Jei mane myli – leisk man išeiti

Standartinis

 

Lapkričio pirmoji – Visų Šventųjų diena, antroji – Vėlinės arba Ilgės, kai mes ilgimės išėjusių mylimųjų, prisimename  juos ir bendraujame su Anapusiniu pasauliu, kuris visada buvo ir tebėra apipintas paslaptimis. Šio laikotarpio nuotaikų padiktuotas pasakojimas apie tai, kaip aš norėčiau išeiti, kai ateis laikas.

0a6ccf866151460aad907931262914cdLouis Profeta,greitosios pagalbos gydytojas iš Indianapolio, parašęs kontroversiškai vertinamą knygą “Ligonis iš devintos palatos vadina save Dievu” (The Patient in Room Nine Says He is God), pasakoja  skausmingai empatišką istoriją apie tai, kaip “mes mirdavome senais laikais”, kuri atskleidžia nepatogią ir šokiruojančią tikrovę, kaip dauguma žmonių priversti mirti šiuolaikiniame pasaulyje, kurį valdo “medikofarmakoceptinė”, mirtį neigiantį kultūra.

Senais laikais kiekvienuose namuose savo paskutines dienas gyvenantis senolis ar senolė turėdavo savo kampą, kuriame stovėdavo Jo ar Jos lova, o jis pats, (ar ji pati) sėdėdavo patogiai apkamšyti pagalvėmis ir apkloti baltomis krakmolytomis paklodėmis. Lova, paprastai, stovėdavo po langu, kad jis galėtų matyti kieme žaidžiančius savo anūkus ar proanūkius, patekančią ir besileidžiančią saulę, užuosti į langą besiplakančios žydinčios alyvos kvapą, stebėti per stiklą lėtai bėgančius lietaus lašus. Virtuvėje, ant viryklės visada pupsėdavo šiltos sriubos katilėlis, jeigu kartais jis  užsimanytų gurkšnelio ar dviejų. Radijas kambaryje tyliai grojo jaunystės laikų melodijas, o ant naktinio stalelio akį džiugindavo skintų laukinių gėlių puokštė. Šeimos gyvenimas ramiai tekėdavo pro šalį, ramindavo pažįstami garsai, balsai ir kvapai. Sava namų aplinka leisdavo pamažu verti praėjusių metų prisiminimų vėrinį, kurio paskutinis karoliukas pamažu priartindavo prie paskutinio atodusio. Veide įsispaudusi rami ir palaiminga šypsena bylojo apie tylų sutikimą išeiti TEN.

Early Stage Dementia Elderly Woman Looking Out Window

Early Stage Dementia Elderly Woman Looking Out Window

Taip mes mirdavome seniau. Kitoks buvo ir požiūris į besiruošiančius išeiti. Jų akyse galėjome įžvelgti mažamečio, padykusio vaikiščio kibirkštėles, išgirsti skardų vaikišką juoką, besivaikant po pievas basakojus, savo seniai prabėgusios vaikystės, draugus.

Tose akyse galėjome pamatyti pirmojo pasimatymo jaudulį ir pajusti plazdančią iš laimės širdį, kai kojos žengė prie altoriaus, delnas spaudė kitą delną, o lūpos tarė meilės žodžius.

Tų akių gilumoje mes galėjome matyti, lyg senoviniame kine, prabėgusių gyvenimo akimirkų kadrus: netvirti pirmagimio žingsniai, kasdieninė namų ruoša, kruopščiai suruoštos šeimos šventės, išvykos ir kelionės, užaugę vaikai, paliekantys namus,  sekmadieniais aplankantys anūkai,  stipriai apsivejantys kalą ir nesibaigiantys  jų prašymai pasekti pasaką ir iškepti pyragą, netikėtai užgriūvančios netektys ir sveikatos praradimas. Ir taip, kol tolumoje pasigirsta skambantys Gyvenimo varpai ir Kūrėjas tyliai ištaria:”Na, ką, laikas namo.”

elite-collection-painting-without-frame-canvas-art-western-0342-elite-collection-painting-without-fr-r6lfsvTaip būdavo, kol mūsų neapakino moderniausi monitoriai baltomis, steriliomis plytelėmis išklotose ligoninės vienutėse,  neįsivaizduojama laidų laidelių raizgalynė, įvairūs mygtukai ir žybsinčios lemputės, kurie kartu su daugybe prie kūno prijungtų vamzdelių garantuoja arba bent jau žada kokius penkerius papildomus metus, taip vadinamo, gyvenimo.

Ir jokio žaidžiančių kieme anūkų klegesio, jokio vėjo gūsio pro pravirą langą, jokios naminės sriubos, jeigu kartais toks noras užeitų. Tačiau visada laiku ir tiek kiek reikia skystos masės tiesiai įskrandį. Jokio rūpesčio, jei gamtiniai reikalai šaukia, nes visada  bus pasirūpinta: per šlangelę į maišelį ir tvarkelė! Net kvėpuoti pačiam nebereikia, tuo pasirūpina modernūs aparatai. Ir pagalvėmis patogiai apkamšyti nebereikia, dabar jis saugiai prirakinamas savo lovoje – narve, kad tik “kas nors nenutiktų”. Kai raumenys atrofuojasi nuo ilgo gulėjimo ir atsiveria negyjančios žaizdos, skubiai yra priemonių, visokių tepalėlių, skystymėlių ir gausybė antibiotikų, kurie garantuoja diarėją ir pampersinę egzistenciją.

 Ir joks anūkas neatbėga prie senelio, džiaugsmingai nešdamas ant savo purvino delniuko boružėlę, ir jokie prisiminimai nebesiveria į gyvenimo karolius, nes protas užtemdytas nuskauminančiais ir migdomaisiais. Dėl šventos ramybės. Taip yra dabar.

Šių eilučių tikslas nėra pasmerkti šeimas, suabejoti jų motyvais, ar juo labiau – apjuodinti šiuolaikinės medicinos pasiekimus. Jos skirtos pareikšti kaltinimus šiuolaikinei klestinčiai sistemai, kuri nori įtikinti, kad senasis būdas, kai žmogus išeidavo natūraliai yra niekam tikęs, o naujasis, bet kokia kaina siekiantis prailginti žmogaus egzistenciją, yra visuotinai priimtina norma, dargi parodanti mūsų meilės artimam dydį.web_songbird_pastel_11x17in_kelly070810-079

Gydytojas Louis Profeta sako, kad nebūna dienos, kad jis su savo kolegomis, neaptarinėtų šios problemos: “Kaip galėtume sustabdyti šią beprotybę? Kaip pasiekti, kad žmonės leistų savo mylimiems numirti?”

 Remdamasis ketvirčio amžiaus darbo su senyvo amžiaus ligoniais patirtimi, gydytojas, kartu su savo kolegomis, pripažįsta, kad besistengdami visais įmanomais būdais pratęsti žmogaus gyvenimą, jie užaugino neišsipildančių lūkečių mišką, į kurio spąstus patys papuolė, drauge su tais išsekusiais ligonių, patikėjusių jų galia, kūnais.

Per ilgus metus mes sukaupėme tiek pasirinkimo teisių, medikamentų, stentų, vamzdelių, maisto ir veterinarijos tarnybų patvirtintų papildų, priemonių ir procedūrų, kad nėra jokios galimybės uždengti balta paklode visų senolių ir priimti vieningą nutarimą, kas yra „netinkama“ ar „perdėta“ slauga. Yra be galo sunku atskirti tuos dalykus, kurie yra skirti „pratęsti gyvenimą“  nuo tų, kurie skirti „pratęsti kokybišką gyvenimą“.

tinney_davidson_waves_to_students-checknewsvid-croppedBeveik 5o%  vyresnio amžiaus JAV gyventojų baigia savo dienas slaugos namuose ar ligoninėse. Kai jie galų gale numiršta, šalia būna ne jų artimieji ar mylimieji, bet juos prižiūrėjusių gydytojų, slaugių ir medicinos studentų komanda.

“Mes retai kalbame apie tuos atvejus, kai mes karštligiškai stengiamės išgelbėti gyvybę, net tada, kai žinome, kad tai neįmanoma arba tyliai tikimės, kad neišsaugosime jos. Kai galų gale viskas pasibaigia ir paskutinis širdies tvinksnio blyksnys nubrėžia tiesią liniją monitoriaus ekrane, o mes apžvelgiame chaotiškai kambario kampe sumestas kruvinas pirštines, tvarsčius ir adatas, tada mūsų galvos nepastebimai nulinksta žemyn, lyg susigėdus, lyg iš baimės, kad vieną dieną gali tekti stoti akistaton su Kūrėju, kuris paklaus: “Ir apie ką po velniais jūs tada galvojote?”

O kai ateis TA DIENA ir mes patys būsime pašaukti NAMO, mes melsimės, kad artinantis paskutinio atokvėpio akimirkai, mūsų gydytojai ir šeimos nariai pasirinks padaryti tai, ką jie privalo, o ne tai, ką jie gali. (Neretai paskutiniai gydytojo žodžiai būna:”mes darėme, ką galėjome”).

Mes būsime dėkingi už tai, kad galėsime užmerkti akis pažįstamoje namų aplinkoje, girdėdami pažįstamus garsus ir balsus, užuosdami savų namų kvapus ir jausdami paskutinį artimo ir mylimo žmogaus rankos spustelėjimą.

through_the_window_de439fedbb7727114c1addffef24fd76

Šaltinis: https://www.exopermaculture.com

******************************************************************************************************

Jeigu jums patiko šis tekstas, tai galbūt norėsite gauti ir kitus “Drugelio efekto“ straipsnius. Įrašykite savo el.pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje.

Tapkite mūsų sekėju socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s