Šiandien – pirmoji pavasario viena. Kūnas ir siela, išsiilgę saulės ir šilumos,trokšta atgimimo. Gamtoje tas procesas taip pat jaučiasi –rytais pažadina paukščių čirškesys, pašlaitėse, saulutei pašildžius, pradeda kaltis pirmieji želmenys, pražysta pirmosios pavasarinės gėlės. Norisi pilna krūtine įkvėpti dar šaltoko, bet jau pavasariu kvepiančio oro. Tokiu metų laiku natūraliai ateina noras tvarkyti namus, valyti langus, perstatinėti baldus, pamerkti karklo šakelių ir pavasarinių gėlių.
Jei žiema buvo laikas būti su savimi,skirtas ramiems apmąstymams, tai pavasaris,skirtas išsišluoti savo “vidinį namą”. Kad atsirastų vietos laimei, reikia iššluoti nelaimes. Tam naudojame šluotas,t.y. įvairius teiginius. O jie sukelia dulkes.
Įsivaizduokime, kad gavome palikimą – namą,senovinį, gražų, bet viduje viskas apleista: grindys purvinos, laiptų turėklai sulūžę, langai uždulkėję. 
Nedrąsiai praveriame duris, jos sugirgžda, viduje- pelėsių kvapas, buvusį džiaugsmą dėl namo pamažu pakeičia nerimas, baimė, rūpestis, kad nesugebėsime sutvarkyti, kad prireiks daug jėgų ir laiko. Protas, staiga paruošęs, kyšteli pabėgimo planą: “Ai, netvarkysiu. Geriau išsinuomosiu mažą kambarėlį ir ramiai sau gyvensiu. Kam man tas gėlių darželis po langais? Kam man tas jaukus židinys?” Ar pažįstama jums ši situacija? O taip! Prireikia daug valios pastangų, kad, staiga pasiūlytą, „išsigelbėjimo planą“ švysteltume per petį ir pasiraitoję rankoves imtumės darbo. Po truputį, po vieną kambarį imame kuopti visą šlamštą, kurio prisikaupę per daugybę metų.
Minėtą pavyzdį aptikau K. Miller ir M. Pawluzcuk knygoje „Būti moterimi ir neišprotėti“ . Man jis labai patiko, priminė mano kasdieninę situaciją, nes vidinis darbas su savimi, savo „apleisto namo“ ar „vidinio sandėliuko“ valymas – labai nemalonus ir sunkus darbas. Dažnai užliūliuoja iliuzija, kad nuėjus pas psichologą, būrėją ar astrologą, jis akimirksniu išspręs visas tavo problemas. Tai lyg išsikviesti valymo tarnybą, kad išvalytų tavo namus. Bet po kurio laiko, jei nieko nedarai, dulkės vėl padengia baldus ir grindis, šiukšliadėžėje pasmirsta šiukšlės, nuo neskalbtų drabužių „riečia“ nosį, langai apsiblausia ir pro juos nepatenka saulės šviesa. Tada tenka vėl pasiraitoti rankoves ir imtis darbo. Kai kuriuos dalykus reikia nuolat kartoti. Kai įpranti pastoviai atlikti švarinimosi darbus, pastebi, kad ne taip jau sunku palaikyti tvarką „namuose“. Tada ateina pasitenkinimo jausmas, kad įveikei baimes, nepasitikėjimą, kad pasisekė. Saldus pergalės prieš savo „vidinius monstrus“ skonis!
Taigi, šiandien pats geriausias laikas pradėti savo “vidinio namo” tvarkymo darbus. Pradėkime savęs atsiprašymo ir atleidimo sau procesą. Kantriai ir nuosekliai darykime tai kiekvieną dieną. Kad apsisprendimas neišgaruotų, kaip pernykštis sniegas, paimkime patį gražiausią storą sąsiuvinį, rašiklį ir imkimės rašyti “Meilės laišką sau”. Kai tai darysime kiekvieną dieną, pamažu tai taps mūsų įpročiu. Siela galės laisvai išreikšti savo valią, o mūsų asmenybė išmoks klausytis ir suprasti jos balsą. Tvirtai žinau, kad jau mėnesio gale didžiuosimės savimi ir spindėdami, skleisime tą džiaugsmą aplink. Juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir sugrįžta atgal milžiniško dydžio!
Kaip moko įžymi paskaitininkė, gvildenanti metafizines temas, Louise L. Hay, jei kiekvieną dieną pradėsime prie veidrodžio, žvelgdami į akis tam nuostabiam Dievo kūriniui, kurį ten matome ir nuoširdžiai tarsime žodžius: “Aš tave myliu”, mūsų gyvenimas pasikeis.
Taigi, padedame?
“Brangioji,
šiandien aš žengiu pirmąjį žingsnį,
kad atsiprašyčiau savęs už visą prisidarytą sau
blogį“
———————————————————————————————-
Jeigu jums patiko šis straipsnis – pasidalinkite juo su kitais, o jei norite gauti naujienas apie visus įrašus, savo el.pašto adresą įrašykite dešiniajame viršutiniame langelyje.
