Kas tas “drugelio efektas” arba kaip Theta metodas pakeitė mano gyvenimą

Standartinis

Metų pabaiga, Advento laikotarpis, Kalėdos – neišvengiamai suka metų ratą ir mes simboliškai artėjame prie pabaigos. Kaip ir kasmet, nors tvirtai žinodami, kad niekas niekur po naujų metų nepasibaigia ir neišnyksta, vis tiek skubame. Na, o laisvu laiku, jeigu tokio atsiranda, peržvelgiame praeinančių metų ataskaitą.

Man jau tapo įpročiu metų pabaigoje perversti užrašus, peržiūrėti fotografijas, dar kartą išjausti visus įvykius ir pasidžiaugti naujais žmonėmis bei pasiekimais,  atėjusiais į mano gyvenimą.

Dėkingumo dienoraščiai ,kurių per metus prirašau net keletą storų sąsiuvinių man yra tikrieji pagalbininkai. Juose atsispindi kiekvienos mano pragyventos dienos retrospektyva: įprasti bei kasdieniai įvykiai, kelionės, mokymai, įkvepiančios ištraukos iš mano skaitomų knygų, įžvalgos ir atradimai. Ši rašymo terapija jau įaugo į mano kraują ir tapo tokiu pat gyvybiškai svarbiu ritualu, kaip dantų valymas, vėsus dušas su levandų eteriniu, rytinis kavos puodelis iš mylimo puodelio, pasivaikščiojimas su šunimi ar šokių repeticija.

Kai prieš keletą metų užrašiau savo dienoraštyje „noriu rašyti blogą“, nes pats žodis buvo naujas vėjas internete ir visi pradėjo tai daryti, aš neturėjau nei menkiausio supratimo apie ką rašysiu ir tikrai net nesapnavau į ką tai išaugs ateityje. Kai ieškojau pavadinimo  savo blog‘ui, jis irgi „atėjo“ iš interneto platybių – pamačiau eilutę „drugelio efektas“, išsiaiškinau, kad tai – metafora, reiškianti didžiulius pokyčius , sukeltus vos pastebimo įvykio ar reiškinio ir širdimi pajutau, kad tai mano.

Drugelis simbolizavo transformacijas, taigi, pasak garsaus rašytojo ir paskaitininko, bei mano įkvėpėjo Robin Sharma žodžių, transformacijos prasideda nuo idėjų užrašymo popieriaus lape. Ką bepradėtum daryti, reikia pasitelkti kantrybę, daryti tai pastoviai ir ilgai . Prireikia 66 dienų (iš savo patirties žinau, kad kartais net daug daugiau), kad susiformuotų įprotis ir tik tada įmanoma pasiekti aukščiausių rezultatų ir tapti pačiu geriausiu savo srityje. Nesvarbu kokia sritis tai būtų. Kai nugali savo baimes, užsibrėži tikslus, darai sunkius ar sudėtingus darbus, smegenys gamina  neurotransmiterį dopaminą, kuris sužadina norą veikti ir sąveikauti su aplinka. Kaip teigia tyrimą atlikęs profesorius Richardas Depue, dopaminas suteikia daugiau pozityvios energijos, pozityvių emocijų ir motyvacijos siekti tikslų, nes už pasiektus tikslus gaunamas apdovanojimas – pasitenkinimas ir noras siekti dar aukštesnių tikslų.(šaltinis: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/S-34777/straipsnis/Ekstravertai-aktyvesni-nes-ju-smegenyse-dazniau-aktyvuojamos-pozityvios-emocijos?l=2&p=1)

„Pirmiausia – užrašyti! Tai būtina!” – remdamasi savo patirtimi, dalinuosi su kiekvienu, besikreipiančiu į mane pagalbos ar patarimo. O tada prasideda „mažų žingsnelių menas“, kaip rašė Antuanas de Saint Egziuperi. Taip žingsniuojant į priekį mažais žingsneliais, klumpant ir nubraukiant ašarą ( aš juk moteris),vėl keliantis ir įkvepiant  šviežio oro, sulaukiant padrąsinimo ir palaikymo ( ne visada) aš ėjau pirmyn ir stiprėjau. Tai, kuo aš kvėpuoju ir kuo gyvenu, tapo mano mylima veikla, ne tik teikiančia man pajamas, bet ir didžiulį pasitenkinimą. Man gera atrasti naujus dalykus, juos ištyrinėti, patirti ir išgyventi pačiai, o po to jau pasidalinti su kitais, nes pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta su dešimteriopa jėga. Mano gyvenimo palydovais tapo augalai, jų dovanojamos kvapiosios esencijos, subtilios žiedų vibracijos, padedančios vykti galingoms transformacijoms žmogaus dvasioje ir kūne. Per stebuklingą prisilietimo galią man atsivėrė neištirti ir nepažįstami žmogaus sielos toliai. Per keletą metų perskaitytų knygų kiekis ir per jas gauta išmintis, gerokai viršijo per visą ankstesnį  mano gyvenimą įgytas žinias. Aš „prisiminiau“ tai, ką žinojau, bet buvau užmiršusi, kad, kaip rašė  britų kilmės gydytojas homeopatas dr. Edvardas Bachas,  „kiekvienas žmogus savo viduje turi įgimtą žinojimą“. Bėgusi nuo mokytojo profesijos vėl atsiradau tenai, kur turėjau būti – mokyti arba, tariant, rašytojo Ričardo Bacho žodžiais, priminti kitiems tai, ką jie žino taip pat gerai, kaip ir aš, tik užmiršo . Supratau, kad tai – mano misija, t.y. šventa pareiga, kurią turiu vykdyti kantriai ir atsakingai. Kadangi pradėjau sąmoningai priimti visas žinias, kurios ateidavo, gavau dovaną -Teta metodą, kuri apvainikavo mano dešimtmečio dvasinio kelio paieškas. Kai pirmą kartą išgirdau šį terminą iš savo draugės lūpų, prisipažinsiu atvirai, susigūžiau savo viduje, nepriėmiau informacijos ir pasakiau:“ ne, tai tikrai manęs nedomina“. Praėjo kiek laiko, iš tos pačios draugės išgirdau puikius atsiliepimus apie šią naujai paplitusią metodiką. „Dar  vienas naujas mokslas, ar man to reikia?“ –įsismarkavo mano niekada nenurimstantis protas. „Na gerai, jau gerai“,-tariau aš draugei “atvažiuok ir parodyk, kas tai yra, noriu pajausti savimi“. Praktikavau beveik metus laiko ir tik tada visai sąmoningai pasirinkau sertifikuoto mokytojo vedamus mokymus, tokia jau esu, kad vertinu tikrą, gryną ir neiškraipytą, bet kokio dalyko, mokymą. Tame esu jau dveji metai, mėgaujuosi kiekviena savo gyvenimo akimirka, savimi pajaučiau, kad galiu susikurti tokį gyvenimą, kokio noriu.

Kiekvienas iš mūsų gali. Reikia  tik:

1) panorėti,

2) užrašyti tai,

3) nuolat  ir kantriai kartoti ir matyti tai (vizualizuoti),

4) nuolat dėkoti,

5) išguiti iš savo žodyno visus „ne“,

6) atsisveikinti su visais įpročiais, žmonėmis, viskuo, kas daugiau nebeteikia džiaugsmo,

7) atvira širdimi ir nevertinančiu protu priimti naujoves, plūstančias iš visatos,

8) mėgautis, pastoviai gyvenant gausoje.

„Viskas? Tik tiek?“, jau girdžiu sarkastišką proto klausimą. „Dar galiu pridurti:

9) nustoti keisti mane supantį pasaulį, įvykius ir žmones, kurie elgiasi ne pagal mano taisykles,

10) mano misija – tik atverti duris!

“ Širdyje jaučiu mylinčią ramybę.” – tokį įsiteiginį kartojau beveik metus kiekvieną rytą. Šią pamoką, gautą iš savo Mokytojos, vertinu labiau už viską pasaulyje, nes jos pasėta, tikėjimo savo žodžiu, sėkla sudygo mano širdyje ir dabar aš jau mėgaujuosi didžiuliu ir tvirtu medžiu, kurio pavėsyje aš galiu priglausti tuos, kuriems reikia palaikymo ir trūksta tikėjimo.

„Man tai pavyko!” Kai tariu šiuos žodžius, nebejaučiu keisto gnybtelėjimo krūtinėje, kai kažką pasakai, bet širdies gilumoje tuo netiki. Apie tikėjimą. Vienoje protingoje knygoje perskaičiau, kad “tikėjimas yra tik ėjimas savo širdies keliu”.  Nuo šiol, bet ką darydama paklausiu: “ar einu Savo širdies keliu?”

“Mažų žingsnelių menas” leidžia man gėrėtis ir mėgauti įdėto triūso rezultatais – aštuonis mėnesius, diena iš dienos kartoti įsiteiginiai įveikė auglį, kurį, teoriškai ir praktiškai galima buvo pašalinti tik chirurginiu būdu. Anksčiau aš remdavausi ir cituodavau dešimtis autorių, tokių kaip dr. Joe Dispenza, kuris rašo apie smegenų neuroplastiškumą ir galimybę nutraukti senas ir užmegzti naujas neuronų jungtis ( “Atsikratykite įpročio būti savimi” ir “Jūs esate placebas”), Louis Hay (“Pamilk save ir būk laimingas”), Anita Moorjani (“Miriau, kad tapčiau savimi”), Wayne W.Dyer (“Ketinimo galia”) ir galiausiai Vianna Stibal “Theta gydymas”. Dabar aš pati turiu nenuginčijamą įrodymą, kad “tai” veikia. Aš tai padariau, taikydama vaizduotės pratimus, t.y. kartodama įsiteiginius, kalbėdamasi su kiekviena savo kūno ląstele, matydama, kaip Kūrėjo šviesa užlieja kiekvieną mano kūno ląstelę besąlygine meile, kaip kiekviena ląstelė vibruoja pagal Kūrėjo vibracijas, įsivaizduodama, kaip kiekvienas mano kūno organas šypsosi ir yra laimingas, tvirtai žinojau, kad mano supratimas apie sveikatą ir laimę yra toks pats, kaip Kūrėjo ir visa tai patvirtindavau: “Tai padaryta, padaryta, padaryta. Tai jau yra mano gyvenime. Aš visa tai jau turiu.”

Prisipažinsiu, kad pradžioje protas norėjo greito rezultato. Pastebiu, kad tokio greito rezultato nori dauguma besikreipiančių pagalbos. Jie atneša savo negalavimą, lyg dovanėlę švysteli man ir laukia greito pasveikimo: “ar ta jūsų metodika gali išgydyti mano ligą?”

Dabar jau ramiai atsakau: “Ne, metodika be jūsų paties noro pasveikti, pasiryžimo ir kasdienino darbo nieko negali išgydyti. Aš galiu pasakyti kaip, padėti ir palaikyti, bet dirbti už jus – ne.” Vieni susivynioja savo “dovanėles” ir išeina toliau varstyti durų pas “stebukladarius” ir “visažinius”, kurie dalina “stebuklingas piliules”.

Kiti – pasilieka dirbti drauge, tokių – mažuma. Nenuostabu, kodėl sergančių, besiskundžiančių, piktų ir nelaimingų žmonių aplink – nors vežimu vežk. O dar prisiimti atsakomybę reikia! Ir nėra kaip apkaltinti valdžios, žiniaskalidos ar prezidentės.

Čia, kaip tam senam anekdote:“ Ėjo žmogelis per pievą, paslydo ant karva…džio, šlept ir sėdi. Iš pradžių – smirda, nepatogu, paskui apsiprato, smirda, bet, kentėti galima, tai ir sėdi toliau, paburba, kad smirda ir kad karvės blynas pridžiūvo ir tapo lyg antra oda, bet ką nors daryti, tai baisu. O jeigu bus dar blogiau?“ . Anksčiau stengdavausi kiekvieną sėdintį ant karvės blyno ištraukti, nupurtyti ir išvesti į šviesų rytojų. Dabar taip nebedarau, nes suvokiau, kad kiekvienas čia atėjome, kad išmoktume savo pamokas. Paprastai tas pakeltasis aprėkdavo, kam aš lendu ne į savo reikalus, kad jam ten buvo daug geriau ir kaip aš drįsau judinti jį. Tai va. Dabar laukiu, kol žmogus sąmoningai suvokia savo poreikį keistis ir ateina pats, prašydamas padėti. Džiaugiuosi, kad jų vis daugėja, širdis dainuoja, kai kiekvienas pats pamato savo transformacijas, džiaugiasi besikeičiančiu aplink save pasauliu. Toks pasikeitęs žmogus pradeda šviesti, lyg šviesulys..

man_saug_atvesrti_durisMetų pabaigą pasitinku išleisdama į gyvenimą savo naują kūrybos kūdikį – afirmacines kortas pagal dr.Bacho žiedų terapijos filosofiją ir principus. Šio projekto sėklas pasėjome lygiai prieš metus, drauge su bičiule, kuri visus metus fotografavo žiedus ir stengėsi prakalbinti augalus, kaip tai sugebėjo padaryti pats daktaras Edvardas Bachas. Tada gimė mintis sukurti ilgalaikį kūrinį, kuris apjungtų foto meną ir emocijų transformacijas per žiedų vibracijas. Dėkoju visatai už idėją apjungti žodį ir vaizdą į vieną gydantį poveikį turintį vienetą – afirmacines kortas.

 

*************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis – pasidalinkite juo su kitais, juk pasidalintas džiaugsmas sugrįžta su dešimteriopa jėga. Dalinkimės gėriu, įkvėpkime kitus! Jeigu norite gauti naujienas – įrašykite savo el.pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje.

*************************************************************************************

Visa tinklaraštyje talpinama medžiaga yra intelektinė nuosavybė, todėl reikalingas leidimas spausdinti visą medžiagą ir/ar nuotraukas. Dalinantis medžiaga prašau nurodyti internetinį adresą.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s