Prieškalėdiniai pamąstymai arba nauja liga “superužimtumas“

 

01 Jan 1968 --- 1960s SMILING HAPPY SENIOR WOMAN TALKING ON TELEPHONE --- Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis
01 Jan 1968 — 1960s SMILING HAPPY SENIOR WOMAN TALKING ON TELEPHONE — Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

“Labas, kaip gyveni?” . “Ai, labai užsiėmusi, nieko nesuspėju, neturiu laiko”.  Pažįstamas dialogas ir labai jau gerai pažįstama būsena, lyg nauja liga, kurios pavadinimas: “superužimtumas”.

Vis dažniau pastebiu, kad nebespėju mėgautis gyvenimu, todėl visais įmanomais būdais bandau stabdyti, lyg leisdamasi rogutėmis nuo kalno pakišu koją.

“Labai užsiėmę”  ir “nieko nespėja” ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kur gi, jie prieš savo valią įstatomi į tokius skubėjimo rėmus: rytas – namai – mokykla – šokių būrelis – tenisas – krepšinis – baletas – drama – namai – lova. Ir vėl iš pradžių.

Prisimenu pavasarį bendravau su paauglėmis, kurios susirinko švęsti draugės gimtadienio ir gamino rankų darbo knygeles odiniais viršeliais. Aš, naivuolė ,pradėjau pasakoti, kad į šią knygelę galima užrašyti savo mintis ar gražius žodžius, bet mane tuoj pat pertraukė viena paaugliukė: “Ką jūs, aš neturiu laiko, po pamokų lankau šešis būrelius, o sekmadieniais būna varžybos, aš visai neturiu laiko.” Likau išsižiojusi ir pagalvojau: “O kur gi vaikystė? O kur gi mėgavimasis paprastais dalykais?” Stebėjau tas merginas, paskubomis rišančias knygos lapelius, nenustygstančias vietoje, vis prašančias pagelbėti įverti siūlą į adatą , nesugebančias susikaupti, vis puldinėjančias prie mobiliųjų telefonų, nes ten – pasaulis pažįstamas ir nuolat besikeičiantis. Jos imitavo “superužimtumą”, pasiduodamos garsiai rėkiančioms ir jų mąstymą formuojančioms reklamoms. Jeigu kuri nors mergaitė pirmoji pabaigdavo darbą, vadovė prašydavo palaukti kitų ir toliau dirbti visoms kartu. Laukimas joms buvo tikras išbandymas. “Ką man veikti?”, nekantraudama klausinėjo spartuolė. “Pažvelk pro langą – ten upė teka, gulbės plaukia, gražu…” – bandžiau nukreipti jos mintis ir atitraukti merginą nuo bereikalingos skubos. Ji žvilgtelėjo pro langą vieną minutę ir vėl: “Jau pažiūrėjau. Ką toliau man veikti?” Ir vėl nuobodžiaujantis žvilgsnis, vėl pirštai neįtikėtinu greičiu minko mobiliojo mygtukus, vėl reikia naujo, dar stipresnio dirgiklio, nes prieš minutę buvęs įdomus dabar jau kelia tik nuobodulį.

Girl Waiting for Santa --- Image by © Meeke/Corbis
Girl Waiting for Santa — Image by © Meeke/Corbis

Dr. Bachas savo knygoje “Išsigydyk pats” rašė, kad materialių dalykų esmė yra ta, kad užvakar taip karštai trokštas, vakar įsigytas daiktas šiandien jau nebekelia įsigijusiajam jokių teigiamų emocijų. Priešingai – lyg pilkas šešėlis atslenka nuobodulys, liūdesys ir pyktis, kad neturi ar negali įsigyti dar naujesnio, dar geresnio “žaisliuko”, net baimė – o kas gi bus, jei taip ir neatsiras dar koks nors stipresnis dirgiklis. Taip žmogutis leidžiasi įsukamas į “žiurkėno ratą” – visą dieną lekia lekia iškišęs liežuvį, niekur nenulekia, bet ir niekur  nespėja ir niekam neturi laiko. Masinė psichozė, prieš kurią vis sunkiau atsilaikyti ,ypač sustiprėja prieš didžiąsias šventes. Tada jau reikia daug dvasios pastangų ir valios, kad sugebėtum iššokti iš to beprotiškai lekiančio į niekur traukinio. Deja, pasiseka ne kiekvienam ir ne visada.

Liūdniausia, kad nuo šitos skubėjimo, nežinia kur ir dėl ko, būsenos kenčia vaikai, kuriuos nuo mažų dienų į “superužimtumo” karuselę įsuka jų tėvai, kurių motyvai taip elgtis su savo atžalomis patys įvairiausi: nuo “ kuo daugiau bus užsiėmęs, tuo geriau, neprisigalvos nesąmonių” iki “ aš geriau žinau ko reikia mano vaikui”. O tada, patys užvirę košę, tėvai pareiškia, kad “šiais laikais vaikai be antidepresantų mokyklos nebaigia! „ O kas, jei ne, jūs – tėvai, privedėte savo vaikus iki to? Vaikas šeimoje vertinamas pagal pažymius ar pasiekimus, o kur gi besąlyginė meilė? Apie tai istorija nutyli, tėvai irgi. Jie mieliau  pakeičia pokalbio temą arba geriausiu atveju pareiškia, kad „jų tėvai taip pat su jais elgėsi ir nieko, va koks geras žmogus išaugo“.

23 Dec 2014 --- Mother scolding her 8-year-old son. --- Image by © BURGER/phanie/Phanie Sarl/Corbis
23 Dec 2014 — Mother scolding her 8-year-old son. — Image by © BURGER/phanie/Phanie Sarl/Corbis

Ir nei vienas iš jų nesusimąsto, kad jų atžalos, neturėdamos net menkiausios galimybės paprasčiausiai būti – būti liūdnais, linksmais, purvinais, nesėkmingais, pasimetusiais, klystančiais, bet vis tiek mylimais, pasirenka pabėgimą. Bet kur – į virtualų pasaulį, į kvaišalų pasaulį, į anglijas, airijas ir ispanijas, bet, kur, nes ten jie bando pasislėpti ,nebūti „superužimti“ ir niekaip nepateisinantys savo “superužimtų“ tėvų “superlūkesčių“.

Kas atsitiko pasauliui? Kas atsitiko, kad tėvai, norėdami parodyti, kaip jie myli vaikus, apkrauna juos iki pat ausų įvairiais užsiėmimais ir taip padaro juos užsistresavusiais ir nusidepresavusiais padarais, kurie lyg prakeiksmą kartoja:“ nieko nesuspėju, neturiu laiko, esu labai užimtas“.

Kas atsitiko pasauliui, kad mes „negalime sau leisti“:  neveikti nieko, spoksoti į debesis, apsiavus guminius batus braidžioti po balas, klausytis tylos, ištisas valandas spalvinti paveikslėlius, apsikabinus mylimą žmogų paprasčiausiai tylėti ?

Portugal --- Woman enjoys her ride on the Monte Toboggan Run, Funchal, Madeira, Portugal --- Image by © Holger Leue/Corbis
Portugal — Woman enjoys her ride on the Monte Toboggan Run, Funchal, Madeira, Portugal — Image by © Holger Leue/Corbis

Kaip taip atsitiko, kad mes sukūrėme pasaulį, kuriame nėra vietos pokalbiui su vaiku, su senais tėvais, su vieniša kaimyne, su artimo žmogaus netekusiu bičiuliu? Kodėl pasaulyje nebeliko vietos besąlyginei meilei, kai mylima ne už ką nors ar dėl ko nors, bet paprasčiausiai mylima ir tiek? Ar dėl to kaltas „superužimtumas“? Taip, jis lyg nauja liga, griaunanti žmogaus dvasinį pasaulį ir žalojanti sveikatą įšliaužė į mūsų gyvenimus drauge su naujausiomis technologijomis, turėjusiomis palengvinti gyvenimą, deja, surijusiomis viską, kas susiję su sąvoka „laisvas“– laiką, valią, bendravimą.

Kaip ir kiekvienais metais artėja Kalėdos – laikas, kai norisi, kad sustotų laikas, nes mes visi nieko nespėjame. Ar susėdę prie Kūčių stalo kalbėsime apie pabrangusius produktus ir paslaugas, apie konflikto zonas pasaulyje, apie tai, kad klimatas šyla ir šiemet vėl Kalėdos be sniego? Ar paklausime artimo savo: „Kaip tu jauties?“ Ir tai bus klausimas: „O kaip šiuo metu jaučiasi tavo širdis?“ Ir ne tik paklausime bet ir išklausysime. Ar dar turime pajautimą, kaip gi jaučiasi mūsų širdis? Širdies balsu tyliai kalba mūsų vidinis Aš, mūsų mažasis vaikas, kuris taip ir neužauga. Ar išgirsime, ko šiandien nori JIS?

 

Kai susėsime visi prie Kūčių ir Kalėdų stalo, noriu palinkėti sau ir visiems jums išgirsti tylą savyje ir suprasti, kokia ši akimirka yra reikšminga. Su meile – visada Jūsų Rūta.

24 Jun 1964 --- 1960s SMILING HAPPY BABY WEARING CROWN SITTING ON BOOSTER SEAT CHAIR THRONE LOOKING AT CAMERA --- Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis
24 Jun 1964 — 1960s SMILING HAPPY BABY WEARING CROWN SITTING ON BOOSTER SEAT CHAIR THRONE LOOKING AT CAMERA — Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

**************************************************************************

Jeigu jums patiko šis tekstas – pasidalinkite juos su kitais, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta. O jei norite gauti naujienas – įrašykite savo el. pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.