Penktadienio mintys: talento savininkė

Standartinis

Foto: Aistė Virketė

 

,,Kiekvieną kartą, kai pradedu naują knygą ir žvelgiu į geltonąjį sąsiuvinį, kvapą gniaužia vien pagalvojus, kokio sunkaus darbo imuosi“, rašė Maya Angelou, amerikiečių poetė, rašytoja bei kovotoja už žmogaus teises.

Kai šiandien sėdau prie kompiuterio rašyti ,,Penktadienio minčių“, lyg netyčia atsivertė būtent šie žodžiai ir aš supratau, kad jie – apie mano būseną, kai kiekvieną kartą sėdu rašyti, vis galvodama, ką gi gražaus, protingo ir naudingi kitiems aš perduosiu.

Sarah Ban Breathnach, savo knygoje ,,Paprasta pilnatvė“ taip pat aprašo savo būsenas ir pokyčius, kai ji pradėjo rašyti knygą: ,,patikėk, kad pradėjusi rašyti knygą nė nenujaučiau pasileisianti į safarį ieškoti savo tikrosios “aš“. Kad suprastumėt, kiek mažai pati žinojau, ką parašysiu, pasakysiu, jog iš pradžių maniau, kad imuosi knygos apie tai, kaip gyventi mažiau skubant.“

Kiekvieną kartą, sėsdama rašyti aš jaučiuosi taip pat, niekada nežinau kuria linkme pakryps mano mintys ir ką užrašys ranka, kaip rašė Wayn’as Dayer’is, vedžiojama Kūrėjo. Panašiais savo pastebėjimais dalinasi ir Sarah Ban Breathnach: ,,dažnas menininkas jaučiasi taip, tarsi anksčiau ar vėliau kas nors “demaskuos“, ko gero, anksčiau, nes kūrėjai žino, kad nepaisant aukštesniosios galios, besidarbuojančios su mumis ir per mus, kūrinys pasaulį išvysta menininko vardu. Su šituo jis ir galynėjasi. Nekurdami paniekiname dieviškąją kibirkštį. O kurdami pasijuntame tarsi pasauliui atgręžėme netikrą savo veidą, nes žinome, kad vieni nieko nesukuriame, nors niekas, be mūsų, šito ir nežino. Tačiau apgaulė ir kova baigiasi tą akimirką, kai liaujamės neigę turį talentą ir pripažįstame – nužemintai ir pagarbiai dėkodami – norį tapti jo šeimininkais, besidalijančiais juo su pasauliu. Jei nesirengiame naudotis gabumais tik savo labui, sulauksime globos.“

Kiekvieną kartą, rengdama naują seminarų ciklą ar savaitgalio išvyką, aš būnu kupina įkvėpimo, šviesiausių minčių ir idėjų, tačiau iki galo niekada nežinau, kokiu keliu pakryps seminaras ir kokias pamokas gaus dalyviai, neaplenkiant ir manęs. Kiekvieną kartą esu iš visos širdies dėkinga manim patikėjusiais ir einančiais drauge su manimi neištyrinėtu, tačiau tokiu įdomiu Keliu. Galiu drąsiai sakyti, kad tikėjimas ir padaro stebuklus, nes po kiekvieno seminaro, po keletą savaičių trukusių studijų ar kartu praleisto savęs tyrinėjimų savaitgalio, mes sugrįžtame kitokios, pasikeitusios, atradusios savo talentus ir lobius. Kupinomis meilės ir džiaugsmo širdimis dalijamės gėriu su savo artimaisiais, bendrabarbiais ir kaimynais. Puošiam savo namus ir aplinką, vaišinam ir dalijamės šiluma iš begalinės gausos, iš turėjimo tiek kiek mums reikia ir dar daugiau.Ir vėl nekantraudamos laukiame naujų susitikimų, naujų tyrinėjimų ir atradimų. Kitaip ir negali būti, nes “tikėjimas“ ir yra “tik“ “ėjimas“ savo gyvenimo keliu.

Sugrįžkime šiandien prie talentų. Kaip jautiesi tardama žodį “talentinga“? Kokius savo talentus galėtum užrašyti? Beje, apie rašymo terapijos naudą jau žino ir jaučia jos teigiamą poveikį, ne viena seminarų dalyvė. (Rašydama naudoju moterišką giminę, nes taip yra, kad pati būdama moteris geriausiai suprantu ir dalinuosi žiniomis su moterimis. )

Radau alegorinį pasakojimą iš Naujojo Testamento, kuriame pasakojama, kaip vienas turtuolis, prieš išvykdamas į tolimą kelionę, išdalina savo tarnams talentų monetas. Pirmajam duoda penkias, antrajam – dvi, o trečiajam – vieną. Pirmasis tarnas savo gautuosius talentus tuoj pat paleidžia į darbą ir uždirba nemenką kapitalą. Antrasis – taip pat nuo jo neatsilieka. Paskutinis tarnas, gavęs tik vieną talentą užkasa jį žemėn, nes pabūgsta atsakomybės.

Sugrįžęs turtuolis pakviečia tarnus atsiskaityti. Pirmieji du pradžiugina poną ir nusipelno jo pagyrimų. Trečiasis atėjęs iš karto pradeda aiškintis, kad žinodamas apie pono griežtumą, jis nusprendžia nerizikuoti ir savo talentą saugiai užkasa. Ponas pašėlsta ir atima iš trečiojo tarno talento monetą ir perduoda ją nuovokiausiajam tarnui, sakydamas:“ Kiekvienam turinčiam bus dar pridėta, ir jis visko gausiai turės.“ O atsargųjį tarną įmeta tamsiojon, kur jis ima raudoti, klykti ir griežti dantimis. Nežmoniškai skauda, kai pasaulis nieko nenori tau duoti. Tačiau skausmas nepalyginamai didesnis, tiesiog nepakenčiamas, jei pats savimi netiki ir nieko sau neduodi.“

Kadangi daugelis mūsų stengiamės gyventi atsargiai ir saugiai, mus pasakojimas apie turtuolį ir tris jo tarnus, labai nervina. Tai yra pasakojimas apie kūrybos riziką ir mums, žinoma, labai gaila tarno, palaidojusio savo talentą ir dar savo pono įmesto į belangę. Juk jo atsargumas, atrodo, toks pagirtinas ir priimtinas. Šis pasakojimas ir turėtų mus nervinti, nes  tiek daug žmonių, lygindami savo ir kitų talento dydį, veltui švaisto brangiausius gamtos išteklius – laiką, kūrybinę energiją, emocijas.

Sarah Ban Breathnach siūlo: “ šiandien paprašyk Dvasios atskleisti tavo gabumus, kad juos pažintumei, pripažintumei ir taptum jų šeimininkė. Ar nori, kad tavo gyvenimas būtų turtingesnis? Ar nepalaidojai savo talentų?

Kaip gyvensime turtingiau, dvasingiau ir aistringiau, nenorėdami visiškai nieko sau duoti? Daugelis  mūsų per ilgai gyveno atsargiai, o dar nesiliauja stebėjęsi, iš kur tie jų vargai?

Pasirinkę saugų gyvenimą, kartu priimame pavojingiausią sprendimą savo gyvenime.“

Šis pasakojimas man priminė dar vieną alegoriją – “areną“ ir kiekvieną mano ėjimą į ten, t.y. situaciją, kai, norėdama išsaugoti savo gyvenimo vertybes, aš stoju į kovą, be jokių sėkmės garantijų, labai dažnai krentu veidu į purvą…ir vėl keliuosi. Kiekvieną kartą, atsikelti man padeda šalia manęs esantis žmogus, kuris mane palaiko, supranta ir myli, nes pats yra šalia, kovoja toje pačioje arenoje, tame pačiame purve. Sėdėdama Pompėjos didžiojoje arenoje mąsčiau, kad ši alegorija tokia pat sena, kaip žmonija ir į areną, didesnę ar mažesnę, einame kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Rašydama paskutines eilutes supratau, kad dedikuoju šį tekstą moterims, patikėjusioms, išlikusioms ir dalyvaujančioms naujausiame mano projekte “Gyvenu BE pykčio“, kuris tęsiasi trisdešimt savaičių. Mes beveik artėjame prie pusiaujo, renkamės į susitikimus kartą per mėnesį pasidalinti savo asmeninių tyrinėjimų rezultatais, mes palaikome, įkvepiame ir motyvuojame viena kitą ir mes tvirtai einame kiekviena savo Keliu pirmyn.  Būdamos  šalia viena kitos, mes suvokiame, kad kiekviena “sapnuojame savo sapną“ ir kaip rašo Don Miguelis Ruizas, prisiimame atsakomybę tik už savo sapną, bet gerbiame kiekvieno sapnuotojo sapną.

Mano įkvėpimo šaltiniai ir mokytojai:

*************************************************************************************************************************

Jeigu jus sudomino tai, ką perskaitėte šiame puslapyje, tai pasidalinkite su kitais, kam gali būti įdomu, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal!

Sekite renginių tvarkaraščius socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės autoriaus išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s