Kai sėdau rašyti trumpos žinutės apie praėjusią Mamos dieną, tvirtai žinojau,kad šios dienos simbolis bus pienė. Ne, ne ta geltonplaukė gražuolė, bet pienės pūkas – trumpalaikio gyvybės triumfo ir grožio simbolis.
Nuo šiol Mamos diena man visada sutaps su mano Mamos palydėjimu į žvaigždes, į beribę Visatą…
Prisimenu, lygiai prieš metus rašiau apie tai „kiek mamos širdyje, tiek laimės gyvenime“, šiandien tie žodžiai skamba simboliškai, lyg sąmoningas ir tylus brangaus žmogaus paruošimas į ten, kur mums, pasilikusiems čia, žengti nevalia.
Intuityviai į rankas “atėjo“ puiki Susan Gregg knyga ir šia nuostabia Malda aš palydėjau savo Mamą pas jos anapusinę dvasinę šeimą:
“ Visata, Didžioji Dvasia, viso, kas yra, Kūrėjau, prašau išgirsk mane.
Padėk man gerbti savo Kelią. Leisk, kad tai būtų šventas vyksmas. Aš siekiu atrasti tą šventąją savastį.
Noriu pažinti save ir savo vienovę su Tavimi. Siekiu surasti tą ramią vietą, kur gyvena vien Meilė.
Padėk man, savo nuolankiam kūriniui, rasti tą galią ir išmintį, kuri gyvena kiekviename iš mūsų.
Suteik išminties ir jėgų atsisakyti savo senojo gyvenimo pasaulyje būdo.
Parodyk, kaip norėtum, kad gyvenčiau.
Prašau Tavo meilės, Tavo pagalbos ir Tavo vadovavimo.
Prašau padėti rasti savo kelią.
Leisk man visada veikti su meile ir nedaryti blogo.
Padėk pasidžiaugti tuo, kas vyksta. Leisk, kad visados gyvenčiau meilėje.
Atveriu Tau save ir nuolankiai prašau, kad man būtų atskleistas mano šventumas. Tai, ko prašoma, bus duota.
Dėkoju ir prašau leisti tarnauti Tau ir tiems, kurie su manimi keliauja. Te eisiu visuomet su šviesa ir tegu visada būsiu Tavo meilės apsupta ir apsaugota. Meilėje…“
Susan Gregg
