Žinojimas, kad gyvenimas tave myli arba mūsų gyvenimo mokytojai

“Žinojimas, kad gyvenimas tave myli, ir tu gyveni draugiškoje visatoje, padeda tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Kartais gyvenimas nevyksta pagal planą. Bent jau ne pagal jūsų planą. Visi žinome, koks tai jausmas. Mes jaučiame, kad gyvenimas mus myli, kai gauname tai, ko norime, o kaip tada, kai negauname? Ką jaučiame, kai negauname trokštamo darbo? Arba kai tas vienintelis ypatingas žmogus nepaskambina? Arba kai patiriame nesėkmę, nors buvome įsitikinę, kad viskas klostosi kuo puikiausiai? Kaip tik tokiomis akimirkomis svarbu tikėti, kad gyvenimas mus myli VISADA, ir žinoti, kad net tada, kai viskas, atrodytų, vyksta ne pagal mūsų planą, iš tiesų vyksta pagal mūsų planą.“
Šias eilutes pirmąjį lietingą liepos mėnesio rytą perskaičiau mano mylimų autorių Louise Hay ir Robert Holden knygoje “Gyvenimas tave myli“.

O pasidalinti noriu mintimis apie dešimtmetį trunkančią gyvenimišką istoriją, kuri yra pats tikriausias “drugelio efektas“. Jis palietė visą mūsų šeimą, supurtė, sujungė ir pripildė besąlyginės meilės ir tikėjimo. 2013 metais rašiau apie vieną dieną, aukštyn kojom apvertusią mūsų gyvenimą:Vylai begam!

Fiziukas_mazas“LIŪDNA ISTORIJA SU LAIMINGA PABAIGA

Seniai, labai seniai, tiesa sakant prieš septynerius metus, aš išvydau šio pasaulio šviesą. Mes buvome devyniese: keturi broliai ir penkios sesės. Mieli, pūkuoti, cypsintys, akli auksaspalviai retriveriukai. Gyvenimas tada buvo šiltas ir sotus, nes šalia visada buvo mūsų mamytė, kuri pamaitindavo, nulaižydavo mus ir mano broliai ir sesės, su kuriais bendroje krūvelėje buvo smagu miegoti. Buvau kiek silpnesnis už savo brolius ir seses, tai keletą dienų šeimininkė maitino mane iš buteliuko ir migdė susupusi į savo vilnonį megztinį, taip aš išsikapsčiau iš rūpesčių ir tapau tikru šunimi.Is_buteliuko

Į mamos „valgyklą“ visada skubėdavome žaibišku greičiu ir jokios mandagumo taisyklės mums neegzistavo. Svarbiausia būdavo iki soties prilakti pieno ir čia pat saldžiai užmigti. Taip ir bėgo mano dienos – nerūpestingos ir linksmos. Mes išaugome ir tada kieme labai smagu būdavo rauti gėles ir kapstytis darže.

SunyciaiMūsų šeimininkė iš pradžių nervinosi, bet paskui atėjo į protą ir džiaugėsi mūsų šėliojimu.

Taip, nerūpestingai augant, mus pradėjo rinktis kiti šeimininkai, nusprendę pašvęsti savo gyvenimą šunims: kantriai auklėti, vedžioti, ištverti visas mūsų „šunybes“, bei dalintis džiaugsmais. Turėjau tokį gyvenimą ir aš – mielas, padykęs, atviraširdis, pasiruošęs visada išklausyti ir niekada neprieštaraujantis. Tačiau, gyvenime taip jau nutinka, kad geri dalykai ima ir pasibaigia. Kažkodėl jaukius namus ir mielą draugiją turėjau iškeisti į voljerą ir kiemsargio gyvenimą. Apie tą etapą nelabai norisi kalbėti, o gal ir „išsitrynė“ daug kas, kad mažiau širdelė skaudėtų…Šį pavasarį atsidūriau man nepažįstamoje vietoje, pakelėje, nes mašinos, kurioje važiavau, durelės staiga užsitrenkė…ir aš likau sėdėti ir laukti. Turbūt greitai atvažiuos pasiimti?…Bet ėjo ilgos ir šaltos kovo dienos ir naktys, o aš sėdėjau ir laukiau, ten pat pakelėje, šalia šiukšlių konteinerio, vienas ir toks alkanas, toks sušalęs…

Fizas irgi kaledosSako , kad „ viltis miršta paskutinė“ ir aš sulaukiau. Tada, kai mažiausiai turėjau vilties. Kažkokie geri žmonės stabtelėjo, apžiūrėjo mane, turbūt keistai atrodžiau – purvinas, alkanas ir vis dar laukiantis. Paėmė, parsivežė į namus, pamaitino, priglaudė, ieškojo naujų šeimininkų, jiems sunkiai sekėsi, net į kažkokią prieglaudą skambino, bet niekas manęs nenorėjo… bet dabar aš jau žinau – gyvenime būna stebuklų ir aš sugrįžau į savo namus, pas savo mylinčius šeimininkus, pas savo tikrąją mamą ir sesutę!

 

 

20130417_195506Negalėjau patikėti. Nors jos su manimi keistai elgėsi, bet tik iš pradžių, paskui prisiminė. Mane net numaudė su šampūnu, nors niekaip nesupratau, kam to reikėjo, tiek metų apsiėjau be tokių miesčioniškų tuštybių. Baisiausia buvo, kai atėjo dvi moterys ir sugalvojo, kad reikia mane apkirpti ir pradėjo čekšėti su žirklėmis palei ausis. Tokio siaubo gyvenime nebuvau patyręs! Nenoriu būti dendis, noriu būti paprasta kieminis! Teko savo teises ginti dantukais. Trumpam padėjo. Nieko, maniau, iškęsiu ir šampūną ir ausų valymą ir netgi šukavimą. Turėjau dabar savo kilimėlį, skanaus maisto, drauges, su kuriom bandžiau dūkti. Bet svarbiausia įsigijau tikrą Draugą, kuris kiekvieną rytą vesdavosi mane kartu pasivaikščioti. Net sapnuose nesitikėjau tokios laimingos pabaigos. Rytoj – mano septintasis gimtadienis. Jie net kepa mums šunų tortą! Galima net kaukti iš laimės…“

Kaip visose pasakose, po sunkių išbandymų sekė laimingas gyvenimas…kelionės prie jūros, maudynės, lakstynės ir kitos šuniškos linksmybės. Tą pačią vasarą, paskutinę birželio dieną į žvaigždes išėjo mūsų pirmoji kalytė, suteikusi tiek daug meilės ir džiaugsmo, bei dovanojusi devynis mielus išdykėlius. Mūsų namuose liko gyventi jos vaikai – Fizas ir Flora.

fizas su pagaliuku

flora_fizas_snaigynas

 

 

 

 

 

 

 

SVENTOJI AS IR FIZAS20130713_150208

sunys_snaigynas

 

kelione_prie_juros

 

 

 

 

 

 

 

 

Čia lyg ir būtų galima dėti tašką ir pasidžiaugti laiminga pasakos pabaiga, bet…lygiai po metų laimingo ir šilto gyvenimo, tą pačią paskutinę birželio dieną, tas pats Gyvenimas pateikė dar vieną staigmeną – mūsų linksmąjį Fizą ištiko insultas ir jis gulėjo suparaližuotas, liūdnai sekdamas mus akimis ir nesuprasdamas, kodėl gi jo kūnas nebeklauso ir net balsas tapo plonas lyg mažo šunyčio. Tada, prieš dvejus metus tikrai buvo sunku suvokti, kaip tas “gyvenimas mus myli“. O jis, pasirodo grūdino mus ir tikrino mūsų stiprybę. Ir mes priėmėme Jo siūlomas žaidimo taisykles. Viltis šunio akyse įkvėpė mums stiprybės, palaikė sunkiausiomis  akimirkomis.

Mus palaikė mūsų šunis prižiūrintys veterinarijos gydytojai, draugai, kaimynai… Šuns negalia netapo kliūtimi keliauti, atvirkščiai, mes susikrovėme mantą, abu šunis ir leidomės į kelionę po Kroatiją. Tikrai nebuvo sunku, buvo ramu ir gera, nes mūsų ištikimas bičiulis visada buvo šalia, džiaugėsi kiekviena diena, o mes laukėme ir tikėjome, kad jis atsikels.20141005_13063420141008_125340

IMG_4671

20141008_125304

IMG_4636

IMG_460920150109_140338

Vasarą keitė ruduo, o po to atėjo žiemą ir mes visi įpratome gyventi savo aplinkoje turėdami šeimos narį, kuriam reikalinga nuolatinė pagalba – pakelti, išnešti į lauką, pavesti, padėti pareiti. Mano bičiulė, kuri slaugė savo nevaikščiojančią dalmantinę dvejus metus, tada paklausė manęs, ar aš pasiruošusi ilgam ir sudėtingam periodui, atsakiau tada, kad nežinau. Nes tikrai nežinojau ką tai reiškia.

 

 

Radome internete informacijos ir sūnus sukonstravo Fizui vaikštynę, kad jis galėtų stovėti ir eiti. Daug skaitėme apie tai, kad smegenų ląstelės yra neuroplastiškos ir jas galima “išmokyti“ naujų dalykų. Po insulto, kraujui išsiliejus ir “ištrynus“ informaciją tam tikrose smegenų srityse, kurios atsakingos už įvairias funkscijas, dedant pastangas ir atliekant tuos pačius veiksmus ilgą laiką, galima sukurti naujas neuronų jungtis. Štai,kaip viskas vyko:20150208_115358

 

 

 

 

 

20150208_115254

 

20150127_204625Kasdienės pastangos davė rezultatų, jie nebuvo nei greiti, nei tokie, kokių mes norėtume. Gyvenimas savo ypatingu būdu rodė, kaip myli mus, kaip ugdo įvairias mūsų charakterio savybes.

 

 

 

Šiandien, praėjus dvejiems metams po patirto insulto ir visiško nevaikščiojimo, Fizas gyvena pilnavertį gyvenimą, lauke, ant žolės vaikšto pats, su savo ištikimiausiu draugu ir pagalbininku kiekvieną rytą ir vakarą apeina rajonėlį, paerzina kitus šunis, toliau važinėja su mumis prie jūros ir moko mus… Taip, kai žvelgiu į jo protingas, meilės kupinas rudas akis, aš kiekvieną kartą padėkoju Gyvenimui už tokį MOKYTOJĄ, už kiekvieną dieną, praleistą drauge su juo, už tuos sunkumus, kuriuos pereidami mes visi tobulėjame ir augame savo viduje.

20150922_134312

2016 Velykos

fiziukas_sventoji

 

 

 

 

 

 

 

 

 

************************************************************************************************************

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.