. Rekomenduočiau. Tokio kurso daug kam reikėtų, tik nemažai žmonių tiesiog nežino, kad galėtų sau taip padėti. Jūsų programa daugumai labai reikalinga, net būtina. Tai tarsi minčių, emocijų ir dvasios higiena, stiprinimas, lavinamas, treniravimas. Toks darbas su savimi labai pagerina gyvenimo kokybę, nes mažina įtampą, nuovargį, blogą savijauta. Ir dar labai gerai, kad Jūs nuoširdžiai visais rūpinatės ir jaučiat, kada paspausti, kada palaikyti. Ir mokote savo pavyzdžiu. Ir dar, iki šiol, niekada nemačiau, kad aš gražus žmogus, niekaip negalėjau to įželgti, mačiau, tik bjaurastį. O dabar tarpais matau ir laikau save gražia (nekalbu apie išorę) ir užplūsta šiluma, tai nuostabu, sunku nusakyti žodžiais, koks tai geras jausmas.“ (D.A.)

“Čia viskas buvo kitaip ir kitu kampu. Pirmiausiai reikėjo išsikelti tikslą, kurį noriu pasiekti. O tik paskui mažais, bet užtikrintais žingsneliais kopti į tą menamo kalno viršūnę prie Lokio olos. Sidabrinio jo plauko. Kiekvieną savaitę visi „lokiai“ gaudavome mokytojos Rūtos paruoštas namų darbų užduotis. Pirmą kartą sužinojau kaip ir su kuo „valgomas“ koliažas. Oi ne iškarto jis man pasidavė. Teko save suimti į rankas. Įdomūs ir kartu sudėtingi  laukė kiti namų darbai: tai knygą, straipsnį perskaityti, tai filmą pažiūrėti, tai į spektaklį, koncertą nueiti. Dar bent vieną žmogų per dieną nudžiuginti,  savo nusistovėjusią dienotvarkę kitu kampu pasukti. O  svarbiausia – stebėti  save iš šono kaip elgiesi, kaip reaguoji, kai kažkas kitas nori įskaudinti, užgauti ar nudžiuginti. Nes pagrindinis Lokio bruožas – savistaba. Pradžioje buvo sunkoka, bet paskui palengva iš lėto įsivažiavau. Išsikeltą tikslą pasiekiau tik iš dalies. Žinau kur dar  reikia labiau pasitempti. Bet ir dabar pasiektas rezultatas džiugina. Rūtos patartas kas rytą pradėjau daryti jogos asanas. Labai nustebau, kai kūnas ir protas visais įmanomais būdais priešinosi šiam ritualui. Teko prisiversti ir ieškoti būdų kaip save motyvuoti. Bet kai po mankštos kūne neliko vidinių įtampų, pajutau, kad ta ryto valanda sau yra didžiulė dovana šiame streso, nuolatinio bėgimo ir lėkimo pasauly. Daug atsakymų į rūpimus klausimus radau asmeninėse mokytojos  Rūtos konsultacijose. Tiksliau tuos atsakymus jos pagalba turėjau pats „atsikapstyti“. Nors pati „Lokio“ programa pasibaigė, bet tie „namų darbai“ tikrai tęsiasi. Jie kažkaip prigijo ir linkę toliau tiktai augti. (A.Ž.)

Progrąmos įspūdžius vienas dalyvis sudėliojo eilėmis, dėkoju už nuoširdų pasidalinimą ir leidimą spausdinti.

Kelionė į save.

Per mane vėl kalbi…

Priešaky aukšto kalno viršūnė,

Saulėj spindi tarpekliai sniege.

Vėjas pučia man tiesiai į veidą,

Gena, neša ir tirpdo snaiges.

Vėl šypsais…

Ko tyli?

Juk matai, pavargau…

Serpantinas pėdom išvagotas.

Nors sakei,

Bus sunku nugalėti save,

Bus sunku naują kelią pradėti.

Bet ėjau, nepykau…

Nors klupau,

Juk sakei,

Tai kas lengva – Neveikia.

Na tai kas, kad vėl batai pritrynė pūsles,

Palengva, palengva aš lipau į viršūnę.

Net stebėjaus nekart,

Kaip papėdėje liko  randuota lazda.

Vėl kuždi…

Nesustok, ši kelionė ilga,

Priešaky daug gražių atradimų.

Ir kartoji darsyk, ramini,

Viską reiks vėl pačiam padaryti.

Vėl keliuos ir einu…

Snaigės kelią užklojo,

Spindi mėnuo paraudęs ūke.

Skleidžias, veriasi krištolo takas,

Ir ištirpsta Gerumo liūne…

Arūnas Žiemelis.

2019.01.20.

**********************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal! Registruokitės ir gaukite naujienas.

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.