Karmos taškai ir nauji 2016 – jų siekiai

Standartas
Woman Walks Down a Pathway --- Image by © Patrick Kociniak/Design Pics/Corbis

Woman Walks Down a Pathway — Image by © Patrick Kociniak/Design Pics/Corbis

“Atlik gerą darbą ir gausi karmos taškų” – turbūt teko ne vieną kartą girdėti tokį posakį.

O kas yra ta “karma”? Pasak apibrėžimo vikipedijoje: “Karma (skr. कर्मन् = karman – ‘darbas, veikla, kūrinys’) – mitologijoje ir etninėse indų religijose reiškia veiksmus, įskaitant ir religinius, kurie sukelia po jų einantį atlygį. Dažniausias aiškinimas – visuma visų gerų ir blogų darbų, atliktų asmens ankstesniuose gyvenimuose, kuri apsprendžia likimą būsimuosiuose gyvenimuose.

Taigi,paprastai kalbant, eini sau per gyvenimą kuprine ant pečių nešinas bei renki į ją akmenėlius: už gerą darbą gauni baltą, už blogą darbą – juodą, o jei neatlieki jokio darbo – kokį?

Jei kyla tokie klausimai, tada ateina ir atsakymai. Štai  8 karmos dėsniai – jeigu laikysiesi jų, manau, tavo pasaulis taps geresnis. Priedo – sujungiau šiuos dėsnius su Dr.Bacho žiedų terapija, paminėjau tas augalų esencijas, kurios atitinka emocinę būklę, visada gerai turėti keletą gelbėjimo ratų.

Sausio 31 dieną nudundėjo planetų paradas, kai didžiosios Visatos planetos išsirikiuoja į vieną eilę ir šio reiškinio poveikį jausime visi žemės gyventojai, nepriklausomai nuo to tikime tuo ar ne, žinome apie tai, ar ne. Žinojimas uždega šviesą, o kuo daugiau šviesos, tuo gyvenimas laimingesnis.

  1. NUOLANKUMO DĖSNIS sako, kad norėdamas pakeisti bet ką:nuomonę, aplinkybes ar pasaulį, turi išmokti PRIIMTI viską besąlygiškai ir be vertinimo. Dr.Bacho žiedų terapijoje tai: BEECH (Buko) esencija. Ji moko mus įžvelgti kitame žmoguje ar situacijoje kaip galima daugiau gėrio. Šis gebėjimas kelia mūsų aukštesnį sąmoningumą ir skatina dvasinį augimą.
  2. KŪRYBINGUMO DĖSNIS sako, kad gyvenime niekas nesidaro šiaip sau, visur reikalingas mūsų sąmoningas dalyvavimas. Mes esame kuriančios asmenybės, mes su visata sudarome vientisą gyvą organizmą. Taigi, tai, ką mes sukuriame ir sudaro “mūsų visatą”. Paprasta? Paprasčiau ir nebūna. Jei tau nepatinka tai, ką matai aplink – sukurk savo gražesnį vaizdą!
  3.  AUGIMO DĖSNIS sako, jei nori auginti savo dvasią, turi pasėti sėklą savo širdyje, tada puoselėti ir prižiūrėti, kaip tikras sodininkas savo sodinukus. O pati geriausia trąša šiai sėklai – MEILĖ! Taigi, sėkime ir auginkime MEILĘ savo širdyse ir tai pakeis pasaulį. Dr.Bacho žiedų terapijoje – tai HOLLY (Bugienio) esencija, kuri visus negatyvius jausmus – pyktį, pavydą, neapykantą, kerštą, nesvarbu ar jis nukreiptas į kitus ar į save, transformuoja į vienintelį kuriantį jausmą – besąlyginę meilę.
  4. ATSAKOMYBĖS DĖSNIS sako, kad jeigu tavo gyvenime kas nors yra negerai, tai tikėtina, kad negerai yra ir tavo viduje, nes mus supantis pasaulis yra veidrodinis mūsų vidinės būsenos atspindys. Taigi, jei norite pakeisti save, turite pakeisti save. Skamba lyg kalambūras? Paprasčiau sakant, reikia prisiimti atsakomybę už save, už savo sprendimus ir poelgius ir už pasekmes. Dr.Bacho žiedų terapijoje tai yra esencija WILLOW( Paprastasis gluosnis), kuri suteikia galimybę būti valdovu. “Nori būti valdovu? Nori nešioti karūną? Tada prisiimk visą atsakomybę – už save, už savo poelgius ir už pasėkmes”
  5. RYŠIO DĖSNIS sako, kad bet kurie du dalykai ar reiškiniai yra susiję. Gali pasirodyti keistai, bet iš tiesų visatoje viskas yra susiję. Kai mes žengiame žingsnį dešine koja, kairė koja prisijungia. Praeitis, dabartis ir ateitis taip pat yra sujungtos: tai, ką pridirbai praeityje, būtinai atseikės savo dabartyje ar net ateityje. Dr.Bachas turi esenciją CHESTNUT BUD (Kaštono pumpurai), kuri sako mokytis iš praeities klaidų bei nekartoti jų.
  6. DALIJIMOSI DĖSNIS sako, kad pirmiausia turi duoti. Jei esi šykštus ir linkęs viską kaupti, jei tavo rankos sukryžiuotos ant krūtinės, o durys užrakintos, tai tavęs taip pat niekas neapkabins ir durų į savo namus niekas tau neatvers. Norėdamas gauti, pirmiausia pats turi duoti, nesitikėdamas jokio atlygio.
  7. DĖMESIO SUTELKIMO DĖSNIS sako, kad galvodamas  apie du dalykus visada susimausi. Mokslininkai tvirtina, kad vienu metu galima išlaikyti sutelktą dėmesį į vieną su puse dalyko. Štai ir pasiginčykime dėl to. Pavyzdžiui: jūs vienu metu klausote su jumis kalbančio žmogaus ir (pusiau)galvojate. Tada ta jūsų pusiau mintis ir yra tai, ką jūs galvojate apie tai ką jums pasakė. Painu? Sutinku. Argi ne geriau yra pirmiausia išklausyti, tada pagalvoti apie tai ir tik tada kalbėti?
  8. BUVIMO ČIA IR DABAR DĖSNIS sako, kad nors ir svarbu yra žvilgterėti per petį atgal, kad žinotume kuria kryptimi eiti pirmyn, vienodai svarbu yra būti „čia ir dabar“ ir nesijaudinti dėl to, kas bus ar ko nebus ateityje. Dr.Bachas čia mums siūlo HONEYSUCKLE (Sausmedžio), kuris padeda paleisti praeities dalykus ir CLEMATIS (Laukinės raganės) esencijas, pastaroji “nukabina” mus nuo skrajojimo padebesiais, nerealių planų kūrimo ir pasodina į “čia ir dabar” akimirką. Ten, kur teka mūsų mintys, ten teka ir mūsų energija. Taigi, į 2016 vasarį ženkime su tuštesne kuprine ant pečių!

    Toddler Walking in Forest --- Image by © Justin Paget/Corbis

    Toddler Walking in Forest — Image by © Justin Paget/Corbis

 

Šaltinis: http://www.higherperspectives.com/

************************************************************************

Jeigu jums patiko šis tekstas, tai pasidalinkite juo facebook paskyroje, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir sugrįžta atgal. Užsiprenumeruokite naujienas, įrašydami dešiniajame viršutiniame langelyje savo el.pašto adresą, tada visus naujus straipsnius gausite tiesiai į savo el.paštą.

Taip pat sekite studijos “Drugelio efektas” renginius facebook paskyroje: https://www.facebook.com/drugelioefektas/

 

 

 

 

Prakalbinti augalai

Standartas

2016 metai atėjo ramiai, tačiau pradžiugindami naujais projektais, įdomiais susitikimais ir kūrybingais bičiuliais. “Drugelio efektas” jau išaugo savo kūdikio marškinėlius ir iš asmeninio tinklaraščio tapo erdve, kuri yra atvira visiems kūrybingiems žmonėms, visoms giminingoms sieloms, kurios čia dalinasi tuo, ką turi geriausio. Na, o pasidalintas džiaugsmas, lyg sniego gniūžtė, didėja ir grįžta atgal dar didesniu džiaugsmu. Arba, kaip nusako metafora “drugelio efektas” – lengvas mostelėjimas drugelio sparnu gali sukelti uraganą kitame pasaulio krašte. Išsipildė sena mano svajonė – apjungti visus, be skirstymo “konkurentai” ir “draugai” į vieną bendruomenę – “sielos bičiuliai”. Tai -žmonės, kurie kalba “ta pačia kalba ir tyli ta pačia tyla”, kurie gyvena ir kvėpuoja tuo, ką jie daro.

Paskutinėmis senųjų metų dienomis Drugelio efekto studija pasipuošė sielos bičiulės, fotomenininkės Ramunės Kerdokaitės Vlasenkienės autorinių darbų paroda, kurią ji pati pristato taip:

“Kalbinu augalus, įsimintinas atvirumo akimirkas įamžinu fotoaparatu… Pumpurus, žiedus, lapus, vaisius, stiebus, žieves, šaknis – tai mano savitas santykis su gamta. Jau vien tai, kad tėvai pavadino Ramune, man suteikia galimybę kontempliuoti augalų energijas. Tai įdomus ir prasmingas savęs pažinimo kelias. Daug keliauju, susipažįstu ne tik su skirtingomis pasaulio kultūromis, religijomis, žmonėmis, bet ir gamta, kurios neatsiejamama dalis – augalai, kartais pasakantys daugiau nei nori pasakyti žmonės. Tokie išjautimai mane formuoja kaip asmenybę, esu atvira pažinimo netikėtumams, nes jie suvirpina mano sielą.

Viena iš tokių mano kelionių prasidėjo 2015 m. išvakarėse, jiems baigiantis pristačiau savo kai kuriuos darbo vaisius – fotoprojektą „PRAKALBINTI AUGALAI“ – pagal britų gydytojo, homeopato dr. Edvardo Bacho žiedų terapijos teoriją. „Taip, kaip Dievas maloningai mums dovanojo maistą, kurį valgome, taip pat sukūrė aplink mus vaistažoles, nuostabias lauko žoles, kad jos mus gydytų, kai susirgsime. Tokioms vaistažolėms priklauso ir 38 žiedų ekstraktai. Kiekvienas jų turi tokių savybių, kurios sustiprina mūsų asmenybės savybes ir tai padeda mūsų organizmui išsilaisvinti nuo klaidų, formuojančių pagrindinius blokus.“ (citata iš knygos „The Orginal Writings of Edward Bach“).

„PRAKALBINTI AUGALAI“ – pirmasis mano individualus fotoprojektas. Iki tol pavienės fotografijos buvo publikuojamos periodiniuose leidiniuose ir interneto svetainėse, jomis iliustruojami straipsniai, kalendoriai, katalogai.

Šį projektą vadinu prabangia kelione, juk retai sau leidžiame keliauti ištisus metus, ieškoti ir rasti, o kartais ir prarasti, kaupti įspūdžius, įamžinti gamtos grožį, kuris kinta kartu su mumis…”

Ramunė Kerdokaitė Vlasenkienė (1971 m.) žurnalistė, marketingo ir viešųjų ryšių specialistė.

* Parodos atidarymo akimirkas fotografavo Daiva Mikuckaitė*

31-DSC_3806

30-DSC_3791

2-Bachas II

37-DSC_3824

 

22-DSC_3756

23-DSC_3759

36-DSC_3822

29-DSC_3784

19-DSC_3728

16-DSC_3708

27-DSC_3781

 

 

26-DSC_3775

21-DSC_3737

 

 

 

Prieškalėdiniai pamąstymai arba nauja liga “superužimtumas”

Standartas

 

01 Jan 1968 --- 1960s SMILING HAPPY SENIOR WOMAN TALKING ON TELEPHONE --- Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

01 Jan 1968 — 1960s SMILING HAPPY SENIOR WOMAN TALKING ON TELEPHONE — Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

“Labas, kaip gyveni?” . “Ai, labai užsiėmusi, nieko nesuspėju, neturiu laiko”.  Pažįstamas dialogas ir labai jau gerai pažįstama būsena, lyg nauja liga, kurios pavadinimas: “superužimtumas”.

Vis dažniau pastebiu, kad nebespėju mėgautis gyvenimu, todėl visais įmanomais būdais bandau stabdyti, lyg leisdamasi rogutėmis nuo kalno pakišu koją.

“Labai užsiėmę”  ir “nieko nespėja” ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kur gi, jie prieš savo valią įstatomi į tokius skubėjimo rėmus: rytas – namai – mokykla – šokių būrelis – tenisas – krepšinis – baletas – drama – namai – lova. Ir vėl iš pradžių.

Prisimenu pavasarį bendravau su paauglėmis, kurios susirinko švęsti draugės gimtadienio ir gamino rankų darbo knygeles odiniais viršeliais. Aš, naivuolė ,pradėjau pasakoti, kad į šią knygelę galima užrašyti savo mintis ar gražius žodžius, bet mane tuoj pat pertraukė viena paaugliukė: “Ką jūs, aš neturiu laiko, po pamokų lankau šešis būrelius, o sekmadieniais būna varžybos, aš visai neturiu laiko.” Likau išsižiojusi ir pagalvojau: “O kur gi vaikystė? O kur gi mėgavimasis paprastais dalykais?” Stebėjau tas merginas, paskubomis rišančias knygos lapelius, nenustygstančias vietoje, vis prašančias pagelbėti įverti siūlą į adatą , nesugebančias susikaupti, vis puldinėjančias prie mobiliųjų telefonų, nes ten – pasaulis pažįstamas ir nuolat besikeičiantis. Jos imitavo “superužimtumą”, pasiduodamos garsiai rėkiančioms ir jų mąstymą formuojančioms reklamoms. Jeigu kuri nors mergaitė pirmoji pabaigdavo darbą, vadovė prašydavo palaukti kitų ir toliau dirbti visoms kartu. Laukimas joms buvo tikras išbandymas. “Ką man veikti?”, nekantraudama klausinėjo spartuolė. “Pažvelk pro langą – ten upė teka, gulbės plaukia, gražu…” – bandžiau nukreipti jos mintis ir atitraukti merginą nuo bereikalingos skubos. Ji žvilgtelėjo pro langą vieną minutę ir vėl: “Jau pažiūrėjau. Ką toliau man veikti?” Ir vėl nuobodžiaujantis žvilgsnis, vėl pirštai neįtikėtinu greičiu minko mobiliojo mygtukus, vėl reikia naujo, dar stipresnio dirgiklio, nes prieš minutę buvęs įdomus dabar jau kelia tik nuobodulį.

Girl Waiting for Santa --- Image by © Meeke/Corbis

Girl Waiting for Santa — Image by © Meeke/Corbis

Dr. Bachas savo knygoje “Išsigydyk pats” rašė, kad materialių dalykų esmė yra ta, kad užvakar taip karštai trokštas, vakar įsigytas daiktas šiandien jau nebekelia įsigijusiajam jokių teigiamų emocijų. Priešingai – lyg pilkas šešėlis atslenka nuobodulys, liūdesys ir pyktis, kad neturi ar negali įsigyti dar naujesnio, dar geresnio “žaisliuko”, net baimė – o kas gi bus, jei taip ir neatsiras dar koks nors stipresnis dirgiklis. Taip žmogutis leidžiasi įsukamas į “žiurkėno ratą” – visą dieną lekia lekia iškišęs liežuvį, niekur nenulekia, bet ir niekur  nespėja ir niekam neturi laiko. Masinė psichozė, prieš kurią vis sunkiau atsilaikyti ,ypač sustiprėja prieš didžiąsias šventes. Tada jau reikia daug dvasios pastangų ir valios, kad sugebėtum iššokti iš to beprotiškai lekiančio į niekur traukinio. Deja, pasiseka ne kiekvienam ir ne visada.

Liūdniausia, kad nuo šitos skubėjimo, nežinia kur ir dėl ko, būsenos kenčia vaikai, kuriuos nuo mažų dienų į “superužimtumo” karuselę įsuka jų tėvai, kurių motyvai taip elgtis su savo atžalomis patys įvairiausi: nuo “ kuo daugiau bus užsiėmęs, tuo geriau, neprisigalvos nesąmonių” iki “ aš geriau žinau ko reikia mano vaikui”. O tada, patys užvirę košę, tėvai pareiškia, kad “šiais laikais vaikai be antidepresantų mokyklos nebaigia! „ O kas, jei ne, jūs – tėvai, privedėte savo vaikus iki to? Vaikas šeimoje vertinamas pagal pažymius ar pasiekimus, o kur gi besąlyginė meilė? Apie tai istorija nutyli, tėvai irgi. Jie mieliau  pakeičia pokalbio temą arba geriausiu atveju pareiškia, kad „jų tėvai taip pat su jais elgėsi ir nieko, va koks geras žmogus išaugo“.

23 Dec 2014 --- Mother scolding her 8-year-old son. --- Image by © BURGER/phanie/Phanie Sarl/Corbis

23 Dec 2014 — Mother scolding her 8-year-old son. — Image by © BURGER/phanie/Phanie Sarl/Corbis

Ir nei vienas iš jų nesusimąsto, kad jų atžalos, neturėdamos net menkiausios galimybės paprasčiausiai būti – būti liūdnais, linksmais, purvinais, nesėkmingais, pasimetusiais, klystančiais, bet vis tiek mylimais, pasirenka pabėgimą. Bet kur – į virtualų pasaulį, į kvaišalų pasaulį, į anglijas, airijas ir ispanijas, bet, kur, nes ten jie bando pasislėpti ,nebūti „superužimti“ ir niekaip nepateisinantys savo “superužimtų” tėvų “superlūkesčių”.

Kas atsitiko pasauliui? Kas atsitiko, kad tėvai, norėdami parodyti, kaip jie myli vaikus, apkrauna juos iki pat ausų įvairiais užsiėmimais ir taip padaro juos užsistresavusiais ir nusidepresavusiais padarais, kurie lyg prakeiksmą kartoja:“ nieko nesuspėju, neturiu laiko, esu labai užimtas“.

Kas atsitiko pasauliui, kad mes „negalime sau leisti“:  neveikti nieko, spoksoti į debesis, apsiavus guminius batus braidžioti po balas, klausytis tylos, ištisas valandas spalvinti paveikslėlius, apsikabinus mylimą žmogų paprasčiausiai tylėti ?

Portugal --- Woman enjoys her ride on the Monte Toboggan Run, Funchal, Madeira, Portugal --- Image by © Holger Leue/Corbis

Portugal — Woman enjoys her ride on the Monte Toboggan Run, Funchal, Madeira, Portugal — Image by © Holger Leue/Corbis

Kaip taip atsitiko, kad mes sukūrėme pasaulį, kuriame nėra vietos pokalbiui su vaiku, su senais tėvais, su vieniša kaimyne, su artimo žmogaus netekusiu bičiuliu? Kodėl pasaulyje nebeliko vietos besąlyginei meilei, kai mylima ne už ką nors ar dėl ko nors, bet paprasčiausiai mylima ir tiek? Ar dėl to kaltas „superužimtumas“? Taip, jis lyg nauja liga, griaunanti žmogaus dvasinį pasaulį ir žalojanti sveikatą įšliaužė į mūsų gyvenimus drauge su naujausiomis technologijomis, turėjusiomis palengvinti gyvenimą, deja, surijusiomis viską, kas susiję su sąvoka „laisvas“– laiką, valią, bendravimą.

Kaip ir kiekvienais metais artėja Kalėdos – laikas, kai norisi, kad sustotų laikas, nes mes visi nieko nespėjame. Ar susėdę prie Kūčių stalo kalbėsime apie pabrangusius produktus ir paslaugas, apie konflikto zonas pasaulyje, apie tai, kad klimatas šyla ir šiemet vėl Kalėdos be sniego? Ar paklausime artimo savo: „Kaip tu jauties?“ Ir tai bus klausimas: „O kaip šiuo metu jaučiasi tavo širdis?“ Ir ne tik paklausime bet ir išklausysime. Ar dar turime pajautimą, kaip gi jaučiasi mūsų širdis? Širdies balsu tyliai kalba mūsų vidinis Aš, mūsų mažasis vaikas, kuris taip ir neužauga. Ar išgirsime, ko šiandien nori JIS?

 

Kai susėsime visi prie Kūčių ir Kalėdų stalo, noriu palinkėti sau ir visiems jums išgirsti tylą savyje ir suprasti, kokia ši akimirka yra reikšminga. Su meile – visada Jūsų Rūta.

24 Jun 1964 --- 1960s SMILING HAPPY BABY WEARING CROWN SITTING ON BOOSTER SEAT CHAIR THRONE LOOKING AT CAMERA --- Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

24 Jun 1964 — 1960s SMILING HAPPY BABY WEARING CROWN SITTING ON BOOSTER SEAT CHAIR THRONE LOOKING AT CAMERA — Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

**************************************************************************

Jeigu jums patiko šis tekstas – pasidalinkite juos su kitais, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta. O jei norite gauti naujienas – įrašykite savo el. pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje.

Ar baisu “paleisti vairą”?

Standartas
Two hands reaching for each other --- Image by © Beat Glanzmann/Corbis

Two hands reaching for each other — Image by © Beat Glanzmann/Corbis

Kada paskutinį kartą praradai savitvardą? Kada paskutinį kartą paleidai vairą ir užsimerkęs tarei “tebūnie”?

O ne! Tai truko tik akimirką ir štai tu vėl tvirtai nagais įsikibęs į gyvenimo vairą įsivaizduoji, kad suvaldei situaciją…

Šiandien prasidėjęs Advento laikotarpis – tai pirmiausia vidinės ramybės ir susikaupimo savyje pradžia. Kiekvieną kartą, uždegdami dar vieną advento žvakę pamintykime apie tuos dalykus, kuriems kasdieniame prieššventiniame cirko balagane nelieka laiko.

Jau daugelį metų žaidžiu tokį žaidimą: “Kokią žinią šiandien man siunčia Visata?” Ir, nors jau turėčiau nebesistebėti, bet kiekvieną kartą, kaip kūdikis nuoširdžiai nusistebiu, o paskui jau apsidžiaugiu – “tai pataikiau!”. Mano ego kiekvieną kartą apsidžiaugia, kad jis valdo situaciją!

Dalinuosi mano mylimos rašytojos Saros Ban Breathnach mintimis iš knygos “Paprasta pilnatvė. Pašnekesiai apie dvasinę ramybę”. Prisipažinsiu, kad tą knygą, lyg maldaknygę skaitau jau penkiolika metų ir kiekvieną kartą tuos pačius dalykus pamatau vis kitoje šviesoje.

Low angle view of mid adult woman blowing bubbles in woodland --- Image by © Daniel Ingold/Corbis

Low angle view of mid adult woman blowing bubbles in woodland — Image by © Daniel Ingold/Corbis

“Gyvenimas – tai iliuzija”, -prisipažino liūdnai pagarsėjusi Pirmojo pasaulinio karo agentė, tarnavusi dviems šalims, Mata Hari, kai žvelgė į prancūzų karių būrį, nutaikiusį į ją šautuvus. Žinai, kas sakoma apie iškeliaujant Anapilin ištartus žodžius: jie teisingi, tiki ar netiki jais. Žinoma, Mata Hari kaip jokia kita moteris gyveno iliuzijomis. Visiems vyrams ji buvo viskas, bent jau iki tol, kol išsidavė, nes patikėjo viską valdanti pati. Pirmiausia ji suviliojo prancūzų karininkus, kad išgautų karines paslaptis, kurias perdavė vokiečiams. Paskui įkalbėjo vokiečius, kad šie jai išduotų prancūzų trokštamas paslaptis.

Tačiau iliuzijų bėda yra ta, kad jomis negalima amžinai dangstytis. Vėliau ar anksčiau jos išgaruoja it dūmai, o šiems išsisklaidžius gali paaiškėti, kad jie drauge nusinešė ir tave.

Iliuzijos – tai sąmonės agentai, tarnaujantys dviem šeimininkams. Ego priešinasi kiekvienai minčiai, kad kas nors kitas – ypač tikrasis “Aš” – gali geriau tvarkytis už jį. Todėl jis suvilioja racionalų protą patikėti dalykais, kurie padeda kaip nors ištverti dieną; šį kartą tikrai liausis gėręs; vaikams dabar toks metas, kuris praeis;ginčijamasi dėl pinigų, o ne dėl valdžios; neįmanomi dalykai taps įmanomais mažumėlę labiau pasistengus. Ką gi, gal tai ir tiesa. Bet jei ne, tada pati save rengiesi išduoti. Kai šitokie gudravimai sėkmingi, iliuzijų iliuzija – sąmonės Mata Hari – ateina žudyti tavęs ne kuo kitu, o įtikinimu, jog gyvenimu galima manipuliuoti.

Manipuliuoti gyvenimu negalima. O mumis – taip. Prabėga keletas ramių savaičių, namie ir darbe ramu, ir mes staiga pasiduodame vyliui, kad sugebame valdyti santykius su žmonėmis, pakreipti įvykių eigą. Viską kuo idealiausiai surikiuojame, kad vien tik valios pastangomis reikiamu laiku atsidurtume reikiamoje vietoje. Vis dėlto tuo metu, kai jau tvirtai tikime esančios visagalės, galinčios valdyti kito žmogaus elgesį ar užsakyti norimus rezultatus, pasidarome pažeidžiamos kaip narkomanė, vartojanti kokainą ir kiekvieną kartą mananti, kad, jog ši dozė tikrai paskutinė. Tvirtai pasiryžusios tikime, kad mums vieni niekai suvaldyti dieną, sandorį atlikti nustatytais terminais, išsiskirti, ligi tol, kol susitvarkome. O kai nebeįstengiame, valdymo vairas staiga nebeklauso mūsų, mes staigiai krintame žemyn. Prisiminkime Melanie Beatitie žodžius knygoje “Kaip paleisti vairą”:

“Viskas, ką bandome valdyti, galiausiai užvaldo mus ir mūsų gyvenimą”.

Nors galime palikti nuolaužas ir nueiti į šalį, vis dėlto dėl sudužusių iliuzijų kankinamės dažniau nei regėdamos tikrų nuolaužų krūvą. Pasiguoskime bent tuo, kad galime pakelti nuolaužas ir išgelbėti geriausias blogos situacijos akimirkas, bet tik tada, kai suvoksime, jog nesąmoningai išdavėme save.

Neįmanoma prarasti to, ko niekada neturėjai. Niekuomet nieko nevaldei ir niekuomet nesugebėsi valdyti. Atsisakyk šios iliuzijos, tuomet mažiau patirsi netekčių ir bus lengviau žengti į priekį.

Neišvengiamumo priėmimas, nors ir labai sunkiai bei skausmingai suvokiams šiandien, yra pirmas žingsnis į kompromisą su pačia savimi.

Melanie Beattie teigia:

“Atiduodame gyvenimą, kurį bandėme suvaldyti, mainais gauname kažką geresnio – gyvenimą, kurį gyventi lengva”.

vine_bachDr.Bacho žiedų terapijos sistemoje tokią proto būseną atitinka Vynuogės (VINE) žiedų esencija. Tai – noras viską valdyti ir kontroliuoti – tiek save, tiek kitus, tiek visas situacijas.

Teigiamos vidinės transformacijos, kurios vyksta vartojant Dr.Bacho terapiją – žmogus išlieka autoritetingu lyderiu, tačiau jo širdyje įsiviešpatauja Meilė, jis žvelgia į kitus žmones ir pasaulį su atjauta,  noriai dalijasi savo žiniomis ir pasitiki Kūrėju.

 

 

*********************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite su savo bičiuliais, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta su kaupu.

O jei norite gauti naujienas – įrašykite savo el.pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje.

Pirmoji grupė baigė Dr.Bacho žiedų terapijos bazinį kursą

Standartas

 

 

20151117_2029572015 – ųjų lapkričio 17-oji diena buvo didelė šventė pirmiesiems mano kurso studentams ir man pačiai: šeši žingeidūs žmonės, išklausę penkias savaites trukusį Dr.Bacho terapijos kursą ir atlikę praktines užduotis, gavo sertifikatus ir išsiskirstė toliau dirbti savo vidinio darbo, kaip knygoje rašo pats metodo autorius – pirmiausia išsigydyk pats. Turbūt kiekvienas galime pripažinti, kad tai – sudėtingas uždavinys, nes, pirmiausia sužinojus ką nors naujo, norisi pulti “gydyti” kitus: šeimos narius, draugus ir visą pasaulį.

“Trisdešimt aštuonios Dr.Bacho žiedų esencijos buvo sukurtos kaip įrankis pakilti virš ribojančio mąstymo ir susijungti su Tikrąja vidine esybe.”

20151117_191222Užsiėmimų metu ne tik nagrinėjome laukinių žiedų aprašymus, bet mokėmės pažvelgti giliau, pajausti, kodėl autorius galėjo parinkti būtent tuos augalus, ieškojome juos atitinkančių neigiamų emocijų savyje, pripažinome jas, iškėlėme į paviršių ir pamilome. “Tik taip mes gyjame” – rašė Dr.Bachas. Sąmoningai rašydama naudoju “mes”, nes mes visi, neišskiriant nei vieno, kenčiame nuo vienokių ar kitokių neigiamų emocijų ar būsenų, kurios trukdo tobulėti. Bet toks yra mūsų Gyvenimo tikslas, tokių pamokų atėjome mokytis į Žemę. Ši bendrystė suteikia nusiraminimo jausmą, kad žmogus ne vienas kenčia, kad gali pasidalinti savo rūpesčiais ir, svarbiausia, rasti kelius, kaip neigiamas būsenas transformuoti į džiaugsmingą, laimingą, besąlyginės meilės pripildytą gyvenimą.

20151117_191313Tikėjimo ir tvirtybės suteikė Dr.Bacho žodžiai: “Visi žmonės savo viduje turi įgimtą žinojimą.” Tai tampa įkvėpimo šaltiniu ar kasdienine afirmacija, atidarančia duris į gyvenimą, kurį kuriame mes patys, pagal savo širdies planą.

Ir dar apie “durų atidarymą”: kiekvieno užsiėmimo pradžioje, pabaigoje ir dar daug kartu eigoje tekdavo pakartoti ir įsiminti gyvenimišką tiesą apie tai, kaip turėtume elgtis, kai norisi “pulti gydyti viso pasaulio”. Mano misija – tik atverti duris. Perskaičiau šiuos žodžius Laurent Gounelle knygoje “Dievas visada keliauja incognito” ir stengiuosi vadovautis jais gyvenime. Tai siekiu perduoti ir tiems, kurie ateina pasisemti žinių.

20151117_191257Tai buvo pirma, bet ne paskutinė pažintis su Dr.bacho žiedų terapija, su savimi, savo jausmais ir emocijomis, nutarėme rengti susitikimus ir dalintis savo darbų, stebėjimų rezultatais, aptarti įdomesnes gyvenimiškas situacijas. Taigi, mūsų laukia dar daug šiltų susitikimų ir įdomių diskusijų “Išlankstomo stalo KLUBE” mūsų jaukioje senamiesčio palėpėje.

 

20151117_203030

 

***************************************************************************

Jeigu jums patiko tai, ką skaitėte, tai užsisakykite naujienas, įrašydami savo el.pašto adresą dešiniajame viršutiniame langelyje. O jei manote, kad ši informacija gali būti įdomi ar naudinga jūsų bičiuliams – ačiū už pasidalinimą. Juk pasidalintas džiaugsmas ir laimė didėja ir grįžta atgal.

 

Dr.Bacho žiedų terapija mamai ir kūdikiui

Standartas

 

 

27 Jun 2009, New York State, USA --- Close up of a Swallowtail butterfly sitting on a purple flower. --- Image by © Mint Images/Corbis

27 Jun 2009, New York State, USA — Close up of a Swallowtail butterfly sitting on a purple flower. — Image by © Mint Images/Corbis

 

 

Lapkričio 17 -oji pasaulyje pažymima, kaip Neišnešiotų naujagimių arba kitaip, Ankstukų diena. Esu ankstukų mama ir visa savo esybe palaikau naujai sutvertus ankstukų mamas ir tėvelius.

Tokią nuostabią Violetinę dieną, dalinuosi savo prisiminimais apie savo išgyvenimus ir mintimis apie Dr.Bacho žiedų terapiją, kaip švelnų, saugų ir efektyvų savipagalbos būdą.

“Jau dvidešimt šeštasis jų gimtadienis! O atrodo, kad viskas buvo tik vakar. Nors šie žodžiai skamba, kaip senovinės pasakos pradžia, bet, žvelgdama į savo suaugusius dvynius – ankstukus ( patinka man šitas pavadinimas  ) aš nejučiomis suvokiu laiko tėkmę – kokie jie dideli !

Ilgai ruošiausi papasakoti savo istoriją, nes noriu įkvėpti visas mamas ir tėčius, kurie ką tik susilaukė ar jau augina anksčiau gimusius vaikelius.20150331_122930

Tikiu, kad viskas mūsų gyvenime vyksta tada, kada turi vykti. Pernai viename renginyje sutikau Astą, teisingiau, mano dėmesį patraukė pavadinimas  “Vilties fėja” , o po to išgirdau jos pačios pasakojamą istoriją apie anksčiau laiko gimusią dukrytę Margaritą. Nuo ašarų sudrėko mūsų abiejų akys, akimirksniu atsidūriau tame laike, kai ir mes su vyru susilaukėme savo dvynių. Supratau, kad savo pasakojimu, savo patirtimi ir pajautimu galiu padėti tiems, kuriems reikalinga viltis ir palaikymas.

Tada viskas įvyko labai netikėtai, naktį, nubėgus vandenims, teko važiuoti į ligoninę pasitikti į pasaulį ateinančių kūdikių trisdešimtąją nėštumo savaitę. Negaišiu laiko pasakodama apie visas tų laikų gimdymo skyriaus ypatybes, bet pasidalinsiu mintimis, ko mus – tėvus, išmokė mūsų vaikai.

Britų kilmės gydytojas Edvardas Bachas rašė: “Prisiminkite, kad vaikai, kurių laikinais palydovais jūs esate, gali būti daug brandesnės sielos, nei jūs, tėvai”.

20150331_122859Tuomet aš tų žodžių nebuvau skaičiusi, nežinojau kas yra Dr.Bacho žiedų terapija ir kaip ji gali padėti ir palengvinti, tačiau tada vedė intuicijos balsas. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad ji (intuicija) manęs nepavedė. Ji išmokė tikėti,kad sūnelis, gulintis medikore,išaugs į sveiką vyrą. Nors abejones mano širdyje sėjo net medikai, bet Tikėjimas ir Viltis buvo stipresni. Praėjo daug metų, pasimiršo visos nemiegotos naktys, visos nerimo kupinos  ligoninių epopėjos, išsisklaidė visos abejonės ir tik Viltis vedė į priekį. Širdis džiaugiasi, kai matau  šiltą ryšį tarp dvynių, kurio mums, nedvyniams, nelemta pajausti. Prisimenu,kai po pusantro mėnesio, praleisto reanimacijos ir neišnešiotų naujagimių skyriuje, parsivežėme sūnų namo, jo sesuo dvynė šalia miegojo neprabusdama beveik dvi paras. Paaiškinsiu, kad “tais laikais” jis ligoninėje buvo vienas, nes aš su dukra buvau namie, o vyras troleibusu vežiodavo nutrauktą mamos pieną į ligoninę. Taip, buvo tokie laikai… Jie mus grūdino.

Parsivežėme sūnų į namus ir įvyko stebuklas! Namų aplinka, mylinčios visų artimų žmonių rankos, mamos pienas ir meilė darė stebuklus. Nepraėjo nei dvi savaitės ir mažas inkščiantis padarėlis stiprėjo, augo ir su, nuo lūpų nenykstančia šypsena, griovė visas baisiausias medikų prognozes.

“Tikiu stebuklais” – toks yra dabartinis mano suaugusios ankstukės moto. Dabar, žvelgdama iš ilgalaikės perspektyvos, galiu patikinti visas mamas ir tėčius – tik MEILĖ ir TIKĖJIMAS daro stebuklus!

Mūsų vaikai atėjo į mūsų gyvenimą, kad išmokytų mus dvasios stiprybės, begalinės kantrybės, atlaidumo ir, aišku, tikėjimo stebuklais, nes tik jis griauna iš pažiūros neįveikiamus kalnus ir suteikia laimėjimo saldumą.

_DSC7326_Na, o dabar aš turiu nesudėtingą ir patikimą, švelniai veikiantį pagalbininką – Dr.Bacho žiedų terapiją, kuri buvo sukurta gydytojo homeopato tam, kad kuo daugiau žmonių visame pasaulyje naudotų laukinės gamtos mums teikiama privilegija.

Star-of-Bethlehem (Ornithogalum umbellatum)

Skėtinė paukštapienė

( Star of Bethlehem) suteikia nusiraminimą ir paguodą po patirto streso (gimdymo ir gimimo) ir tinka abiems: tiek mamai tiek kūdikiui.

 

 

red chestnut

Rausvasis kaštonas (Red Chestnut) padės, kai mama bijo ir jaučia nerimą dėl anksčiau gimusio kūdikio sveikatos ar net gyvybės. Rausvasis kaštonas padeda kritiškose situacijose išlikti ramiam ir et įkvėpti kitus. Atsiranda saugumo jausmas, išnyksta baimė.

 

 

 

Pine (1)

Pušis (Pine) rekomenduojama, jei mama užsikrovė intensyvų kaltės jausmą ir priekaištauja sau dėl to, kas įvyko ( dėl anksčiau laiko gimusio kūdikio).

Dr.Bachas apie šį augalą rašė:” Netgi pats menkiausias savęs ar kitų pasmerkimo ženklas yra Visatos meilės pasmerkimo ženklas. Jis užkerta kelią Visatos meilei tekėti per mus”. Pušies esencija leidžia abiems: tiek ankstuko mamai, tiek tėčiui realiai prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir vertinti susidariusią situaciją racionaliai.

willow

Baltasis gluosnis (Willow) tinka tada, jei kamuoja savigaila ir apmaudas. “Na kodėl tai atsitiko man?!” Gluosnio esencija padeda pamiršti nuoskaudas ir mėgautis gyvenimo suteiktomis pamokomis, nes tik taip mes galime dvasiškai augti ir tobulėti.

 

 

Gentian

Gencijonas (Gentian) tinka tomis akimirkomis, kai pradeda kamuoti abejonės dėl vaikučio sveikatos ir ateities, kai apima liūdesys, nes viskas vyksta labai lėtai. Tuomet  pagalbą suteiks Bitinė sprigė (Impatiens) – ši Dr.Bacho esencija suteiks kantrybės .

Gencijonas veikia labai švelniai ir labai tinka, jei mama, tėtis ar močiutė yra nusiminę dėl ilgai užsitęsusios vaikučio ligos. Šio laukinio augalo (beje, violetinės ankstukų spalvos) energija padeda suvokti, kad nėra tokio dalyko, kaip pralaimėjimas, jis sutiekia jėgų įveikti visoms gyvenimo kliūtims ir sunkumams.

Olive_Bach_flower_remedy_WE0801641-564x419Alyvmedis (Olive) rekomenduojamas tiems, kurie jaučiasi išsekę – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai būsena, apibūdinama, kaip išsekimas “iki ašarų”, kai išeikvotos visos atsargos ir nebėra jėgų eiti pirmyn. Alyvmedžio, kaip ilgaamžio medžio, žiedų energija padeda atgauti gyvybines jėgas ir gyvenimo džiaugsmą. Kiekvienas mažojo žmogučio žingsnis pirmyn įkvepia ir suteikia mamai ir tėčiui jėgų, tikėjimo ir vilties.

Female inflorescence of walnut tree on white backgroundGraikinis riešutas (Walnut) suteikia apsaugą nuo išorinių jėgų poveikio, kai yra dideli gyvenimo pasikeitimai. Jei ankstuko mamai ir tėčiui yra sunku prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo situacijų, tenka išklausyti įvairių “baisių” pasakojimų, tai graikinio riešuto energija bus patikima apsauga. Dr.Bachas rašė: “Tai yra vaistas, kuris užtikrina pastovumą ir apsaugo nuo neigiamos kitų žmonių įtakos”.

Labai gerai žinau, ką reiškia “neigiama kitų žmonių įtaka”,nes tada, prieš 26 metus, atsiėmiau sūnų iš ligoninės, savo parašu patvirtindama, kad prisiimu visą atsakomybę už jo gyvybę, nesutikau perpilti kraujo. Nors tada neturėjau jokių žinių apie jokias natūralias sveikatinimo priemones, bet vidinis mamos žinojimas vedė pirmyn.

Dabar , kaip patvirtinimą, aš jau kartoju Dr.Bacho žodžius: “Kiekvienas žmogus savo viduje turi įgimtą vidinį žinojimą.”

Naudojimo būdas – nesudėtingas, po 4 lašelius, mažiausiai 4 kartus per dieną. Vartoti tol,kol emocinė būklė pagerėja.

Skiltyje “atsiliepimai” galite susipažinti su pasidalintomis mintimis tų, kurie jau vartojo ir patyrė šios terapijos poveikį.

Young Woman Taking Bach Flower Remedy

******************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis – užsisakykite naujienas, įrašydami savo el.pašto adresą viršutiniame dešiniajame langelyje. Pasidalinkite šia žinute, jeigu manote, kad jūsų bičiuliams gali būti naudinga informacija. Juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir plinta!

**********************************************************

©Visos teisės saugomos DRUGELIO EFEKTAS 2015. Šioje svetainėje esančią tekstinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Drugelio efektas“ kaip tokios informacijos šaltinį.

 

 

Nieko neprivalai arba mažų žingsnelių menas

Standartas
16 Aug 2013 --- Young man covering cheeks with hands --- Image by © Adrianko/Corbis

16 Aug 2013 — Young man covering cheeks with hands — Image by © Adrianko/Corbis

“Niekada nesiteisink – tavo draugams to nereikia, o tavo priešai tuo nepatikės”,- rašė amerikiečių rašytojas ir filosofas Elbert Hubbard.

Kiek kartų per dieną elgiamės taip,nes taip “reikia”? O kas jeigu nuspręstume  išmesti  žodį “privalau” iš savo žodyno? Visi dalykai, kuriuos “privalome” atitolina nuo svarbių gyvenimo veiksnių, suteikiančių jam tikrą skonį, džiaugsmą ir spalvas.

Kuomet nustojame daryti vien tai, ką privalome daryti ir apsibrėžiame aiškias ribas, pradeda vykti nuostabūs dalykai – mes pradedame gyventi savo tikrąjį, autentišką gyvenimą.

Svarbiausias dalykas, kurį turėtume išmokti daryti – nustoti teisintis dėl savo vienokio ar kitokio poelgio ir aiškinti kitiems, kodėl elgiamės būtent taip. Begalinio teisinimosi ir pasiaiškinimų šaknys glūdi tame, kad mums labai reikalingas kitų asmenų palaikymas ir pritarimas. Turėtume pasitikėti savimi taip, kad kitų asmenų nuomonė nekliudytų eiti pasirinktu keliu. Tačiau kasdienė praktika rodo, kad tvirtai laikytis savo vidinių principų yra ganėtinai sunku. Laurent Gounelle savo knygoje “Dievas visada keliauja incognito” rašo, kad mes visi gimstame turėdami vienodą pasitikėjimo savimi potencialą. Vėliau girdime tėvų, auklių, mokytojų komentarus. Jei, mūsų nelaimei, visi tie žmonės nusiteikę nepalankiai ir tik kritikuoja, priekaištauja, prikiša mūsų apsirikimus, klaidas bei nesėkmes, tai mes įprantame jaustis nevisaverčiai ir graužtis.Ilgainiui net mažiausia klaidelė ima mus liūdinti, visai nereikšminga nesėkmė priverčia abejoti savimi, o menkiausia kritika mus sutrikdo ir išmuša iš vėžių. Smegenys įpranta reaguoti neigiamai, nes kiekviena patirtis sustiprina neuronų jungtis.

A business man next to a head shape --- Image by © TongRo Images/Corbis

A business man next to a head shape — Image by © TongRo Images/Corbis

Yra būdas ištrūkti iš šio užburto rato, tačiau reikia daug pastangų.    Svarbiausia – stengtis reikia nuolat, tik nuolatinis darbas arba mažų  žingsniukų menas, kaip rašė A.de Sent-Egziuperi, duos norimų rezultatų.

Mūsų protas  yra labai prisirišęs prie mąstymo įpročių – net ir tada, kai šie  tik  sukelia mums kančią. Reikia sukurti naujus mąstymo įpročius. Būtina  dažnai  galvoti apie save gerai ir jausti teigiamas emocijas – tol, kol susidarys,  o  vėliau paims viršų naujos neuronų jungtys. Pokyčiams įvykti reikia laiko.  Blogų mąstymo įpročių nepanaikinsi, tačiau įmanoma išsiugdyti naujų  įpročių ir padaryti taip, kad jie taptų neįveikiami.

 

 

Kitas, nei kiek ne mažiau svarbus būdo bruožas, neleidžiantis mums išlaisvėti yra kitų vertinimas. Prisipažinkime, kad tai darome nuolat, net ir nenorėdami. Joe Vitale knygoje „Jokių ribų“ pastebėjo, kad nusprendęs apdovanoti save ledų tortu, jei pragyvens dieną, net mintyse neįvertinęs ir nepakritikavęs kito asmens. Jis savikritiškai pripažino dar negavęs mėgstamo ledų torto! Ką gi, už tai galime vėl padėkoti savo protui. Mes nuolat stebime kitus žmones, darome prielaidas bei formuojame savo nuomonę, remdamiesi tik mūsų subjektyviais pastebėjimais. Nenuostabu, kad mes taip pat manome, kad tie kiti žmonės irgi mus vertina ir kritikuoja. Iš čia kyla nenumaldomas noras pastoviai teisintis, nes mes norime užsitikrinti, kad tie kiti žmonės mato mus tokius, kokie mes norime atrodyti.

27 Oct 2012 --- A man taking a close look at a preserved human brain. --- Image by © Joe Petersburger/National Geographic Creative/Corbis

27 Oct 2012 — A man taking a close look at a preserved human brain. — Image by © Joe Petersburger/National Geographic Creative/Corbis

Prisiminkime, kiek kartų stengėmės apsimesti, kad jaučiamės gerai ir net sugebėjome kitus įtikinti, kad tikrai taip yra, kai iš tikrųjų toje situacijoje jautėmės šlykščiai arba bent jau nemaloniai? Taip, mums tai pavyko, vieną, antrą, trečią kartą, bet ilgainiui darosi koktu nuo savęs apgaudinėjimo ir užsidėta linksmumo kaukė pradeda spausti veido raumenis. O jeigu taip pabandžius, be apsimestinės šypsenos, pasakyti, kaip jautiesi iš tikrųjų ir niekam nieko neaiškinti ir juo labiau nesiteisinti, kad jautiesi būtent taip, o ne kitaip? Paleisti save į laisvę, atidarius visuotinai pripažintų poelgių narvelio dureles ir paprasčiausiai… būti…savimi…žmogumi…su visais trūkumais. Visi turime trūkumų, tai kam gaišti laiką ir eikvoti energiją slepiant tai? Kiekvienas pasiteisinimas atima iš mūsų daug energijos ir perduoda tą galią kitam asmeniui. Geriausios idėjos gimsta, kai klausomės savo intuityviojo, vidinio patarėjo. Teisindamiesi ir klausdami kito asmens patarimo, mes nutolstame nuo savo esmės, savo vidinio išminties šaltinio, permetame jam savo atsakomybę, laukiame  savo minčių patvirtinimo, gaištame laiką ir eikvojame energiją, palikdami tarpelį, per kurį įšliaužia nepasitikėjimas ir nerimas. Na ir galiausiai, pasiklausę patarimo, bet patyrę nesėkmę, dar ir apkaltiname kitą. Taip mes nustojame pasitikėti savimi, o mūsų savigarbos jausmas pamažu nuslysta ir mes pradedame garbinti ir tikėti kitais asmenimis, visuomenės nuomone, žiniasklaida.

“Žmonių negalima pakeisti. Galima tik parodyti jiems kelią ir įkvėpti norą juo eiti”, – rašo Laurent Gounelle.

Taigi, sugrįškime prie anksčiau mano paminėtų, naujų neuronų jungčių sudarymo būdų. Tikiu, kad kiekvienas geba atsirinkti sau tinkamiausius. Sąmoningumas ar pajautimas būtų kertinis akmuo pradedant statyti naująjį “Aš”. Pradėkime nuo “mažų žingsniukų”, kuriuos radau viename posityvų mąstymą propaguojančiame internetiniame puslapyje:

Pirmasis žingsnelis – sėja ir dygimas.

Štai jums – atmintinė, kurią  galima užsirašyti savo dienos įvykių knygelėje, o jei tokios dar neturite – užsirašyti ant popieriaus lapo ir pasikabinti ant šaldytuvo, prie kompiuterio, vionioje ant veidrodžio ir nuolat pasitikrinti!

Girl playing on ropes outdoors --- Image by © Kris Ubach and Quim Roser/cultura/Corbis

Girl playing on ropes outdoors — Image by © Kris Ubach and Quim Roser/cultura/Corbis

  1. Neprivalai niekam teisintis dėl savo vertybių skalės ir prioritetų sudėliojimo.
  2. Niekam niekada neprivalai sakyti „taip“, jei iš tikrųjų tau norisi sakyti „ne“.
  3. Niekam neprivalai aiškintis dėl savo santykių, kas tai bebūtų – paprasta draugystė ar meilės santykiai.
  4. Neprivalai aukoti savo laimės, kad suteiktum laimę kitiems.
  5. Neprivalai leistis į debatus politiniais klausimais, ypač jei tavo ir oponento nuomonės nesutampa.
  6. Neprivalai nieko atsiprašyti, jei nesijauti kaltas, nes ir kitą kartą pasilegtum taip pat.
  7. Neprivalai nieko įtikinėti, kodėl investicija į save yra tokia svarbi tau.
  8. Neprivalai niekam aiškinti, kuo tu tiki ir kaip tau tai yra svarbu.
  9. Neprivalai keisti savo išvaizdos tik tam, kad patiktum ar įsiteiktum kitam asmeniui.
  10. Neprivalai draugauti su tais, kurių vertybės skirtingos nei tavo.
  11. Neprivalai įsileisti neigiamos mąstysenos vien tam, kad galėtum pareikšti užuojautą kitam asmeniui arba paverkšlenti drauge tokiomis temomis: “visi vyrai kiaulės”, “negaliu sau to leisti” arba “ mano buvusi draugė pavogė mano pinigus”.
  12. Neprivalai atskleisti kitiems asmenims informacijos apie savo asmeninį gyvenimą, jei dėl to jautiesi nemaloniai.
  13. Neprivalai įsivelti į apkalbas vien tam, kad įsiteiktum kitiems asmenims ar palaikytum pokalbį.
  14. Neprivalai skirti laiko kitų asmenų projektams ar reikalams, jei tai įdomu tik jiems, bet visai neįdomu tau pačiam.
  15. Neprivalai niekam įsipareigoti išbandyti ką nors “naują” vien todėl, kad tavęs prašo tai daryti.
  16. Neprivalai niekam būti kempine, sugeriančia nuolatinių verkšlenimų ir skundų laviną.
  17. Neprivalai niekam sakyti netiesos, net jei ši netiesa būtų maloni jiems girdėti.
  18. Neprivalai teikti kitiems paslaugų, kaip „krizinių situacijų konsultantas“, jei iš tikrųjų nesi toks konsultantas.
  19. Neprivalai niekam apsimestinai sakyti komplimentų vien tam, kad juos pradžiugintum.
  20. Neprivalai niekam nieko žadėti ar duoti, kas prieštarauja tavo vidiniams įsitikinimams ar vertybių sistemai.

    Man lying on picnic blanket, sleeping with Do Not Disturb sign on his foot --- Image by © RelaXimages/Corbis

    Man lying on picnic blanket, sleeping with Do Not Disturb sign on his foot — Image by © RelaXimages/Corbis

 Antrasis žingsnelis – žydėjimas. 

Jam įgyvendinti jau reikės storo sąsiuvinio gražiais spalvotais  viršeliais, kuriame kiekvieną dieną užrašykite 10 dalykų, įvykusių per dieną, už kuriuos dėkojate. Nesvarbu kam – sau, Visatai, Dievui,  Likimui. Svarbu tai daryti kasdieną, 21 dieną iš eilės. ( Pernai rašiau  apie tai tekstą apie 100 akimirkų, kai aš jaučiuosi laiminga, gal tai  įkvėps ir jus). ”

Nes pasikartojimai smegenyse įtvirtina atitinkamas  grandines ir  padeda susidaryti didesniam nervinių ryšių skaičiui, kad  silpnumo  akimirką neatkalbėtumėte savęs nuo didžiausio labo.“ Taip  apie naujas  neuronų jungtis rašo dr. Joe Dispenza knygoje  „Atsikratykite įpročio būti savimi“.

Jei leidžiate išoriniam pasauliui diktuoti mintis ir jausmus, jis įdiegia jūsų smegenyse atitinkamas nervinių ląstelių grandines ir jūs tampate tikslus išorinių aplinkybių atspindys: džiaugiatės, kai jos džiugios, ir liūdite, kai jos liūdnos, taip jūs tampate priežasties ir pasekmės dėsnio vergas „ – toliau dėsto dr.J.Dispenza.

Woman reading book on dock --- Image by © Zero Creatives/cultura/Corbis

Woman reading book on dock — Image by © Zero Creatives/cultura/Corbis

Po 21 dienos dėkingumo užrašymo susidaro naujos neuronų jungtys, kurias  toliau stipriname ir rašome toliau, kol pasiekiame 66 dienų ribą.“ Kam? Ar  galiu tik pagalvoti apie tai? Ar jau negana?“ – tokie klausimai gali kilti jūsų  galvose, nes juos išgirstu iš mano konsultuojamų žmonių. Atsakysiu dr. Joe  Dispenzos žodžiais: „ kaip ir ugdantis bet kokius naujus įgūdžius, mintis  turėsite prikaustyti prie praktikos, neleisdami jokiems išoriniams dirgikliams  trikdyti arba blaškyti jūsų proto, nes tik tada pavyks kūną suderinti su protu.“

Pamėginkite užrašyti kaire ranka, tai, ko nemėgstate ( jei esate dešiniarankis)  ir dešine – už ką dėkojate. Arba atvirkščiai – viską darykite taip, kad nebūtų patogu. Pakeiskite įprastinių daiktų vietas vonioje ir  pamatysite, kaip ryte jus ištiks lengvas šokas, neradus dantų šepetėlio  įprastinėje vietoje. Važiuokite į darbą kitu maršrutu, nei esate įpratę. Pastebėsite, kad prireikia nemažai laiko ir pastangų išmokyti protą ir kūną kiekvieno naujo žingsnio. Bet koks saldus pasitenkinimo jausmas apima, kai įveiki naują kliūtį! Taip savo smegenyse mes sudarome naujas neuronų jungtis, o nuolat kartodami – jas stipriname . Štai kodėl 66 dienas rašant dėkojimo dienoraštį, stipriname naują įprotį formuojančias smegenų sinapses.

“Linijinė ir metodiška praktika nepastebimai virs holistine, vieninga, pastangų nereikalaujančia meditacija. Kartais teks prisiversti, atrodys sunku, bet jei atkakliai tęsite, atėjus laikui, rezultatai jus išties nudžiugins.” – patikina didelę patirtį šioje srityje turintis dr.Joe Dispenza.

Remdamasi savo asmenine patirtimi galiu patikinti, kad tai tikrai tiesa, kasdienis rašymas tampa neatskiriama gyvenimo dalimi ( jau turiu prirašiusi dešimtį storų sąsiuvinių), jei kurią nors dieną būnu labai pavargusi ar dėl kitokių priežasčių negaliu padėkoti raštu, sąžiningai atlieku tai sekančią dieną, nes jaučiu, kaip viduje sėdintis vidinis cenzorius, baksnoja  piršteliu. Sąsiuvinys keliauja su manimi ir į užsienio keliones ir prie ežero ar į pajūrį. Primenu, kad dėkoti galima ir reikia ne vien už tai, kas jau įvyko, bet ir už tai, ko labai trokšti. Dr.Joe Dispenza komentuoja šį fenomeną, remdamasis kvantinės fizikos modeliu. Bet koks trokštamas įvykis, kurį galite įsivaizduoti savo gyvenime, jau egzistuoja kvantiniame lauke galimybės pavidalu ir laukia, kol pradėsite jį stebėti. Kvantiniame lauke jau yra tikrovė, kurioje esate sveikas, turtingas ir laimingas.”

Dėkodami už neigiamus savo gyvenimo įvykius, o tai sukelia labiai aštrų  pasipriešinimą, mes turime galimybę pažvelgti į tai, kaip į mums duotas  pamokas. “Analizuodami visas savo praeities nesėkmes turime pripažinti, kad  visų jų šaknys yra vienas ir tas pats esminis apsirikimas – gyvenote,  nepaisydami tiesos, jog jūsų mintys kuria jūsų tikrovę!” – tokį atsakymą  pateikia dr.Joe Dispenza.
images Dr.Edward Bach, sukūręs unikalią žiedų esencijų sistemą, šiai mūsų  diskutuojamai būdo  savybei – neapsisprendimui, savo intuicijos  nesiklausymui – atrado augalą Cerato ( liet.  Kininė purkvė arba ceratostigma).  Dr.Bacho sukurtas apibudinimas pagal minėtą augalą nusako asmens būseną, kai jis tikrai  žino, ko nori, bet  stipriai tuo abejoja ir siekia kitų pritarimo bei patvirtinimo, nesiklausydamas  savo vidinės intuicijos balso. Dažnai toks asmuo, prieš įsigydamas kokį nors daiktą arba priimdamas sprendimą vykti kur nors, ar keisti darbą, surenka kalnus informacijos, kuri dažnai būna prieštaringa, tada  jį apninka abejonės, silpnėja pasitikėjimas savimi, jis visiems įkyri savo nuolatiniais klausimais kaip elgtis ir ką pasirinkti ir galiausiai sako: „kam aš klausiausi jų patarimo, jeigu būčiau daręs, kaip aš galvojau…tai”.

Taip, tokiu atveju pagelbėti gali Cerato  – Bacho lašiukai, 4 kartus per dieną po 4 lašiukus į stiklinę vandens, kol problemos išnyksta. „Ar tikrai padeda? Taip, padeda, bet reikia dar ir dirbti su savimi“ – labai dažnai girdžiu tokius klausimus ir abejones iš savo klientų. Pati einu savo atradimų ir išgijimų Keliu. Kai eini atvira širdimi ir imliu protu – viską gauni, tada kai to labiausiai reikia ir tiek, kiek reikia.

Young woman holding blue present with yellow ribbon in her hands --- Image by © RelaXimages/Corbis

Young woman holding blue present with yellow ribbon in her hands — Image by © RelaXimages/Corbis

 

Trečiasis žingsnelis – vaisių brandinimas.

Lourent Gounelle knyga „Dievas visada keliauja incognito“ pasiūlė man dar vieną variantą  – pratęsti 66 dienas iki 100 dienų ir kiekvieną vakarą užrašyti tris savo nuveiktus  darbus, kuriais didžiuojiesi. Tai gali būti kitam žmogui naudingas tavo poelgis, jei  buvai patenkintas, kaip tu sureagavai į įvykį, išlikai ramus sunkioje situacijoje.

Visos išvardintos priemonės tikrai telpa į „nesudėtingų“  terapijų kategoriją, tai patvirtina ir  žinomas posakis, kad „ viskas, kas genialu yra paprasta“.

„Neturiu tam laiko, nes…“ jeigu dabar jūsų galvoje kirbtelėjo tokia mintis, tai atsiprašau,  kad vis dar tebeskaitote ir gaištate savo brangų laiką, toliau  rašau tiems, kurių „negalima  pakeisti,  galima tik parodyti jiems kelią ir įkvėpti norą juo eiti”.

 

 

Pabaigsiu mintimis iš mano paskutinio įkvėpimo šaltinio – knygos „Dievas visada keliauja incognito“: „Nėra stebuklingo sprendimo, kuris bematant tau suteiktų pasitikėjimo savimi!”. Tik kasdieninis mažų žingsnelių menas veda prie didelių pasikeitimų, kai:

 

  1. Mano vidinė pusiausvyra priklauso nuo pasitikėjimo savimi;
  2. Šios užduotys padės suvokti, ką darau gerai, kas kiekvieną dieną pavyksta;
  3. Išmoksiu pamažu, kiekvieną dieną pastebėti savo pranašumus, savo gerąsias savybes.
  4. Visi šie pokyčiai veda prie pastebėjimo, koks esu puikus žmogus, taip stiprėja mano savivertė ir aš galiausiai patikėsiu savo verte;
  5. Joks puolimas, jokie priekaištai nebegalės išmušti iš vėžių;
  6. Aš net galėsiu leisti sau prabangą – užjausti savo užpuoliką ir jam atleisti!

“Gyvenimas siunčia man šį išbandymą, kaip progą tobulėti ir, jei nepasinaudosiu siūloma proga, visiems laikams liksiu įkalintas savo baimėse…narsuolis miršta tik kartą, o bailys miršta kasdien…“ Lourent Gounelle.

09 Jun 2014, Germany --- Germany, Bavaria, Girl is balancing on tree trunk --- Image by © Martin Wimmer/Westend61/Corbis

09 Jun 2014, Germany — Germany, Bavaria, Girl is balancing on tree trunk — Image by © Martin Wimmer/Westend61/Corbis

 

Sėkmės einantiems Savu Keliu!

P.S.  Jaučiuosi labai laiminga, kai pagaliau paspaudžiu mygtuką “publish”!

****************************************************************************

Įkvėpimo šaltiniai:

http://www.powerofpositivity.com/

http://www.brainyquote.com/quotes/authors/e/elbert_hubbard.html

Dr.Joe Dispenza “Atsikratykite įpročio būti savimi”

Laurent Gounelle “Dievas visada keliauja incognito”

Dr. E.Bach “Išsigydyk pats. Tikrosios ligų priežastys”

Dr.Joe Vitale “Jokių ribų”

 

*****************************************************************************

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite su savo bičiuliais, juk pasidalintas džiaugsmas didėja ir grįžta atgal. Jeigu norite gauti naujienas – įrašykite dešiniajame viršutiniame langelyje savo el.pašto adresą.

*****************************************************************************